BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žilvinas Šilėnas: Asmeninė didžioji depresija net ir be N.Roubini

„Dabartinė monetarinė politika neveikia,” - maždaug taip savo kalbą pradėjo Lars Christiansen Investuotojų forumo renginyje, kur jam teko pakeisti Nouriel Roubini. Deja, po to sekė siurprizas. Pasirodo ji neveikia, nes monetarinės politikos veiksmai yra nepakankamai dideli. Pinigų augimas yra per lėtas, o tikroji infliacija - per žema. Taupanti Lietuvos valdžia yra „kalvinistai”, be reikalo atgailaujantys už skolas (jei bandydamas sutrumpinti ir supaprastinti ilgą sudėtingą prezentaciją, truputį iškreipiau mintį - atsiprašau, netyčia).

„Sutinku, kad monetarinė politika neveikia,” - savo kalbos pradžioje sakė Nomuros Tyrimų instituto Japonijoje ekonomistas Richard R. Koo. Bet, pasirodo, ji neveikia dėl to, kad trūksta fiskalinio stimulo. Prasiskolinusios įmonės, gavusios pinigų, stengiasi užlopyti skolas, o ne leisti pinigus.

Po šito sekė dar didesnis šokas. Pasirodo, Ben Bernanke vos ne vienintelis supranta, kas nutiko Didžiosios depresijos JAV metu. „Dabar gi respublikonai tik ir nori karpyti išlaidas… Ben Bernanke yra mūsų vienintelė viltis…,” - tęsė jis. Jei galvojame, kad Japonijos patirtis su fiskaliniu stimulu, t.y. keliai ir tiltai į niekur, nedavė rezultato, pasirodo - klystame. Pasirodo, niekas iki galo taip ir nesupranta, kas įvyko Japonijoje. Mūsų turimas įsivaizdavimas, kad fiskalinis stimulas Japonijoje neištraukė šalies iš depresijos teigiamų rezultatų irgi yra neteisingas. O daug kartų kartojamas melas tampa tiesa (jei bandydamas sutrumpinti ir supaprastinti ilgą sudėtingą prezentaciją, truputį iškreipiau mintį ir čia - vėlgi, netyčia).

Po to abi žvaigždės, t.y. Christiansen ir Koo dar ilgai ginčijosi. Daug kartų minėjo Didžiąją depresiją, jos pasekmes ir sprendimus. Vėl ir vėl išlįsdavo argumentas, kad Depresija tęsėsi ilgai tik todėl, kad valdžia ėmėsi nepakankamai daug priemonių. Žiūrint plačiau, apie Didžiąją depresiją JAV, nepaisant to, kad visi save gerbiantys keinsistai ją mini, visi žino labai nedaug. Reiškinys, įvykęs labai labai seniai, toli toli, yra tapęs mitu. Pagal tą mitą: JAV veikė laisva rinka, kuri ir privedė prie depresijos. Vėliau atsirado Ruzveltas, kuris įgyvendino progresyvistinę ekonominę politiką ir valdžios pagalba ištraukė šalį iš krizės. Laisva rinka neveikia, valdžia veikia. Lietuvai užteks taupyti, reikia „stimuliuoti ekonomiką”.

Negaliu nesutikti. Daug kartų kartojamas melas pradeda atrodyti kaip tiesa. Bet daug mitų apie Didžiąją depresiją yra paneigiama paprasčiausiais istoriniais faktais. Štai ką apie progresyvistinę politiką Didžiosios depresijos metais rašo patys amerikiečiai:

“Esminė „Naujojo kurso” ekonominė politika buvo valdžios remiami industriniai karteliai, žemės ūkio karteliai ir darbo jėgos karteliai. <…>. „Nacionalinio atsigavimo” iniciatyvos esmė buvo beveik identiška tuometinei Italijos korporatistinei sistemai. Kiekvienas sektorius ar šaka buvo organizuota į valdžios kontroliuojamą „korporacinę” asociaciją, kuri galėjo nustatinėti gamybos kiekius ir kainas. JAV kiekviena pramonės šaka buvo organizuota į federalinės valdžios prižiūrimą asociaciją, kuri irgi galėjo riboti gamybą ir nustatyti kainas. Antimonopoliniai įstatymai buvo tiesiog padėti į šalį.

