BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Rita Griguolaitė. Tai ką kiti rado, o estai niekada nebuvo pametę

Per Europą, įskaitant ir Lietuvą, vilnijančios ekonomikos reformos be išimties apima darbo santykių reguliavimo peržiūrėjimą, ir nebylų pripažinimą, kad noras viską iš anksto nuspręsti ar išdalinti tai, kas neuždirbta – į klestėjimą valstybės neatvedė.

Ispanijos vyriausybė 23 proc. siekiantį nedarbą sprendžia mažindama įmonių naštą dėl atleidimo išmokų bei suteikdama galimybes priimti sprendimus ne kolektyvinėse derybose, o pačioms įmonėms. Prieš keletą savaičių pristatytos Italijos premjero M. Mončio reformos darbo santykių srityje taip pat pirmiausia nusitaikė į atleidimo pagrindus bei išmokas.

Ispanijos profsąjungos šalį jau paskandino protestuose. O žinant tai, kad 2002 m. prie darbo santykių reformų dirbęs Italijos vyriausybės patarėjas ekonomikos klausimais M. Biagi radikalių kairiųjų buvo šaltakraujiškai nužudytas, Mončio, kad ir atsargūs žingsniai liberalizacijos kryptimi rodo atitinkamą Italijos pasiryžimą skatinti investicijas ir augimą.

Tuo tarpu Estijai nereikėjo liberalizuoti darbo santykių po krizės, nes jie tai padarė dar prieš ją. Pagal LLRI atliktą analizę Estijos darbo teisė nesiekia detalaus reglamentavimo, darbo santykių šalys turi daugiau galimybių ar alternatyvų susitarti individualiai. Tai ilgalaikėje perspektyvoje lėmė vidutiniškai 8,5 proc. BVP augimą 2011 m. ir apie 4 proc. punktais didesnį užimtumą, nei Lietuvoje. O Estijos prekybos rūmai Lietuvoje po estiško kapitalo įmonių veikiančių Lietuvoje apklausos paskelbė, kad verslo sąlygos Estijoje palankesnės.

Galima užmerkti akis prieš šiuos rodiklius, bet tik tam, kad sutiktume Prancūziją. Ekonomistai tyliai šnabždasi, kad mieganti Prancūzija papildys PIIGS gretas, nes ji dar nesuvokė, kad 35 valandų darbo savaitė, yra viena iš priežasčių, kodėl darbo vietos išlaikymo kaina Prancūzijoje beveik 10 proc. didesnė nei jos kaimynėje Vokietijoje, ir kad 90 proc. BVP valstybės skola yra pakankamas pagrindas susirūpinti šalies produktyvumu ir konkurencingumu.

Rodyk draugams

Emilis Ruželė: Šildoma urėdo visureigio sėdynė

Apie viešųjų pirkimų problemas kalbama daug, bandoma atsakyti ne tik KAIP švariai ir teisėtai vykdyti pirkimus, bet ir KĄ pirkti. Teoriniai pamąstymai nors ir atspindi problemos esmęs, dažnai gali pasirodyti nutolę nuo realios situacijos ir kasdieninių aktualijų. Konkretūs pavyzdžiai puikiai iliustruoja ir suteikia spalvų egzistuojančioms problemoms.

Štai puikus pavyzdys, kai netgi tobulai atsakius į klausimą - kaip pirkti, dažnai lieka daug abejonių dėl klausimo - ką pirkti. Šiaulių miškų urėdija perka visureigį ir reikalavimuose nurodo, jog automobilis privalo turėti “Bluetooth” įrangą, ne mažesnius nei 16 colių lengvo lydinio ratlankius, automatinę greičio palaikymo sistemą, pageidaujama, jog automobilis būtų „metallic” spalvos, būtinai turi turėti 6 laipsnių pavarų dėžę, informacinį borto kompiuterį, nurodomas netgi minimalus automobilio ilgis. Raseinių miškų urėdams visureigyje būtinai reikia šildomų sėdynių, ir milimetrų tikslumu nurodomi minimalūs visureigio išmatavimai, štai automobilio kėbulo ilgis turi būti NE MAŽIAU nei 5200 milimetrų.

