Jūsų dėmesiui, LLRI ekonomikos kursuose geriausiems lapkričio viduryje dalyvavusio Pauliaus Sluškonio įrašas:
Tai nedidelis sugrįžimas į neseniai įvykusią pirmą kartą LLRI organizuotą ekonomikos studijų savaitę. Prieš tai nebuvau plačiau gilinęsis ir nagrinėjęs laisvos rinkos koncepcijos istorijos ir pagrindinių idėjų. Tik šiek tiek iš tolo teko su tuo susidurti studijuojant ekonomikos teorijų istorijos modulį. Aptikęs informaciją apie organizuojamus kursus, dėstysiančius lektorius ir būsimas paskaitas, nutariau sudalyvauti.
Pirmas dalykas, kuris man patiko ir ėmė ryškėti jau įvadinėse paskaitose, tai pabrėžtinas dėmesys žmogiškos egzistencijos vienai iš kategorijų – laisvei. Iš ties, mūsų aplinka labai savotiškai atrodo žmogaus laisvės požiūriu. Galbūt tik vaikų darželyje mes būname visiškai „laisvi“. Vien dėl to, kad turime nedaug polinkių ir idėjų keistoms ir neįprastoms veiklos rūšims. Šiame amžiuje mes daugiau tiriame pasaulį nei jame veikiame. Nors ir tas tyrinėjimas yra apribotas keistais vaikų darželio auklėtojų nurodymais. Vėliau taisyklių ir elgesio normų tik daugėja: mokykla, universitetas, priklausymas tam tikrai religinei bendruomenei (ar nepriklausymas, kuris gali turėti dar sudėtingesnių apribojimų), privalomas elgesys pagal šalies, kurioje gyvename, įstatymus, darbo vietos suvaržymai ir t.t. Pradėdami kiekvieną naują veiklą, susiduriame su didesniais ar mažesniais išankstiniais nustatymais.
Tad, ar įmanoma apskritai rasti žmogų, kurio teigiamai neįtakotų mintis apie veiklos įskaitant ekonominės laisvumą ir mažesnį varžymą? Tikriausiai tai būtų sunkus uždavinys.
Laisvos rinkos šalininkai, kaip galima buvo suprasti šioje ekonomikos savaitėje, absoliučiai ir visapusiškai tiki žmogumi, dėl ko negalima negerbti šios ekonomikos mokyklos. Tai yra apskritai labai retas ir išskirtinis požiūris šiuolaikinėje visuomenėje. Jeigu ir būna kalbama apie laisvę, tai ji dažniausiai realizuojama destruktyviomis subkultūrinėmis formomis: t.y. aš nekompleksuoju elgtis kaip nors iššaukiamai kokioje nors erdvėjė ir kokiu nors laiku. Laisva rinka kalba apie kitokią laisvę. T.y. darbo, veiklos, gerovės kūrimo laisvė.
Visgi aš nesu šioje vietoje toks optimistas. Štai mano abejonė: ar įmonoma tiek pasitikėti žmogumi, kad būtų galima leisti jam elgtis visiškai laisvai? Žmogus iš prigimties yra socialus. Vienaip ar kitaip, kad išgyventų, jis turi būti kitų žmonių tarpe. Bent jau tam, kad patenkintų pagrindinius instinktus. Tačiau būti tarp žmonių, reiškia kurti kompromisus, taisykles, normas ir t.t. Juk visi esame labai skirtingi. Ir kaip galėtume vykdyti elementarius socialius aktus, iš anksto bent šiek tiek neaptarę jų eigos ir būsimų rezultatų. Primityvios tautos, kurios taip vadinamos buvo ankstesnių mokslininkų, pasirodė (Claude Levi-Strauss‘o ir kitų struktūralistų dėka) turinčios neįtikėtino sudėtingumo vidaus „tvarkos“, „socialines“, „pasaulėžiurines“ sistemas pagal kuriomis remiasi kasdieniame gyvenime. Jeigu darysime prielaidą, kad šie žmonės yra arčiau žmonijos genezės pradžios, tuomet gal iš tiesų žmogaus prigimtis yra tokia, kad jam bent šiokių tokių taisyklių reikia, norint komunikuoti su aplinka? Būtų puiku, jei šiuo klausimu kiltų diskusija dienoraštyje.
