Mokesčių klausimas, okupavęs pirmuosius laikraščių puslapius ir pirmąsias radijo žinių minutes – privalomojo sveikatos draudimo mokesčio mokėjimas. Pasirodžius mokesčių deklaracijoms žmonės sužinojo, kad už tą laiką, kai jie buvo išėję nemokamų atostogų arba neturėjo darbo, bet nebuvo užsiregistravę Darbo biržoje ir dėl to nebuvo draudžiami valstybės lėšomis, jie privalo susimokėti privalomąjį sveikatos draudimo mokestį. Premjeras jau pažadėjo, kad nemokamų atostogų išėję žmonės mokesčio mokėti neturės, tuo tarpu bedarbiams ir niekur neužsiregistravusiems žmonėms “nuolaidžiauti” nežadama. Seimo narys Algirdas Sysas iškėlė pagrįstą klausimą – kodėl užsiregistravę bedarbiai tokio mokesčio mokėti neturi, o neužsiregistravę – turi, bei klausia, kodėl yra taikomi dvigubi standartai.

Ir tai nėra vienintelis dvigubas standartas. Problemos kyla iš to, kad nėra aiškus mokesčio objektas, bei nėra iki galo aišku, ką už sumokėtą mokestį gauni. Tie, kurie niekur nedirba ir nemoka įmokų bei už juos įmokų nemoka valstybė, vis tiek turi mokėti įmokas. Gaunasi, kad pajamos nėra mokesčio objektas, o mokestis yra mokamas “už galvą”. Tarsi pagalvės mokestis, kuris yra fiksuotas – 72 Lt., t.y. tiek, kiek sveikatos draudimo mokesčio mokama nuo minimalios algos (9 proc. nuo 800 Lt). Dvigubas standartas, kad tie, kurie turi pajamų, privalo šį mokestį nuo jų ir mokėti. Tai jeigu kažkas gali sumokėti fiksuotą 72 Lt mokestį ir gauti neribotą kiekį paslaugų, kodėl kiti privalo šį mokestį mokėti nuo visų apmokestinamų pajamų?

Nėra aišku, ką gauni sumokėjęs didesnį mokestį. Tarkime, žmogus dirba pagal darbo sutartį, bet padaro kokį nors autorinį darbą, o nuo autorinės sutarties privalo mokėti sveikatos draudimo mokestį. Tačiau visas paslaugas jis jau gauna sumokėjęs mokestį nuo darbo santykių pajamų, tad kodėl mokėti reikia ir nuo autorinių pajamų?

Dar vienas pavyzdys – dirbantis studentas. Studentus valstybė draudžia valstybės lėšomis nepriklausomai nuo to, ar jie dirba, ar nedirba. Tas pats ir su dirbančiais pensininkais, kurie yra draudžiami valstybės lėšomis, o privalomąjį sveikatos draudimo mokestį privalo mokėti dirbdami ir pagal verslo liudijimą.

Įvairių nelogiškumų buvo ir praėjusiais metais. Apmokestintos buvo tokios nereguliarios pajamos kaip dividendai, turto nuomos pajamos ir kt. Susipratus, metų eigoje ši klaida buvo ištaisyta. Buvo aiškinta ir tai, kad šis mokestis turėjo būti renkamas nuo privataus sveikatos draudimo įmokų! Tik metų pabaigoje Saulėtekio komisija nusprendė priešingai.

Lrytas.lt portale rašoma apie vieno žmogaus pokalbį su VMI darbuotoja apie tai, kad fiksuotas 72 Lt/mėn. įmokas susimokėti privalo ir emigrantai, negyvenantys Lietuvoje. Šiuo atveju visiškai neaišku, kodėl yra reikalaujama draustis už jau buvusį periodą - už ką yra mokama, jeigu žmogus jokiomis paslaugomis nesinaudojo? Juk jeigu jis norėjo pasinaudoti sveikatos apsaugos paslaugomis ir nebuvo draustas, turėjo už jas susimokėti.

Dar vienas nelogiškumas yra tas, kad asmeniui, dirbančiam pagal autorines sutartis, individualią veiklą, ūkininkui bei tiems, kurie neturi tokių pajamų ir neturi darbo sutarties, nėra politikai ar pareigūnai, nesumokėjus šio mokesčio kurį nors mėnesį, tas asmuo praranda sveikatos draudimą, o norint jį vėl įgyti, mokestį vėl reikia mokėti 3 mėnesius iš eilės arba iškart sumokėti 3 mėnesių dydžio įmoką (3 * 72 Lt).

Keistų dalykų ir nelogiškumų su šiuo mokesčiu yra ir daugiau, bet jų nebevardinsiu. Visa tai parodo, kad sveikatos draudimo mokesčio atskyrimui reikėjo rimtai pasiruošti; to negalima buvo daryti mechaniškai, grubiai atskiriant sveikatos draudimo mokestį nuo gyventojų pajamų mokesčio ir paliekant galioti tą pačią bazę (iki 2009 m. dalis pajamų iš GPM būdavo pervedama į Privalomojo sveikatos draudimo fondą). Visą šią košę srebiantiems mokesčių mokėtojams, kurie priversti dar ir mokėti neaiškaus pagrįstumo įmokas, šis mokestis tampa nebe sveikatos draudimo, o galvos skausmo mokesčiu.

Patiko (26)

Rodyk draugams