BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žilvinas Šilėnas: Ką pasakytum laikantiems pasaulį?

Vakar vyko kasmetinis LLRI renginys, kurio metu sakiau trumpą įžangos kalbą remėjams, kolegoms ir bendraminčiams. Akylesni pastebės akivaizdžią Ayn Rand Atlas Shrugged įtaką. (Skaityti geriausia prieš tai pažiūrėjus Atlas Shrugged filmo treilerį” ).

“Jei pamatytum Atlasą, milžiną, titaną, kuris laiko pasaulį ant savo pečių. Jei pamatytum jį stovintį, kruvina krūtine, linkstančiais keliais, nuo įtampos virpančiomis rankomis, paskutinėmis jėgomis keliantį viso pasaulio svorį. Ir kuo labiau jis stengiasi, tuo labiau pasaulis slegia jo pečius. Ką tu jam pasakytum?

Jei pamatytum dirbantį ir kuriantį žmogų, kuris savo protu ir rankomis sukūrė visas materialines gėrybės. Viską, dėl ko mes gyvename taip gerai, kad mūsų protėviai net nesapnavo? Taip gerai, kad senųjų laikų karaliai mums pavydėtų?

Jei pamatytum žmogų, kuris dieną naktį ir savaitgalį triūsia, skaičiuoja, rizikuoja ir stengiasi patiekti žmonėms maistą, automobilius, knygas? Ką tu jam pasakytum? Kad maistas nepakankamai skanus? Kad automobilis per daug teršia? Kad knyga per brangi? Kad dirbantis ir kuriantis žmogus per daug uždirba? Kad jo triūso vaisiai priklauso kažkam kitam?

Ką tu jam pasakytum? You didn‘t build that? Tu to nesukūrei?

Kodėl dirbantiems ir kuriantiems žmonėms laikyti tą pasaulį ant savo pečių, jei jis atsidėkoja kritika, panieka, pretenzijomis ir dar didesniais reikalavimais? Kodėl nepasiūlius amžiniems kritikams, absoliučios lygybės ideologams, „iš visų pagal galimybes,kiekvienam pagal poreikius” žinovams, žmogiškosios prigimties keitėjams, bent sekundei palaikyti dalį pasaulio naštos? Pasiūlyti kritikams gaminti maistą skanų, automobilius važiuojančius be kuro.

Todėl, kad jūs ne tokie, kurie nusimeta atsakomybės naštą. Kad ir kaip ji slėgtų, kad ir kaip jus už gerus darbus peiktų amžinieji kritikai.

Kritikai žino daug, bet netiesų. Kažkur, kažkada jų protas buvo užkrėstas virusu, iškreipusiu jusles ir suvokimą. Vertybes buvo pavadintos kitais vardais ir devalvuotos. Darbas pakrikštytas vergove. Atsakomybė - kvailyste. Rūpinimasis savimi - egoizmu. Pagarba asmens laisvei - žalingu individualizmu. Ir atvirkščiai. Nieko neveikimas staiga tapo „savęs ieškojimu”, privačios nuosavybės gadinimas - išraiškos forma, ėmimas ir nedavimas - gyvenimo būdu, gyvenimas kitų sąskaita - teise.

Kritikai pamiršo, kad už kiekvieno išradimo, inovacijos ar gerovės stovi žmogus, degančiomis akimis. Už kiekvieno pieštuko ar iPad‘o yra ištisos komandos žmonių su ugnelėmis akyse. Ugnių tiek daug, ir yra taip šviesu, kad mes gyvename nesibaigiančioje poliarinėje dienoje. Kai kurie net įtiki, kad tamsos apskritai nebėra. Ar kad šviečia ne žmonių akys, o kažkoks bendras centralizuotas žibintas. Jie pamiršo jus, dirbančius ir kuriančius.

