BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaetana Leontjeva. Ką “žodžių debesys” parodo apie partijų programas?

Kiek rinkėjų balsuoti eina perskaitę kiekvienos partijos politines programas, ar bent jau tos už kurią balsuoja? Manau, kad nedaug. Rinkėjams, neturintiems laiko skaityti visas programas siūlome pasižvalgyti po “žodžių debesis”, kuriuose matyti programoje dažniausiai pasitaikantys žodžiai. Gal ir neidealus įrankis, bet jis šį bei tą pasako apie kiekvienos partijos programą. O išvadas, ką šie “žodžių debesys” parodo, kiekvienas gali pasidaryti pats.

Java Printing

DK wordcloud

 

Java Printing

Java Printing

LRLS wordcloud

Java Printing

 

taip wordcloud

 

Java Printing

 

Java Printing

Java Printing

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Kokios partijos naikino pensijų kaupimą?

Prieš LR Seimo rinkimus įprasta analizuoti politinių partijų rinkiminių programų nuostatas, o LLRI nutarė įvertinti ir partijų darbus. Visą analitinę medžiagą ir partųjų įvertinimą galite parsisiųsti čia, o šiame blog’o įraše noriu panagrinėti konkrečią temą – pensijų kaupimo naikinimą.

Dėl ekonominio sunkmečio viešiesiems finansams atsidūrus blogoje padėtyje ir ieškant būdų sutaupyti, pervedimai į gyventojų asmenines sąskaitas buvo klaidingai prilyginti "Sodros" išlaidoms, o ne tarpininkavimui pervedant lėšas kaupimui, ir sumažinti. Gelbėjant "Sodros" sistemą, pensijų kaupimo įmokos tarifas buvo sumažintas tris kartus. Pensijų kaupimo apimčių sumažinimas neišgelbėjo "Sodros" fondo biudžeto nuo deficito ir augančios skolos (šiuo metu ji sudaro apie 10,5 mlrd. litų), o tik sumažino žmonių ateities pensijas, pakirto pensijų sistemos reformą ir gyventojų pasitikėjimą dėl įstatymais įtvirtintų pažadų vykdymo.

Analizavome balsavimų dėl trijų pensijų kaupimo įmokos tarifo mažinimų rezultatus:
 Pensijų kaupimo įmokos sumažinimas nuo 5,5 iki 3 proc. nuo 2009 m. sausio 1 d.;
 Pensijų kaupimo įmokos sumažinimas nuo 3 iki 2 proc. nuo 2009 m. liepos 1 d.;
 Pensijų kaupimo įmokos sumažinimas nuo 2 iki 1,5 proc. nuo 2012 m. sausio 1 d.

Kas balsavo už gyventojų sotesnę senatvę pakirtusį pensijų kaupimo sunaikinimą, o kas – prieš? Rezultatai matyti šiame grafike, kur žingsniai atgal nurodo kaupimo naikinimą, o žingsniai į priekį – balsavimą prieš jį:

pensiju kaupimas

Kaip matyti, žalingus pensijų kaupimą naikinančius sprendimus priėmė trys partijos: Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), Liberalų sąjūdis (LS) ir Liberalų centro sąjunga (LiCS). Trys partijos – Tvarka ir teisingumas (TT), Darbo partija (DP) ir Krikščionių partija (KP) – nei prisidėjo, nei prieštaravo. Tik viena partija – Lietuvos socialdemokratų partija – tam prieštaravo. Grafike pateikti apibendrinti trijų balsavimų rezultatai, tačiau priimant kiekvieną sprendimą partijų frakcijų balsavimai kiek išskyrė ir buvo tokie:

Balsavimas pirmą kartą mažinant pensijų kaupimo įmoką:

Partija Prieš Susilaikė Nedalyvavo
Darbo partijos frakcija 3 3 1 3
Liberalų ir centro sąjungos frakcija 3 3 0 2
Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija 0 6 7 12
Liberalų sąjūdžio frakcija 11 0 0 0
Tvarkos ir teisingumo frakcija 7 5 2 3
Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcija 41 1 0 3

 

