BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Emilis Ruželė: Higienos normos higienos normoms

 

„Higienos normos“ – skamba rimtai ir rūpestingai. Kiekvienam jos yra skirtingos: vienas valgo obuolį nusiskynęs nuo medžio, kitas net nespaudžia nepažįstamiems žmonėms rankos. Šią standartų įvairovę puikiai sprendžia rinka – kuo švariau ir saugiau, tuo brangiau, o Jūs - rinkitės!

Tačiau šiandien gyvename pasaulyje kuriame apstu valstybinių, visiems privalomų normų. Jos yra sugalvotos tam, kad būtų užtikrinami minimalūs higienos standartai, jog kaskart užėję į parduotuvę, kirpyklą ar kitas paslaugas teikiantį ūkinį vienetą nesijaudintume dėl jų švaros ir pavojaus sveikatai.

Tokia šių normų idėja.

Realybė yra, kaip visada, šiek tiek kitokia. Privalomos higienos normos greitai pasensta, atsilieka nuo technologinio progreso, besikeičiančių vartotojų poreikių, tačiau lieka reikalavimų sąrašuose. Kitaip tariant, seka paskui rinką ir gerokai atsilieka, kaip koks formalumų akmuo po kaklu, stabdantis privatų sektorių.

Štai konkretus pavyzdys - realybės neatitinkantys ir šiuolaikinėms technologijoms nepritaikyti higienos reikalavimai skirti viešojo naudojimo kompiuterinių tinklų prieigos taškams:

  • Prieigos taškų patalpoje aiškiai matomoje vietoje turi būti pakabinta informacija apie galimą interneto, kompiuterinių žaidimų žalingą poveikį nepilnamečių vystymuisi.
  • Naujai statomų ar rekonstruojamų prieigų taškų patalpų langai turi būti orientuoti į šiaurę ir šiaurės rytus.
  • Atstumas tarp vaizduoklių turi būti ne mažesnis nei 1,2 metro.
  • (Ir beprasmių reguliavimų čempionas) – klaviatūros paviršius turi būti matinis.

Galbūt šių reikalavimų niekas ir nebereikalauja griežtai laikytis, tačiau jie vis dar yra ir bet kada gali tapti baudos priežastimi. Būtų sveika higienos normų sąrašams pritaikyti savotiškus higienos standartus ir laikas nuo laiko „prasišluoti“ nuo tokių nesąmonių, kurios teršia ne tik valdžios institucijų stalčius, bet ir erdvę, kurioje kasdien vartotojų poreikius tenkina verslininkai.

Taigi siūlau bent kartą per metus kontroliuojančių institucijų darbuotojams daryti savanorišką akciją „Valom“ ir atsikratyti nebereikalingų, neaktualių ar nepagrįstų higienos normų ir kitų reikalavimų.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Valdiško paternalizmo absurdai

Parašyti paskatino Guodos Azguridienės straipsnis apie absurdišką tvarką, kur ES nustatė sąrašą žodžių, kuriuos galima naudoti, kalbant apie maistą.

„Vienas iš keistesnių reiškinių šiuolaikinėje maisto saugumo sampratoje yra „sveikatingumo teiginys” - tai bet koks teiginys, kurį gamintojas ar pardavėjas vartoja apie savo produktą, nurodydamas arba užsimindamas apie jo galimą poveikį sveikatai. Trumpai kalbant, tokie teiginiai ES šalyse yra uždrausti.”

Argumentai, kaip visada tie patys: „žmogus kvailas, nieko nežino, lengvai suklaidinamas, mes jį apsaugosime”.

Kaip ir ne kartą sakiau, valdiškas paternalizmas yra žeminantis suaugusį žmogų. Po kiekvieno autoriteto, žmogų laikančiu kvailiu, kauke slepiasi diktatorius. Vieni pasirenka spręsti, ką žmogus turėtų daryti su savo pinigais. Kiti už žmogų sprendžia, ką jis valgys ar gers. Treti nustato, kokius žodžius galima naudoti mąstant.

