Diskusijoje apie investicijas Lietuvos Pietų regione dar aiškiau susidėliojo – jei nori investuoti Lietuvoje, net jeigu tau ir viskas tinka Lietuvoje (mokesčiai, biurokratija, darbo santykių reguliavimas etc.), tu turi atitikti nerašytus kriterijus. Juos galvose turi savivaldybių tarybų nariai ir valdininkai, kurie sprendžia, ar atsirasti naujam stambesniam verslui ar gamyklai regione:


 




  1. Geriau tradiciniai o ne kontraversiški verslai, kurie nekeltų gyventojų susirūpinimo. Chemijos pramonė mažiausiai laukiama. Bet kokiomis formomis, ar technologijomis. Taip pat įtartini ir aukšti bokštai bei dūmai.


  2. Galimi verslai, nors ir netradiciniai, bet esantys Lietuvoje nuo seno. Pabandykit pasiūlyti adekvačios taršos ir rizikos Mažeikių naftos ar Ignalinos atominės projektą? Atominei pastatyti turėsime mažiau pasipriešinimo nei atliekų perdirbimo įmonei.


  3. Geriau aukštos technologijos įdarbinančios mažai žmonių, mažos apyvartos, bet kuriomis galima pasididžiuoti. Geriausia „bio“, „nano“, „geno“. „Bio“, jeigu turimas omenyje kiaulių verslas, – netinka. 


  4. Geriau kapitalas iš „saugių“ valstybių. Prašome nesiūlyti investicijų iš Indijos, Rusijos, Pakistano, Makedonijos ir kitų neaiškių valstybių, tinka Švedija, Suomija.


  5. Geriau, kad įmonė gautų nedidelį pelną. Nes labai pelningos įmonės sukelia nesmagų jausmą, lyg tave apgaudinėtų. Jis kyla ir rinkėjams, ir valstybės vyrams. Savivaldybės politikams sunku pasiteisinti, kodėl įsileido investuoti rajone įmonę, kurioje pelnai auga 300 proc. o darbuotojų atlyginimai 20 proc.

 Šie kriterijai veikia praktikoje ir prisideda prie kliūčių tiesioginėms užsienio investicijoms. Jie nerašyti ir neišsakomi, todėl juos gali suprasti iš šalutinių šaltinių – rajono mero šypsenos ar nukelto susitikimo.

Rodyk draugams