Bet jūs ne tokie, kurie nusimestumėte naštą, tik dėl to, kad jūsų niekas negiria, nedėkoja, nestato paminklų ir nekuria eilių. Jūs ne tokie, kurie leistų jūsų kibirkštims užgesti beviltiškose kritikų, suvaržymų pelkėse. Jūs tai pastatėte, jūs tai sukūrėte, jūs laikote pasaulį.

Už tai mes dėkojame jums. Visiems, dirbantiems ir kuriantiems. Mūsų draugams, bendraminčiams ir kolegoms. Ačiū, kad buvote su mumis jau 22 metus.”

Rodyk draugams

Emilis Ruželė: Egipto stigmos ir Australijos eksperimentai

Pasaulio Sveikatos Organizacija (PSO) išplatino pranešimą, kuriame teigia, jog Egipte (ir kitose šalyse) dėl jos rekomendacijomis įgyvendintos tabako kontrolės politikos pastebimas žymus nelegalių tabako gaminių kiekio padidėjimas. Pripažįstamas ir tiesiogiai įvardijamas ryšys tarp mokesčių tabako gaminiams padidinimo ir nelegalių produktų padaugėjimo rinkoje.

Labai panašiai situacija klostosi ir Lietuvoje. Kaip ir Egipte dėl didinamų akcizų ir reklamos bei pakuočių apribojimų sparčiai padaugėjo kontrabandinių ir nelegalių tabako gaminių, kurie sudaro apie 29% visos tabako gaminių rinkos. Kur nesukuriama laisvoji rinka, susikuria juodoji - elementari ekonomika. Kol yra paklausa, tol bus ir pasiūla, draudimais nieko nepasieksi.

„Economist” žurnalo straipsnyje apie Australijos planus nuo gruodžio 1 dienos įvesti balto (tiksliau- rudo) pakelio reikalavimą visiems tabako gaminiams, taip pat aiškiai įvardijamas nelegalių produktų padaugėjimo rinkoje pavojus. Akcentuojama ir grėsmė konkurencijai šioje rinkoje, nes vienodi pakeliais labiausiai pakenks mažiems rinkos dalyviams ir siekiantiems į ją ateiti.

PSO siūlomi sprendimai? Nieko naujo. Drausti, griežtinti, gaudyti, bausti - lyg nelegali prekyba tabako gaminiais būtų leidžiama šiandien. Galbūt nereikėtų stebėtis, juk kalbame apie Pasaulio sveikatos organizaciją, savotišką sveikatos politikos konformistų rojų. Tikrai nebūtų racionalu tikėtis, jog šis biurokratinis milžinas, nuspręstų, jog reikia mažinti valdžios įsikišimą, pasitikėti žmonių sąmoningumu ir skatinti apgalvotus asmeninius sprendimus. Belieka tik pasidžiaugti, jog bent jau pripažįstamos nenumatytos vykdomos politikos pasekmės ir viltis, jog į jas bus atsižvelgta ateityje.

PSO pranešime taip pat teigiamai vertinamas Egipte 2007 metais įvestas draudimas rodyti rūkančius žmones televizijos laidose ir filmuose, apgailestaujama, jog tradicinis rūkančių moterų stigmatizavimas turi potencialo išnykti. Lyg tai neturi nieko bendro su šimtmečiais trukusiu moterų, kaip nepilnaverčių piliečių, traktavimu. Koks skirtumas, kad neturi teisės išsiskirti, svarbu, kad nerūko - gera stigma, gera.

Taip yra šiame gyvenime, už laisvę reikia kovoti visą laiką - vieną tironą išvarai, prie durų jau eilė kitų, už tave geriau žinančių ko negalima rodyti, sakyti ar galvoti.

Rodyk draugams

Emilis Ruželė: Kai užtenka pacituoti… apie aukštąjį mokslą

Vakar 15min.lt pasirodė straipsnis apie aukštąjį mokslą. Yra toks labai geras žodis - įdomu. Kai svečiuose patiekalai neiškepę - įdomu, kai spektaklis nepavykęs - įdomu, taip ir šis straipsnis… įdomus.
Kartais tiesiog užtenka pacituoti.

