BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

K. Leontjeva. Dagio argumentai už VAE: socialiniu jautrumu vadovaujamasi ne ten, kur reikia

Savo straipsnyje apie Visagino atominę elektrinę Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas R. J. Dagys į naujos atominės klausimą pažvelgia iš socialinės perspektyvos. Šiame įraše rašau ne apie tai, reikia Lietuvai atominės elektrinės ar nereikia, bet apie tai, kaip blogais argumentais galima diskredituoti net ir galimai geras idėjas. Komiteto pirminikas rašo:

“Kalbat apie VAE projektą, būtina pabrėžti, kad jis turi labai reikšmingą socialinį atspalvį. Todėl paradoksalu, kai Seimo opozicinės partijos nenuilstamai kartoja, kad yra suinteresuotos kurti naujų darbo vietų. Ši diskusija parodė, jog jie visiškai tuo nesuinteresuoti. Priešingu atveju, kaip galima kritikuoti projektą, kuris sukurtų apie 6000 naujų darbo vietų ne tik statybos, bet ir maitino, paslaugų srityse.

Tai regioninis socialinis projektas, į kurį ypač reikia atkreipti dėmesį. Nejau sąžininga nurašyti Visaginą, su didelėmis socialinėmis įtampomis? Nė vienas socialiai jautrus politikas taip elgtis negalėtų. VAE projekto stabdymas – tai antisocialinė veikla, nukreipta labiausiai prieš mūsų jaunąją kartą.”

Taigi vienas iš svarbiausių argumentų – kad šis projektas sukurs naujų darbo vietų ir sumažins nedarbą rajone, kuriame didelė socialinė įtampa. Ar viskas su šiuo argumentu gerai?

Statistikos departamento duomenimis, registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykis Visagine sudaro 10,9 proc. Tai nėra mažai, tačiau tie patys duomenys parodo, kad Lietuvoje yra dar 51 miestas ir rajonas, kuriuose šis santykis yra didesnis, tarkime, Zarasų rajone (18 proc.), Anykščių rajone (17,2 proc.), Mažeikių rajone (16,9 proc.) ir t.t. Šis santykis mažesnis 18 miestų ir rajonų. Tiesa, šis santykis didžiausias netoli Visagino esančioje Ignalinoje (19 proc.), bet net ir ten jis panašus į išvardintus miestus su dideliu nedarbu.

Nuosekliai plėtojant argumentą, kad atominė reikalinga nedarbui Visagine mažinti, turėtume klausti – kodėl tik Visagine, bet ne Zarasuose, Anykščiuose, Mažeikiuose ir t.t.? O galbūt su nedarbu tose vietovėse turėtume kovoti pastatydami po atominę elektrinę, kad žmonės turėtų kur dirbti?

Nedarbo mažinimas yra svarbus tikslas, tačiau ne mažiau svarbios yra priemonės, kaip to siekiama. Verslui naštą sukuriančių reguliavimų ir mokesčių mažinimas, darbo santykių lankstinimas, teritorijų planavimo paprastinimas sudarytų sąlygas kad ir naujų gamyklų statymui teritorijose, kur didelis nedarbas. Tuo tarpu valstybiniai ir iš biudžeto apmokami projektai, ar tai būtų atominė elektrinė, ar kas kita, tik perskirsto kažkieno jau sukurtą vertę kitiems (o jeigu projektas finansuojamas skolintomis lėšomis, perskirstoma tarp kartų).

Toliau dėstomi argumentai tiesiog glumina:

“Socialinių reikalų ir darbo komitete svarstant kaupiamojo pensijų draudimo įstatymo projektą įvertinome, kad tuo metu, kai bus pastatyta atominė elektrinė, mūsų šalies gyventojai į privatų kaupiamąjį draudimą bus investavę kone du kartus daugiau lėšų nei į atominės elektrinės projektą, ir šios lėšos gali būti išvežti iš mūsų šalies, į motinines skandinaviškų bankų įmones. Gal net labai gerai, kad į Lietuvą ateitų japoniškų bankų lėšos.

Lietuvos banko duomenimis, 2040 m. į pensijų fondus lietuviai bus investavę apie 134 mlrd. litų. Tai apie dešimt kartų didesnių mūsų mokesčių mokėtojų pinigų akumuliacija, nei planuojama atominei elektrinei, kurie gali būti investuojami ne į mūsų ekonomiką, jei į įstatymą nesudėsime reikiamų saugiklių.

Ir dėl to niekas nė ašaros neišlieja. Gal tai dirbtinė tyla, kad niekas į šią problemą neatkreiptų dėmesio?”

