Šaukinius „sukursime darbo vietų” ir „neleisime piktnaudžiauti darbuotojų teisėmis” reikėtų versti į „būsime geri visiems, bet ne per daug”. Įstatymo leidėjas tik ir žvalgosi, kaip čia dar radus sprendimų toms išsvajotoms darbo vietoms kurti. Pasiūlymų kokių tik nori: nuo subsidijų iki kolektyvinių sutarčių atleidimo išmokoms nustatyti.
Kai skaitomi po vieną, šie siūlymai lyg ir randa adresatą, kuriam būtų parankūs. Tačiau komiškas dalinamų pasiūlymų absurdiškumas išryškėja palyginus keletą jų. Deja, nesuprantama, kad į vieną pusę patempus antklodę, ji nei pailgėja, nei pastorėja - liekame toje pačioje ekonominėje situacijoje.
Taigi, ką galėtume duoti Danieliui? Nežlugdyti jo verslumo iniciatyvos ir sudaryti sąlygas lengviau įkurti įmonę. Tai ir siūloma: mažinti uždarųjų akcinių bendrovių įstatinį kapitalą nuo 10 iki 1 tūkstančio litų. Tikima, kad tai palengvins naujų UAB steigimą (darbo vietą sau ir, galbūt, kitiems).
O kaip su Lemanu? Pasirodo, privačių įmonių darbuotojai yra nuskriausti. Darbdavys, kad ir tas, kurį, ką tik paskatinome įkurti darbo vietą, gali piktnaudžiauti savo galimybėmis ir nuspręsti, kiek kuris jo pasamdytas darbuotojas yra kvalifikuotas ir kiek jam mokėti. Mat, skirtingai nei valstybės įstaigos, privačios įmonės savininkas dabar gali „vykdyti darbuotojų atestaciją remiantis tik savo nuožiūra”. Baisu, ar ne?
Todėl ir siūloma ištaisyti šią Danieliui suteiktą privilegiją susikurti darbo vietą sau ir kitiems žmonėms. Kas 3 metus vyktų darbuotojų atestacija privačiose įmonėse, kai sukurta komisija (valstybinė?) pasakytų darbdaviui, kiek mokėti darbuotojui atlyginimo ir ar galima jį paaukštinti ar atleisti.
Štai - ir išspręstos dalybos: Danieliui, Lemanui… Truputį vienam, truputį kitam. Visi lyg ir laimingi. Bet tų besiimančių verslo kaip nėra, taip nėra. Nenuostabu, kai viena ranka glostoma už iniciatyvą, o kita grasinama naujomis kontrolės formomis, geriau ramiai gulėti ir tikėtis, kad niekas ilgai nepastebės, į kokį antklodės galą įsikibti pavyko.

Rodyk draugams