Štai pirmoji ištrauka:
„Pas mus mokestis už studijas - bauda už nepakankamai gerą mokymąsi.”
„Jei turi pinigų, susimokėsi už studijas ir atsėdėsi. Tai kas, kad nesi pasirengęs ir neturi gebėjimų.”

Suprask, geriau kad nemokamai sėdėtų ir tie, kurie nepakankamai gerai mokosi ir gebėjimų neturintys ir nepasirengę, tada būtų puiku…

Skaitome toliau:
„Janulaitis priduria, kad labai svarbus ir socialinis aspektas - universitetuose turi būti rengiami ne tik specialistai, bet ir ugdomi sąmoningi bei atsakingi piliečiai, kurie sugebėtų asmeninius interesus derinti su bendrojo gėrio keliamais reikalavimais. Deja, mokančių ir nemokančių studentų koegzistavimas, jų rotacija pagal principą „kolegos nesėkmė - tavo asmeninė sėkmė” ne tik neprisideda prie šios universiteto misijos, bet ir toliau skatina visuomenė atomizaciją.”

Sėkmė? Egzaminuose juk žinias tikrina, o ne ruletę žaidžia. Tiems, kurie mokosi, sėkmės nereikia. „Atomizacijos” turbūt neskatintų principas - „kolega tingi - tingėk kartu”?

Štai dar vienas perliukas:

„Valstybiniai regioniniai universitetai negauna net minimalaus būtino finansavimo - stojantys studentai atneša nedaug valstybinių „krepšelių”, iš studijuojančių savo lėšomis imamas dar mažesnis mokestis.

Švietimo ir mokslo ministerija, anot V.Daujočio ir A.Janulaičio, užmerkia akis, nes, jei tektų imtis priemonių, jos būtų drastiškos - tektų uždaryti 4 ar 5 valstybines aukštąsias mokyklas.”

Tačiau tuoj pat siūloma:

„Mokestis už studijas turėtų būti tikslingai reguliuojamas mažinant universitetų ir didinant profesinių mokyklų bei kolegijų skaičių. Lietuvoje nėra nei intelektualinio, nei finansinio potencialo tokiam skaičiui universitetų garantuoti studijų kokybę”, - teigia A.Janulaitis

Darosi sunku susigaudyti, suprask, jeigu dėl studijų krepšelio principo prasčiau paslaugas teikiančios, mažiau populiarios aukštosios mokyklos nesulaukia pakankamai finansavimo ir dėl to turi optimizuoti veiklą, jungtis ar užsidaryti - blogai. Bet komitete nuspręsti jas uždaryti - tai jau puikus planas.

Išminties perliukai byra toliau:

„Kita bėda, kaip pastebi V.Daujotis, ta, kad Lietuvoje studijų įmokos labai skiriasi, neatsižvelgiama, koks potencialas būtų baigus konkrečias studijas. Pavyzdžiui, būsimas muzikas per metus sumoka 20 000 Lt, fizikas - 9 000 Lt, teisininkas - 3000 Lt, nors gerai mokamą darbą sunkiausia būtų rasti muzikui.”

Logika tokia - kuo sunkiau susirasti konkrečios profesijos darbą, tuo pigesnės tos srities studijos turėtų būti? Kad dar daugiau žmonių studijuotų neperspektyvias profesijas?

„Anot profesorių, reikėtų, kad auditas peržiūrėtų, kiek aukštosiose mokyklose dirba gerų dėstytojų, kokį skaičių studentų jie gali deramai paruošti, kiek abiturientų, gebančių ir parengtų studijoms aukštojoje mokykloje, išleidžia vidurinės mokyklos. Pagal tai vyriausybė su aukštąja mokykla sudarytų 3-4 metų studijų finansavimo sutartį, kad įstojęs studentas mokslus ir baigtų, o ne vienais metais gautų finansavimą, o kitais - galbūt ne.”

Apie kokį čia stebuklingą auditą, kuris žino kas yra geras dėstytojas ir deramas paruošimas, kalbama? Iš kokių tirščių ruošiamasi išburti darbo rinkos poreikius po 4 metų?