Jei žmogus iš tikro yra kvailas, kaip teigia „autoritetai” tuomet panašius apribojimus reikėtų taikyti ir kalbant apie kitą sudėtingą gyvenimo sritį - politiką. Čia gi žmogų irgi lengva apgauti. Vieną pažadėjai, kitą padarei. Skundų dėl politikų ir valdžios veiksmų yra daug daugiau nei dėl viso pasaulio telefoninių sukčių.

Tad kodėl neuždraudus politikams naudoti tam tikrų, galimai klaidinančių žodžių junginių? Vietoje kokio nors „Išpildysime pažadus!” reikalauti vartoti „Mūsų pažadai yra suformuoti atsižvelgiant į naujausias visuomenes apklausas ir skirti laimėti rinkimus. Ar juos vykdysime, priklausys nuo įsipareigojimų, koalicijos partnerių, asmeninių interesų, ir susiklosčiusios politinės situacijos”. Nepamanykite, kad tai yra politikų menkinimas. Tiesiog tai yra kur kas informatyvesnė ir tikslesnį vaizdą leidžianti susidaryti formuluotė.

Tas pačias taisykles būtų galima taikyti ir kalbant apie pačią Europos Sąjungą. Jos institucijos naudoja aibę nepasvertų teiginių, vienašališkų pozicijų, optimistinių vertinimų ir nepagrįstų lūkesčių. Tad jei ir reikėtų ką „užreguliuoti”, tai, visų pirma, pačios ES žaliąją ir raudonąją reklamą. Kuri, be kita ko, yra finansuojama mokesčių mokėtojų pinigais. Užtenka pasiimti bet kokį ES reklaminį leidinį ir objektyvių skundų - per akis.

Dar daugiau, tokia ES reklama yra brukama ir vaikams! Juos rekomenduojama naudoti ir pamokose. Kodėl pateikiamas vienašališkas požiūris į miškininkystę, žemdirbystę ir kasybą? Kodėl neatskleidžiami duomenys, kiek CO2 sunaudota kelionėje į atogrąžų mišką (įskaitant ir oro baliono gamybą)? Kodėl teigiama, kad miškas ir jame esantys augalai gydo (15 psl.)? Ypač, kai pati ES ką tik išleido reguliavimą, ką tiksliai galima, ir ko negalima sakyti apie produktus?

Absurdiškos mintys yra komedija. Absurdiškai veiksmai - tragedija.

Rodyk draugams

Rita Griguolaitė: Siūlomi MMA didinimo būdai: ta pati panelė, skirtinga suknelė

Seime užregistruotas dar vienas pasiūlymas kaip padidinti MMA. Norima susieti MMA su vidutiniu darbo užmokesčiu (VDU), nustatant, kad MMA negalėtų būti mažesnė nei 60%.

Kažkur girdėta? Vos prieš mėnesį Seimo komitetuose baigtas svarstyti analogiškas pasiūlymas (tik su skirtinga proporcija), kur Seimo nariai juoda ant balto parašė: principas ydingas, nes užprogramuotų automatišką MMA didėjimą, ir MMA būtų nustatomas neatsižvelgiant į šalies ūkio vystymosi tendencijas, darbo našumo rodiklius ir kita.

Turbūt komitetai neaiškiai pasisakė, tad kolegų nuspręsta dar kartą paklausti, ar tikrai įstatymo pakeitimo projektas buvo netinkamas. Įvilkta į naują rūbelį, nuostatoje perdėlioti kableliai, sušukuoti plaukučiai ir pateikiama kaip nauja… Gal valdžios atstovams verta pradėti domėtis ir gerbti kolegų darbą kituose komitetuose?

Rodyk draugams

Rita Griguolaitė: „Valdžios veiksmai visada neteisėti“

Taip preziumavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) savo sprendime dėl teritorijų planavimo ir viešojo intereso.