Aš suprantu, kad miškas ne juokas, atvažiavęs be lengvo lydinio ratlankių rizikuoji būti išjuoktas miško žvėrelių, o be “Bluetooth” miško teritorijos niekaip neapžiūrėsi, darbų nenudirbsi. Tik idomu, ką apie tokias “butinybes” mano eilinis mokesčių mokėtojas iš savo kišenės finansuojantis urėdijų prabangą. Juk urėdijos - valstybinės įmonės, jų pelnas priklauso mums visiems.

Šiuo metu Vyriausybėje yra svarstomi pasiūlymai suteikti urėdijoms strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių statusą. Tikrai sunku suprasti, kodėl miškai galėjo staiga pasidaryti taip strategiškai svarbūs nacionaliniam saugumui. Vietoj naujo statuso, tikrai nepakenktų daugiau padorumo ir ūkiškumo.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: ES nori ir toliau branginti degalus

Lryto straipsnis apie tai, kad ES planuoja ir toliau didinti kuro ir degalų apmokestinimą yra taiklus ir vietoje. Kitaip tariant, kuro kainos gali siekti rekordus, bet ES, įsikandusi žaliųjų svajonių, ir toliau stengsis, kad žmonės už kurą mokėtų kuo daugiau. Detalią nuomonę apie teiktą pasiūlymą LLRI pateikė dar praeitais metais. Ir jei manęs neapgauna atmintis, tai bent Seimo Ekonomikos komitetas irgi nepritarė šiai idėjai. Gerai, kad tarp mūsiškių europarlamentarų irgi yra suvokiančių, kad degalų apmokestinimo politika skaudžiausiai kerta būtent vartotojui.

Pasiūlymo esmė: mokesčius degalams skaičiuoti nuo dvejų bazių - energijos kiekio ir CO2 išmetimo. CO2 išmetimo dalis sudarytų 20 EUR tonai. O kalbant apie energijos kiekio bazę - visas kuras būtų apmokestintas tokiu akcizo mokesčiu, kokiu yra apmokestinamas benzinas. Pasiūlymo reziumė - didinti mokesčius. Finansų ministerija irgi buvo pateikusi savo preliminarius skaičiavimus, kurių esmė - mokesčiai didės, o kuras brangs.

Ir nereikia kalbų, apie tai, kad čia yra lyginamos konkurencijos sąlygos tarp skirtingų kuro rūšių. Tai yra seniausias valdžios triukas: „Mes nedidiname mokesčių, mes juos lyginame”. Gerai, jei lyginate, tai kodėl “tempiate” prie aukščiausio mokesčio? Kodėl ne prie žemiausio, ar bent vidurkio?

P.S. Jei įdėmiai studijuojate lentelę, siūlau nesižavėti raudonais skaičiukais 2013 metams, nes čia kalbame apie minimalius akcizo dydžius. Lietuva 2013, spėju, galės nustatyti aukštesnius mokesčius, kaip tai daro ir dabar. O nuo 2015 mokesčiai tik didės visoms kuro rūšims.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: akcizo sumažinimas dyzelinui pilnai pasiteisino - kaina krito

Ginče dėl to, reikia, ar nereikia mažinti akcizo mokestį benzinui Finansų ministerija metė argumentą, neva patirtis su dyzelinu rodo, kad sumažinus akcizo mokestį 2009-aisiais, po tam tikro laiko dyzelino kaina pasiekė buvusią. Tačiau toks teiginys visiškai ignoruoja paties dyzelino kainos svyravimus.