Citatų citata:

„V.Daujotis nusijuokia: apsimoka bėgti į Angliją. Ten, pasiėmus paskolą, baigti studijas ir grįžti atgal. Lietuvai yra nustatytas koeficientas - 12 000 svarų sterlingų (daugiau kaip 50 000 Lt). Kol tiek per metus neuždirbsi (tektų uždirbti maždaug 4300 Lt per mėnesį „į rankas”), tol nereikės mokėti paskolos už Anglijoje baigtas studijas. O jei niekada neuždirbsite tokių pinigų, Anglija prisiimtų atsakomybę, kad jos investicijos nepasiteisino, nes aukštoji mokykla nesugebėjo išmokyti studento gerai uždirbti.”

Tiesiog „tobulas” planas, pasiimi paskolą Didžiojoje Britanijoje, baigi mokslus ir visą gyvenimą stengiesi uždirbti kuo mažiau ir tada nereikia nieko gražinti. Tadam! Didžiosios Britanijos institucijos vertina tave kaip nepasiteisinusią investiciją, o tu, ne tik visus apgavai, bet ir esi puikus sėkmės pavyzdys. Dar ir darbe nereikės stengtis, kad tik daugiau neuždirbtum. Tikra pasaka.

Gerbiami profesoriai, studentai į Didžiąją Britaniją ir kitas šalis ne “bėga”, o vyksta mokytis, nes nėra patenkinti Lietuvos valstybinių aukštųjų mokyklų kokybe, paskolas ima ne tam, kad jų nereikėtų atiduoti, o tam kad galėtų įgyti geresnį išsilavinimą, daugiau uždirbti ir geriau gyventi.

Citatos ir visas straipsnis kalba patys už save. Belieka tikėtis, jog, jeigu aukštojo mokslo sistemoje vyks pokyčiai, jie nebus skuboti ir pagrįsti panašaus pobūdžio „įdomiais” pasvarstymais.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. IBM istorija: dar vienas pavyzdys, kad investicijoms reikia gerų verslo sąlygų, o ne paramos

Šiandienos “Verslo žinios” spausdina pamokančią istoriją apie tai, kokiomis priemonėmis valstybė neturėtų pritraukti investicijų. Straipsnį “IBM pabodo laukti Lietuvos žadėtų 130 mln. Lt” galite perskaityti čia.

Trumpa reziumė: Lietuva IBM buvo pažadėjusi 130 mln. litų paramos iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, tačiau paaiškėjo, kad tai prieštarautų fondų taisyklėms, mat projektų įgyvendintojai turi pateikti išlaidas patvirtinančius dokumentus, ko IBM nenori daryti. Lietuvos Vyriausybei ir IBM pasirašius penkerių metų jungtinės veilos sutartį, įsteigtas UAB Lietuvos tyrimų centras (LTC). LTC mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekia 20 mln. Lt, iš jų 12,5 mln. – banko paskola ir 7,5 mln. – skolos tiekėjams. Kaip rašo “Verslo žinios”, 2012 m. pirmojo pusmečio pajamos – 215 tūkst. Lt, nuostolis – 6,1 mln. Lt. Tikėtina, kad iki Kalėdų paaiškės, jog Lietuvos mokslininkų bendradarbiavimas su IBM bus nutrauktas.

LLRI jau seniai ir jau daug kartų rašė apie tai, kad pritraukti investuotojus reikėtų gerinant verslo sąlygas visiems rinkos žaidėjams, o ne dalinant “riestainius iš apšnerkštos virtuvės”. Ankstesnius mūsų rašinius apie tai galite skaityti čia, čia ir čia

Istorija su IBM tik patvirtina tai, apie ką buvome įspėję. Paramai pasibaigus (o šiuo atveju beveik neprasidėjus), įmonės gali labai greitai nuspręsti nevykdyti veiklos Lietuvoje, jeigu pagrindinė jų atėjimo į Lietuvą priežastis – parama, o ne patrauklios verslo sąlygos. Reikia tikėtis, kad naujoji valdžia netaikys tokio investicijų pritraukimo modelio.