Tūkstančiai naujų valdžios inspektorių galėjo ateiti į kiekvieną gamyklą, pašalinti savininką, išrikiuoti darbuotojus ir juos tardyti. Niu Džersio siuvėjas Jack Magid „išgarsėjo”, po to kai jis buvo suimtas, nuteistas ir įkalintas už tai, kad lyginimo paslaugas teikė už 35 centus, kai asociacija buvo nustačiusi 40 centų kainą. Ruzvelto administracija nustatinėjo algas, palankias profsąjungoms.

Mokesčiai išaugo, o tai savo ruožtu didino nedarbą. Nedarbo lygis 1933-1940 periodu siekė apie 18 proc. 1933 m. -28 proc. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą - apie 18 proc. JAV atsigavimas buvo lėtesnis nei D. Britanijos. Išplėsta Atsigavimo Finansų Korporacija smarkiai išsiplėtė, tuo pačiu sumažindama kapitalo rinkų efektyvumą ir taip prailgindama Depresiją.

Ši korporacija perskirstė milijardus dolerių abejotinos ekonominės vertės, tačiau su politikais susijusiems verslams. Atsigavimo Finansų Korporacija buvo panaikinta 1955, po korupcijos skandalo.

Ruzvelto viešųjų darbų programa buvo ekonominė nelaimė, tačiau politinė sėkmė, nes sukūrė daug įtakos politikams. 1939 m. speciali Senato komisija nustatė, kad daug programos darbuotojų buvo verčiami pasirašyti pasižadėjimą balsuoti už Demokratų partiją. Kai kuriais atvejais, piniginė parama partijai buvo sąlyga įsidarbinimui. Verslai tiekiantys prekes ir paslaugas valdžiai, mainais privalėjo paremti Demokratų partiją.

Kaip 1939 metais sakė Henry Morgenthau „Mes bandėme leisti pinigus. Mes leidžiame daugiau nei bet kada, bet tai neveikia <…> po aštuonerių šios administracijos metų mes nedarbo lygis toks pat, kaip pradžioje <…> plius didžiulė skola.” / Šaltinis: http://wiki.mises.org”

Taigi, kaip visada, neteisingi faktai veda prie neteisingos teorijos. O jei teorija leidžia politikams leisti mokesčių mokėtojų pinigus savo reikalams ar politinėms simpatijoms nusipirkti, tokios teorijos tampa labai patogios. Užsienio žvaigždžių sinchroninio vertimo pakalba klausėsi būrelis „už didesnį valstybės vaidmenį” pasisakančių politikų. Kruopščiai užsirašinėjo. Spėju po kokio mėnesio pasakos apie „išsivysčiusių šalių patirtį”, gal net pabandys suregzti ir kokį istorinį pavyzdį apie „Didžiąją depresiją Amerikoje”. Ką gi, susitiksime, pasiginčysime.

Kaip jau sakiau anksčiau, socialistinės idėjos ateina ne tik iš raudonų transparantų, ar Gegužės 1-osios paradų. „Išmanusis socializmas” gali pasirodyti labai modernus ir „vežantis”. Galima pasiimti raudoną vėliavą, šakes ir reikalauti atimti buožių žemę. Galima siūlyti spausdinti pinigus arba mokesčių mokėtojų pinigais vykdyti „fiskalinį stimulą”. Esmė ta pati - atimti ir padalinti. Kai supranti, kad beveik visos valdžios siūlomos alternatyvos yra atimti ir padalinti, mąstantį žmogų apima asmeninė didžioji depresija.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. “Drąsiau paišlaidaukim”: sodyboje mokymus veskim ne 3, bet 7 dienas

Šįryt akis patraukė skambus šūkis tarp pagrindinių Delfi.lt portalo naujienų: “Lietuvai atėjo laikas drąsiai išlaidauti”, ragina Japonijos ekonomistas. Tuo metu, kai Europos Sąjungos valstybės išgyvena neregėtą valstybių skolų krizę, kai Lietuvoje išeinanti valdančioji dauguma kaltinama praskolinusi mūsų šalį, keista girdėti raginimus skolintis daugiau ir išlaidauti.

