BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaetana Leontjeva. 5 priežastys, kodėl „Sodros“ įmokų „lubos“ reikalingos Lietuvai

Daugiau apie „Sodros” įmokų „lubų” pliusus ir minusus, konkrečius skaičiavimus rasite naujausiame LLRI viešosios politikos analitiniame leidinyje „FAKTAI IR ANALIZĖ”: http://files.lrinka.lt/201307SIL/sodros_lubos.pdf
________________________________________

2013 m. pirmoje pusėje veikusi mokesčių reformos darbo grupė pasiūlė įvesti „Sodros” įmokų „lubas”, kurios sudarytų 5 einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžius (7 440 Lt). 2013 m. gegužės 31 d. Darbo partijos (leiboristų) frakcijos nariai įregistravo siūlymą įteisinti 5 000 Lt dydžio „Sodros” įmokų „lubas”.

Vis tik ne visi koalicijos partneriai pritaria siūlymui įvesti „lubas”, nuogąstaudami dėl galimų nuostolių ir neigiamų pasekmių viešiesiems finansams.

Dėl kokių priežasčių Lietuvai reikalingos „Sodros” įmokų „lubos”?

1. Teisingumas

Tai padarytų „Sodros” sistemą teisingesne, nes šiuo metu „lubos” yra taikomos apskaičiuojant ir mokant „Sodros” išmokas (pavyzdžiui, pensijas), bet ne įmokas. Pensijoms galioja 5 einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio lubos (7 440 Lt) - šią ribą viršijantis darbuotojo atlyginimas neprideda nei vieno lito prie jam apskaičiuotos pensijos dydžio. Todėl esama tvarka sąlygoja didelio masto perskirstymą „Sodros” viduje.

2. Daugiau aukštesnių atlyginimų

Tai skatintų aukštą pridėtinę vertę sukuriančių darbo vietų kūrimą Lietuvoje. Esama tvarka nepagrįstai didina mokesčių naštą darbo pajamoms ir todėl atgraso nuo aukštą pridėtinę vertę sukuriančių darbo vietų steigimo. Pavyzdžiui, tam, kad darbuotojui išmokėtų 7 000 litų atlyginimą „į rankas”, darbdavys privalo sumokėti 5 082 litus mokesčių, o 10 000 litų „į rankas” atlyginimui išmokėti visi mokesčiai sudaro net 7 260 litų. „Sodros” įmokų „lubos” sumažintų mokėtinus mokesčius ir tokiu būdu atsirastų paskatos kurti daugiau tokių darbo vietų. Naujų darbo vietų kūrimas padidintų ir šalyje esantį vartojimą.

3. Investicijos

Tai padėtų pritraukti aukštą pridėtinę vertę sukuriančius naujus investuotojus, kadangi kurti brangiai apmokamas darbo vietas jiems būtų pigiau. Netaikydama „lubų” „Sodros” įmokoms, Lietuva mažina savo patrauklumą investuotojams lyginant su „lubas” taikančiomis šalimis - Lenkija, Čekija Slovėnija, Slovakija.

4. Paskatos grįžti į Lietuvą

„Sodros” įmokų „lubos” skatintų iš Lietuvos „nutekėjusių protų” sugrįžimą. Jungtinėje Karalystėje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose įsikūrusiuose finansų centruose dirbančius lietuvius neretai nuo grįžimo į tėvynę atgrasina pernelyg didelis atlyginimų skirtumas. „Sodros” įmokų „lubų” įvedimas leistų šį atlyginimų skirtumą sumažinti ir pagerintų sąlygas išvykusių lietuvių grįžimui į Lietuvą. Žinoma, „Sodros” lubų įvedimas atlyginimų skirtumo neišlygintų, bet nereikia pamiršti, kad didesnius atlyginimus uždirbančiose šalyse ar miestuose (pavyzdžiui, Londone), išlaidos pragyvenimui yra daug didesnės nei Lietuvoje (pavyzdžiui, būstas, paslaugos).