Ši istorija taipogi yra iškalbingas pavyzdys, kaip valstybės įkurtos įmonės linkusios bėgti nuo prisiimtų įsipareigojimų. Kaip jau minėta, UAB LTC turi paskolą iš banko ir yra skolinga tiekėjams. “Verslo žinių” straipsnis baigiasi tokia citata:

““Grąžinti paskolą LTC galėtų arba iš gautų pajamų, arba iš akcininkų įnašų. Tačiau bendrovę įsteigusios Ūkio ir Švietimo ir mokslo ministerijos nutrauktam projektui finansavimo neskirs”, – patikina p. Audickas.” [Ūkio viceministras]

Kuo jums tai ne valstybinis feniksas?

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Velnias detalėse arba dar apie Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą

Neseniai populiarioje spaudoje nepopuliariai rašiau apie tam tikras klausimus susijusius su SGD Terminalu ir dujų importu. Taip pat susirašinėjau su Energetikos ministerija (čia), gavau atsakymą (čia). Ir dar kartą pasikartosiu - nesu nei už, nei prieš dujų terminalą. Jei investuotojai nori statyti - nėra kodėl jiems to neleisti daryti (šitoje vietoje trumpam net ignoruokime, kad statys valstybei priklausanti bendrovė). Tačiau esu prieš tai, kad visa našta ir verslo rizikos yra užkraunamos vartotojams. Paprastai tariant, jei vartotojai apmoka terminalo pastatymą, tai gal bent jau neverskime jų iš terminalo pirkti dujų?

Kaip visada, velnias slypi detalėse. Ir kol detalės apie detales nešnekama, labai lengva užimti aukštą moralinę poziciją (kaip pvz. čia). Oponentus tiesiog „nuginkluojant” pavyzdžiu, kad trumpalaikių sandorių rinkose, arba paprastai sakant, jūroje yra pilna laivų su pigiomis dujomis, tad mums tereikia pasistatyti SGD terminalą jas importuoti.

Tarkime, iš tikro taip ir yra. Kodėl tada įmonėms importuojančioms dujas nenorima leisti to daryti? Pagal diversifikavimo aprašą (čia senesnė, čia naujesnė versijos), išeitų, kad tų pigių ir jūroje esančių dujų pirkti įmonėms gali net nebūti leidžiama. Įmonės, kurioms liepta pirkti SGD, dujas privalės pirkti penkiems metams į priekį. Kitaip tariant, ilgalaikėmis, o ne trumpalaikėmis sutartimis. Išeina, kad kai viešumoje reikia argumentuoti SGD Terminalo naudą, pasakojama apie trumpalaikių sutarčių kainomis prekiaujamas dujas. Kai reikalas pasisuka apie realų pirkimą, trumpalaikės sutarčių kaip ir nebelieka, nes dujų reikia užsipirkti penkiems metams į priekį.

Kita detalė. Pamenate, kaip skeptiškai buvo vertinami argumentai, kad dujų tiekimas iš trumpalaikių sandorių rinkos yra nepatikimas ir rizikingas? Kad SGD kaina gali ir kilti, ir svyruoti? Kadangi tokios mintys lyg ir prieštaravo SGD Terminalo įdėjai, jos irgi buvo nurašomos kaip neteisingos arba tendencingos. Bet štai ką dabar apie trumpalaikius sandorius sako pati ministerija (ištrauka iš derinimo pažymos):

„Neatidėliotinų sandorių rinkoje dėl natūralaus rinkos svyravimo, kuriam turi įtakos daugybė veiksnių, galimos ne tik palankios, bet ir išskirtinai nepalankios SGD įsigijimo sąlygos. Staigiai susiformuojant poreikiui, neatidėliotinų sandorių rinkoje susiformuoja pasiūlos deficitas, kuris užkelia kainas arba sukuria sąlygas, kuomet SGD rinkoje nėra priemonių joms atsigabenti. Pažymėtina, kad SGD prekyba tiesiogiai susijusi su tanklaivių SGD gabenti prieinamumu reikiamu momentu, kurių, bent jau šiuo metu, rinkoje trūksta. Būtent tokia situacija buvo stebima rinkoje po Fukušimos atominės elektrinės avarijos, kuomet Japonijoje reikšmingai padidėjo SGD poreikis, sukėlęs SGD pasiūlos deficitą.