Kaip matyti, pirmą kartą mažinant pensijų kaupimo įmoką “prieš” balsavo visų frakcijų atstovai, išskyrus Liberalų sąjūdį. Štai kas padarė balsavo “prieš”, padarydami herojišką sprendimą ir nusipelnydami pensijai kaupiančių gyventojų pagarbos: Vytenis Povilas Andriukaitis (LSDP), Zigmantas Balčytis (LSDP), Virginija Baltraitienė (DP), Vilija Blinkevičiūtė (LSDP), Algimantas Dumbrava (TT), Vytautas Gapšys (DP), Loreta Graužinienė (DP), Česlovas Juršėnas (LSDP), a.a. Justinas Karosas (LSDP), Kęstas Komskis (TT), Jonas Liesys (LiCS), Kęstutis Masiulis (TS-LKD), Andrius Mazuronis (TT), Valentinas Mazuronis (TT), Artūras Melianas (LiCS), Rimas Antanas Ručys (TT), Rimantas Sinkevičius (LSDP), Irena Šiaulienė (LSDP), Žilvinas Šilgalis (LiCS), Artūras Zuokas (LiCS).

Didelis “prieš” balsavusių socialdemokratų skaičius neturėtų stebinti – labai tikėtina, kad jie stengėsi išsaugoti savo pačių pradėtą pensijų reformą, kurią į valdžią atėję dešinieji visiškai netikėtai nutarė atšaukti.

Balsavimas antrą kartą mažinant pensijų kaupimo įmoką:

Partija Prieš Susilaikė Nedalyvavo
Darbo partijos frakcija 0 0 0 10
Liberalų ir centro sąjungos frakcija 5 0 0 3
Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija 0 0 0 25
Liberalų sąjūdžio frakcija 8 0 0 3
Tvarkos ir teisingumo frakcija 0 0 0 17
Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcija 38 0 0 7

 

Net trijų partijų (DP, LSDP, TT) frakcijų nariai visiškai nedalyvavimo balsavime, o tai galėjo išreikšti nepritarimą, tačiau kadangi galutinai nežinome, kaip jie būtų balsavę, pagal mūsų metodologiją nedalyvavimą – kaip ir susilaikymą vertinome 0 balų (už balsavimą prieš davėme +10 balų, balsavimą už –10 balų). Reikia pastebėti, kad kartu su šiuo įstatymu buvo priimami ir kiti, pavyzdžiui, mažinantys ligos pašalpą.

Balsavimas trečią kartą mažinant pensijų kaupimo įmoką:

Partija Prieš Susilaikė Nedalyvavo
Darbo partijos frakcija 0 0 0 10
Liberalų ir centro sąjungos frakcija 12 0 1 0
Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija 0 0 0 23
Liberalų sąjūdžio frakcija 11 0 0 1
Tvarkos ir teisingumo frakcija 0 0 0 17
Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcija 44 0 0 2
Krikščionių partija 0 0 0 8

 

Vėlgi, trijų partijų (DP, LSDP, TT) frakcijų nariai nedalyvavo balsavime. Šįkart buvo balsuojama tik dėl pensijų kaupimo įmokos sumažinimo, nebuvo jokių kitų įstatymų pakeitimų (kaip ir balsuojant pirmą kartą), todėl matome, kad jie nepritarė kaupimo naikinimui.

Turime paradoksalią situaciją, kuomet už pensijų kaupimo naikinimą balsavusios partijos teigia norinčios jį stiprinti: Liberalų sąjūdis ir Liberalų ir centro sąjunga žada atstatyti sumažintą tarifą (kurį patys ir sumažino), o Tėvynės sąjunga pateikė savotišką pensijų kaupimo “skatinimo” viziją, kurią įgyvendinus kaupimo dalyvių neabejotinai sumažės (todėl vargu ar leistina tai vadinti “skatinimu”…). Naujai konservatorių vizijai, pagal kurią kaupimui gyventojai turės papildomai prisidėti iš savo lėšų (taip vadinama 2+2+2 sistema, apie kurią rašiau čia ir čia) pritarė ir LS, ir LiCS.

