BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Emilis Ruželė: Tyliai… užantyje atnešiau tau tortą

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba informuoja, kad įsigaliojo įsakymas, uždraudžiantis į viešojo maitinimo įmonėse rengiamus pobūvius ir renginius atsinešti pačių pirktų ar namuose gamintų maisto produktų. Kodėl? Todėl, kad praėjusiais metais buvo 6 žarnyno sutrikimų protrūkiai, kurie GALĖJO kilti dėl atsinešto maisto.

Ši žinia ir džiugina, ir liūdina vienu metu.

Liūdina, nes tai visiškai neproporcinga ir neefektyvi priemonė. Ji sukels daugybę nesusipratimų ir vers maitinimo įstaigų vadovus arba nusižengti įsakymui arba į nepatogią padėtį statyti savo klientus reikalaujant išsinešti arba išmesti tortus. Taip pat įteisinamas visiškai nesuprantamas nepasitikėjimas parduotuvėje pirktais maisto produktais, nors jie gaminami laikantis visų taikomų higienos normų ir kitų reikalavimų. Ką jau kalbėti apie tai, jog sprendimas yra akį rėžiančiai neproporcingas, nes dėl 6 žarnyno sutrikimų per metus, kurie tik GALĖJO kilti dėl atsinešto maisto visiems Lietuvos gyventojams visam laikui uždraudžiama į pobūvius atsinešti maistą.

Džiugu dėl to, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba apsiribojo tik draudimu atsinešti tortą į pobūvį ir nepasiūlė uždrausti pirkti arba kepti tortus išviso - juk namuose taip pat galima apsinuodyti. Saugiausia būtų, jeigu niekas nieko niekada nevalgytų, statistika tikrai pagerėtų.

Taigi, Lietuvoje jau dvi dienas turime naują už įstatymo ribų esančią veiklą - torto dovanojimą gimtadienį kavinėje švenčiančiam draugui. Su tuo ir sveikinu, o iš tiesų tai tikiuosi, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba susipras ir atšauks šį nesusipratimą.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: dėl skalūnų: dujos yra dujos

Dujų išgavimo technologija neturėtų vaidinti esminio vaidmens, vertinant jų naudą. Mums turėtų rūpėti galutinis produktas, jo kaina ir prieinamumas, o ne kaip jis buvo išgautas. Technologija nuolat keičiasi, nepaisant to, kad galutinis produktas išlieka toks pat. Jei dujų vartojimas nėra uždraustas, nėra pagrįstų priežasčių, kodėl reikėtų uždrausti dujų gavybą.

Rizika aplinkai turi būti įvertinta sąžiningai, be pozityvaus ar negatyvaus išankstinio nusistatymo. Poveikio vertinimas turi koncentruotis į galutinę ir kiekybiškai išmatuojamą žalą, o ne technologinį procesą ar detales (pvz., naudojami chemikalai, išgavimo būdas ir t.t.). Žalos kriterijai turi būti aiškūs, pamatuojami ir nediskriminuoti skalūninių dujų pramonės, lyginant su kitomis ūkio šakomis.

Skalūnų dujos turi būti traktuojamos tiesiog kaip dar vienas energijos šaltinis. Teigiami išoriniai poveikiai (pvz., „energetinė nepriklausomybė” ar naujos darbo vietos), neturėtų būti lemiamas veiksnys sprendžiant, ar verta plėtoti šią ūkio šaką. Lygiai taip pat šios ūkio šakos nevystymo neturėtų nulemti nepamatuotos ir nepagrįstos rizikos aplinkai.

Ši ūkio šaka, kaip ir kitos ūkio šakos turėtų būti plėtojamos privačių įmonių. Tai, kad gamtos resursai įstatymiškai priklauso valstybei nereiškia, kad šią ūkio šaką turi vystyti išimtinai valstybės kapitalas. Tai, kad kai kuriose šalyse tuo užsiima valstybinės kompanijos nėra sektinas pavyzdys.

