BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vytautas Žukauskas: Ekonominė laisvė Lietuvoje pagal Heritage Foundation tyrimą

Tyrimų organizacijos The Heritage Foundation ir The Wall Street Journal sudaromame Ekonominės laisvės indekse, 2012 Lietuva įvertinta 71,5 balo iš 100 ir jai skirta 23-oji vieta iš 184 vertintų pasaulio valstybių. Lyginant su 20010 m. indeksu, Lietuvos vertinimas pagerėjo nedaug, per 0,2 balo iš šimto. Praeitų metų indekse Lietuva buvo 34 vietoje. Kaip atrodo Lietuva visose 10 indekso sričių?

image

1 vieta. Fiskalinė laisvė (93,6 balo iš 100)

Geriausiai Lietuva įvertinta fiskalinės laisvės srityje, joje Lietuva surinko net 93,6 balo, 2012 m. palyginti su 2011 m. Lietuvos vertinimas paaugo 7,5 balo. Tačiau šį pagerėjimą ar aukštą balą reiktų vertinti atsižvelgiant į keletą dalykų.

Tyrime fiskalinės laisvė vertinama pagal tris kriterijus:

· Maksimalus pajamų mokesčio tarifas;

· Maksimalus bendras mokesčių tarifas taikomas įmonių pelnui;

· Bendra mokesčių našta procentais nuo BVP.

2012 m. tyrime (kuris atspindi 2010 m. duomenis) teigiama, jog Lietuvoje 2010 m. bendra mokesčių našta proc. nuo BVP siekė 13,8 proc. Šis skaičius neatspindi visos mokesčių naštos Lietuvoje, į jį įtraukiami tik valstybės biudžeto pajamos iš gyventojų pajamų, pelno, pridėtinės vertės, akcizo ir kitų centrinės valdžios renkamų mokesčiu. Tačiau jis neapima socialinio draudimo ir privalomo sveikatos mokesčių, kurie sudaro didelę dalį mokestinės naštos.

Taip pat skaičiuodami fiskalinę laisvę tyrimo sudarytojai skaičiuoja 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio tarifą ir neprideda 6 proc. privalomo sveikatos draudimo mokesčio. 2008 m.pabaigoje 21 proc. GPM buvo skaidrumo dėlei padalintas į 15 proc. GPM ir 6 proc. PSD. Tai nesumažino mokesčio naštos (šiek tiek padidino, nes PSD nėra taikomas NPD, t.y. neapmokestinamų pajamų dydis). Naštos sumažėjimas neturėtų atsispindėti ir tyrime.

Taigi, aukštas Lietuvos įvertinimas iš dalies nulemtas to, jog skaičiuojama tik dalis mokesčių naštos. Žinoma, svarbu ir tai, jog Lietuvoje yra santykinai mažas pelno mokesčio tarifas bei tai, jog Lietuvoje nėra progresinių mokesčių (todėl aukščiausias GPM tarifas yra toks pats kaip ir mažiausias). Pelno mokesčio padidinimas ir progresinių įvedimas Lietuvos vertinimą fiskalinės laisvės srityje smarkiai nusmukdytų.

2 vieta. Prekybos laisvė (87,1 balo iš 100)

Lietuva labai gerai įvertinta pagal prekybos laisvę, palyginti su praeitais metais vertinimas beveik nepasikeitė, sumažėjo 0,5 proc. Čia vertinami muitų dydžiai bei netarifiniai tarptautinės prekybos barjerai, tokie kaip kvotos, kainų kontrolė, prekių kokybės reguliavimas, valstybės kišimasis į tarptautinę prekybą. Geras Lietuvos įvertinimas iš esmės nulemtas Europos Sąjungos prekybos politikos, kurios vienas iš siekių – nedideli tarifiniai barjerai. Tačiau Lietuvoje, kaip ir kitose ES valstybėse galioja nemažai netarifinių barjerų, tokių kaip importuojamų prekių kokybės reguliavimas.

