Rugsėjo viduryje kontroliuojančių institucijų pasirašyta „Deklaracija dėl pirmųjų verslo metų“ susilaukė nemažai atgarsių. Deklaracija įpareigoja ją pasirašiusias institucijas pirmaisiais veiklos metais verslą konsultuoti, o baudas naudoti tik kraštutiniais atvejais kai egzistuoja akivaizdi žala visuomenei. Koks šios deklaracijos tikslas ir nauda verslui ir visuomenei? Vertinimas iš esmės priklauso nuo to kaip žmonės mato verslo ir kontroliuojančių institucijų santykį. Jeigu kažkieno galvoje, lyg holivudinio veiksmo filmo scenarijuje, verslas yra blogiukai, o kontroliuojančios institucijos – geriečiai, kurie savo pasiekimus skaičiuoja pagautų ir nubaustų kiekiu, tada ši deklaracija tikrai gali atrodyti nelabai logiška, o gal net ir pavojinga.  Jeigu žmogus labiau domisi realybe ir supranta, jog verslas ir kontroliuojančios institucijos turi bendradarbiauti ir kartu siekti, jog pažeidimų būtų mažiau ir veikla vyktų sklandžiai, tada daug klausimų dėl deklaracijos naudos ir nekyla.  Vakarų civilizacijos istorija ir patirtis yra daugybę kartų įrodžiusi, jog baudomis ir grasinimais esminių pokyčių nepasieksi, atvirkščiai, tokie metodai tik iššaukia priešingą reakciją. Kontroliuojančios institucijos privalo tarnauti visuomenei, todėl turi naudoti priemones, kurios leidžia efektyviausiai mažinti nusižengimų skaičių ir skaidrią veiklą, o ne matuoti savo pasiekimus surinktų baudų skaičiumi.

Visiškai suprantama, jog atsiranda norinčių būti herojais, pasiaukojančiai gelbėjančiais visus nuo įvairiausių „blogių“. Juk ir filmai, kur juoda ir balta labai aiškiai atskirta yra gerokai labiau lankomi kino teatruose, yra pelningesni ir populiaresni. Juk kartais norisi pasinerti į suprimityvintos realybės erdvę. Negerai kai tokie pat primityvūs principai taikomi tikrovėje. Politikai, vaidindami herojus, bando užsidirbti populiarumo balų ir rinkėjų simpatijų. Mūsų visų darbas yra stengtis atskirti blizgančius šarvus nuo konstruktyvaus darbo. Grįžtant prie deklaracijos, yra du pagrindiniai jos vertinimo scenarijai.

Pirmasis:

Deklaracija palieka teisę bausti nusižengusį verslą, jei nebelieka kitų galimybių, tačiau siūlo visų pirma padėti naujam ūkio subjektui susigaudyti reikalavimų ir ribojimų labirinte, išaiškinti problemas, rasti sprendimo būdus ir tokiu būdu sumažinti nusižengimų tikimybę. Tokiu būdu ir verslas galės lengviau kvėpuoti ir darbo kontroliuojančioms institucijoms bus mažiau. Juk tikslas yra iš esmės toks pat – pateikti klientams kuo labiau jų poreikius atitinkančias paslaugas ir prekes. Ir šį tikslą daug lengviau pasiekti bendradarbiaujant, nei nepasitikint ir baudžiant tik pasitaikius progai.

Antrasis:

Verslas nori teikti kuo prastesnes paslaugas ir prekes vartotojams, nuodyti maistu, pardavinėti nepatikimus daiktus ir, gadindamas visiems gyvenimą, užsidirbti krūvas pinigų. Kontroliuojančios institucijos atbėga į pagalbą ir baudžia bloguosius verslininkus ir gelbėja nieko nenutuokiančius vartotojus. O deklaracija yra sąmokslas, kuriuo siekiama surišti institucijų rankas metams, jog jaunas verslas galėtų siautėti nevaldomas ir pardavinėti nieko nenutuokiantiems žmonėms visokias blogybes 9 kartus iš eilės.

Patys spręskite kuris scenarijus labiau primena realybę, o kuris holivudinę pasaką. O jeigu sunku apsispręsti tai pabandykite nueiti į turgų ir tris dienas pardavinėti surūgusias sultis. Nereikės nei pusdienio ir apie jūsų nekokybišką produktą žinos visi ir niekas nieko nepirks, nereikės nei kontroliuojančių institucijų, nei baudų.

Rodyk draugams