Pasirodo, patarimas skolintis yra skirtas ne tik valstybėms – analogišką receptą ekonomistas duoda ir paprastiems žmonėms: “žmonės neturėtų stengtis grąžinti skolų, kai palūkanų norma yra artima 0 proc., jie turėtų skolintis.” Lietuvos žmonės jau pajuto gyvenimo skolon pavojus ir pradėjo taupyti net ir tuomet, kai jiems buvo mažinami atlyginimai. Tačiau toks elgesys yra vadinamas kvailu – žmogau, kaip tu gali nesiskolinti, jeigu palūkanos 0 proc.! Paimk paskolėlę, paišlaidauk, o iš ko grąžinti skolą, galėsi sugalvoti ir vėliau! Juk svarbiausia yra “skatinti ekonomiką”. Turėtų būti akivaizdu, kad tokie sprendimai yra pražūtingi – juk paskolą grąžinti teks, tad skolinimasis tėra problemų sprendimo nukėlimas į ateitį. Tai galioja ir žmogaus, ir valstybės situacijoje.

Ką raginimas drąsiau paišlaidauti reiškia praktiškai? Atsakymo nereikia ieškoti toli – žvilgtelkime kad ir į greta interviu su japonų ekonomistu esančio straipsnio antraštę:

islaidauti

Pasirodo, trijų dienų mokymai sodyboje su pirtimi yra dar per mažas išlaidavimas – norėdami, kad ekonomikos augimas paspartėtų, Lietuvos valdininkai turėtų rengti kad ir septynių dienų mokymus. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.

Dažnai girdime raginimus, kad valstybė turėtų kurti darbo vietas, tačiau kur yra riba, kada valstybė to nebeturėtų daryti? 2011 m. valstybės sektoriuje dirbo 400 tūkst. žmonių, privačiame – 735 tūkst. Kiek dar reikėtų įdarbinti valstybiniame sektoriuje, kad ekonomika “užsisuktų”? Dar 100 tūkst.? O juk pamirštama, kad viską, kas yra valstybiniame sektoriuje, mokesčiais apmoka privatus sektorius. Tai reiškia, kad jeigu iš biudžeto išleidžiamas milijonas litų, tų pinigų neišleidžia privatus sektorius. Pinigų leidimas iš biudžeto yra joks ekonomikos skatinimas, o tiesiog pinigų perdėliojimas iš vienos kišenės (kurioje žmonėms rūpi, kur ir kiek pinigų jie išleidžia) į kitą (kurioje valdinikams nelabai rūpi, kur ir kiek pinigų jie išleidžia).

Reikia tik tikėtis, kad naujoji valdžia nesivaikys tokių pražūtingų būdų “ekonomikai paskatinti”. Išlaidavimas yra pavojingas dar ir todėl, kad jis nukreipia politikų dėmesį ir energiją nuo būtinų struktūrinių reformų, sudaro įspūdį, kad užkimšus vieną ar kitą probleminę biudžeto sritį pinigais, problemos dings. O juk kelis metus drąsiau paišlaidavus skolas vis tiek teks grąžinti, skirtumas bus tik toks, kad skolų prisikaupė dar daugiau, o pinigai išleisti kur nereikia.

Lengva skatinti išlaidauti kitus, kai skolas ne tau grąžinti. Lengva ir išlaidauti, kai skolos krenta ne ant tavo, bet ant mokesčių mokėtojų pečių. Todėl ir drąsos politikams reikia ne tam, kad išlaidautų, o kad pagaliau nustotų tai darius.

Rodyk draugams

Rita Griguolaitė. Socialinės apsaugos grimasos: kai gyvenimas iš kitų kišenės – teisė, o darbas už tai – prievarta

Reikia iškilmingai paskelbti, kad socialinė apsaugos sistema duoda vaisius. Piliečiai jau įsitikimo, kad senolių išmintis - „darbas žmogų puošia” - tėra atgyvena ir jie turi teisę būti išlaikomi, kai dirbti nenori. Tokias išvadas leidžia daryti trečiadienį delfi.lt publikuota istorija, kaip Panevėžio raj. savivaldybė, nutraukusi pašalpų mokėjimą, užsitraukė Zubkinų šeimos nemalonę. Šioje savivaldybėje bedarbio pašalpą gaunantys darbingi asmenys turi 2 dienas, t.y. 16 valandų, per mėnesį padirbėti savo bendruomenės labui. „Konstitucijos dvasios” prisikvėpavę istorijos herojai Zubkinai vien dvasia gyventi nežada. Sutuoktiniai įsitikinę, kad „už pašalpas vergauti neprivalo”, reikalauja atstatyti pašalpų mokėjimą ir priteisti moralinę žalą.

