Per Europą, įskaitant ir Lietuvą, vilnijančios ekonomikos reformos be išimties apima darbo santykių reguliavimo peržiūrėjimą, ir nebylų pripažinimą, kad noras viską iš anksto nuspręsti ar išdalinti tai, kas neuždirbta – į klestėjimą valstybės neatvedė.

Ispanijos vyriausybė 23 proc. siekiantį nedarbą sprendžia mažindama įmonių naštą dėl atleidimo išmokų bei suteikdama galimybes priimti sprendimus ne kolektyvinėse derybose, o pačioms įmonėms. Prieš keletą savaičių pristatytos Italijos premjero M. Mončio reformos darbo santykių srityje taip pat pirmiausia nusitaikė į atleidimo pagrindus bei išmokas.

Ispanijos profsąjungos šalį jau paskandino protestuose. O žinant tai, kad 2002 m. prie darbo santykių reformų dirbęs Italijos vyriausybės patarėjas ekonomikos klausimais M. Biagi radikalių kairiųjų buvo šaltakraujiškai nužudytas, Mončio, kad ir atsargūs žingsniai liberalizacijos kryptimi rodo atitinkamą Italijos pasiryžimą skatinti investicijas ir augimą.

Tuo tarpu Estijai nereikėjo liberalizuoti darbo santykių po krizės, nes jie tai padarė dar prieš ją. Pagal LLRI atliktą analizę Estijos darbo teisė nesiekia detalaus reglamentavimo, darbo santykių šalys turi daugiau galimybių ar alternatyvų susitarti individualiai. Tai ilgalaikėje perspektyvoje lėmė vidutiniškai 8,5 proc. BVP augimą 2011 m. ir apie 4 proc. punktais didesnį užimtumą, nei Lietuvoje. O Estijos prekybos rūmai Lietuvoje po estiško kapitalo įmonių veikiančių Lietuvoje apklausos paskelbė, kad verslo sąlygos Estijoje palankesnės.

Galima užmerkti akis prieš šiuos rodiklius, bet tik tam, kad sutiktume Prancūziją. Ekonomistai tyliai šnabždasi, kad mieganti Prancūzija papildys PIIGS gretas, nes ji dar nesuvokė, kad 35 valandų darbo savaitė, yra viena iš priežasčių, kodėl darbo vietos išlaikymo kaina Prancūzijoje beveik 10 proc. didesnė nei jos kaimynėje Vokietijoje, ir kad 90 proc. BVP valstybės skola yra pakankamas pagrindas susirūpinti šalies produktyvumu ir konkurencingumu.

Rodyk draugams