Ten, kur socialinis jautrumas ypatingai reikalingas – žmonių aprūpinimo senatvėje problemoje – jo labiausiai ir stokojama. Tai, kad 2040 m. lietuviai bus susitaupę 134 mlrd. litų yra nepaprastai gera žinia būsimiems pensininkams, reiškianti, kad jie turės ir kitą pajamų šaltinį negu “Sodros” pensija. Tai reiškia, kad žmonės turės lėšų susimokėti kad ir už šildymą ir elektrą.

Ar reikia piktintis, kad ne visos pensijai kaupiamos lėšos investuojamos ne Lietuvoje? Ne, juk lėšos investuojamos ten, kur geresnis rizikos ir potencialios grąžos santykis, kur auga rinkos ir t.t. Tuo tarpu kai kuriems politikams, panašu, daug labiau patiktų sukišti žmonių pensijai atidedamus pinigus į atominę, arba renovaciją, arba tiesiog priverstine tvarka skolinti Lietuvai. Mėgstama įkąsti pensijų fondams, kad jie “nieko nedarydami gauna “Sodros” pinigus”, bet jeigu šitaip “nieko nedarant” pinigai būtų skolinami Lietuvai (ir gal dar už mažesnes palūkanas!), politikai tik trintų rankas iš džiaugsmo. Be to, tai nėra “Sodros” pinigai – tai žmogaus mokamų “Sodros” įmokų dalis, kuri nesuvartojama šiandienos “Sodros” išlaidoms finansuoti, bet atidedama vėlesniam konkretaus žmogaus vartojimui jam išėjus į pensiją.

Straipsnyje R. J. Dagys atkreipia dėmesį į ilgailaikio prognozavimo nepatikimumą:

“Nenuilsdami dėliojame finansinius duomenis ir sakome, kas bus po 20 metų. Kas gali atsakyti, kokia po tiek metų bus euro ar JAV dolerio vertė, ir apskirtai – ar jie vis dar egzistuos? Koks analitikas šiandien man tai galėtų įspėti?”

Visiškai sutinku, kad niekas nežino nei dėl dolerio ar euro vertės po 20 metų, nei ar šios valiutos dar egzistuos. Tačiau kodėl tuomet reikėtų tikėti skaičiavimais, kokia 2060 m. bus elektros rinkos kaina ir VAE gamybos kaštai?? O juk būtent šiais skaičiavimais grindžiamas ilgalaikis projekto atsiperkamumas. Jeigu jau abejojame vienomis prognozėms, lyg ir nuoseklu būtų abejoti ir kitomis…

Tai taip su tuo socialiniu jautrumu Seime – projektai, kuriuos vykdant reikia vadovautis griežta ekonomine logika, tampa socialinio jautrumo objektu, o ten kur šio jautrumo išties stokojama, dar ir papildomai ieškoma būdų, kaip dar pabloginus būsimų pensininkų padėtį.

Pabaigai, nesakau, kad atominės nereikia statyti, tačiau nemanau, kad darbo vietų sukūrimas turėtų būti pagrindine atominės statymo priežastimi. Nes jeigu šis argumentas būtų pagrįstas ir logiškas, apsimokėtų kiekviename mieste pastatyti po atominę, tik ar kas tuo tiki?

Rodyk draugams

Emilis Ruželė: Judėjimo džiaugsmas

Kas dabar bus? „The Lancet“ žurnalo paskelbtais duomenimis pasaulyje nuo fizinio aktyvumo trūkumo miršta panašus kiekis žmonių kaip ir nuo rūkymo sukeltų ligų. Žinia kaip ir visiškai logiška, nebūtinai labai tiksli, bet siūlanti pažiūrėti į problemą iš kito kampo. Problema, kaip ir rūkymo atveju, tikrai skausminga ir ją galima protingai spręsti. Tačiau, pabandykime įsivaizduoti kaip atrodytų metodų, panašių į šiandien egzistuojančias tabako kontrolės politikos priemones, pritaikymas, siekiant spręsti mažo judrumo problemą:

· Apmokestinti sėdėjimą ir gulėjimą.

· Biuruose ir namuose privalomai turi kabėti įspėjimai apie nejudėjimo pavojų.

· Visose kėdėse turi būti įmontuota po kas pusvalandį suveikiantį elektros šoką, kad per daug nesėdėtume.

· Filmuose ir TV laidose negali būti rodomi sėdintys ir gulintys žmonės, nes tai propaguoja sėslų gyvenimo būdą, o tai „gali pakenkti jūsų ir jūsų aplinkinių gerovei“.

Skamba keistai, gal net juokingai, juk daug efektyviau būtų aiškinti apie judėjimo naudą, sveiką, aktyvų gyvenimo būdą, leisti žmonėms patiems priimti protingus sprendimus. Tačiau į tai turbūt eilinį kartą atsakytų- reikia visko, kompleksinio priemonių paketo, nes žmonės nieko nesupranta, juos reikia „paskatinti“.