Apie tai, kad dosnusis socialinis gerumas kuria nemotyvuotą visuomenę, kalbama nuolatos. Šioje terpėje teisingumo supratimas tampa gana iškreiptas. Teisinga atrodo gauti pašalpą, normalu ir siektina - priklausyti nuo valdiškos rankos. Pašalpos gavėjas teigia, kad jis nenori dirbti ir nedirbs. Tačiau tuo pat metu reikalauja, kad kiti jo bendruomenės nariai dirbtų ir mokėtų mokesčius jo poreikių tenkinimui.

Socialinės apsaugos pasekmė yra žmogaus savarankiškumo ir atsakomybės žlugimas. Kadangi pašalpų pinigai lengvai gaunami, jie nėra vertybė. Žmogus savo sugebėjimais ir darbu sukūręs vertę su ja kitaip ir elgiasi. Tai, kad šios istorijos herojai netekę savivaldybės pinigų, neatsakingai skolinasi ir galvoja skolą padengti taip pat iš valdiškų pinigų („kai laimės bylą”), iliustruoja, kad pinigai tampa ne kas kita, kaip savaime suprantama „duotybe”.

Savivaldybės reikalavimas padirbėti už gaunamą pašalpą yra visiškai racionalus. Valdžios institucijos žmogui tam tikrą laiką padeda, kad jis vėl taptų savarankišku visuomenėje ir rinkoje. Todėl, naudojantis išlaikymu iš viešųjų lėšų, reikalavimas minimaliai prisidėti prie bendruomenės gerovės neturėtų būti staigmena. Tai taip pat ir prevencinė priemonė patikrinti, ar žmogui tikrai reikia pašalpos, t.y. ar mokesčių mokėtojų pinigai bus tikslingai panaudoti.

Pagirtina, kad savivaldybėje su pinigais elgiamasi atsakingai ir jie šiaip sau į kairę ar į dešinę nedalinami. Panevėžio raj. savivaldybė pritaikė elementarų prevencinį metodą ir per dvejus metus nustatė apie 70 piktnaudžiavimo parama atvejų. Kyla klausimas - kiek Lietuvoje, apskritai, tokių, kurie įgudusiai naudojasi socialinės apsaugos sistema ir labiau yra suinteresuoti, kad kaimynas eitų į darbą ir savo mokesčiais padengtų jo pašalpą, nei patys ieško darbo?

Rodyk draugams

Emilis Ruželė: Žemėlapių sudarinėtojai?

Įvairios mūsų valstybės institucijos šią vasarą nusprendė sutelkti jėgas ir sudaryti šalies specialistų kvalifikacijos žemėlapį pagal ūkio sektorius. Ar toks žemėlapis yra kam nors reikalingas ir suteikia naudingos informacijos yra atviras klausimas. Pozityvą, nors šiek tiek ir ironišką, galima buvo įžvelgti tame, jog ministerijos ir kitos valstybės įstaigos galbūt bus labiau užsiėmusios sudarinėdamos šią informacijos suvestinę - turės mažiau laiko ir resursų ką nors sureguliuoti, uždrausti, neleisti ar nubausti.

Be abejonės ne viskas taip blogai, kontroliuojančių institucijų reforma parodė, jog kultūrą ir požiūrį galima keisti, reguliavimo naštą mažinti, neaukojant vartotojų saugumo. Kontroliuojančios institucijos ir jų darbuotojai taip pat supranta šios reformos naudą, daug maloniau ir prasmingiau dirbti, kai ateini konsultuoti, o ne bausti. Tokiu būdu mažėja galimybių pasireikšti korupcijai ir gerėja kontrolierių reputacija verslininkų akyse. Visiems gerai.