5. Pajamų legalizavimas

Tai mažintų paskatas minimizuoti mokesčius legaliais būdais (uždirbant dalį pajamų ne pagal darbo santykius, o pagal kitas legalias veiklos formas; uždirbant dalį pajamų kitoje šalyje). Įvedus „Sodros” įmokų „lubas”, pirmąkart atsirastų paskata rodyti kuo aukštesnį atlyginimą, t.y. būtų atsisakoma nepiniginių atlygių ar kitų būdų, skirtų parodyti oficialų atlyginimą kuo mažesnį. Vietoje „lenktynių žemyn” (t.y. kuomet stengiamasi, kad oficialus atlyginimas atrodytų kuo mažesnis), turėtume „lenktynes aukštyn” (t.y. būtų stengiamasi, kad oficialus atlyginimas būtų kuo aukštesnis).

Rodyk draugams

Austėja Kazlauskytė. Kūčelių šventei tešlą minkyk vasarą

Nerimstant kalboms apie šalyje augantį nedarbą, nesurenkamus mokesčius, valstybės skolas, Seimo nariai parengė įstatymo projektą, kurio tikslas - sudaryti sąlygas mažiau dirbti ir daugiau ilsėtis. Įstatymo projektu numatomi Darbo kodekso pakeitimai gruodžio 31 d. skelbs nedarbo diena - pagaliau galėsime švęsti Kūčeles.

Tik nesakykite, jog apie Kūčelių šventimą išgirdote pirmą kartą. Pasak įstatymo projektą inicijavusio parlamentaro, Kūčelių šventimas yra sena lietuvių tradicija, kurią būtina gaivinti. O geriausias būdas tam padaryti - dar viena valstybinė nedarbo diena.

Aiškinamąjame rašte rašoma, jog priėmus siūlomus pakeitimus, bus sudarytos palankesnės sąlygos stiprinti šeimos tradicijas ir bendrauti su artimaisiais. Be to - Europoje visi kiti turi daugiau švenčių, o kalėdinę savaitę išvis nedirba.

Ilsėtis, bendrauti, švęsti yra labai puikūs dalykai, tačiau kažin kodėl įstatymų rengėjai mano, jog visi žmonės tai daro vieną ir tą pačią dieną? Remiantis tokia logika, valdžia, suprasdama moterų norą pasipuošti per šventes, Naujųjų metų proga galėtų joms visoms padovanoti po suknelę. Išvedus Lietuvoje nuperkamų suknelių dydžių vidurkį, gautume, jog suknelės dydis turėtų būti M, o spalva - ruda. Sukneles galėtų dovanoti Kūčelių išvakarėse.

Neteisinga teigti, jog Europoje „persidirbam”. Pagal Europos Komisijos duomenis, už Lietuvą daugiau ilsisi tik Švedija, o Naujųjų išvakarėse nedirbama vos trijose ES šalyse - Bulgarijoje, Latvijoje ir Šveicarijoje.

Kitas dalykas, ko Lietuva tikrai neturi, ir ką turi kitos Europos šalys - tai lanksčiau reguliuojamus darbo santykius. Vertinant pagal šį kriterijų, Lietuva tikrai yra viena paskutinių sąraše.

Esant lankstesniam darbo santykių reguliavimui, darbdavys ir darbuotojas gali susitarti dėl darbo trukmės ir už kalėdinę arba bet kokią kitą savaitę atidirbti kitu metu. Tad laisva nuo darbo „šventinė” Kalėdų savaitė iš tiesų yra sąžiningai atidirbama pačių europiečių, o ne duota jų valdžios.

Na, o kalbant apie atostogas - gal jau būtų laikas Seimo nariams patiems sau nusistatyti darbo ir atostogų dienas?

Rodyk draugams

Emilis Ruželė. PSD diferencijavimas – geri norai, blogos priemonės

Šiandien Europos Sąjungos sveikatos ministrai jau antrą dieną iš eilės renkasi Vilniuje spręsti įvairių klausimų susijusių su sveikatos sistemų tvarumu, jaunimo rūkymo ir kitomis problemomis. Kaip tik prieš pora mėnesių Lietuvos sveikatos politikos formuotojams kilo mintis privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokas diferencijuoti atsižvelgiant į žmonių gyvenseną ir mitybą.