Pensijų kaupimo modelį norima iš pamatų pakeisti bijant, kad ateis “nauja bloga valdžia”, kuri pensijų kaupimą visiškai sunaikins. Tačiau politikų balsavimai rodo, kad kalbos yra viena, o balsavimas – kas kita. Balsavimo dėl pensijų kaupimo įmokos rezultatai bent jau manęs negąsdina, kad LSDP, DP ir TT “užnulins” kaupimą; socialdemokratai turės progą “atkovoti” savo pradėtą reformą ir ją tęsti. O bijodami “blogesnės valdžios” ir paskubomis įgyvendinami kaupimo reformos reformą, TS-LKD, LS ir LiCS užbaigs ką pradėjo 2008 m. pabaigoje – visiškai sužlugdys pensijų kaupimą. Iš blogos valdžios baimės galima padaryti dar blogesnį sprendimą.

Rodyk draugams

Rita Griguolaitė: Darbo santykių reguliavimas suvienijo kairę ir dešinę. Kodėl negali suvienyti darbuotojų ir darbdavių?

Vyriausybės Darbo kodekso pakeitimų paketas, turėjęs mažinti administracinę naštą ir suteikti darbo santykiams lankstumo, buvo padėtas į Seimo stalčius po stulbinančios socdemų ir konservatorių parodytos vienybės. Šios dvi partijos antradienį pateikė pasiūlymą išbraukti DK projektą iš Seimo rudens sesijos darbotvarkės. Prieš balsavimą nebuvo jokių diskusijų, už išbraukimą balsavo 85, prieš – 9. Toks sprendimas pasmerkė šalies verslo subjektus ir kitais metais išleisti beveik 26 mln. litų atsiskaitymo lapeliams, darbo sutarčių registravimo žurnalams ir t.t. Taigi, vadovaudamiesi griežtomis DK nuostatomis verslininkai ir toliau investuos į „popierizmą“, o ne į naujų darbo vietų kūrimą įmonėse.

Visuomenėje nuomonės išsiskyrė, bet Vyriausybė visus metus tvirtai laikėsi dėl būtinumo modernizuoti darbo santykių reguliavimą ir atspindėti realiai susiklosčiusią darbo santykių praktiką DK nuostatose. Ilgose diskusijose siūlyti pakeitimai sugedusio telefono principu buvo apipinti mitais. Neva darbuotojai taps beteisiais, nors administracinės naštos mažinimas niekaip neveikia darbuotojų teisių. Kalbos, pavyzdžiui, apie ilgesnę darbo dieną ar trumpesnes atostogas taip pat buvo nepagrįstos – projektu buvo numatyta tik lankstesnė skaičiavimo tvarka.

Seimo frakcijų atstovai, vėliau kalbėdami plenariniame posėdyje, priešino darbuotojus ir darbdavius. Nepaisant to, kad darbuotojas ir darbdavys susiję neatsiejamais ryšiai, nes vieno gerovė priklauso nuo kito, linkstama juos laikyti skirtingose barikadų pusėse. Todėl Seimas, išbraukdamas projektą iš darbotvarkės, nusprendė, kad darbuotojui ir darbdaviui susitarti individualiai dėl savo bendros veiklos neįmanoma – per daug jie skirtingi.

Įdomu tai, kad siūlymą atšaukti darbo santykių modernizavimą pateikė kartu socialdemokratai ir konservatoriai. Kairė ir dešinė, teigiantys, kad vykdo skirtingą politiką, susėdo ir susitarė. Tik tada neaišku, kodėl neleista ir netikima, kad tą patį gali padaryti hipotetiniais skirtumais priešinami darbuotojas ir darbdavys? Net jei šalys neturi bendro juos vienijančio tikslo, skirtingi jų interesai ir siekiai gali būti suderinami, kai jų įgyvendinimas priklauso nuo vienas kito. Tai puikiai įrodė antradienio plenarinio posėdžio įvykiai.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Krynicos ekonomikos forumo įspūdžiai - diskusijos apie dujas, eurą ir pianinus

Rugsėjo 4-6 dienomis dalyvavau „Rytų Europos Davosu” vadinamame ekonomikos forume Krynicoje, Lenkijoje. Kadangi iš Vilniaus į Krynicą kelionė užtrunka mažiausiai 6 valandas, jas išnaudojau savo visiškai subjektyvių įspūdžių aprašymui. Dalis įspūdžių taip pat yra aprašyti LRytas.lt interviu.

Rugsėjo 4 d.