Cituojant LVAT, “Valstybės institucijų neteisėtais veiksmais sukurtos teisinės pasekmės pripažįstamos viešo intereso pažeidimu“. Taigi, iš esmės jei valstybės institucija neteisėtai veikė – pažeidžiamas viešasis interesas. Procesiniu atžvilgiu - viskas lyg ir aišku. Valdžios institucija, vykdydama savo funkcijas, turi tai daryti pagal įstatymą ir neperžengti savo kompetencijos. Kai elgiamasi priešingai, prieštaraujama principui, kad valdžios institucijos tarnauja žmonėms. Visi turime interesą, kad valdininkai elgtųsi taip, kaip jiems liepia įstatymai.

Kitas logiškas lygiagrečiai einantis principas turėtų būti: už savo neteisėtus veiksmus atsako neteisėtus veiksmus atlikęs subjektas. Jei nukerti medį kaimyno sode, kai jis su tuo nesutiko, kaip ir savaime suprantama, kad už šiuos savavališkus veiksmus pats ir atsakai. O ne žiūri į kitą kaimyną ir lauki, kad jis atkurs nukentėjusio kaimyno sodą.

Deja, viešasis sektorius ypatingas. Jam galima tai, kas neuždrausta. O jei uždrausta ir jis vis tiek tai padaro, už tai atsakys kiti. Pavyzdžiui, miestų savivaldybių tarybos neturi juridinio statuso, tai apie kitokią nei politinę atsakomybę kalbos nėra (jei ir apie pastarosios apraiškas būtų galima kalbėti). Tačiau ji priima sprendimus. Gan svarbius ir didelius: dėl investicijų, teritorijų planavimo. Tokius, kurių taip paprastai vien rankos pakėlimu kito balsavimo metu neištaisysi. Nebent ta ranka kilnotum pastatus griaunančio buldozerio valdymo svirtį…

Todėl LVAT savo nutartimi ir įspėja, kad kai kokia nors valdžios įstaiga išduoda kokį leidimą ar raštą, geriau iš karto preziumuoti, kad jis neteisėtas ir prieš imantis veiksmų, kuriuos išduotas dokumentas leidžia atlikti, būtina pačiam įsitikinti, ar valdžia elgėsi teisėtai. To nepadarius, už pasekmes mokėsi pats, o ne neteisėtus veiksmus atlikęs valdininkas.

Tad jei užregistravote prašymą santuokai, patikrinkite, ar metrikacijos biuras teisėtai išdavė jums leidimą. O po kokių penkerių metų paaiškės, kad neteisingai užpildėte prašymą, todėl metrikacijos darbuotojas neturėjo leisti jums registruoti santuokos. Tai yra – jis elgėsi neteisėtai. Tačiau negaliojančios santuokos pasekmes savo „bendram turtui“, vaikams, spręsite pats, ne valdininkas.

Jei gavote iš aplinkos apsaugos regiono leidimą mėgėjiškai žvejoti lašišas, nepamirškite pats patikrinti visų teisės aktų, kuriais savo veikloje vadovaujasi kontrolieriai, nes kitu atveju, už jų nelegalius veiksmus, pats tapsite nelegalu – tiksliau – baisiu brakonieriumi, per daug prisigaudžiusiu visuotinai saugomų gėrybių. Dėl tokių veiksmų bus pažeistas visuomenės interesas saugoti nykstančias žuvis, o jūs galėsite daužyti galvą į sieną sakydamas, kad pasitikėjote institucijų veiksmais ir neturėjote pagrindo jais abejoti.

Nors šie pavyzdžiai kraštutiniai, principas tas pats – nepasitikėkite valdžios sprendimu. Nes nuostoliai dėl neteisėtai priimto institucijos sprendimo teks tuos veiksmus atlikusiam asmeniui. Sąskaita už buldozerio atvilkimą į statybų aikštelę apmokės taip pat ne įstatymams nusižengęs valdžios atstovas.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: dar apie SGD Terminalą, arba, ką vakar iš tikro patvirtino Seimas

Vakar Seimas patvirtino SGD Terminalo įstatymą. Tačiau, skirtingai nuo pareiškimų, vakar buvo ne atvertas kelias dujų importui, o įteisintas mechanizmas, kad projektą finansuotų vartotojai. Nes esminė vakar patvirtinto įstatymo nuostata - vartotojai privalės dujas pirkti iš SGD Terminalo.