Sveikatos apsaugos ministras savo ruožtu ragina visus ne tik stebėti, bet ir aktyviai prisidėti prie sveikatos apsaugos politikos. Taigi, kokie argumentai už ir prieš siūlymus taikyti didesnes privalomojo sveikatos draudimo įmokas nesveiką gyvenimo būdą gyvenantiems žmonėms?

Pirma, statistinis sveikatai žalingo gyvenimo būdo ir didesnių išlaidų sveikatos apsaugai ryšys nėra pakankamas argumentas taikyti mokestines priemones individualiais atvejais, nes sveiko gyvenimo būdas ir mitybos įpročių apibrėžimai visuomenėje ir akademinėje bendruomenėje yra vertinami labai įvairiai. Aplinkos poveikis ir genetiškai nulemtos tendencijos gali turėti žymų poveikį žmogaus sveikatos būklei, todėl kiekvienu individualiu atveju ryšys tarp sveikatos problemų ir gyvenimo būdo gali būti labai įvairus.

Antra, privalomo sveikatos draudimo įmokų diferencijavimas nėra pritaikytas nei vienoje pasaulio valstybėje, o kitos mokestinės priemonės nutaikytos į žmonių mitybos įpročius taip pat nėra veiksmingos. Tai, pvz., iliustruoja Danijos „riebalų” mokesčio įvedimo ir atšaukimo patirtis.

Trečia, PSD įmokų diferencijavimas dabartinėje privalomo sveikatos draudimo sistemoje sukeltų daug nenumatytų pasekmių - susikurtų nauja erdvė korupcijai, priemonės įgyvendinimas pareikalautų papildomų lėšų iš biudžeto, t.y. iš kiekvieno mokesčių mokėtojo (!).

Sutinku - išsikelti sveikesnės visuomenės tikslai iš tiesų yra kilnūs, tačiau PSD įmokų diferencijavimas būtų realybėje neįgyvendinamas arba šiurkščiai pažeistų žmogaus privatumą ir orumą.

Daugiau apie argumentus už ir prieš bei alternatyvius pasiūlymus skaitykite naujausiame LLRI viešosios politikos analitiniame leidinyje „Faktai ir analizė”:
http://files.lrinka.lt/20130708PSD/PSD_DIFERENCIJAVIMAS.pdf

Rodyk draugams

Austėja Kazlauskytė. Man 20 ir aš už minimumą nedirbsiu?

Tokį įspūdį galima susidaryti paklausius Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos atstovų nuomonės apie šalies jaunimo nedarbą. Jeigu vis dar manote, kad jaunimas negali susirasti darbo, nes jo nėra - labai klystate. Darbo, pasirodo, yra daug ir įvairaus, tiesiog jauni žmonės yra maksimalistai ir už minimumą dirbti neina.

Ši problema - jaunimo maksimalizmo, didelių lūkesčių (ar tai tingumo?) - sprendžiama ne tik valstybiniu, bet ir Europiniu lygmeniu. Europos Komisijos parengtoje strategijoje „Europa 2020″ įvardijamos jaunimo nedarbo mažinimo gairės, kuriomis turėtų sekti ES narės, vykdydamos jaunimo nedarbo mažinimo politiką. Tos gairės „nusės” ir naujajame Užimtumo rėmimo įstatyme.

Įstatymo projekto nuostatos akivaizdžiai byloja, jog tikroji jaunimo nedarbo problema yra ne darbo vietų trūkumas, bet jaunuolių (ydingas) įsitikinimas, jog darbdavys turėtų mokėti daugiau pinigų už patirties neturinčio jaunuolio darbą.

Tiesiogiai priversti darbdavį mokėti nėra kaip, bet valdžia rado išeitį - skirtumas tarp realiai sukuriamos vertės ir jaunuolio fantazijos apie jo pastangų vertą užmokestį bus padengiamas valstybės biudžeto lėšomis. Kitaip tariant, visi mokesčių mokėtojai bus priversti subsidijuoti tų pinigų neuždirbančius jaunus ir patirties neturinčius darbuotojus. Visi - tai ir tie, kurie uždirba tą patį minimumą, bet yra šiek tiek vyresni.