3 vieta. Investicijų laisvė (80 balų iš 100)

Investicijų laisvė tyrime vertinama pagal tai, kokios galimybės šalyje investuoti užsienio kapitalui. Lietuva pagal investicijų laisvę įvertinta pakankamai aukštai, čia ir vėl pasitarnauja vienas iš ES vidaus rinkos principų – laisvas kapitalo judėjimas. Iš 155 galimų baudos taškų Lietuva gavo tik 20. Tyrime tiksliai neįvardijama dėl kurių Lietuvoje esančių apribojimų užsienio kapitalui gauti baudos taškai, tačiau vienas iš jų be abejonės yra apribojimas užsieniečiams pirkti žemę Lietuvoje. Panaikinus jį, Lietuvos vertinimas pagerėtų bent 5 balais.

image

4 vieta. Finansinė laisvė (80 balų iš 100)

Finansinės laisvės srityje vertinama, kiek valdžia kišasi į finansų sektorių. Idealiu variantu valdžia reguliuoja ir prižiūri finansų sektorių tik tiek, kad užtikrintų sutarčių vykdymą ir užkirstų kelią sukčiavimui, pati nedalyvauja kaip paslaugų teikėjas. Šiame rodiklyje Lietuva įvertinta 80 balų iš 100, o tai reiškia, jog pagal tyrimą Lietuvoje valdžios kišimasis yra „nominalus“, t.y. valdžios sektorius finansinių paslaugų teikime dalyvauja tik nedidele apimtimi, finansų rinkos dalyviai nepatiria beveik jokių apribojimų finansinių paslaugų teikime.

5 vieta. Pinigų politika (79,3 balo iš 100)

Trečioje vietoje pagal didžiausią balą yra Lietuvos pinigų politika, arba pinigų politikos laisvė. 2012 m. Lietuvos vertinimas pagarėjo 4,8 balo.

Pinigų politikos srityje šalys vertinamos pagal du kriterijus:

· Vartotojų kainų augimas per 3 metus;

· Kainų reguliavimo lygis.

Lietuvos vertinimo pagerėjimą pinigų politikos srityje iš dalies lėmė tai, jog 2010 m. metinės infliacija (vartotojų kainų indekso augimas) siekė 3,8 proc., o tai yra mažiau nei prieš tai buvusių trejų metų vidurkis. Bet kainų augimo sulėtėjimas galėjo lemti tik 0,1 balo padidėjimą. Likusieji 4,7 balo turėjo būti nulemti kainų reguliavimo sumažėjimo.

Kainų reguliavimas indekse vertinamas balais nuo 0 iki 20, kur 0 reiškia, jog valstybė netaiko kainų reguliavimo, o 20 – valstybė smarkiai kišasi į kainų nustatymą. Indekso sudarytojai kasmet neskelbia savo įvertinimų, bet iš galutinio Lietuvos įvertinimo pinigų politikos srityje galima daryti išvadą, jog kainų lygio reguliavimo balas buvo sumažintas nuo 13 iki 9 (tai reiškia, jog buvo atsisakyta apie penktadalio kainų reguliavimo.)

6 vieta. Verslo laisvė (79,2 balo iš 100)

image

Lietuva taip pat neblogai vertinama verslo laisvės srityje, tačiau pagal 2012 m. vertinimą Lietuvos balas sumažėjo 2,5 proc. Verslo laisvės srityje naudojamasi Pasaulio banko sudaromu Verslo sąlygų tyrimu vertinami dešimt rodiklių, susijusių su verslo pradžia (įmonės įsteigimu), licencijų gavimu bei verslo uždarymu. Vertinami procedūrų skaičius, joms atlikti reikalingas laikas bei kaina.

Tyrime teigia, kad verslo pradėjime ir veikoje nėra didelių biurokratinių suvaržymų. Galbūt taip ir galima pasakyti apie įmonės steigimą (kuriame per pastaruosius metus pasistūmėta į priekį, sudaryta galimybė įmones steigti internetu) ar kai kurių licencijų gavimą. Tačiau Lietuvoje yra kelios itin problematiškos sritys, kurių neapima nei Heritage, nei Pasaulio banko tyrimas – pvz. teritorijų planavimas, poveikio aplinkai įvertinimas.