Iš tikro SGD Terminalo pastatymui atskiro įstatymo net nereikėjo. SGD Terminalą galima statyti ir be atskiro įstatymo (pvz., papildžius Gamtinių dujų įstatymą). SGD Terminalo įstatymo reikėjo prievartiniams įpareigojimams vartotojų atžvilgiu įteisinti. SGD Terminalo įstatymas pasitarnaus dar ir tam, kad juo būtų galima paneigti kitus Lietuvoje galiojančius įstatymus susijusius su energetika: „Teisiniams santykiams, kylantiems šio įstatymo pagrindu, Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymas (toliau - Gamtinių dujų įstatymas) ir kiti specialieji įstatymai, reglamentuojantys atskirų energetikos sektorių veiklą, taikomi tiek, kiek tai neprieštarauja šiam įstatymui.” Kitaip tariant, jei kiti, anksčiau priimti įstatymai, prieštarauja SGD Terminalo įstatymui - viršesnis yra SGD Terminalo įstatymas.

Visoje istorijoje liūdniausia yra tai, kad pati SGD Terminalo idėja nėra bloga. Skirtingai nuo kitų valstybinių iniciatyvų, pirminė SGD Terminalo mintis yra gana konkreti ir apčiuopiama: investavus, dujų bus galima pirkti iš kitų rinkų. Jei tarp dujų kainos „iš vamzdžio” ir kainos „jūroje” bus pakankamas skirtumas, tuomet investicijos apsimokės. Jei skirtumas nedidelis - investicija nepasiteisins. Tai yra rizika.

Visas verslas, nuo žemės ūkio iki aukštųjų technologijų yra paremtas rizika. Bet ją prisiima investuotojas, o ne vartotojas. Tuo tarpu SGD terminalo verslo rizika yra perkeliama būtent vartotojams. Pirma, SDG Terminalo sąnaudos bus perkeliamos į gamtinių dujų perdavimo tarifą, t.y. už pastatymą sumokės vartotojai. Antra, vartotojai privalės 25 proc. dujų pirkti iš SGD terminalo, t.y. vartotojai sumokės dar ir už tai, kad terminalas veiktų.

Jei vartotojas nori prisiimti verslo riziką, jis nusiperka įmonės akcijų (arba pasirašo sutartis, kur pvz., fiksuoja ateities kainą ar pan.). Bet tai jis daro savo noru, o ne prievarta. Jei valdžia sugalvojo užsiimti dujų verslu, prie ko čia eiliniai dujų vartotojai?

Rodyk draugams

Emilis Ruželė: Singapūro prekeivių reitingai

 

Iš Singapūro ekonomikos galime mokytis labai daug. 2011 metais ši valstybė užėmė antrą vietą pasauliniame ekonominės laisvės indekse, turi vieną žemiausių korupcijos lygių pasaulyje. Šie įvertinimai ir rezultatai tikrai ne atsitiktinumas, o protingos ekonominės politikos rezultatas.

Štai dar vienas, smulkus, bet puikiai teisingą požiūrį į verslą ir valstybinį jo reguliavimą iliustruojantis pavyzdys – gatvės prekeivių licencijavimas. Prekeiviai ir jų lauko stendai (kavinės) yra reitinguojami į keturias rizikos grupes: A, B, C ir D. A grupė reiškia saugiausią maistą, D grupė mažiausiai saugų. Atėję klientai gali matyti, kokį įvertinimą turi jų pasirinktas stendas ir sprendžia, kur nusipirkti užkandį. Taip pat puiku yra tai, jog galima akivaizdžiai matyti kainų skirtumus tarp kitokį įvertinimą turinčių prekeivių. Vartotojas ne tik pamato ir supranta maisto saugumo kainą, bet ir gali nuspręsti, kaip riziką vertina pats. Už pažeidimus taip pat neskubama atiminėti licencijų, yra skiriami nuobaudų taškai ir tik viršijus jų limitą per numatytą terminą atsiranda pavojus prarasti licenciją.