Būtų išmintinga turėti mechanizmus, pagal kuriuos žemės paviršiaus savininkams būtų kompensuojama, jei jų nuosavybė patirtų žalą gavybos metu. Prioritetas turėtų būti teikiamas privatiems susitarimams tarp skalūnų dujų įmonių ir žemės savininkų.

Kas yra žala nuosavybei, reikia apibrėžti aiškiai ir vienareikšmiškai. Dujų išgavėjams neturėtų būti leidžiam piktnaudžiauti servituto teise; lygiai taip pat žemės paviršiaus savininkams neturėtų būti leidžiama piktnaudžiauti neleidimu prieiti prie nuosavybės, esančios žemės gelmėse.

Taip pat būtų išmintinga taip pakeisti mokesčių pajamų paskirstymą, kad didesnė mokesčių pajamų dalis iš gavybos atitektų vietinei, o ne centrinei valdžiai (pvz. per pusę). Tai būtų sąžiningesnė ir teisingesnė kompensavimo už žalą ar nepatogumus, kuriuos patiria vietinė bendruomenė, o ne centrinė valdžia. Panašaus mokesčių pajamų dalinimosi mechanizmo įvedimas yra rekomenduotinas ir kitoms ūkio šakoms, ne tik skalūnų dujų gavybai.

Specialus dėmesys turėtų būti skiriamas žemės planavimo procedūroms. Verslininkai turėtų galėti greitai keisti žemės naudojimo paskirtį, jungti ar skaldyti sklypus. Tokie pokyčiai vėlgi padėtų ne tik skalūnų dujų, bet ir kitoms ūkio šakoms.

Rodyk draugams

R. Senavaitis. Išradimai – išradingumo reikia ir už laboratorijų ribų

Kad išradimai peržengtų mokslininkų laboratorijas ir pasiektų žmones reikia nei daug, nei mažai - dar šiek tiek išradingumo. Štai broliai Orville ir Wilbur Wright išrado lėktuvą, savo idėją pavertė funkcionuojančiu daiktu. Tik tas „lėktuvas” anuomet buvo ne kas kita kaip sunkesnis nei oras, varikliu varomas skraidantis aparatas, galintis nuo žemės pakelti žmogų. Tikroji jo vertė atsiskleidė, kai jam buvo atrastas praktinis pritaikymas - iš pradžių žvalgyboje ir kare, o po kelių dešimtmečių - gabenant keleivius.

Tačiau ne visi išradimai taip greitai prigyja ir pasiekia visuomenę. Vis tik išradimo pateikimas rinkai geriausiai padeda atrasti reikalingiausias būsimo produkto funkcijas. Pavyzdžiui, kompanija Microsoft jau 2002 metais sukūrė ir pristatė pirmąjį planšetinį kompiuterį, tačiau jis buvo brangus ir neturėjo tokių galimybių kaip bevielis internetas. Tik 2010 metais, kai kompanija Apple už daugumai prieinamą kainą pristatė iPad planšetę, apjungiančią visas šias galimybes, planšetiniai kompiuteriai iš mažai kam prieinamo ir praktiškai nelabai pritaikomo įrenginio tapo vis populiaresniu ir dažniau kasdienybėje sutinkamu daiktu.

Dažnai didžiausią poveikį turi ne išradimas, bet galimybė jį palaipsniui tobulinti ir vis labiau pritaikyti prie žmonių ir rinkos poreikių. Tą puikiai parodo kompiuterių istorija. Pirmasis skaičiavimus galintis atlikti mechanizmas Paskalina buvo išrastas septyniolikto amžiaus viduryje - ją 1642 metais pagamino filosofas ir matematikas B. Paskalis. Šis mechanizmas vadinamas pirmuoju kompiuterio prototipu. Tačiau skaičiuotuvai ir kompiuteriai plačiąją visuomenę pasiekė tik po trijų su puse amžių - dvidešimtojo amžiaus pabaigoje. Tada šis išradimas pavirto inovacija - peržengė mokslininkų laboratorijų ribas ir tapo praktiškai pritaikomas kasdienybėje.

