Lietuvos gyventojų ir politikų santykis su mažmeniniais prekybininkais kiek iškreiptas. Mažmeninė prekyba pastaraisiais metais buvo ženklus našumo didėjimo šaltinis ir kurdavo BVP vos atsilikdama nuo Mažeikių naftos ir statybos sektoriaus. Maksima ir kompanija atidarė Lietuvos gamintojams kelius į užsienio rinkas pati plėsdama savo prekybos tinklus į tolimąjį ir artimąjį užsienį. Lietuvos vartotojams prekybos centrai irgi atrodo patrauklūs – juose kasdien išmušama apie milijoną kasos čekių, o smulkiųjų prekybininkų parduotuvių skaičiaus mažėjimas, nors viešumoje ir apraudamas, visgi reiškia vartotojų preferencijas – prekybos centrai patogesni, patrauklesni ir pan.

Tačiau ir praėjusios kadencijos Seimas, ir šios kadencijos Vyriausybė turi nepilnavertiškumo kompleksą ir bijo pasakyti, jog mažmeninėje prekyboje viskas tvarkoje. Bijo pripažinti, jog vartotojai vartoja, nes džiaugiasi galėdami, o ne todėl, kad prekybos centrų apdumti, kad darbuotojai dirba ilgas valandas, ne todėl, kad išnaudojami ir negali pasirinkti, o todėl, kad trūksta darbo vietų ir prekybos centrai vieni iš stabiliausių darbdavių miesteliuose.

Siekdami „sureguliuoti“ prekybininkų santykius su tiekėjais valdantieji jau trečią kartą galanda peilius. Pirmąjį kartą noras reguliuoti prekybininkų antkainius, pradžioje buvęs vos P.Gražulio žydrąja svajone, vėliau tapo kūnu ir tik prezidento veto sustabdė jo įsigaliojimą. Seimo nariai nesugebėjo pasipriešinti sveikam protui ir ekonominei logikai prieštaraujančiam vulgariajam populizmui, nes paprasčiausiai bijojo įsivaizduodami, jog jų rinkėjai palaiko viską, kas prieš maksimą.

Antrasis bandymas buvo Konkurencijos įstatymo nuostatas pritaikyti mažmeninės prekybos sričiai ir nustatyti, jog šiai sričiai taikomos griežtesnės taisyklės, nei kitiems verslams.

Trečiasis bandymas ant Vyriausybės stalo. Praėjusios kadencijos Seimas priėmė Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo koncepciją ir pasiūlė Vyriausybei „įvertinti poreikį ir parengti įstatymo projektą“. Pagrindinis įstatymo tikslas reglamentuoti tiekėjų ir prekybos centrų sutartis ir nustatyti, jog prekybos centrai negali reikalauti atitinkamų veiksmų arba mokėjimų. Pavyzdžiui, būtų draudžiama tartis dėl išdėstymo lentynose ir kainos, būtų draudžiama susitarti dėl negauto pelno kompensavimo ar mažmeninės prekybos įmonių patiriamų veiklos išlaidų, susijusių su naujų parduotuvių įrengimu ar senųjų atnaujinimu, kompensavimu.

Nors įstatymo nepriimti pakanka argumento, jog konkurencinga mažmeninės prekybos rinka vartotojų spaudimą perduoda ir žemesnei grandžiai, todėl tiekėjai gauna dalį įtampos, kurią mažmeninės prekybos tinklai jaučia iš pirkėjų ir konkurentų. O tai pasireiškia įvairiomis sutarčių nuostatomis ir mokėjimais, kurie vienaip ar kitaip gali būti įtraukiami į kainą. Jų įvairovė tik leidžia sudaryti labiau individualizuotas sutartis. Uždraudus atskirus mokėjimus, jie tiesiog bus įtraukti į bendrą produkto kainą. Įstatymų leidėjui taip pat vertinga priminti, kad tikrasis kaltininkas ir tikroji jėga yra ne Maksima, o vartotojai. Tik tai, jog ji yra pasirenkama vartotojų, įgalina ją derėtis ar spausti tiekėjus. Juk tiekėjai visuomet turi pasirinkimą atsisakyti bendradarbiauti su Maksima.

Gaila, jog pirmajam bandymui – įvesti antkainius – prieštaravo ir Vyriausybė ir Konkurencijos taryba, o Seimas vis tiek priėmė įstatymą. Konkurencijos taryba prieštarauja ir Vyriausybės parengtam naujam mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymui. Tačiau antiprekybinis sentimentas rodos yra aptemdęs bet ko, kas sėdi valdžioje protą.

Socialdemokratai viena ranka (Birutės Vėsaitės) siekė suduoti Maksimai, kita ranka pasivedėjo Maksimą į bendrus energetinius projektus. Turbūt tiesiog trūksta drąsos rasti racionalų ir normalų santykį su mažmenininkais ir išsivaduoti iš meilės ar neapykantos rato. Tačiau, kaip danguje, taip ir ant žemės, neretai pilietis keiksnodamas prekybos centrus, į juos suka įsigyti kasdienių prekių ir nupigintos lašišos sekmadieniui švęsti.

Patiko (0)

Rodyk draugams