Profsąjungų atstovai taip pat pažymi, kad subsidijas turėtų gauti būtent tie jaunuoliai, kurie dirba pagal specialybę, nes dabar subsidijos nėra efektyvios, kadangi jas jaunuoliai išeikvoja dirbdami darbą, nesusijusį su įgytu diplomu. Jeigu baigei archyvistiką - dirbk archyve, ir į šonus nesidairyk! Kažkuo panašu į Lietuvą prieš trisdešimt metų, kuomet jaunam specialistui darbo vietą paskirdavo partija.

Dar vienas profsąjungų pasiūlymas siekiant kovoti su jaunimo nedarbu - mažinti darbo jėgos apmokestinimą. Džiugu, jog profsąjungos pagaliau pripažino, jog mokesčiai yra per dideli, ir tai yra viena iš kliūčių darbdaviui mokėti didesnį atlyginimą. Šiuo metu darbuotojui gaunant minimalų darbo užmokestį - 1000 LT, išlaikyti darbo vietą darbdaviui kainuoja 1311,8 LT. Iš šios sumos darbuotojas į kišenę įsideda vos 824,5 LT, o net 487,3 LT mokesčių pavidalu keliauja valstybei.

Labai gražus profsąjungų siekis mažinti darbo jėgos apmokestimą, tačiau jį reikėtų mažinti visiems. 824,5 LT „į rankas” gauna ne tik darbo patirties neturintys jaunuoliai, bet ir nekvalifikuoti darbuotojai ar dirbantieji provincijoje.

Nedarbo problemą išspręstų ne tik mažesni mokesčiai, bet ir lankstenis darbo santykių reguliavimas. Bet tikrai ne subsidijos, kurios tik iškreiptų rinką ir paskatintų steigtis fiktyvias įmones siekiant pasisavinti sąžiningai dirbančių mokesčių mokėtojų lėšas.

Maksimalistams jaunuoliams: jeigu manote, kad jums turėtų mokėti daugiau, bet „skrega” darbdavys nekelia algos, nes jam gaila - meskite tokį darbdavį ir kurkite nuosavą verslą! Būdami darbdaviai, galėsite pakviesti dirbti jaunuosius kolegas ir mokėti jiems didelį, teisingą ir jų poreikius tenkinantį atlyginimą.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas. Energetinis saugumas – kodėl visi pamiršta mokesčius?

Šiandien Mokslų akademijoje organizuotoje konferencijoje apie energetinį saugumą buvo aptarinėjamas energetinis saugumas. Vėl artėjama prie seno gero apibrėžimo, kad energetinis saugumas, paprastai tariant, yra tikimybė, kad energija bus patiekta ir nebus per brangi.

Bet kodėl mes užmirštame, kad energija brangi yra dar ir dėl mokesčių? Benzinas - apie pusė kainos yra mokesčiai (akcizas ir PVM). Elektros energija - apie trečdalis galutinės kainos yra mokesčiai (viešuosius interesus atitinkančios paslaugos, akcizas, PVM). Ir pati Europa eina ne kur kitur, o didesnių mokesčių energijai link. O benzinas JAV yra daug pigesnis ne dėl vietinės gavybos (nors jie tai daro ir dėl to yra šaunuoliai), o, visų pirma, dėl žemesnių mokesčių.

Mokesčiai, skirtingai nei technologinės, gamtinės ar geopolitinės grėsmės yra labai lengvai suvaldomos. Nes, priešingai nei realios grėsmės, mokesčiai yra visiškas politinis kūrinys. Politinėmis priemonėmis neįmanoma užkirsti kelio gamtinėms, technologinėms ar geopolitinėms grėsmėms. Uraganai, cunamiai politikams nepavaldūs, kaip ir nepavaldžios techninės avarijos. O nuo to, kad Vilniuje susirinkę daug žmonių pasidalins nuomonėmis, geopolitinė situacija nė trupučio nepasikeis. Vienintelis dalykas, ką politikai gali pakeisti, tai yra jų pačių energijai sugalvoti ir taikomi mokesčiai.

Bet apie mokesčius nešnekame. Šnekame apie tuos dalykus, kurie nuo šnekėjimo nesikeičia. Nesuprantu.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Atsargiai! Naujų mokesčių durys atsidaro

Kai politikai sugalvoja įvesti naują mokestį, dažniausiai jie teigia, kad mokestis bus žemas ir bus taikomas tik siaurai grupei žmonių. Tai gali užmigdyti mokesčių mokėtojus, kurie nepastebės pavojaus, slypinčio naujuose mokesčiuose.

