BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Emilis Ruželė. PSD diferencijavimas – geri norai, blogos priemonės

Šiandien Europos Sąjungos sveikatos ministrai jau antrą dieną iš eilės renkasi Vilniuje spręsti įvairių klausimų susijusių su sveikatos sistemų tvarumu, jaunimo rūkymo ir kitomis problemomis. Kaip tik prieš pora mėnesių Lietuvos sveikatos politikos formuotojams kilo mintis privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokas diferencijuoti atsižvelgiant į žmonių gyvenseną ir mitybą.

Sveikatos apsaugos ministras savo ruožtu ragina visus ne tik stebėti, bet ir aktyviai prisidėti prie sveikatos apsaugos politikos. Taigi, kokie argumentai už ir prieš siūlymus taikyti didesnes privalomojo sveikatos draudimo įmokas nesveiką gyvenimo būdą gyvenantiems žmonėms?

Pirma, statistinis sveikatai žalingo gyvenimo būdo ir didesnių išlaidų sveikatos apsaugai ryšys nėra pakankamas argumentas taikyti mokestines priemones individualiais atvejais, nes sveiko gyvenimo būdas ir mitybos įpročių apibrėžimai visuomenėje ir akademinėje bendruomenėje yra vertinami labai įvairiai. Aplinkos poveikis ir genetiškai nulemtos tendencijos gali turėti žymų poveikį žmogaus sveikatos būklei, todėl kiekvienu individualiu atveju ryšys tarp sveikatos problemų ir gyvenimo būdo gali būti labai įvairus.

Antra, privalomo sveikatos draudimo įmokų diferencijavimas nėra pritaikytas nei vienoje pasaulio valstybėje, o kitos mokestinės priemonės nutaikytos į žmonių mitybos įpročius taip pat nėra veiksmingos. Tai, pvz., iliustruoja Danijos „riebalų” mokesčio įvedimo ir atšaukimo patirtis.

Trečia, PSD įmokų diferencijavimas dabartinėje privalomo sveikatos draudimo sistemoje sukeltų daug nenumatytų pasekmių - susikurtų nauja erdvė korupcijai, priemonės įgyvendinimas pareikalautų papildomų lėšų iš biudžeto, t.y. iš kiekvieno mokesčių mokėtojo (!).

Sutinku - išsikelti sveikesnės visuomenės tikslai iš tiesų yra kilnūs, tačiau PSD įmokų diferencijavimas būtų realybėje neįgyvendinamas arba šiurkščiai pažeistų žmogaus privatumą ir orumą.

Daugiau apie argumentus už ir prieš bei alternatyvius pasiūlymus skaitykite naujausiame LLRI viešosios politikos analitiniame leidinyje „Faktai ir analizė”:
http://files.lrinka.lt/20130708PSD/PSD_DIFERENCIJAVIMAS.pdf

Rodyk draugams

Austėja Kazlauskytė. Man 20 ir aš už minimumą nedirbsiu?

Tokį įspūdį galima susidaryti paklausius Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos atstovų nuomonės apie šalies jaunimo nedarbą. Jeigu vis dar manote, kad jaunimas negali susirasti darbo, nes jo nėra - labai klystate. Darbo, pasirodo, yra daug ir įvairaus, tiesiog jauni žmonės yra maksimalistai ir už minimumą dirbti neina.

Ši problema - jaunimo maksimalizmo, didelių lūkesčių (ar tai tingumo?) - sprendžiama ne tik valstybiniu, bet ir Europiniu lygmeniu. Europos Komisijos parengtoje strategijoje „Europa 2020″ įvardijamos jaunimo nedarbo mažinimo gairės, kuriomis turėtų sekti ES narės, vykdydamos jaunimo nedarbo mažinimo politiką. Tos gairės „nusės” ir naujajame Užimtumo rėmimo įstatyme.

Įstatymo projekto nuostatos akivaizdžiai byloja, jog tikroji jaunimo nedarbo problema yra ne darbo vietų trūkumas, bet jaunuolių (ydingas) įsitikinimas, jog darbdavys turėtų mokėti daugiau pinigų už patirties neturinčio jaunuolio darbą.

Tiesiogiai priversti darbdavį mokėti nėra kaip, bet valdžia rado išeitį - skirtumas tarp realiai sukuriamos vertės ir jaunuolio fantazijos apie jo pastangų vertą užmokestį bus padengiamas valstybės biudžeto lėšomis. Kitaip tariant, visi mokesčių mokėtojai bus priversti subsidijuoti tų pinigų neuždirbančius jaunus ir patirties neturinčius darbuotojus. Visi - tai ir tie, kurie uždirba tą patį minimumą, bet yra šiek tiek vyresni.

Profsąjungų atstovai taip pat pažymi, kad subsidijas turėtų gauti būtent tie jaunuoliai, kurie dirba pagal specialybę, nes dabar subsidijos nėra efektyvios, kadangi jas jaunuoliai išeikvoja dirbdami darbą, nesusijusį su įgytu diplomu. Jeigu baigei archyvistiką - dirbk archyve, ir į šonus nesidairyk! Kažkuo panašu į Lietuvą prieš trisdešimt metų, kuomet jaunam specialistui darbo vietą paskirdavo partija.

Dar vienas profsąjungų pasiūlymas siekiant kovoti su jaunimo nedarbu - mažinti darbo jėgos apmokestinimą. Džiugu, jog profsąjungos pagaliau pripažino, jog mokesčiai yra per dideli, ir tai yra viena iš kliūčių darbdaviui mokėti didesnį atlyginimą. Šiuo metu darbuotojui gaunant minimalų darbo užmokestį - 1000 LT, išlaikyti darbo vietą darbdaviui kainuoja 1311,8 LT. Iš šios sumos darbuotojas į kišenę įsideda vos 824,5 LT, o net 487,3 LT mokesčių pavidalu keliauja valstybei.

Labai gražus profsąjungų siekis mažinti darbo jėgos apmokestimą, tačiau jį reikėtų mažinti visiems. 824,5 LT „į rankas” gauna ne tik darbo patirties neturintys jaunuoliai, bet ir nekvalifikuoti darbuotojai ar dirbantieji provincijoje.

Nedarbo problemą išspręstų ne tik mažesni mokesčiai, bet ir lankstenis darbo santykių reguliavimas. Bet tikrai ne subsidijos, kurios tik iškreiptų rinką ir paskatintų steigtis fiktyvias įmones siekiant pasisavinti sąžiningai dirbančių mokesčių mokėtojų lėšas.

Maksimalistams jaunuoliams: jeigu manote, kad jums turėtų mokėti daugiau, bet „skrega” darbdavys nekelia algos, nes jam gaila - meskite tokį darbdavį ir kurkite nuosavą verslą! Būdami darbdaviai, galėsite pakviesti dirbti jaunuosius kolegas ir mokėti jiems didelį, teisingą ir jų poreikius tenkinantį atlyginimą.

Rodyk draugams