Po kelių metų pamatytume, jog ribojimai neveikia, iš Baltarusijos kontrabanda plukdo kėdes be elektros šoko, įspėjimai ignoruojami, o internete plinta filmukai apie sėdinčiųjų protestus miestų aikštėse. Tada bus pasiūlyta drausti, bausti ir riboti dar labiau, nes neva per mažai buvo „skatinimo ir informavimo“.

Atsibundi iš tokio pamąstymo ir supranti, kad viskas lyg ir kitaip, tačiau labai girdėta ir matyta. Nors paskelbta žinia labai logiška, įvardijanti skaudžią problemą, akcentuojanti žmogaus pasirinkimus ir nesuverčianti visos kaltės maistui, nuojauta kužda, kad politikos formuotojų išvados bus pagrįstos senu „geru“, daug kartų išbandytu ir neveikusiu principu: Yra problema – kas kaltas? Bauskime. Tada viskas labai aišku, gražu ir moksliškai pagrindžiama. Net ir valstybės biudžeto ar Europos Sąjungos lėšų atsiras moksliniam tyrimui, kuris „nešališkai“ parodys siūlomų priemonių efektyvumą.

Žinia viena, o suprasta ji gali būti taip skirtingai….

Einu pabėgioti, kol tai dar mano asmeninis pasirinkimas.

Rodyk draugams

Rita Griguolaitė: Nidoje viešpatauja gamta, žmonių ten nereikia

Praėjusios savaitės istorija apie ilgametę Neringos poilsiautoją papiktinusias sūnėno, dirbančio Nidoje, gyvenimo sąlygas, mero sudarytą komisiją, ieškančią sandėliukuose paslėptų darbuotojų, ir verslininkų skėsčiojimą rankomis puikiai atspindi teritorijų planavimo reguliavimo sukuriamą absurdą.

Nepaisant to, kad darbdavys yra įpareigotas rūpintis ir užtikrinti darbo, o ne gyvenimo sąlygas, Nidoje verslininkai priversti ieškoti būdų kaip spręsti apgyvendinimo problemą. Nesirūpinti kur gyvens darbuotojai neišeina. Dėl logistinių priežasčių dirbti Neringos savivaldybės ribose juos vargiai prisišauksi - gyvenamo ploto tiesiog nėra, o nuolatinio persikėlimo tiek laiko, tiek finansinės sąnaudos per didelės, kad asmuo imtųsi darbo.

Su galvos skausmu dėl nakvynės susiduria ir poilsiautojai. Todėl nuolatiniai gyventojai vasaras praleidžia sandėliukuose, garažuose ar kur pas giminaičius. Nuosavi namai su gražiomis užuolaidomis ir nesuskilusiais tualetais užleidžiami atvykusiems – poilsiautojams ir laikinam aptarnaujančiam personalui. Tas lietuviškas legendomis apipintas svetingumas – viskas, kas geriausia svečiui, o pačiam - kas lieka…

Minėta pasipiktinusi poilsiautoja sako, kad gyvenimas sandėliuke žemina žmogų. Paneigti sunku. Tačiau pasigirti būtų galima, kad įstatymai išaukština gamtos apsaugą, gamtos ir kultūrinį paveldą. Kada paskutinį kartą skaitėte apie Neringoje pastatytą pastatą, kuris nebūtų pasmerktas nugriovimui? Visi jie kenkia pamėgtai gamtai, miško ramybei, istorinei aplinkai.

Žmogus pagal teritorijų planavimo įstatymus nėra gamtos dalis. Saugoma visa supanti aplinka, bet ne jis pats ar jo nuosavybė. Statiniai šioje saugomoje teritorijoje bene griežčiausiai ribojami visoje šalyje. Dėl niekaip kelerius metus nepatvirtinamo Neringos savivaldybės bendrojo plano, detaliųjų planų rengimo procesai yra nenuspėjami. Todėl, kadangi miegoti ant akmens nesinori (kad ir tos nuostabios gamtos ir laukinių šernų apsupty), žmonės sezono metu glaudžiasi vienoje ar kitoje gyvenimui minimaliai pritaikytoje patalpoje, bet po stogu.

Vietos valdžia su priešgaisrine tarnyba ir sveikatos institucijomis priešakyje sako, kad patalpos turi būti naudojamos „pagal paskirtį, kad jose būtų atskiri elektros ir vandens apskaitos prietaisai“. Net ir šioje vietoje – ne žmogus svarbu. O tai, kad, galbūt, tame sandėliuke jis kažkur prisisėmęs vandens kaitins arbatinuką, o joks skaitliukas to neužfiksuos (nors pagal gamtos apsaugos lygį, ekologiškas malkomis kūrenamo pečiaus naudojimas lyg ir turėtų būti skatinamas – tai juk arčiau gamtos). Valdžia, drastiškai ribojanti žmogaus galimybes pasistatyti tinkamą gyvenamą plotą, neturėtų stebėtis, kad gyvenama ne pagal nustatytus standartus ar taisykles.