Noriu padėkoti organizatoriams už šią studijų savaitę, kurioje buvo pristatomos idėjos ir mintys, mano manymu, galinčios keisti pasaulį ir jo tvarką teigiama ir pozityvia linkme. Lauksime naujų instituto organizuojamų renginių.
Daugiau apie Ekonomikos kursus geriausiems galite rasti čia:
2008-12-12 09:48 at 09:48
Norėčiau aptarti tris punktus, kuriuos išskyriau iš tavo straipsnio. Atsakysiu nuo galo. Skaitydamas turėk galvoje, kad kalbėdami apie teises visada kalbame apie visuomenę (2+ žmones), nes vienam žmogui teisių sąvokos negalioja.
1. Žmogaus prigimtis tokia, kad reikia taisyklių.
Žodį prigimtis reikia išskirti į dvi dalis: žmogaus kaip visuomenės nario prigimtis ir žmogaus kaip veikiančio agento prigimtis.
Visi žmonės iš prigimties yra lygūs. Jei turėsi bet kokias teigiamas prievartines teises - visada neigsi žmogaus lygybę, o tuo pačiu ir žmogaus prigimtį, todėl nusikalsi ir sudarysi prielaidą pasinaudoti teisėta gynyba. Dėl šios priežasties, žmogaus kaip visuomenės nario prigimčiai realizuoti visada bus naudojamos bazinės prievartinės-neigiamos taisyklės, apibrėžiančios tai, ko negalima daryti.
Visi žmonės yra savanaudžiai ir visada veikia asmeninių interesų vedami. Didžiausia asmeninė nauda visada galima pasiekti tik taikiai bendradarbiaujant visuomenėje specializuojantis ir kooperuojantis. Dėl šios priežasties visuomenėje turi egzistuoti ant prievartinių-neigiamų taisyklių pagrindo sukurtos savanoriškos-teigiamos taisyklės, kurios nurodo kokius veiksmus turi daryti kiekvienas žmogus, ir kurios veikia kaip tarpasmeninio bendravimo normatyvas.
Apjungdami pirmą ir antrą punktus galime teigti: dėl žmogaus prigimties teisingoje visuomenėje būtinai egzistuoja prievartinės-neigiamos ir savanoriškos-teigiamos taisyklės.
2. Ir kaip galėtume vykdyti elementarius socialius aktus, iš anksto bent šiek tiek neaptarę jų eigos ir būsimų rezultatų.
Visos socialinės sąveikos gali vykti teisingai tik jei visi visuomenės nariai remiasi prigimtinėmis žmogaus teisėmis ir ant jų pagrindo kuriamomis savanoriškomis taisyklėmis.
Prigimtinės žmogaus teisės apima kiekvieno žmogaus teisę nepatirti prievartinės agresijos prieš jo gyvybę, laisvę ir asmeninį turtą.
Savanoriškos taisyklės apima bet kokius tarpasmeninius sutarimus, kurie sudaromi nepažeidžiant nei vieno žmogaus prigimtinių teisių.
3. Ar įmanoma tiek pasitikėti žmogumi, kad būtų galima leisti jam elgtis visiškai laisvai?
Į šį klausimą noriu atsakyti klausimu:
Ar įmanoma tiek pasitikėti žmogumi, kad būtų galima suteikti jam monopolistinę teisę prievarta valdyti kitus žmones?
2008-12-13 12:07 at 12:07
Ačiū Mindaugėliui už komentarą. Aš taip pat norčiau pradėti nuo pabaigos. Mano klausimo, kurį Jūs pažymėjot trečiu punktu, tikslas ir buvo iškelti diskusiją.
Atsakant į Jūsų kontrklausimą, mano nuomonė yra tokia. Ekonominis reguliavimas, kurio įvairias formas pasaulyje mes stebime, problemas sprendžia, jeigu taip galime išsireikšti, „laikinai“. Tam tikru laiko momentu tai „veikia“, nors potencialiai ateityje gali virsti ekonominiais kataklizmais. „Monopolistinė teisė prievarta valdyti kitus žmones” tai būtų dar vienas šio reguliavimo šalutinis nepageidaujamas efektas. Kuris realiai sėkmingai egzistuoja.