7 vieta. Darbo santykių reguliavimas (64,6 balo iš 100)

Darbo santykių reguliavimas Lietuvoje yra tradiciškai prastai vertinama sritis. Ekonominės laisvės indeksas kaip ir verslo laisvės srityje darbo santykių reguliavimo vertinimus pasiskolina iš Pasaulio banko Verslo sąlygų tyrimo. Tiesa, įdomu tai, jog Pasaulio bankas jau antrus metus iš eilės nebepateikia šalių reitingo pagal darbo santykių reguliavimą. Oficiali to priežastis – metodologijos atnaujinimas.

Ekonominės laisvės indekse teigiama, jog nepaisant tam tikrų pakeitimų, darbo rinka Lietuvoje išlieka pakankamai griežtai reguliuojama. Tiesa, Lietuvos vertinimas padidėjo 9 balais dėl 2010 m. padarytų kai kurių darbo kodekso pakeitimų, pvz. laikinai leista terminuota darbo sutartis nuolatinio pobūdžio darbui (galioja iki 2012 m. rugpjūčio), įvesta galimybė laikinai, t.y. iki 3 mėn. sustabdyti darbo sutarties vykdymą, truputį atlaisvinta suminė darbo laiko apskaita, atsisakyto draudimo dirbti viršvalandžius. Tačiau šie pakeitimai arba nebuvo reikšmingi savo poveikiu ir nesuteikė įmonėms galimybės lanksčiai prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų arba buvo laikini. Pasibaigus kai kurioms laikinai galiojančioms Darbo kodekso nuostatoms, Lietuvos įvertinimas vėl pablogės.

8 vieta. Nuosavybės teisių apsauga (60 balų iš 100)

Nuosavybės teisių apsauga Lietuvoje įvertinta šešetu, t.y. 60 balų iš 100. Tai reiškia, jog nuosavybės teisių įgyvendinimas Lietuvoje yra silpnas, dažnai atidėliojamas. Galima korupcija, teismams gali daryti įtaka kitos valdžios institucijos. Tyrime teigiama, kad nors Lietuvos įstojimas į ES paskatino teisinę valstybės reformą, įskaitant teisėsaugos institucijų nepriklausomumo didinimą, tačiau teisinė sistema vis dar lieka neefektyvi. Apmaudu, jog Lietuva tokioje sklandžiam ekonomikos veikimui svarbioje srityje įvertinta prastai, tai trečia prasčiausiai įvertinta sritis.

9 vieta. Korupcija (50 balų iš 100)

Korupciją tyrimas vertina remdamasis Transparency international sudaromu Korupcijos suvokimo indeksu. 2010 m. indekse Lietuva gavo aukščiausią vertinimą nuo pat 2002 m., t.y. 5 balus iš 10. Tačiau reikia pastebėti, jog Lietuvos vertinimas Korupcijos suvokimo indekse nesikeičia jau kuris laikas, nuo 2002 iki 2011 m. jis svyravo kelių dešimtųjų ribose. Naujausiame, 2011 m. indekse Lietuvos vertinimas vėl sumažėjo iki 4,8 balo (į tą patį lygį, koks buvo 2002 m.). Korupcija Lietuvoje išlieka viena iš aktualių problemų, kuri, beje, glaudžiai susijusi su ekonominės laisvės kiekiu. Mažiau ekonominės laisvės reiškia didesnį valdžios kišimąsi ir reguliavimą, o tai sukuria pagrindines prielaidas korupcijai.

image

10 vieta. Valdžios išlaidos (41,7 balo iš 100)

Prasčiausiai Lietuva įvertinta valdžios išlaidų srityje. Valdžios išlaidos tyrime vertinamos remiantis valdžios išlaidų proc. nuo BVP rodikliu. Kuo didesnę sukuriamos pridėtinės vertės valdžia perskirsto savo išlaidomis, tuo prastesnis šalies įvertinimas. Tyrimo duomenimis, Lietuvoje 2010 m. valdžios išlaidos siekė 44,1 proc. BVP. Be to, tai ne tik prasčiausiai įvertinta, bet ir sparčiausiai blogėjusi sritis: lyginant su 2010 m. tyrimu Lietuvos vertinimas valdžios išlaidų srityje pablogėjo 16,3 balo.