Lenkijos prezidento Komorovskio atidarymo kalba


Apie 2000 žmonių klausosi prezidento Komorovskio atidarymo kalbos. Spėju, ir 2000 jos interpretacijų. Bet galima išskirti kelias esmines žinias. Vizijos yra gerai, bet mums reikia faktų (keistoka formuluotė, turbūt dėl sinchroninio vertimo). Įmonės turi galėti atleisti darbuotojus ir mažinti atlyginimus. Darbo kodeksas turi būti lankstus. Valdžios našta verslui - maža. Šios mintys išimtos iš visos kalbos konteksto. Bet, sutikite, politikui sakyti tokius nepopuliarius dalykus sveikinimo kalboje yra drąsu (nes galėjo šnekėti apie išmaniąją-žaliąją ekonomiką ir visiems būtų tikę.) Tuo, matyt, ir skiriasi politikai - lyderiai ir tie politikai, kurie sako tai, kas populiaru. Tolesnės kalbos nebegirdžiu, nes esu apmąstymuose apie pasakytą frazę. Labai gerai tiks kaip leitmotyvas abiejuose vėlesniuose pasisakymuose: tiek apie mokesčius, tiek apie Eurą.

Mokesčiai. Moderuoju diskusijų panelį apie mokesčių konkurencingumą ES - „How competitive is the EU taxation”. Dalyvauja Slovakijos finansų ministerijos sekretorius, Italijos Senato Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, ir vienos didelės įmonės finansų direktorius.

Pirma gera mintis. Mokesčių didinimas neišspręs problemų. Taip, konsolidacijų, skylių uždarymas ir t.t. turi savo vietą. Viešuosius finansus valdyti gerai, yra daug geriau, nei valdyti blogai. Bet manyti, kad mokesčiai gali išlaikyti išpūstą viešąjį sektorių, t.y. suvaldyti finansus be išlaidų mažinimo - nerealu.

Antra. Šešėlinė ekonomika yra visose šalyse, ne tik posovietinėse. Ir visose šalyse ją sukelia tos pačios esminės priežastys - mokesčiai! Jei prekė, paslauga be mokesčių yra daug pigesnė ar darbo jėgą samdyti be mokesčių yra daug pigiau - tai žmonės taip ir darys.

Trečia. Valstybės sektorius turi ribas. Italas pasakoja apie savo tyrimus MIT su Sollow, ir net informuoja, kad egzistuoja Sollow-Baldassari teorema, pavadinta jo vardu. Kadangi ne kiekvieną dieną sėdi su žmogumi, kurio vardu pavadinta teorema, tai truputį ignoruoju laiko limitą ir sudėtingus aiškinimus.

Ketvirta. Suskaičiuoti mokesčių pajamas, lyginti su BVP ir remiantis tuo skaičiumi sakyti, kad šalyje mokesčiai yra aukšti ar žemi yra visiškai nerimta. Ką, beje, ir seniai maniau apie mūsų tam tikrus komentuotojus, teigiančius, kad Lietuvoje mažiausi mokesčiai Europoje. Kai mes LLRI skaičiuojame laisvės nuo mokesčių dieną, tai pabrėžiame jos simboliškumą. Kiti - pasižiūri mokesčių pajamų dalį BVP ir siūlo didinti mokesčių tarifus.

Rugsėjo 5 d.


Skalūninės dujos ir t.t.


Diskusijų panelis apie Lenkijos suskystintųjų gamtinių dujų terminalą “Waiting for Gas. LNG Terminal in Swinoujscie: Polish Gate to the Global Gas Market”
prasideda džiaugsmu, kad EK pradėjo tyrimą prieš Gazprom. Kai kurie svečiai „elaboruoja“ toliau. Dujų pririšimas prie naftos kainos yra archajiškas ir nemodernus. Įmonės yra sudariusios ilgalaikius kontraktus su Gazprom, dabar “spot” rinkoje suskystintos dujos yra daug pigesnės, taigi - ilgalaikiai kontraktai, pririšti prie naftos kainų yra nesąžiningi.