Štai šiemet Vengrija įvedė finansinių sandorių mokestį, kurio dydis sudarė 0,2 proc. sandorio vertės, o grynųjų pinigų išėmimui nustatytas aukštesnis 0,3 proc. tarifas. Įvestas buvo ir maksimalus mokesčio dydis vienam sandoriui – 6 000 forintų (apie 70 litų). Tačiau praėjus vos pusmečiui, finansiniams sandoriams taikomas mokestis pakeltas nuo 0,2 iki 0,3 proc., grynųjų pinigų išėmimui mokestis padvigubintas nuo 0,3 iki 0,6 proc., o maksimalus mokesčio dydis vienam sandoriui – apskritai panaikintas. Beje, Vengrija taiko ir patį aukščiausią PVM tarifą visoje ES – 27 proc., o tai viršija PVM direktyvoje nustatytą PVM tarifo ribą – tarp 15 ir 25 proc.

Šis pavyzdys tik dar kartą parodo, kaip svarbu priešintis naujiems mokesčiams jų įvedimo metu. Deja, kai praėjusią savaitę Seimas apmokestino pajamas iš palūkanų, kai jos viršija 10 tūkst. litų, visuomenėje šis žingsnis nesulaukė platesnio dėmesio, kadangi tai palies tik stambiausių indėlių savininkus.

O kai po vienerių ar dvejų metų biudžetui (kaip visuomet) trūks pinigų ir bus imtasi “tobulinti mokesčių sistemą”, mokesčių didinimo taikiklyje greitai atsiras neapmokestinamų palūkanų ribos sumažinimas arba gyventojams priklausančio nekilnojamojo turto neapmokestinamos vertės sumažinimas. Tad jau artimiausiu metu mokesčių našta gali augti vis didesnei daliai taupančių ar nuosavą būstą turinčių gyventojų.

Iliuziją, kad naujo mokesčio įvedimas nėra pavojingas, sustiprina politikai, kalbantys apie tai, kad tai tėra “techninis pakeitimas” arba “palies mažai gyventojų”. Jeigu tai palies mažai gyventojų, tai ir reikšmė biudžetui yra itin menka (iš NT mokesčio gyventojams surinkta mažiau nei 4 mln. litų…), tad akivaizdu, kad mokestis įvedinėjamas visai ne dėl finansinės reikšmės. Naujas, žemas mokestis siauram ratui mokesčių mokėtojų tėra pirmas žingsnis aukštesnio, visuotinio mokesčio įteisinimui.

Tai yra klasikinė “skaldyk ir valdyk” strategija – žengiant pirmą žingsnį, mažai kas priešinasi, nes mažai kas mokestį mokės, o kai eilė mokėti mokestį ateis ir jam, priešintis bus vėlu. Politikai jau ne vieną amžių gudriai naudojasi šia strategija, tad seniai laikas mokesčių mokėtojams būti budresniems, kad jie veiksmingai atsilaikytų prieš naujas mokesčių didinimo atakas. Nes liūdna patirtis rodo, kad sustabdyti naujų mokesčių durų atidarymą – įmanoma, tačiau užverti esamų – daug sudėtingiau.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Kas priverstų valstybės valdomas įmones veikti efektyviai?

Vakar Vyriausybė nusprendė ieškoti galimybių optimizuoti valstybės valdomų įmonių veiklą. Iki spalio pabaigos turės būti suskaičiuota, kiek dividendų galima bus surinkti į valstybės biudžetą ateinančiais metais. 2008 – 2011 m. dividendai sudarydavo 0,2-0,5 proc. valstybės biudžeto pajamų (be ES lėšų), pernai – 2,6 proc., o šiemet planuojama surinkti 1 proc. Ūkio ministerija skaičiuoja, kad Lietuvoje yra 137 ūkinę komercinę veiklą vykdančios valstybės kontroliuojamos įmonės, veikiančios energetikos, transporto, miškininkystės ir kituose sektoriuose. Tai – ne pirmas bandymas efektyvinti valstybės valdomų įmonių veiklą, tačiau ar pasirinkta kryptis – nuolat bandyti tobulinti šių įmonių veiklą - yra teisinga?