Dėl Jūsų išskirto pirmo ir antro punkto: tai tėra taisyklių smulkesnis skirstymas ir jis tuo nesibaigia. Esminis dalykas yra apskritai bet kokių taisyklių aparato taikymas. Jeigu laisvos rinkos šalininkai akcentuoja savanoriškų taisyklių neigiamas puses, tai, tarkime, Michel Foucault analizuoja prievartines-neigiamas taisykles. Foucault juk klausia, kokiais būdais ir kokią teisę visuomenė turi pripažinti žmogų esant psichiniu ligoniu arba kaltu kokiame nors įvykje? Tos ribos yra labai neapčiuopiamos. Todėl tiek „laisvai rinkai“ tiek Foucault rūpi kiek įmanoma eliminuoti įsigalėjusias normas. Tačiau niekas plačiau nenagrinėja, kaip gi atrodytų ideali situacija. Ar ji nebūtų gąsdinanti? Daugelis istorinių pavyzdžių parodė, kad žmonės su laisve nelabai žino ką daryti. Vienas iš paskutiniųjų didesnių bandymų buvo hipių judėjimas, kuris davė pasauliui, pasak Houellebecq‘o, naują žmonių kartą, neturinčią tėvų, motinų ir bet kokios praeities. Kuriai „namais“ tapo laiku atsiradęs skaitmeninės informacijos pasaulis. Tad, klausimas išlieka tas pats: ar žmogus pajėgus susitvarkyti su laisve?
2008-12-14 17:38 at 17:38
Aš negaliu nueiti pas kaimyną su ginklu ir atimti pinigų savo gerbūviui pagerinti. Sprendimas? Nuasmeninti prievartą ir taip ją įteisinti. Pas kaimyną atimti pinigų eina mokesčių inspektorius su policininku už nugaros, o gautos išpirkos dalį man atneša socialinis darbuotojas. Nesuprantu kaip galima diskutuoti ar pagerės ir kokiu laipsniu pagerės mano (ar ekonomikos) gerbūvis, kai antras reketo atvejis yra visiškai lygus pirmajam, todėl iš principo neteisėtas ir nenaudotinas.
Mano aprašytas taisyklių skaidymas būtent ir pristato tavo įvardijamą „idealią situaciją“. Tai yra esminis ir vienintelis galimas taisyklių formatas, kuris užtikrina visiems žmonėms vienodas ir todėl teisingas sąlygas. Prigimtinės teisės suteikia mechanizmą kaip apsisaugoti nuo kitų žmonių prievartos, o savanoriškos teisės sudaro mechanizmą kaip produktyviai bendrauti visuomenėje. Abi šios dalys yra būtinos, o jų egzistavimas yra pilnai pakankamas objektyviam teisingumui užtikrinti.
Nežinau iš kur buvo ištrauktas sakinys „laisvos rinkos šalininkai akcentuoja savanoriškų taisyklių neigiamas puses“, bet jis yra visiškai priešingas tikrajai padėčiai. Laisvės siekiantys žmonės priešinasi valstybės egzistavimui būtent todėl, kad tai yra prievartinis mechanizmas. Laisva rinka gali egzistuoti tik tada, kai visos pusės naudoja savanoriškas taisykles, kurios kuriamos ant prigimtinių kiekvieno žmogaus teisių pamato.
Žmogaus asmeninė laisvė nėra gąsdinanti, priešingai – tai natūrali būsena, žmogiškumo pilnatvės dalis. Iš prigimties kiekvienas žmogus yra savo gyvybės savininkas. Žmogaus veiksmai yra jo gyvybės tąsa, o asmeninis turtas yra jo veiksmų tąsa. Dėl šios priežasties kiekvienas žmogus iš prigimties yra laisvas elgtis su savimi ir savo turtu pagal savo nuožiūrą, nepaisant to, kas atskiram žmogui gali nepatikti tokioje situacijoje.
Gal pameni kodėl Lietuviai siekė nepriklausomybės? Nevarginsiu tave įrodymais, kad socializmas nėra įmanomas ekonomiškai irpats sugriūna iš vidaus, šioje vietoje užtenka prisiminti tik šūkius, kuriais buvo remiami reikalavimai. Laisvė. Ironiška, kad diktatūrą iš kremliaus pakeitus diktatu iš seimo (t.y. pakeitus formą, bet ne turinį) visi patenkinti apsiramino. Bet tai bus ne ilgai. Nes galiu užtikrinti – noras būti laisvam nuo kito žmogaus prievartos ir išnaudojimo yra universalus ir nuo laiko nepriklausomas prigimtinis žmogau bruožas.