Žiūrint supaprastintai: galutinė dyzelino kaina dvejų esminių komponentų: dyzelino dalies ir mokesčių dalies. Dyzelino dalis iš esmės priklauso nuo pasaulinių tendencijų, mokesčių dalis - nuo mūsų sprendimų. Ir tikrai - sumažini mokesčius, bet, nuolat augant kainoms pasaulinėse rinkose, po kurio laiko galutinė kaina pasiekia buvusiąją. Bet tai reiškia, kad jei akcizo mokestis nebūtų buvęs sumažintas, galutinė kaina dabar galėtų būti dar aukštesnė.

Pažiūrėkime į istorinius duomenis. Iliustracija Nr. 1 - galutinė dyzelino kaina 2005-2012 metais, lyginant kainą Lietuvoje ir ES vidurkį (skalė truputi nepatogi, nes išreikšta Eurais 1000 litrų, bet tendencijų matyti netrukdo). Kaip matome, dyzelino kainos Lietuvoje iš esmės atspindi kainas ES. Kitaip tariant, jei kaina ES kyla, kyla ir Lietuvoje; jei leidžiasi, leidžiasi ir Lietuvoje.

Nebent įvyksta kažkas netikėta, o tiksliau tai, kas įvyksta tik vienoje šalyje, bet ne kitose. Akcizo mokesčio degalams sumažinimas Lietuvoje 2009 rugpjūčio mėn. buvo būtent toks veiksnys (žr. paveikslėlį žemiau). Kitaip tariant, jis įvyko tik Lietuvoje, bet ne visoje ES. Rugpjūčio mėn. dyzelino kaina ES augo, o Lietuvoje - krito. Kodėl? Todėl, kad buvo sumažintas akcizo mokestis dyzelinui. Kodėl vėliau kaina vėl augo? Todėl, kad augo visose ES, dėl veiksnių, kurie nuo Lietuvos valdžios tiesiogiai nepriklauso (bet dėl pasaulinių kainų niekas valdžios ir nekaltina).

Taigi, akcizo mokestį benzinui, kuris (kartu su PVM) benziną brangina apie 30 ct litrui, irgi reikia mažinti. Nepriklausomai nuo to, kils ar kris naftos kainos ateityje.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Dėmesio: gyventojų NT mokesčio pajamos–premijoms mokėti

Šiandienos “Lietuvos žiniose” rašoma, kad pernai mokesčių mokėtojų lėšomis išlaikomos institucijos išsimokėjo 6 milijonus litų premijų. Didžioji dalis premijų išmokėta švenčių progomis.

Neįtikėtina, kad tuomet, kai nedarbas šalyje tebesiekia 14 proc., o 2011 m. valstybės biudžeto deficitas sudarė beveik 3 milijardus litų, valstybinės institucijos rado galimybių pasiploti sau per petį ir pasidžiaugti geru darbu! Viena iš premijas mokėjusių institucijų – teismai, kuriais Lietuvoje pasitiki tik kas ketvirtas gyventojas. Premijos buvo mokamos už papildomus darbus. Bepigu mokėti premijas už papildomą darbą, kurio visada atsiras, o ne už rezultą!

Naujiena apie mokesčių mokėtojų lėšų skyrimą premijoms sutampa su augančiu gyventojų nerimu dėl jų turimo nekilnojamojo turto mokesčio – kai kas jau legaliais būdais apėjo priimtą mokestį, kai kas dar nerimauja, kad ir jam bus atsiųsta mokesčio sąkaita. Turint omenyje, kad numatytos NT mokesčio pajamos – 17 milijonų litų ir kad dalis gyventojų turtą jau suskaidė, padovanojo ir t.t., o administravimo išlaidos dar nežinomos, labai gali būti, kad iš NT mokesčio surinktų pajamų kaip tik pakaks premijų dydžiui išlaikyti tame pačiame lygyje kaip 2011 m. O galbūt 6 milijonai litų – tik užsibrėžtas minimumas, o visos papildomos lėšos, surinktos iš NT mokesčio, reikš dar daugiau premijų?