Šis pavyzdys tikrai nėra tobulas, tačiau puikiai iliustruoja principą, kurį galėtume pritaikyti ir Lietuvoje ir ne tik maisto prekybos srityje. Vietoje licencijų išdavimo, baudų skyrimo ir įstaigų uždarymo, verslą kontroliuojančios institucijos galėtų pereiti prie informavimo funkcijos. Įvairias licencijuojamas paslaugas teikiantys subjektai tiesiog būtų įpareigoti klientams matomoje vietoje (ant durų) skelbti kontroliuojančios institucijos įvertinimą. Pavyzdžiui: ši kavinė atitinka visus mūsų keliamus reikalavimus, arba, valgydami šioje valgykloje rizikuojate apsinuodyti.

Tokia sistema būtų labai naudinga dėl kelių priežasčių. Visų pirma, vartotojui būtų sugražinta pasirinkimo ir rizikos vertinimo teisė. Jeigu norėtų, galėtų eiti pietauti gerokai pigiau pas gerai pažįstamą ir patikimą virėją, nors jis ir neturi higienos paso. Antra, išryškėtų saugumo kaina, nes padaugėtų teikiamų paslaugų ir prekių kokybės įvairovė. Pavyzdžiui – per porą savaičių suplyštantys batai už kelis litus. Trečia, atsirastų galimybė įvertinti kontroliuojančių institucijų reikalingumą, jų veiklos naudingumą visuomenei, geriau suprastume, kur jų įvertinimas yra svarbus vartotojui, o kur jis visiškai niekam neaktualus.

Jeigu ši nauja sistema jums atrodo per daug laisva, jokių problemų, ir toliau galėtumėte naudotis tik puikius įvertinimus gavusių parduotuvių ir kavinių paslaugomis. Tačiau kiti vartotojai galėtų vertinti riziką patys, lygiai taip pat kaip tai daro kiekvieną kartą atėję vakarieniauti pas draugus ar gimines.

clip_image001clip_image002

Rodyk draugams

Emilis Ruželė: Paklausos neuždrausi

 

Vakar Seimo sveikatos reikalų komitete buvo pritarta siūlymui uždrausti alkoholio prekybą internetu ir alkoholio gaminių pristatymą į namus fiziniams asmenims.

Draudžiamosios alkoholio kontrolės priemonės įgauna vis didesnį pagreitį, o jas svarstant argumentų už ir prieš iš principo net nebandoma išgirsti – visur tinka tas pats „magiškas“ sakinys – draudimai mažins alkoholinių gėrimų prieinamumą. Kitaip tariant – tikslas pateisina priemones. Dar gali būti pridėtos kelios gandais ir nuogirdomis grįstos frazės – „internetu alkoholį perka nepilnamečiai“ arba „tokiu būdu alkoholiniai gėrimai dažniausiai įsigyjami galutinai prisigerti“ (ištrauka iš projekto aiškinamojo rašto) ir pasiūlymas su pagreičiu skrieja teisėkūros proceso koridoriais.

O juk uždraudus alkoholio prekybą internetu būtų smarkiai iškreiptos rinkos sąlygos. Pirkdamas maisto produktus internetinėje parduotuvėje nebegalėčiau prigriebti ir vyno vakarienei. Galbūt išvis nebeužsisakinėčiau ir nuspręsčiau važiuoti apsipirkti pats, kad galėčiau įsigyti visko, ko noriu. Štai taip internetu prekiaujanti įmonė prarastų ne tik alkoholinio gėrimo, bet ir kitų produktų klientą.

Iš kitos pusės, neabejoju, jog pristatymo į namus paslauga niekur nedings ir ją uždraudus. Kodėl?

Todėl, kad tai labai patogi, laiką taupanti ir kitaip vartotojams naudinga paslauga ir jai egzistuoja paklausa. Prekės bus pristatomos nelegaliai, bus randami nauji būdai patenkinti vartotojo poreikius. Lygiai taip pat, kaip akcizų alkoholiui didinimas ir prieinamumo mažinimas ribojimais nesunaikino poreikio įsigyti, o tik išplėtė nelegalaus ir kontrabandinio alkoholio rinką. Kadangi nelegalioje rinkoje naudotis teisine sistema siekiant apginti nuosavybės teises ir kontraktų laikymąsi neišeina, ten nugali tie, kurie turi didesnį „šautuvą“. Nelegalaus ir kontrabandinio alkoholio rinka yra labai susijusi ir su kitomis nusikalstamomis veiklomis, todėl kuo labiau ribojama legali prekyba, tuo daugiau erdvės užsidirbti vyrukams su beisbolo lazdomis. Štai jums ir tikrosios šiandien vykdomos alkoholio kontrolės politikos pasekmės.