Tai apie ką aš čia? Apie tai, jog nors viena ranka administracinę naštą siekiama mažinti, kita ranka ją siūloma vėl didinti. Turbūt užsimirštama. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projekte siūloma, kad draudėjas teiktų duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniams skyriams apie apdraustųjų asmenų profesiją. Tokiu būdu siekiama rinkti informaciją minėtam specialistų kvalifikacijos žemėlapiui.

Kitaip tariant, valdžia sugalvojo produktą, bet darbą dirbti turės privatus sektorius. Būtų daug teisingiau ir logiškiau, jei patys žemėlapio autoriai ir rinktų informaciją: eitų, liaudiškai tariant, „per žmones”, ir klausinėtų, kokia jų profesija. Gal tada suprastų, jog tarp profesijų šiais laikais nėra tokių aiškių ribų kaip anksčiau, jog ne visi nori pasakoti apie savo profesiją ir apie tai, jog Lietuvos verslui mažiausiai reikia pildomo popierizmo tam, kad būtų įgyvendinta (gal ir graži) biurokrato idėja.

Rodyk draugams

Rita Griguolaitė: Mistinis Darbo kodekso pakeitimo projektas XIP-4613: nevykusi Trišalės tarybos susitarimo ir Vyriausybės siūlymo interpretacija

Mistinis Darbo kodekso pakeitimo projektas XIP-4613: nevykusi Trišalės tarybos susitarimo ir Vyriausybės siūlymo interpretacija

Šį trečiadienį Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete svarstomas Seimo narių grupės Darbo kodekso pakeitimo projektas XIP -4613 (Seimo Projektas). Iš pirmo žvilgsnio tai lyg ir yra garsiojo Vyriausybės projekto XIP-4555 (Vyriausybės Projektas), kuris eliminuotas socialdemokratų ir konservatorių susivienijimo jėgos (rašiau čia) analogas. Aiškinamajame rašte teigiama, kad siekiama tų pačių tikslų - darbo vietų kūrimo, darbo santykių modernizavimo. Nors kosmetiškai seimūnų pakoreguotos DK nuostatos neturi nieko bendra su šiuo tikslu. Taip pat nurodoma, kad Projekte tik tos DK nuostatos, kurioms svarstant Vyriausybės Projektą, pritarė visos Trišalės tarybos šalys. Tačiau nuostatos ne tik netiksliai perkeltos iš susitarimo, taip pat įdėta papildomų, o kitos visai neįtrauktos.

Įdomu, kad teikėjai viešai deklaruoja ypatingą Trišalės tarybos svarbą bei būtiną jos pritarimą visiems įmanomiems darbo santykių reguliavimo pakeitimams., Realybėje – ši „meilė“ tik žodžiai. Sekusieji Trišalės tarybos pavasario derybas puikiai prisimins, jog apie ketinimą turėti vaikų, kaip netinkamą pagrindą atleidimui nebuvo nė kalbos. Teikėjai pamiršo ir tai, kad pritarta, jog uždelsus atsiskaityti su darbuotoju mokama proporcingai neišmokėtai sumai, o ne jo vidutinis darbo užmokestis. Be to, iškraipomos ir kai kurios formuluotės, dėl kurių susitarta. Trišalėje taryboje diskusijos virė ne dėl ko nors kito, bet dėl DK straipsnių formuluočių. Kaip ministrė I. Šimonytė taikliai Vyriausybės posėdžio metu įvardino - dėl „kablelių ir taškelių“. Todėl tokia Trišalės tarybos susitarimų savavališka interpretacija yra ypač stebinanti.

Susipažinimui: Trišalės tarybos sekretoriato parengtas protokolas Nr. 169 dėl 2012 m. gegužės 29 d. Nr. PR – 07 iš vykusio Trišalės tarybos (Ekonominės socialinės tarybos) posėdžio:

Trišalėje taryboje nesvarstyta: Trišalėje taryboje pritarta ne tokioms formuluotėms: Trišalėje taryboje pritarta, bet Seimo Projekto nepateikta:
DK 2.1.4 str. ir 183.1 pakeitimai “visuomeninių organizacijų“ į „asociacijas“. DK 96.1.1 str. ir 129.3.4 str. dėl religinių bendruomenių teisės nepriimti darbuotojo dėl tikėjimo. DK 141. 3 str. nutarta pritarti pakeitimui įrašant žodžius „proporcingai neišmokėtai sumai ir neribojant uždelsto laiko“.
DK 129.3.4.str. pakeitimas, įtraukiant ketinimą turėti vaikų kaip netinkamą pagrindą atleidimui. DK 177.2 str. dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas.