Verslininkai kompiuterius iš mokslininkų laboratorijų perkėlė į beveik kiekvienus namus. Norėdami šį produktą pristatyti kuo didesniam skaičiui žmonių, verslininkai turėjo ieškoti būdų kaip kompiuterius padaryti mažesniais, galingesniais ir patogesniais naudojimui ir dėl to jie palaipsniui tobulino jau daugelį metų egzistuojančius išradimus. Dabar tokių kompanijų kaip IBM, Microsoft, HP, Apple dėka kompiuteriai ir jų programinė įranga iš specializuoto, tik mokslininkams naudingo instrumento, tapo neatskiriama kasdienio gyvenimo dalimi. O progresas šioje srityje buvo stulbinantis: 1969 metais mėnulyje nusileidęs erdvėlaivis Apollo 11 turėjo mažesnio pajėgumo kompiuterius, negu beveik kiekvieno žmogaus kišenėje dabar esantis mobilusis telefonas. Ir visa tai įvyko inovacijas taikančių, į rinkos poreikius atsižvelgiančių, verslininkų dėka!

Remigijus Senavaitis yra LLRI jaunesnysis ekspertas, prie komandos prisijungęs šių metų pradžioje

Rodyk draugams

Ž. Šilėnas. Vyriausybės 100 dienų - santūrumo galimybės

Šimtas dienų Vyriausybei yra tokia pat dirbtinė atžyma kaip ir šimtadienis mokyklose. Bet, naudojantis proga, galima išsakyti šiuos pastebėjimus.

Stilius. Pabrėžtinos pastangos elgtis santūriai (nors, tiesa, neišvengta ir nepamatuoto politinio ir ekonomiškai nereikalingo MMA didinimo) gali duoti rezultatų. Ilgai svarstyti sprendimai gali būti išmintingi, pasverti, ir, ko gero, neradikalūs. Nors mėgstama pašiepti darbo grupes, toks sprendimų priėmimo būdas yra priimtinesnis ir suprantamesnis. „Devynis kartus pamatuok, dešimtą pjauk” , valdžios sprendimams turėtų būti taisyklė, o ne išimtis. Tik svarbu, kad į darbo grupių (kurios išsamiai įvertina ekonominį sprendimų poveikį) nuomonę būtų iš tikro įsiklausoma ir kad jos netaptų prisidengimu veikimui ar neveikimui, vilkinimui ar reikalingų sprendimų nepriėmimui.

Planavimo akcentavimas. Premjeras akcentuoja strateginį planavimą ir tai yra puiku. Bet strateginis planavimas turi skirtis nuo penkmečio planų. Strateginiai planai turi strateginius tikslus, o ne elementarius ūkinius (pvz., modernizuosime X daugiabučių; nors daugiabučių modernizacijos iš tikro reikia). Taip pat strateginiai planai įvertina besikeičiančią aplinką, konkurentus ir t.t. Paprastai tariant, planas, pvz., sveikatos apsaugos srityje pirma skirti lėšų valstybinėms įstaigoms, o dėl trupinių leisti pasipešti privačioms gydymo įstaigoms, yra ne strateginis planas, o strateguojamas gyventojų pasirinkimo suvaržymas, konkurentų išstūmimas, valstybinių įstaigų rėmimas ir bandymas užkonservuoti situaciją. Tai ne XXI amžiaus politika, o geriausiu atveju, 1985 „perestroikos” pradžia.