Įdomu tai, fiskalinės laisvės, t.y. mokesčių naštos srityje (ne visai pagrįstai, žiūr. viršuje) Lietuva įvertinta gerai, fiskalinės laisvės sritis Lietuvoje gavo daugiausiai balų. Tačiau tuo pat metu valdžios išlaidų sritis – įvertinta prasčiausiai. Atrodo, jog valdžios išlaidos gali būti didelės tik tuomet, jei yra didelė mokesčių našta, o tyrimas rodo ką kitą.

Šio paradokso priežastys yra kelios. Pirma, fiskalinės laisvės sritis nėra įvertinta visiškai teisingai, įvertinta ne visa mokesčių našta. Antra priežastis – Lietuva labai daug skolinasi, t.y. labai didelis atotrūkis tarp to, kiek valdžia surenka mokestinių pajamų bei to, kiek išleidžia. Tai didina valstybės skolą bei ateities mokesčių mokėtojų mokesčių naštą.

Išvados

Taigi, kuo galima džiaugtis ir kokiose srityse reikia pasitemti pasak ekonominės laisvės indekso? Galime pasidžiaugti santykinai mažu pelno mokesčio tarifu, užsienio prekybos bei kapitalo judėjimo laisve, santykinai mažu valstybės dalyvavimu iš kišimusi į finansinį sektorių, santykinai nedideliu vartotojų kainų augimu. Tačiau turėtų neraminti tokios sritys, kaip valdžios išlaidų dydis ir augimas, nuosavybės teisių apsauga, korupcija, griežtas, nelankstus darbo santykių reguliavimas.

Svarbiausia turbūt tai, jog ekonominės laisvės Lietuvoje nebedaugėja. 2004 m. užkopę į 70-72 balų koridorių iš jo Lietuva nebeištrūksta. Nauji reguliavimai, suvaržymai yra priimami daug lengviau, nei atsisakoma senų, ir tai atsispindi Lietuvos vertinime Ekonominės laisvės indekse.

Rodyk draugams

Emilis Ruželė: Sidro ašara ežiuko akyje

Lietuviškų pasakų knygą vartęs ir skaitęs turbūt yra kiekvienas. Jos tikrai specifinės, ten ir kojų pirštus ragana dukrai su kirviu kapoja, ir šuniukui kojos laužomos, akys badomos, ragana vaikus į krosnį nori įkišti. Pasakos dažnai baigiasi laimingai, herojai alų midų geria, ir ne šiaip geria, tiesiog maukia, kad net nespėja burnoj paturėti.

Kadangi visi, būdami vaikai, esame šias pasakas skaitę, dabar taip ir gyvenam, kaip ten parašyta. Vakar netyčia nusipirkau per mažus batus, tai su kirviu susimažinau pėdas, skauda, bet taip pasakoje buvo parašyta, ką dabar… O, kad krosnyje kiekvienas esame bent po viena vaiką iškepę, net minėti nereikia.  Nesate? Kaip taip? Neskaitėte pasakų?

Keistai skamba tokios kalbos, nes šį tekstą skaitantis žmogus puikiai suvokia, jog pasakos yra kūryba, pilna hiperbolių, simbolių, tautosakos elementų. Net ir būdami vaikai sugebėdavome atskirti realybę ir pasaką, augome tarp kitų žmonių ir tikrai ne iš pasakos sužinojome kas yra alus ar midus.

Apie visa tai kalbu, nes Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas (NTAKD) pradėjo tyrimą dėl knygos „Miško pasakos“. Įtariama, kad vaikams nuo trejų metų skirtoje knygoje neleistina propaguojamas alkoholio vartojimas. Knygoje rašoma kaip ežiukas sidrą ir kalvadosą miške virė.