Kaip rodo Briuselyje įkurtos “New Direction Foundation” vakar išplatinta studija “The Privatisation Goldmine” (“Privatizavimo aukso kasykla”), geriausias būdas valstybės valdomų įmonių efektyviai veiklai užtikrinti yra leisti joms turėti privatų savininką. Skirtingai nuo privačių įmonių, valstybės valdomos įmonės paprastai neturi bankroto rizikos – esant likvidumo problemoms, jos gali gauti valstybės subsidiją. Taip pat, valstybės valdomų įmonių veikloje visuomet pasireiškia ir politiniai motyvai, o tai reiškia, kad siekiama skirtingų, kartais net tarpusavyje prieštaringų tikslų.

Studijoje pateikiamos tokios priežastys, kodėl valstybės valdomas įmones reikėtų parduoti:

1) įmonių efektyvumo didinimas,

2) finansų rinkos stiprinimas.

3) valstybės skolos sumažinimas,

4) valdžios įsikišimo į rinką sumažinimas,

5) konkurencingesnės aplinkos sukūrimas,

6) rinkos disciplinavimo mechanizmas valstybės valdomoms įmonėms,

7) savininkų skaičiaus padidinimas.

Anot studijos autorių, pardavus valstybės valdomas įmones, Ispanija galėtų sumažinti savo skolą 5,9 proc. BVP, Prancūzija – 5,5 proc. BVP, Graikija – 4,1 proc. BVP, Italija – 3,9 proc. BVP.

Svarbu ir tai, kad parduotų įmonių produktyvumas išaugtų apie 19 proc. Turint omenyje, kad sunkią skolų naštą tempiančios Europos Sąjungos narės taipogi kenčia nuo žemo produktyvumo lygio, šių įmonių pardavimas leistų ne tik sumažinti skolą, bet ir paspartinti BVP augimą. Skaičiavimai rodo, kad valstybės valdomų įmonių pardavimas būtų ypač palankus Prancūzijos ekonomikai, kurios produktyvumas išaugtų net 3 proc. BVP. Graikijoje ir Italijoje prodyktyvumas išaugtų 2,3 proc. BVP, Ispanijoje – 2,2 proc. BVP.

Žinant, kad valstybės valdomų įmonių pardavimas yra patrauklus iš ekonominės perspektyvos, studijos autorius stebina tai, kad kol kas mažai valstybių priėmė realius sprendimus. Pavyzdžiui, 2013 m. Portugalija pardavė valstybės valdomų įmonių už 5,5 mlrd. eurų. Tačiau turint omenyje nemažėjančias valstybių skolas ir niūrias ekonomikos augimo perspektyvas, tikėtina, kad jau artėjančiais metais valstybės parduos nenaudojamą nekilnojamąjį turtą ir žemę, taip pat nereikalingą savivaldybių (ar regioninės valdžios) turtą.

Galima pastebėti, kad Lietuvoje politikai dažniausiai nenori parduoti valstybės valdomo turto (ypač jei kalbėtume apie NT), nes “šiuo metu netinkamas laikas”: prieš krizę laikas nebuvo tinkamas, nes rinkos augo ir reikėjo palaukti, kol paaugs dar labiau, o krizės metu – nes reikia palaukti, kol rinkos atsigaus. Akivaizdu, kad “netinkamo laiko” priežastis neparduoti turto tinka ir rinkoms kylant, ir krentant, tad tai tėra patogus pasiteisinimas. Tuo tarpu biudžetui trūkstant lėšų, deja, bet kuris laikas yra tinkamas didinti mokesčius ir krauti dar didesnę naštą ant mokesčių mokėtojų pečių. Siekiant kuo didesnės naudos mokesčių mokėtojams, reiktų pripažinti, kad valstybė – prastas šeimininkas ir nustoti “tobulinti valstybės valdomų įmonių valdymą”. Leidus įmonėms turėti privatų šeimininką, šiuo turtu bus pasirūpinta daug rūpestingiau, iš ko, kaip rodo ekonomikos teorija, laimės ir visuomenė.

Rodyk draugams