Reikalingas mąstymo pokytis. Taip vadinamoms viešosioms paslaugoms, o tiksliau iš mokesčių mokėtojų pinigų finansuojamoms paslaugoms būtina vizija ir strategija. Šioje vizijoje konkuruojantys ir privatūs paslaugų teikėjai, vartotojų teisė rinktis ir pan. turi būti suvokiama ne kaip kliūtis, o kaip galimybė. Galimybė, pritraukiant privačias investicijas, užtikrinti, kad mokesčių mokėtojai už savo pinigus gauna tinkamas paslaugas. Pasakysiu dar paprasčiau: tikslas - ne finansuoti, išlaikyti valstybines poliklinikas ar mokyklas. Tikslas - tinkamos kokybės paslaugos žmonėms, kur kokybės rodiklis yra žmonių pasirinkimas (o ne valdžios nurodymai). Būtent tokio suvokimo pokyčio reikia kai kuriems Vyriausybės nariams.

Galimybės. Dabartinė Vyriausybė gali padaryti šiuos darbus, už kuriuos bus ilgai dėkingi visų politinių orientacijų žmonės.
- Iki 2016 metų 25 proc. sumažinti biurokratinę naštą (kliūtys steigiantis įmonėms, statant, investuojant, dirbant). Čia viskas priklauso tik nuo politinės valios ir stuburo turėjimo.
- Modernizuoti darbo santykius, juos kuo labiau priartinant prie civilinių santykių, kuomet esminiai sprendimai priimami derybų keliu. Kolektyvinis derėjimasis gali išlikti, bet turi apimti ir galioti tik tiems, kas derasi kolektyviai (profsąjungoms ir pan.). Siekiamybė - Estijos darbo kodeksas.
- Atsisakyti ne strategines funkcijas vykdančių valstybei priklausančių komercinių darinių, juos parduodant. Siekiamybė - 2016 metais valstybės valdomo komercinio turto sąraše nebeliktų nereikšmingų, nestrateginių įmonių.
- Optimizuoti švietimo infrastruktūrą, taip daugiau lėšų išsaugojant švietimui, o ne pastatų išlaikymui.
- Pradėti planuotą ir kontroliuojamą specialistų iš trečiųjų šalių prisitraukimą į Lietuvos darbo rinką. Kitaip tariant, smarkiai palengvintas darbuotojų iš ne ES šalių apsigyvenimas ir leidimas darbui Lietuvoje. Trūkstant kvalifikuotų specialistų, kitos išeities nėra. Profesinio švietimo pertvarka (jei kada ir įvyks), nesukurs reikalingų specialistų čia ir dabar.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Žemės valandą reikėtų švęsti civilizacijos triumfą, o ne tūnoti tamsoje

Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiemet, dalis žiniasklaidos „pardavinėja“ Žemės valandą: „valandai išjunkime šviesas“ sako vieni, „leiskime atsikvėpti Žemei“, sako kiti. Kaip ir kiekvienais metais, taip, ir šiais, sakysiu, kad Žemės valanda yra beprasmė ir klaidinanti iniciatyva.

Visų pirma, praktiškai jokių CO2 emisijų sumažėjimo nebus. Cituojant Bjorn Lomborg, jei visi žmonės, visame pasaulyje išjungtų visas namų ir butų šviesas, ir visas energijos suvartojimo sumažėjimas būtų paverstas į CO2 emisijų sumažėjimą, efektas būtų toks pat, kaip Kinijos CO2 emisijų sustabdymas keturioms minutėms. Arba kitaip tariant – net ir hipotetinis geriausias scenarijus yra nieko vertas.

Visų antra, apšvietimas sudaro daug mažesnę dalį energijos suvartojimo, nei pvz., šildymas. Kodėl norintys švęsti Žemės dieną, pasirenka vieną valandą sėdėti šiltuose jaukiuose namuose su apšviestuose žvakių. Tikresnė žemės diena būtų bent valandą prastovėti lauke. Ir pamiršus visus modernios gamybos produktus – striukes, pirštines ir batus (visų šių daiktų ir medžiagų gamyboje išskiriamas CO2). Spėju, tai labiau nei kas kitas sugrąžintų sveiką protą ir supratimą, kokią neišmatuojamą naudą žmonijai duoda civilizacija, technologija ir energijos naudojimas.

