Įvairios mūsų valstybės institucijos šią vasarą nusprendė sutelkti jėgas ir sudaryti šalies specialistų kvalifikacijos žemėlapį pagal ūkio sektorius. Ar toks žemėlapis yra kam nors reikalingas ir suteikia naudingos informacijos yra atviras klausimas. Pozityvą, nors šiek tiek ir ironišką, galima buvo įžvelgti tame, jog ministerijos ir kitos valstybės įstaigos galbūt bus labiau užsiėmusios sudarinėdamos šią informacijos suvestinę - turės mažiau laiko ir resursų ką nors sureguliuoti, uždrausti, neleisti ar nubausti.

Be abejonės ne viskas taip blogai, kontroliuojančių institucijų reforma parodė, jog kultūrą ir požiūrį galima keisti, reguliavimo naštą mažinti, neaukojant vartotojų saugumo. Kontroliuojančios institucijos ir jų darbuotojai taip pat supranta šios reformos naudą, daug maloniau ir prasmingiau dirbti, kai ateini konsultuoti, o ne bausti. Tokiu būdu mažėja galimybių pasireikšti korupcijai ir gerėja kontrolierių reputacija verslininkų akyse. Visiems gerai.

Tai apie ką aš čia? Apie tai, jog nors viena ranka administracinę naštą siekiama mažinti, kita ranka ją siūloma vėl didinti. Turbūt užsimirštama. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projekte siūloma, kad draudėjas teiktų duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniams skyriams apie apdraustųjų asmenų profesiją. Tokiu būdu siekiama rinkti informaciją minėtam specialistų kvalifikacijos žemėlapiui.

Kitaip tariant, valdžia sugalvojo produktą, bet darbą dirbti turės privatus sektorius. Būtų daug teisingiau ir logiškiau, jei patys žemėlapio autoriai ir rinktų informaciją: eitų, liaudiškai tariant, „per žmones”, ir klausinėtų, kokia jų profesija. Gal tada suprastų, jog tarp profesijų šiais laikais nėra tokių aiškių ribų kaip anksčiau, jog ne visi nori pasakoti apie savo profesiją ir apie tai, jog Lietuvos verslui mažiausiai reikia pildomo popierizmo tam, kad būtų įgyvendinta (gal ir graži) biurokrato idėja.

Patiko (0)

Rodyk draugams