Įdomu ar NTAKD užkliuvo kalvadosas ar ežiukas. Galbūt jeigu būtų viręs midų, būtų neužkliuvęs, lietuviškiau skambėtų. O gal problema yra ežiukas, būtų ragana ar ūkininkas, o dabar, miško gyvūnas ir net ne vilkas ar lapė…. Turbūt kelti dvigubų standartų klausimą būtų netgi per daug dosnu. Tai tiesiog Talibano lygio logika ir metodai – viską uždrausti, net už žodį ar mintį bausti.

Klausimų šioje istorijoje daug, ir bus įdomu sulaukti atsakymų, tačiau yra ir keletas aiškių išvadų. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas už mokesčių mokėtojų pinigus užsiiminėja niekais ir trikdo leidyklų ir autorių darbą. Todėl, kaip mokesčių mokėtojas, jūsų darbdavys, sakau NTAKD atstovams- palikite ežiuką ramybėje, tegul verda jis tą kalvadosą. Neleiskite mūsų sunkiai uždirbtų pinigų tokioms kreivą šypseną keliančioms akcijoms.

O kalbant rimčiau, tokio pobūdžio akcijos daro didelę meškos paslaugą ne tik Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui bet ir kitoms valdžios institucijoms. Tyrimai dėl „ežiukų“ diskredituoja valdžios sektorių, mažina pasitikėjimą ten dirbančių žmonių kompetencija ir juokina pasaulį. Svarbi šioje situacijoje ir perspektyva, abejoju ar prieš 5 metus būtumėte patikėję, jog šiandien negalėsite krepšinio arenoje išgerti alaus. Todėl žiūrint į priekį, jeigu nesikeis valdžios vykdomos politikos kryptis, perspektyva liūdina, kad tik netektų policininkui aiškintis, kodėl pamačius alaus bokalą iš akies neišriedėjo ašara.

Rodyk draugams

Emilis Ruželė: Ar blogai, kad daugiau eismo įvykių sukelia nepatyrę vairuotojai?

Nuo šių metų pradžios įsigaliojo nauji reikalavimai vairavimo mokykloms. Yra reikalaujama filmuoti galutinę vairavimo įgūdžių įskaitą, naudoti ne senesnius nei 15 metų senumo automobilius. Taip pat draudžiama naudotis mokymo aikštelėmis, kurios yra toliau nei 20 kilometrų nuo mokymo įstaigos. Aikštelės privalo turėti asfalto arba betono dangą. Susisiekimo ministerija argumentuoja, kad griežtinti reikalavimus paskatino prastesni nei kitose Europos Sąjungos šalyse vairavimo egzaminų rezultatai bei faktas, jog daugiausiai eismo nelaimių sukelia pradedantieji vairuotojai.

Yra įvardinta problema ir visiems primestas, jos sprendimo būdas. Pradžioje panagrinėkime pačią problemą. Daugiau eismo įvykių sukelia pradedantieji vairuotojai. O kaip turėtų būti? Daugiau eismo įvykių turėtų sukelti patyrę vairuotojai, ar visi turėtų „vienodas galimybes“ sudaužyti savo automobilį, nepriklausomai nuo jų patirties? Antroji problema yra mažesnis vairavimo egzaminą išlaikančiųjų iš pirmo karto procentas. O koks turėtų būti šis procentas? Toks pat kaip kitų Europos Sąjungos valstybių? Galbūt jų egzaminų išlaikymo procentas yra per didelis? Fantazuoti galima į valias, tačiau aišku tik viena- taip apibrėžtos problemos tiesiog nėra problemos. O net jeigu ir būtų įvardintos realios problemos, tai jokiu būdu nereiškia, kad ministerija turi kažką dėl to daryti.