Naudoti energiją yra gerai. Elektra, šiluma, transportas yra gerai. Jei jau gesinsite šviesą, ir valandą tamsoje užsiimsite apmąstymais, siūlau pagalvoti, kaip nuostabu yra tai, kad technologijų ir energijos pagalba kiekvienas galime važinėti ir skraidyti tokiais greičiais, kurie prieš kelis šimtmečius nesisapnavo net patiems turtingiausiems ir galingiausiems. Kad mūsų butai ir namai yra šiltesni ir šviesesni, nei buvusių karalių pilys. Kad šiltas dušas yra kasdienė smulkmena.

Na, o Šiaurės Korėjoje kiekviena diena yra Žemės diena.

O čia senesnis įrašas apie tą patį.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: “limonadų” draudimo politinės įžvalgos

Kaip jau pastebėjo vietinė spauda, Niujorko mero iniciatyva uždrausti dideles gaiviųjų gėrimų pakuotes, teisme pralaimėjo. Ir pralaimėjo ne šiaip sau, o triuškinančiai. Kaip rašo kolegos iš CATO, ta pati institucija, t.y. Sveikatos taryba, nebegalės siūlyti panašaus sprendimo, net jei sprendimo projektas būtų patobulintas. Kas labiausiai žavi tame sprendime, tai - teisingumas. Esmė - ne tai, sveika ar nesveika gerti daug gaivinančių gėrimų. Esmė - gali ar negali valdžia imtis asmeninių iniciatyvų ir riboti gyventojų pasirinkimą.
Kaip ir pastebi CATO, anot teismo, Niujorko sveikatos tarybos sprendimas yra:

  • Kaprizingas ir arbitrarus. Draudimas būtų palietęs tik kai kuriuos verslus, ir tik kai kuriuos saldžius gėrimus (pvz., kola būtų draudžiama, o late kava - ne). Kaip Sveikatos departamentas, nusprendė, kad saldžius gaivinančius gėrimus reikia drausti, o saldžios kavos - ne? Sveikatos departamentui tiesiog taip atrodė.
  • Peržengiantis institucijos galias. Kitaip tariant, jei sveikatos departamentas turi labai plačias galias katastrofos arba nepaprastosios padėties atveju, tai nereiškia, kad tomis pačiomis galiomis jis gali naudotis kasdieniame gyvenime.
  • Pažeidžiantis galių atskyrimo principą. Politinius sprendimus turi priimti įstatymų leidžiamoji valdžia, o ne vykdomoji valdžia. Kitaip tariant, reikėjo, kad sprendimą siūlytų ir priimtų kažkas panašaus į miesto tarybą, o ne Sveikatos departamentas.

Iš čia galima išvesti labai iliustratyvias paraleles su praktika Lietuvoje. Pirma, labai daug kažką draudžiančių sprendimų yra kaprizingi ir arbitrarūs. Net tie, kuriems valdžia patinka, turėtų pripažinti, kad Lietuvoje net įstatymų lygmeniu, projektų poveikio vertinimas yra ne(su)skaičiuojamas. Paprastai, kuo radikalesnis sprendimas - tuo mažiau vertinimo ir skaičiavimo. Pvz., „reguliuoti kainas” - „neigiamo poveikio nenumatoma”.

Lygiai taip pat pas mus institucijos mėgsta peržengti galias ir imtis iniciatyvų pagal tai, kas patinka ar nepatinka institucijos vadui ar dar blogiau - departamento vadovui. Neapleidžia nuojauta, kad pas mus politikai ir biurokratai yra susikeitę vietomis. Politikos kryptis brėžia dešimtmečiais postuose sėdintys biurokratai, o politikai, bent tie kuriems rūpi, imasi tarnautojų vaidmens - tikrina, ar atitinka skaičiai, faktai ir pan.

Rodyk draugams