Hmmm. Keletas politiškai nekorektiškų minčių. Kuomet ”spot” kontraktai buvo brangesni už vamzdynų kontraktus, tuomet sistema neatrodė nesąžininga? Jei tuomet pardavėjai būtų vienašališkai reikalavę perrašyti kontraktus, spėju, kad būtų buvę daug pagrįsto nepasitenkinimo iš pirkėjų. O jei kas nors nori pareikšti akademines pretenzijas dėl dujų kainų surišimo su naftos, tegul siunčia pretenzijas olandams. Nes dujų kainos pririšimo prie naftos kainų sistemą sugalvojo jie (p. 143). Tikslumo dėlei reikia priminti, kad kainos formulė yra sudėtingesnė nei “dujų kaina = naftos kaina”. Ten įeina ir valiutų svyravimai, ir gamtinių dujų pakaitalų kaina. O svarbiausia, laisvose derybose kainą galima “rišti” prie ko tik nori. Jei abi pusės sutaria, kad dujų kaina bus nustatinėjama pagal, pvz., gintaro kainą - tai pasirašančiųjų šalių reikalas. Ir atvirkščiai, jei derybos nėra laisvos, tai “nelaisvumas” yra esminė problema, o ne konkreti formulė.

Amerikiečių konsultantai sako, kad skalūninės dujos pakeitė visas žaidimo taisykles. “Skalūnų revoliucija” pagrįsta tuo, kad tie, kas anksčiau dujų neturėjo (ar neturėjo pakankamai), dabar jų turi (pvz., JAV). Nors pripažįsta, kad daug suskystinų dujų rinkoje yra būtent todėl, kad tai yra dujos, kurias buvo planuota eksportuoti į JAV. Labai įdomu - kiek, ir, ar tokia situacija gali tęstis. Iš tikro, jei, pvz., rinkoje bus pastovi pigių suskystintų dujų pasiūla, tai gali pastumti vamzdynų dujų kainas žemyn. Kita vertus, vamzdynais tiekiamų dujų kainas galima pastumti ir kitais metodais. Išvada viena, jei rinkoje iš tikro atsiras ilgalaikis pigių dujų tiekėjas, tai žmonėms atneš nepalyginamai daugiau naudos, nei visos visų politikų kalbos ir veiksmai kartu sudėjus.

Lenkijos atstovai pasakoja apie savo SGD terminalus. Ir jie turi tam tikros logikos. Lenkai savo SGD terminalus vysto ir kaip eksporto priemonę savo skalūninėms dujoms (arba bent jau taip deklaruoja). Kita niša, kurią jie mato, tai laivų kuro keitimas į SGD nuo tada, kada Baltijos jūros regione įsigalios SO2 emisijų ribojimas. Kiek tokia schema realistiška - nežinau.


Klausimų - daug. Kaip jie vertina lietuvių planus turėti LNG importo terminalą? Kaip jie planuoja finansuoti savo terminalo statybas? Ar lieps savo vartotojams pirkti dujas iš terminalo? Bet kaip visada, laiko klausimams nebelieka. Tad nusinešu juos į energetikos geopolitikos panelį.

“Energy Geopolitics in Central and Eastern Europe” diskusijų panelyje dominuoja rusai, bet yra ir amerikiečių. Diskusija irgi prasideda nuo nuomonių apie EK veiksmus Gazprom‘o atžvilgiu. Nuomonės koreliuoja su tautybe. Įžanga baigėsi priminimu, kad demokratijose galioja „Innocent until proven guilty” principas.


Toliau seka ES energetikos politikos kritika. Tiek skalūnų, tiek atsinaujinančių energijos šaltinių (AEŠ) revoliucijos rusų pusei atrodo nerimtos ir spekuliatyvios. Kaip minėjau, dėl skalūnų, tai tikrai nežinau. O dėl AEŠ - ne kartą esu sakęs panašiai. Tai, kad ES dabar sparčiausiai auga AEŠ yra labiau subsidijų ir reguliavimų pasekmė, o (dar) ne ekonominis-technologinis proveržis. Vėlgi, jei kažkurioje Europos vietoje AEŠ apsimoka - puiku. Jei kitur labiau apsimoka dujos - irgi puiku. Kas apsimoka, tą ir reikia naudoti. Jei Lietuvoje labiausiai apsimokantis AEŠ panaudojimo būdas yra malkos krosnyje - dar geriau. Jas Lietuva naudoja ir be ES subsidijų ar valstybės nustatomų aukštų supirkimų kainų.


Vakarietis atkerta, kad jo įmonės atsinaujinančią energiją gamina daug pigiau. Prasideda ginčas dėl skaičių ir parametrų. Kas teisus, parodys rinka (jei, aišku, rinka nebus užversta mokesčių mokėtojų pinigais).