Likę siūlomi pakeitimai neturi nieko bendro su aiškinamajame rašte iškeltais tikslais. Ekonomikos plėtrai reikalingi darbo santykiai, kurie skatintų kurti naujas darbo vietas, prisidėtų prie nedarbo mažinimo, jaunimo įdarbinimo, darbo rinkos modernizavimo. O Seimo Projektas apsiriboja moterų galimybių įsidarbinti mažinimu, išbraukiama neveiksni (dėl ko pakeitimas – mažareikšmis) nuostata dėl patarnavimo darbų sutarties. Bei leidžiama religinei bendruomenei pačiai spręsti, kurios religijos turi būti jos darbuotojai – tai taip pat neaktualu rinkos sąlygomis veikiančioms įmonėms. Nė viena šių nuostatų neprisideda prie naujų darbo vietų kūrimo.

Seimo Projektas Kyla iš: Poveikis darbo rinkai:
Religinės bendruomenės gauna teisę atleisti darbuotoją išpažįstamos religijos pagrindu. Konstitucijos 43 straipsnis nustato bažnyčių bei religinių organizacijų teisę laisvai tvarkytis pagal savus kanonus ir statutus. Neaktualu didžiajai daugumai darbo rinkos.
Panaikinama patarnavimo sutartis. Nuostata praktiškai buvo neveikianti. Kadangi darbo rinkoje buvo netaikoma, jos panaikinimas jokių rezultatų/pasekmių neduos.
Įvedamas papildomas negalimas atleidimo pagrindas „ketinimas turėti vaikų“. Nepaaiškinama, iš kur kyla poreikis tokiam pagrindui. Suvaržymas, nebus įmanoma objektyviai įvertinti, ką reiškia ir kaip apibrėžiamas „ketinimas“. Apsunkins apskritai visų moterų galimybes įsidarbinti.
Verslo perdavimo atveju nustatomos papildomos pareigos verslui informavimo ir konsultavimo procedūroje. Didesnis reguliavimas nei reikalauja ES direktyva. Apsunkina ūkinę veiklą.

Seimo Projekte yra vienintelis pakeitimas, padėsiantis įmonėms lengviau reaguoti į gamybos apimčių pasikeitimus - tai leidimas darbo grafiką skelbti prieš savaitę, o ne prieš dvi, jei numatoma darbo tvarkos taisyklėse.. Kitų reikėtų ieškoti su žiburiu.

Tuo tarpu Vyriausybės Projektu, kuris paskutinę minutę išbrauktas iš Seimo darbotvarkės, numatomas administracinės naštos mažinimas (atsisakant darbo sutarčių registravimo žurnalų, atsiskaitymo lapelių, pavyzdinės darbo sutarties formos) ir darbo santykių modernizavimas: sutrumpinant įspėjimo apie atleidimo terminą (nuo maksimalaus 4 mėn. iki 2 mėn.), sumažinant išeitinių išmokų dydžio (nuo maksimalaus 6 mėn. dydžio iki 4 mėn. dydžio), įtvirtinant vidutinio darbo laiko apskaitą. Tai priemonės, kurios padėtų įmonėms į rinkos pasikeitimus, lengviau prisiimti riziką ir samdyti naujus darbuotojus ar sutaupytas administravimo sąnaudas investuoti į naujų darbo vietų kūrimą.

Skirtingai nei Vyriausybės Projektas, ši Seimo grupės pasiūlyta Trišalės tarybos ir Vyriausybės projekto interpretacija nesudaro jokių pagrindų darbo vietų kūrimui ar darbo rinkos modernizavimui. Veikimas „duonos ir žaidimų“ principu, atrodo smagus ir patrauklus, kol žaidžiama, bet galų gale bus pastebėta, kad „duonos“ tai niekam neatneš.

Rodyk draugams