Ministerijos atstovams atrodė kitaip ir jie nutarė įvesti daugiau reguliavimų. Kodėl ministerija mano, kad geriau nei visi rinkos dalyviai žino kokiu atstumu nuo mokymo įstaigos turi būti aikštelė ar kokio senumo automobiliais reikia naudotis, turbūt liks paslaptyje. Iš tiesų net ir siauros srities valdininkai niekaip negali žinoti tokių dalykų, todėl apribojimus dažniausiai sugalvoja pasitelkę „iš lubų“ metodus. Geriausi naujų vairuotojų ruošimo metodai gali išryškėti tik rinkoje, ir tai nuolat vykstantis procesas neturintis baigtinio taško. Tobulėti visada yra kur, o iš viršaus numesti draudimai tik trukdo.

Visi norime saugesnių kelių, tik turime nepamiršti, jog didesnis saugumas ir kainuoja daugiau. Saugumą didina technologijos, taip pat reikia nepamiršti asmeninės atsakomybės už padarytą eismo įvykį įtakos vairavimo atidumui. Tačiau, ką bendro turi eismo įvykių skaičius ir atstumas tarp mokymo aikštelės ir mokymo įstaigos, suprasti gerokai sunkiau. Arba, kodėl aikštelės turi būti būtinai asfaltuotos ar betonuotos dangos? Net ir Vilniuje pilna stovėjimo aikštelių, kuriose vairuotojai kasdien turi manevruoti ant smėlio tarp balų, tai esminė vairavimo Lietuvoje dalis.

Kad nebūtų vien tik kritika, štai pasiūlymas – panaikinkime valdžios sukurtą išskirtinę teisę vairavimo egzaminavimo paslaugas teikti Regitrai. Leiskime rinkos dalyviams konkuruoti tarpusavyje, ir draudimo kompanijoms leisti laisvai vertinti skirtingų įmonių suteiktus vairuotojų pažymėjimus. Prastiems vairuotojams teisę vairuoti suteikiančios įmonės išduotas vairuotojo pažymėjimas automatiškai reikštų didesnę automobilio draudimo įmoką ir atvirkščiai. Rinkoje išaiškėtų kokios mokymo priemonės efektyviausios ir Susisiekimo Ministerijai nereiktų „vargti“ kuriant reguliavimus, kurie apriboja galimybes į rinką ateiti naujiems dalyviams. Dabartinėje situacijoje laisva konkurencija yra akivaizdžiai ribojama, o naudos net su žiburiu nerasi.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Buffet’o mokesčių pavyzdys netinkamas net JAV

Po kalėdinės naujų ir didesnių mokesčių dovanos dar neatsitokėję mokesčių mokėtojai ir vėl priblokšti premjero A. Kubiliaus žodžių. Atsakydamas į žurnalisto E. Jakilaičio klausimą apie nekilnojamąjį turtą giminaičiams dovanojančius gyventojus premjeras atsakė: “Dar pamatysime, ar šis įstatymas taip lengvai apeinamas, ar iš tikrųjų Lietuvoje nėra nė vieno turtingesnio žmogaus, kuris norėtų pasekti kad ir amerikiečių milijardieriaus Warreno Buffetto pavyzdžiu – jis pernai kritikavo JAV prezidentą Baracką Obamą, jog šis nepareikalauja, kad turtingesni žmonės mokėtų didesnius mokesčius.”

Warren’o Buffet’o pavyzdys išties įdomus ir susilaukė atidesnio nagrinėjimo. Priminsiu, kad 2011 m. rugpjūtį publikuotame straipsnyje W. Buffet’as teigė, kad jo sumokami mokesčiai sudaro 17,4 proc. jo apmokestinamų pajamų, o daugumos jo ofise dirbančių žmonių mokesčiai sudaro tarp 33 ir 41 proc. jų pajamų.

Tačiau kaip atkreipė dėmesį Forbes.com blogger’is Tim Worstall, Buffet’o pavyzdys yra klaidinantis, kadangi į šiuos skaičiavimus nebuvo įtrauktas pelno mokestis. Ekonomistai sutaria, kad pelno mokestį moka ne įmonės, bet žmonės (juk kas ta įmonė – pastatas? Ar baldai? Viską galiausiai sumoka žmonės). Šį mokestį sumoka mažesnius atlyginimus uždirbantys įmonių darbuotojai ir/arba mažesnį pelną uždirbantys akcininkai ir kapitalo savininkai.