Toliau pasakojamos senos tiesos apie pirkėjų ir pardavėjų tarpusavio priklausomybę turėti gerus santykius. Sunku nesutikti su tokiu teiginiu. Bet nelabai aišku ką reiškia „geri santykiai”. Spėju, visi juos suvokia savaip.


Kadangi kalba vėl krypsta link SGD terminalų, pradedu planuoti, kaip čia užduoti savo klausimą. „Ką manote apie SGD terminalą šalyje, kuri neturi savo dujų, o terminalą stato ne dėl to, kad per jį importuoti dujas būtų pigiau, o dėl to, kad tai neva privers Gazprom’ą mažintį kainą? Net jei pats terminalas ekonomiškai nepasiteisins?” Kodėl toks gremėzdiškas klausimas? Todėl, kad manau tai buvo „argumentas” įtikinęs Lietuvos politikus pritarti SGDT išlaidų ir rizikos užkrovimui vartotojams.

„Neįmanoma atsakyti, reikia paskaičiuoti,” - atsako amerikietis. Negaliu nesutikti. Išskyrus tai, kad būtent tokių skaičiavimų niekas Lietuvoje ir neparodė - užteko idėjos.

Rugsėjo 6 d.

„Euro šešėlyje”

Paskutinę dieną esu pranešėjas panelyje „Living in the shadow of the Euro”. Diskusija prasideda nuo pamąstymų „Ką gi darys Super Mario už poros valandų“.


Toliau diskusijoje „Euro krizė” kaip terminas pradeda evoliucionuoti, ir, mano nuomone, teisingai pradedama įvardinti, kad tai yra ne vien „Euro krizė”, nors euras čia labai svarbu iš priežasčių ir pasekmių pusės. Vokietis profesorius galiausiai įvardija, kad tai yra Europos konkurencingumo praradimo ir Vokietijos sąskaita subsidijuoto skolinimosi krizė. Tačiau, neaišku kodėl, padaro išvadą, kad centralizuota ES šią problemą išspręstų. Suprantu, bet nesutinku. Jei graikų profsąjungos ir socialistai neklauso savo pačių išrinktos valdžios, tai dar mažiau klausys ES centrinės valdžios. Dar daugiau, vietiniai politikai galės muštis į krūtinę ir deklaruoti, kad yra su liaudimi, o ne ES biurokratais. Bendros taisyklės veikia tik tarp tų, kas taisyklų laikosi.


Norėdamas paantrinti diskusijai dėl sąvokos, tušinuku praduriu stiklinę ir pilu į ją vandenį. Vanduo teatrališkai išbėga ant grindų. „Ar sakytumėte, kad čia yra vandens, ar stiklinės krizė?” - klausiu. Ir jei valdžia išlaidauja ne pagal galimybes, tai kur kas fundamentalesnė problema yra valdžia ir viešasis sektorius, o ne euras. Nors žinoma, be euro ir anksčiau minėto subsidijuojamo skolinimosi Graikija būtų jau subankrutavusi (arba nesiskolinusi).


Toliau kalbu apie ES konkurencingumo problemas, kurios kyla iš pačių ES susikurtų barjerų - aukštų mokesčių ir reguliavimų. Prisimenu Prezidento Komorovskio palyginimą apie faktus ir iliuzijas. Galima svajoti, kad kiekvienas privalo turėti BMW (jų, beje, pristatyta visoje konferencijos teritorijoje). Galima net įstatymais įteisinti „teisę į BMW” (ar net „teisę į orią BMW”). Bet faktas yra tas, kad BMW reikia sukurti iš tikrų medžiagų, dirbant tikriems žmonėms. Faktas yra tai, kad ne kiekvienas gali ją nusipirkti, kad ir kaip svajotų. Faktas yra, kad jei gamykloje mažėja užsakymų, reikia kažką atleisti, sumažinti atlyginimą ar pan. Besivaikant svajonių ir to nepadarius, ilgainiui reikės uždaryti visą gamyklą.