Ir tai jokia naujiena. Alkoholio prohibicijos (1920-1933) laikotarpis JAV ir kitų šalių pavyzdžiai puikiai iliustruoja, jog uždraudus legalią prekybą, paklausa ir suvartojimas gali sumažėti trumpam, tačiau vėliau, išsivysčius nelegaliai veiklai, grįžtama prie anksčiau buvusių suvartojimo lygių. Tik skirtumas tas, jog visą pasiūlą teikia ir kontroliuoja ne legalus verslas, o nusikalstamo pasaulio atstovai, kurie savo veikloje vadovaujasi ne teisės aktais, o kalėjimo taisyklėmis.

clip_image002

Rodyk draugams

Rita Griguolaitė: Požiūris į verslą Lietuvoje: Danieliui, Danieliui, Lemanui

Šaukinius „sukursime darbo vietų” ir „neleisime piktnaudžiauti darbuotojų teisėmis” reikėtų versti į „būsime geri visiems, bet ne per daug”. Įstatymo leidėjas tik ir žvalgosi, kaip čia dar radus sprendimų toms išsvajotoms darbo vietoms kurti. Pasiūlymų kokių tik nori: nuo subsidijų iki kolektyvinių sutarčių atleidimo išmokoms nustatyti.
Kai skaitomi po vieną, šie siūlymai lyg ir randa adresatą, kuriam būtų parankūs. Tačiau komiškas dalinamų pasiūlymų absurdiškumas išryškėja palyginus keletą jų. Deja, nesuprantama, kad į vieną pusę patempus antklodę, ji nei pailgėja, nei pastorėja - liekame toje pačioje ekonominėje situacijoje.
Taigi, ką galėtume duoti Danieliui? Nežlugdyti jo verslumo iniciatyvos ir sudaryti sąlygas lengviau įkurti įmonę. Tai ir siūloma: mažinti uždarųjų akcinių bendrovių įstatinį kapitalą nuo 10 iki 1 tūkstančio litų. Tikima, kad tai palengvins naujų UAB steigimą (darbo vietą sau ir, galbūt, kitiems).
O kaip su Lemanu? Pasirodo, privačių įmonių darbuotojai yra nuskriausti. Darbdavys, kad ir tas, kurį, ką tik paskatinome įkurti darbo vietą, gali piktnaudžiauti savo galimybėmis ir nuspręsti, kiek kuris jo pasamdytas darbuotojas yra kvalifikuotas ir kiek jam mokėti. Mat, skirtingai nei valstybės įstaigos, privačios įmonės savininkas dabar gali „vykdyti darbuotojų atestaciją remiantis tik savo nuožiūra”. Baisu, ar ne?
Todėl ir siūloma ištaisyti šią Danieliui suteiktą privilegiją susikurti darbo vietą sau ir kitiems žmonėms. Kas 3 metus vyktų darbuotojų atestacija privačiose įmonėse, kai sukurta komisija (valstybinė?) pasakytų darbdaviui, kiek mokėti darbuotojui atlyginimo ir ar galima jį paaukštinti ar atleisti.
Štai - ir išspręstos dalybos: Danieliui, Lemanui… Truputį vienam, truputį kitam. Visi lyg ir laimingi. Bet tų besiimančių verslo kaip nėra, taip nėra. Nenuostabu, kai viena ranka glostoma už iniciatyvą, o kita grasinama naujomis kontrolės formomis, geriau ramiai gulėti ir tikėtis, kad niekas ilgai nepastebės, į kokį antklodės galą įsikibti pavyko.

Rodyk draugams