Kaip vėliau rašė T. Worstall, turime loginę mįslę – arba Warren’o Buffet’o mokami mokesčiai išties sudaro 17,4 proc. ir visą pelno mokestį sumoka mažesnius atlyginimus uždirbantys darbuotojai, o ne akcininkai ir kapitalo savininkai, arba akcininkai ir kapitalo savininkai išties moka pelno mokestį ir tuomet W. Buffet’o mokami mokesčiai yra ne 17,4 proc.

Jeigu šį mokestį moka akcininkai, tai jų mokesčiai nėra tokie maži, kaip netgi jiems patiems gali pasirodyti. Jeigu mokestį moka darbuotojai, tai juo nepasiekiamas pagrindinis tikslas – apmokestinti kapitalo savininkus – ir todėl šį mokestį apskritai reikia naikinti.

Lietuvoje irgi turime tokią pelno apmokestinimo sistemą, kai pelnas yra apmokestinamas pelno mokesčiu jo uždirbimo metu, o pelno paskirstymo metu dividendai apmokestinami gyventojų pajamų mokesčiu. Todėl jeigu daliai politikų 20 proc. GPM tarifas, skirtas dividendams, atrodo per mažas, reikėtų prisiminti, jog tam, kad dividendai būtų išmokėti, prieš tai jau buvo sumokėtas 15 proc. pelno mokestis.

O apskritai, kiek pagrįsti teiginiai, kad turtingesni žmonės turėtų labiau prisidėti prie biudžeto formavimo? Tokie teiginiai remiasi prielaida, kad dabar šių žmonių indėlis į nacionalinį biudžetą yra per menkas ir kad jį reikėtų didinti (didinant mokesčius). Tačiau mokesčių pajamų duomenys atskleidžia, kad tokie teiginiai yra visiškai nepagrįsti. Kaip buvo paskaičiavę portalo www.viesai.lt autoriai, 17 proc. daugiausiai uždirbančių gyventojų į biudžetą sumoka 50 proc. visų gyventojų pajamų mokesčio pajamų.

Teko girdėti argumentus, kad nieko čia keista – juk daugiausiai uždirbantys gauna didžiulę dalį pajamų, t.y. jų pajamų dalis visame pajamų „pyrage“ yra didesnė už likusių 83 proc. gyventojų. Tačiau vėlgi, tie patys duomenys parodo tokių teiginių klaidingumą: 17 proc. daugiausiai uždirbančių gyventojų, kurie sumoka 50 proc. GPM pajamų, uždirba 43,7 proc. visų apmokestinamų pajamų. Šie duomenys parodo gyventojų pajamų apmokestinimo progresyvumą.

Dar didesnis mūsų mokesčių sistemos progresyvumas yra „Sodroje“, kur taikomos „lubos“ „Sodros“ išmokoms – bet ne įmokoms. Tai reiškia, kad mokestį žmogui tenka mokėti nuo visų socialinio draudimo įmokomis apmokestinamų pajamų, bet kai jis susergi ir jam skaičiuojama ligos pašalpa ar jis išeina į pensiją ir skaičiuojamas pensijos dydis, nenaudojamas visas jo gautų pajamų dydis, bet tik iki tam tikros ribos, o ją viršijusios pajamos nebeturi įtakos ligos pašalpos, pensijos ar kitų socialinio draudimo išmokų dydžiui.

Politikams labai patogu ignoruoti realius duomenis ir žongliruoti plačiai paplitusiais, bet neteisingais teiginiais. Jeigu naujos žalingo apmokestinimo iniciatyvos privalėtų būti pagrindžiamos faktais, o ne burtažodžiais, gal ir politikai nebedrįstų siūlyti ir įgyvendinti tokias iniciatyvų.

Rodyk draugams