Paaiškinu apie Lietuvos situaciją, teigiamus rezultatus, vidinę devalvaciją, t.y. atlyginimų sumažėjimą tiek realiais, tiek nominaliais litais (mano nuomone „vidinė devalvacija” yra netinkamas terminas, bet čia jau kita diskusija). Reikia pripažinti, kad Lietuvos valdžia nėra pati blogiausia. Bet dar labiau norisi didžiuotis Lietuvos žmonėmis, kurie daugelio požiūriu yra labiau „suaugę” nei pietiečiai ar vakariečiai (ar bent jau rėkiančioji pietų-vakarų dalis). Bet čia nereikia pamiršti, kad į „Vakarų” kelią Graikija pasuko tik po ginkluoto kairiųjų dešiniųjų konflikto, po II Pasaulinio karo. Matyt, realybės ignoravimas vienų tautų mentalitete yra labiau progresuojants nei kitų. Bet aš čia nukrypau.


Grįžtu prie konkurencingumo. „Stop bailing out losers, no industry is too big to fail”. Primenu įdomų faktą - XX a. pradžioje JAV turėjo labai išplėtotą pianinų pramonę. Beveik kiekvienuose namuose buvo po pianiną, o pianinų sektorius savo apimtimis, įdarbinamų žmonių skaičiumi ir pan. lenkė automobilių pramonę. Tačiau vėliau pianinų gamybos sektorius sunyko. Ar dabar kas nors jo pasigenda? Europa, reikia grįžti prie faktų, atstatyti konkurencingumą. Kol to nepadarysime, centralizacija ne tik nepadės, bet ir pakenks. Publika ploja (dar plojo vokiečiui), matyt, pasakiau kažką įdomaus.

Rodyk draugams

Rita Griguolaitė: Atsikvėpti negalima tęsti: darbo santykių lankstumas Seimui svarbu?

Pavasarį su didelėmis emocijomis viešojoje erdvėje analizuotas Darbo kodekso pakeitimų paketas Seimo svarstymo tada taip ir nesulaukė. Tai atidėta šiai rudens sesijai. Tarp Seimo darbų programos prioritetų numatytas darbo santykių lankstumo didinimas teikia vilties, kad nesustosime pusiaukelėje, įgyvendinsime būtinus pakeitimus ir darbo santykių reguliavimas žengs koja kojon su praktine rinkos situacija.

Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė “Spinter tyrimai” 2012 metų birželio viduryje atliko Lietuvos gyventojų tyrimą, iš kurio paaiškėjo, kad kai kurios Darbo kodekso nuostatos neatitinka dirbančiųjų poreikių. Apklausa parodė, kad beveik pusė dirbančių asmenų yra pažeidę 8 val. darbo dienos reikalavimą. 38 proc. respondentų nurodė, kad išeina anksčiau, ar ateina į darbą vėliau, o kitą dieną atidirba laiko skirtumą. Taip pat 15 proc. apklaustųjų atsakė, kad nors patiems tokių situacijų nepasitaiko, pastebi kolegas taip darant. Be to, net 74 proc. respondentų pažymėjo, jog jiems svarbu dirbti lanksčiu darbo laiku. Tačiau tokia lanksti, moderni ir visiems naudinga priemonė Lietuvoje vis dar draudžiama. Jei dėl darbe vyraujančio pasitikėjimo ir žmogiškumo atmosferos vadovas, pavyzdžiui, leidžia išeiti valanda anksčiau, o kitą dieną už tai atidirbti - oficialiai jis pažeidžia įstatymą ir gali būti nubaustas.

Vidutinio darbo laiko apskaitos įvedimas yra vienas iš siūlymų Vyriausybės Darbo kodekso modernizavimo pakete šioje rudens sesijoje. Jame taip pat siūloma atsisakyti bereikalingo „popierizmo”: darbo sutarčių registravimo žurnalų, atsiskaitymo lapelių. Net ir tokie smulkūs pakeitimai padės ir paskatins verslą lengviau prisiimti riziką ir samdyti darbuotoją bei kurti naujas darbo vietas.

Savo ruožtu, Pasaulio Bankas, Europos Komisija ir patys investuotojai nurodo, kad Lietuvos darbo santykių reguliavimas yra griežtas, darbo valandų apribojimas yra didžiulė našta, o su darbo užmokesčiu nesusiję darbo kaštai yra aukščiausi regione.