Rodyk draugams

Emilis Ruželė: „Not so happy people“ indeksas

 

Pasaulyje yra eilė skirtingų indeksų, kurie vertina įvairiausius aspektus. Matuojame ekonominę laisvę, turtinę nelygybę, žmogaus išsivystymą (Human development index), sveikatą ir taip toliau. Šie palyginimai skirtingais pjūviais labai naudingi ir leidžia geriau suprasti pasaulį, kuriame gyvename. Vienas indeksas šiame kontekste gerokai išsišoka ir atkreipia į save dėmesį – tai laimingos planetos indeksas (Happy planet). Tai dar vienas greitai populiarėjančių laimės indikatorių šeimos narys. Šį indeksą sudaro trys esminės sudedamosios dalys: pačių žmonių asmeninės laimės įvertinimas, gyvenimo trukmė ir vadinamasis ekologinis pėdsakas / taršos lygis. Pagal šį indeksą pasaulio pirmūnės yra tokios šalys kaip: Argentina, Čilė, Vietnamas, Gvatemala, Belizas, Costa Rica, Panama. Neblogai pasirodo ir Bangladešas, Irakas, Venesuela. Sąrašo gale tokios šalys kaip JAV, Jungtiniai Arabų Emiratai, Danija.

Manau geriausiai šiuos reitingus apibūdina mandagus žodis – įdomūs. Kalbant mažiau mandagiai ir labiau atvirai – šis indeksas yra baisus. Pradėkime nuo to, jog būvimas laimingu ir geras gyvenimas yra labai skirtingi dalykai. Taip, didelėje dalyje neturtingų valstybių panašios laimės apklausos rodo aukštus rezultatus. Tačiau tai labai iškreiptas statiškas vertinimas, kuris mažai ką pasako apie gyvenimo procesą. Kai neturi galimybės nieko pasiekti, neturi turto, kurį gali prarasti ir nuo tavęs niekas nepriklauso, belieka būti laimingu ir tikėtis geriausio. Visiškai kitaip yra tada, kai gali kontroliuoti savo gyvenimą, spręsti savo likimą. Paklauskite savęs – ar mieliau sunkiai dirbtumėte savo mėgstamą darbą, jaustumėte progresą ir siektumėte tikslų ar sėdėtumėte prie savo molio namelio ir džiaugtumėtės, jog šiandien jūsų nenušovė ar nesusirgote?

Antrasis, gyvenimo trukmės kriterijus yra daugiau labiau tinkamas, jis naudojamas daugelyje indeksų, gyvenimo trukmė ryškiai koreliuoja su ekonominiu šalies išsivystymu, medicinos paslaugų kokybe. Šiame indekse jis bendrą situaciją taiso.

Trečiasis kriterijus – taršos lygis, vėlgi kelia nuostabą. Ar tarša yra gerai? Ne. Tačiau negerai yra ir mirti badu, negerai yra ir neturėti vaistų nuo paprastų ligų, nelabai malonu gyventi skurde. Kadangi gyvename pasaulyje, kuriame nėra neribotų resursų, darome sprendimus ir dėliojame prioritetus. Teršiame gamtą tam, kad turėtume maisto, technologijas ir kitus gyvenimo patogumus – tai pasirinkimas. Tačiau judame į priekį, vakaruose jau teršiame gerokai mažiau nei tai darėme ankščiau. Kitos valstybės kaip – Kinija, dar to mokosi ir mus vejasi. Susikūrę patogesnį gyvenimą, vis daugiau energijos galime skirti išsilavinimui ir tobulėjimui. Gaila, jog vieni šią laisvą energiją naudoja progresui kurti, kiti dėlioja indeksus, kuriais šlovinamas badas, korumpuotos arba žlugusios valstybės ir dykynės, kuriose „švaru“. Šį indeksą reikėtų pervadinti – Happy planet/not so happy people index.

Tiems, kurie gyvena turtingose šalyse (Lietuva yra viena iš jų) šis indeksas vis dar atrodo protingas, siūlau išsirinkti vieną iš pirmūnų, pavyzdžiui – Venesuelą ir vykti ten, ne krepšinio turnyrui ar atostogoms pafotografuoti „romantiškai“ apgriuvusių namų, o gyventi, užleidžiant savo vietą Lietuvoje vietiniam tos šalies gyventojui. Kaip manote, ar sunku bus rasti kandidatą?

Rodyk draugams