Šiam tikslui itin patogu ir tai, kad pinigai iš gyventojų NT mokesčio į biudžetą įkapsės kaip tik tinkamu laiku – iki gruodžio 15 d. Ši data matyt specialiai priderinta prie žiemos švenčių, nes skirtingai nuo gyventojų NT mokesčio, įmonės NT mokestį moka jau tik iki vasario 1 d.

Patogu ir tai, kad pajamos iš gyventojų NT mokesčio pateks į valstybės biudžetą, o ne į savivaldybių biudžetus (kaip kad yra įmonių NT mokesčio atveju). Asmenys, pasisakydavę už gyventojų NT mokestį dažnai teigdavo, kad jo pajamos bus skirtos gerinti gerbūvį, pavyzdžiui, gatvių apšvietimui ir tvarkymui, žaidimų aikštelių ir kitos infrastruktūros įrengimui ir pan. Politikai apgavo taip maniusius gyventojus: gyventojų NT mokesčio pajamos ne gerins infrastruktūrą, bet premijuos ir taip menką mokesčių mokėtojų pasitikėjimą turinčius valstybinių institucijų darbuotojus.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Šiltnamio sąlygas šiltnamiams?

Pastarosiomis dienomis buvo daug diskutuojama apie Žemės ūkio ministerijos parengtą projektą, numatantį lietuviškas daržoves skelbti viešuoju interesu. Deja, šis projektas – ne balandžio 1-osios pokštas, nors jį skaitant ne kartą tenka nusišypsoti. Pagrindinė projekto idėja ta, kad paskelbus lietuviškas daržoves viešuoju interesu šiltnamiams būtų nustatyti “specialūs” elektros energijos, šiluminės energijos ir gamtinių dujų tarifai. Šis projektas yra ydingas ne tik dėl vertybinių priežasčių – vienas ūkio sektorius neturėtų būti subsidijuojamas likusiųjų sąskaita, bet ir dėl to, kad jis yra stebėtinai nekonkretus. Kaip neskaidrios teisėkūros pavyzdys šis projektas yra itin dėkingas, todėl ir siūlau jį atidžiau panagrinėti.

Pateikę siūlymą nustatyti “specialius” energijos tarifus šiltnamiams, čia pat projekto autoriai pastebi, kad “yra žinoma, jog ES Komisija energetinių išteklių nustatytiems laikiniems specialiems tarifams pritartų, tiktai jeigu jie būtų taikomi visam žemės ūkio sektoriui, o ne atskirai žemės ūkio šakai”. Nors projekte taip ir nepaaiškinta, kokio gi dydžio būtų “specialūs” tarifai, teigiama, kad “nustačius energetinių išteklių specialius tarifus visam žemės ūkio sektoriui, preliminariai paskaičiavus kitiems elektros energijos vartotojams tarifas padidėtų apie 2 proc., gamtinių dujų – iki 5 proc. ir šiluminės energijos – iki 1 proc.”

Kaip teigiama projekte, jo tikslas – “stengtis išlaikyti esamas darbo vietas bei užtikrinti pakankamus kiekius vidaus vartojimo poreikiams tenkinti ištisus metus šalyje išaugintomis daržovėmis ir tuo pačiu gerinti šalies gyventojų sveikatą”. Taigi į tikslą pateko trys iki skausmo pažįstami burtažodžiai: stengtis, užtikrinti ir gerinti. Kaip pamatuoti tikslo pasiekimą, taip ir neaišku, nes “stengtis” galima visada, o “užtikrinti” ir “gerinti” taip pat abstrakčios sąvokos, kurioms matuoti projekto autoriai nepateikė nei vieno kriterijaus.