Tačiau darbo vietų išsaugojimas ir naujų kūrimas - ne tik Lietuvos galvos skausmas. Rugsėjo 6-7 d. Briuselyje vykusioje darbo politikos konferencijoje “programinės” šalys (Portugalijos, Airijos ir Graikijos atstovai) bei kiti darbo santykių specialistai pristatė darbo santykių reformų paketus, identifikavo sunkumus bei reikalingas tolesnes priemones darbo rinkai suaktyvinti ir darbo vietoms kurti. Iš skirtingų derinamų priemonių ryškėja tendencija, kad vienintelis būdas išlaikyti darbo vietas ir paskatinti kurti naujas - leisti įmonėms kvėpuoti. Per didelės centrinio reguliavimo naštos užkrovimas ir vienašališkas reikalavimas tik darbdaviui atsakyti už socialinę darbo santykių pusę - nėra ta kryptis, kuria einant pavyktų išsikapstyti iš esamos situacijos ar pasiekti geresnės.

Vyriausybės pateiktas Darbo kodekso pakeitimų paketas buvo laiku ir vietoje, atitinkantis pasaulinių ekspertų rekomendacijas. Seimas patvirtindamas šios rudens sesijos prioritetu darbo santykių modernizavimą, rodo ypatingą brandą. Tik ar užteks drąsos politikams paskutinę minutę nemesti tikro kelio, dėl „rinkiminio” takelio?

Rodyk draugams

Emilis Ruželė: Šiaudinis kalbos barjeras

Keliauti po pasaulį darosi vis paprasčiau ir pigiau, vis daugiau žmonių keliauja darbo ir laisvalaikio tikslais. Nors anglų kalba gelbsti daugelyje situacijų, atsitinka taip, jog esant svetimoje šalyje prieš akis iškyla kalbos barjeras. Dažnai jis - šiaudinis, butaforinis ir netrukdo susišnekėti, pasiekti tikslo, tačiau kartais - mūrinis, sukuriantis tikrai rimtų problemų. Kalbos barjero tvirtumas labai stipriai priklauso ir nuo ekonominio konteksto. Ką turiu omenyje?

Kukli asmeninė keliavimo patirtis rodo, jog tose situacijose, kai svečioje šalyje tenka dalyvauti savanoriškuose mainuose, kalbos barjeras yra beveik neegzistuojanti problema. Ar tai būtų nakvynės paieška, ar pietūs kavinėje, ar suvenyro pirkimas, problemų susišnekėti beveik nebūna. Taip yra todėl, kad ir keliaujantis, ir paslaugos teikėjas yra suinteresuoti, jog mainai įvyktų, ir abi pusės gautų naudos. Tingėjimas bendrauti su užsieniečiais, nemokančiais vietinės kalbos ilgainiui tampa tuštesnėmis kišenėmis dienos pabaigoje. Tas pats principas galioja ir tuomet, kai kalbame ir ne apie įprastas prekes ir paslaugas, tai veikia ir tuomet, kai Vietiniai nori su jumis nusifotografuoti, apžiūrėti jūsų daiktus, paspausti ranką ir todėl mielai nurodo kelionės kryptį ar duoda atsigerti vandens. Vėlgi, tai - abipusė nauda, nors ir nebūtinai materiali.

Situacija apsisuka aukštyn kojom, kai tenka susidurti su biurokratu, pareigūnu ar valstybinės įmonės darbuotoju. Kalbos barjeras tokiose situacijose labai dažnai tampa neperlipamas. Tai, nors ir nemalonu, tačiau suprantama, nes naudos gavėjas būna tik keliautojas, o kitai pusei nei šilta, nei šalta, mat jų gerovei tai neturi įtakos. Dažnas keliautojas sutiks, jog ši tendencija dažnai pasitvirtina perkant traukinio bilietus valstybinių geležinkelių kasose, siekiant gauti leidimą arba ką nors išsiaiškinti valstybinėse įstaigose. Kitaip tariant, nėra abipusės naudos, nėra ir kalbos.

Be abejo, pasaulyje pilna įvairių žmonių: paslaugių biurokratų ir nemandagių verslininkų. Konkreti situacija gali būti visiškai kitokia, nei aprašyta, tačiau patirtis byloja apie gan akivaizdų skirtumą tarp to, kaip sunku susišnekėti su pardavėju gatvėje ir valstybinio banko klerku. Išvada gan paprasta – savanoriški mainai ne tik daro mus visus turtingesniais, bet ir griauna kalbos barjerus visame pasaulyje.

Rodyk draugams