Pasaulinė SGD rinka didžiąja apimtimi grindžiama ilgalaikėmis sutartimis, tiek tiekimo, tiek infrastruktūros pajėgumų užsitikrinimo aspektais. Neatidėliotinų sandorių rinka yra svarbi bendros SGD rinkos dalis, tačiau ji negarantuoja tiekimo saugumui būtino stabilumo dėl to nėra dominuojanti.”

Taigi, egzistuoja tam tikros rizikos ir nežinomybės, kokia bus atgabentų SGD kaina. Būtent dėl šitos priežasties vartotojai ir yra verčiami pirkti 25 proc. dujų iš terminalo, net jei jos ir būtų brangesnės. Išeina, kad rizikos egzistavimas pripažįstamas, tik tada, kai tai naudinga terminalui. Jei apie riziką, kad dujos gali pabrangti kalba vartotojai, jie yra ignoruojami arba dar blogiau, kaltinami.

Kaip šitą riziką bus bandoma suvaldyti? Numatyta, to „kad 25 proc.”dujų viršutinė kaina bus reguliuojama. Tai yra neveiksmingas rizikos valdymas. Jei reguliavimu kainas būtų galima suvaldyti, tai nereikėtų net terminalo; užtektų liepti dujas mums parduoti už mažesnę kainą ir tiek.

Viena vertus sveika, kad projektui stumiantis į priekį valdžia privalo pradėti šnekėti apie detales. Kita vertus, pirma daryti, o po to galvoti yra prasta praktika. Įdomi detalė: kai 2012 metų vasarą buvo patvirtinta Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija, už ją balsavusieji privalėjo arba neskaityti, kas tame dokumente parašyta, arba jį ignoruoti. Esminiai klausimai, numatyti strategijoje kaip tikslai, kurių reikėtų siekti, jau buvo nuspręsti, pvz., „Rytų skirstomųjų tinklų” ir VST sujungimas į LESTO, SGD Terminalo projekto įgyvendinimo darbai ir t.t. Čia tas pats kas pastatyti namą, o po to pasikviesti architektus padiskutuoti, kaip jį statyti. Diskutuokite nediskutavę, sprendimai jau priimti.

Pabaigai grįžkime prie SGD Terminalo. Net ir geras idėjas galima sukompromituoti pasirinkus netinkamą įgyvendinimo būdą. Pirma, dėl esmės. Lietuviai ar užsieniečiai, tikintys ar netikintys ilgalaikiu dujų pigimu rinkose, beveik visiems kyla klausimų dėl taip vadinamos „25 proc. taisyklės”. Ironiška, bet ši priemonė, turėjusi neva sustiprinti SGD Terminalo projektą, gali tapti kertine kliūtimi projekto įgyvendinime. Ir atvirkščiai pašalinus šį abejotino teisėtumo reikalavimą dalis pagrįstos kritikos automatiškai atkristų.

Antra, dėl formos. Politikams jau turėtų būti aišku, kad bet koks stambesnis projektas, keliantis rezonansą gali būti sustabdytas ar atšauktas pasikeitus politiniams vėjams. Ir atvirkščiai, vienintelis būdas įgyvendinti tokius projektus yra veikti aiškiai, skaidriai ir sąžiningai. Bendraujant su žmonėmis - taip pat. Viešaisiais ryšiais užmaskuoti trūkumai anksčiau ar vėliau išlįs. O tada postringauti, kad gal kalbėtis reikėjo kitaip, jau bus per vėlu.

Rodyk draugams