Projekte rašoma apie daržovių naudą žmogaus organizmui, tačiau jeigu projekto tikslas yra gerinti gyventojų sveikatą, kodėl reikia vartoti būtent lietuviškas daržoves? Jeigu gyventojai jau dabar gali įsigyti pigesnių importuojamų daržovių, ar tikrai reikia subsidijuoti vietinių daržovių gamintojus?

Ką būtent norima paskelbti viešuoju interesu – daržovių vartojimą ar nuostolingų žemės ūkio šakų subsidijavimą? Teigiama, kad nutraukus valstybės paramą, veikla tapo nuostolinga, o esant nuostolingai gamybai bankai atsisako investicinių projektų kreditavimo. Negi valstybė nuo šiol turėtų remti visus neatsiperkančius projektus, kuriuos atsisako kredituoti bankai, ir skelbti tai viešuoju interesu?

Projekto autoriai taip ir neatskleidžia, kokių konkrečių priemonių būtų imamasi projekto tikslui pasiekti – minimi “specialūs” elektros energijos, šiluminės energijos ir gamtinių dujų  tarifai, bet taip ir nepasakomas konkretus tarifo dydis. Kyla klausimas, kokie “specialūs” tarifai buvo naudojami atliekant preliminarius skaičiavimus, parodančius kaip energija brangtų visiems kitiems vartotojams. O gal skaičiavimai dėl energijos brangimo buvo padaryti paviršutiniškai, o realiai pradėjus taikyti “specialius” tarifus žemės ūkiui, energijos kaina visiems vartotojams brangtų daug labiau nei “preliminariai paskaičiuota”?

Projekto autoriai siūlo išplėsti šiltnaminių daržovių auginimą prie Lietuvos elektrinės, kuomet būtų statomi nauji šiltnamiai ir jų šildymui naudojama atliekama perteklinė šiluma iš Lietuvos elektrinės. Taip ir neaišku, kaip žemesni energijos tarifai leistų statyti naujus šiltnamius būtent prie Lietuvos elektrinės? Ar numatoma netoli elektrinės daržoves auginantiems ūkio subjektams teikti papildomą paramą? Vamzdis, kuriuo tiekiama atliekama šiluma nepasiekia nei Kauno, nei Vilniaus (taip toli tiesti neapsimoka), pasiekiamas tik Vievis, tad parama būtų teikiama tik siauram konkrečiam regionui. Čia jau skaitytojai galėtų patys pasidomėti, kam konkrečiai tokia parama būtų naudinga.

Projekto autoriai nepateikia duomenų, kokia dalis šiltnamių šildoma elektros energija, gamtinėmis dujomis ir šilumos energija. Turint omenyje, kad šiandien dalis šiltnamių yra šildomi durpėmis ir malkomis, ar nėra taip, kad projektas būtų naudingas tik kelioms  šiltnamiuose daržoves auginančioms įmonėms, o iškreipus konkurencijos sąlygas kitiems (galbūt – smulkiesiems?) gamintojams būtų sunkiau konkuruoti? Ar Vyriausybei pateiktas projektas neslepia siekio įvesti protekcionizmą konkrečioms įmonėms?

Grįžtant prie vertybinių argumentų prieš perskirstymą, reikia pasakyti, kad šildymas yra vienodai brangus visiems gyventojams ir įmonėms ir nėra jokių priežasčių, kodėl tik šiltnamiams ar tik žemės ūkiui turėtų būti sudaromos išskirtinės – šiltnamio – sąlygos kitų vartotojų sąskaita. Jeigu kalbama apie norą išlaikyti esamas darbo vietas žemės ūkyje, kodėl tylima apie tai, kiek brangtų ir taip aukštos paprastų gyventojų šildymo sąskaitos ar mažėtų kitų įmonių darbuotojų atlyginimai? Šiltnamio sąlygų norėtume mes visi, bet tai dar nereiškia, kad šiltnamiams jas ir reikėtų sudaryti.

Rodyk draugams