O jei kažkas nori laisvės tik tam, kad galėtų naudodamasis prievarta įgyvendinti savo subjektyvią ir savanaudišką pasaulėžiūrą kitų žmonių atžvilgiu – atoveiksmis visada lygus veiksmui ir nepaisant galimų trumpalaikių pasisekimų tokie žmonės visada pralaimi. Visada. Nes idėjos, kuriomis jie remiasi yra iš principo negyvybingos.
2008-12-16 22:06 at 22:06
"O jei kažkas nori laisvės tik tam, kad galėtų naudodamasis prievarta įgyvendinti savo subjektyvią ir savanaudišką pasaulėžiūrą kitų žmonių atžvilgiu – atoveiksmis visada lygus veiksmui ir nepaisant galimų trumpalaikių pasisekimų tokie žmonės visada pralaimi. Visada." Norėčiau paprašyti šiek tiek pavystyti mintį, kaip įsivaizduojate praktiškai šią veiksmo - atoveiksmio principu veikiančią visuomenę. Kaip, pavyzdžiui, "tokie žmonės visada pralaimi"?
2008-12-17 22:47 at 22:47
Galima pavystyti. Pirmiausia plačiau paaiškinsiu ką iš tiesų aptariamoje vietoje pasakiau (nes ne visai tiksliai supratai), o paskui trumpai apie tai, ko klausi.
Savo paskutinėje pastraipoje trumpai apibendrinau šiuo metu egzistuojančią socialinę santvarką, kaip jos esminis veikimo mechanizmas sąlygoja neteisybę ir tuo užprogramuoja pokyčius ateityje. Dabar trumpai visas esmines dalis.
„nori laisvės tik tam, kad galėtų naudodamasis prievarta įgyvendinti savo subjektyvią ir savanaudišką pasaulėžiūrą kitų žmonių atžvilgiu“. Čia įvardiju apie ką kalbu – apie žmones, kurie veikdami valstybės vardu faktiškai naudodami prievartą įgyvendina savo asmeninę pasaulėžiūrą kitų žmonių atžvilgiu.
„atoveiksmis visada lygus veiksmui“. Visiškai visi valdininkų, tuo pačiu ir valstybės, veiksmai iškreipia pusiausvyrą visuomenėje ir rinkoje: iš vienų atimama, dalis pasiliekama (iššvaistoma), likusi dalis išdalinama. Kadangi visuomenė visada yra pusiausvyroje – vyksta natūralus prisitaikymas, grįžimas į pusiausvyros padėtį. Kuo valdininkai turi didesnių ambicijų ir kuo daugiau valstybė kišasi ir išbalansuoja pusiausvyrą, tuo didesnis (ilgesnis ir skausmingesnis) būna prisitaikymas. Tai ir yra natūralus atoveiksmis.
„nepaisant galimų trumpalaikių pasisekimų tokie žmonės visada pralaimi.“ Deja, kaip ir bet kokį nusikaltimą, valstybės, o juo labiau individualaus biurokrato žalą, lengva nuslėpti. Tam yra daug galimybių. Kaltės nuasmeninimas – kai pvz. vardenis pavardenis tampa abstrakčiu mokesčių inspektoriumi, įstatymo vykdytoju. Kadencijos laikas – kai žmogus palieka postą jis išnyksta iš dėmesio, o naujas biurokratas kaltina senąjį. Klaidinimas įvairiomis priemonėmis. Kadangi politinė veikla yra netiesioginis išnaudojimas – labai lengva klaidinti. Pasiskaityk Bastiat Broken Window. Galiausiai, gal valdininkas paprasčiausiai nieko neveikė, kaip erkė maitinosi, o rinka mažo poveikio atskirai nepajaučia. Nepaisant to, kiekvienu atveju nusikaltimas yra, o aš esu įsitikinęs kad jau netrukus bus galima pavardėmis išvardinti tuos, kurie savo veikla nusikalstamai išnaudoja kitus žmones.
„Nes idėjos, kuriomis jie remiasi yra iš principo negyvybingos.“ Valstybės teisinė veikla visada remiasi prievarta, o ūkinėmis operacijomis visada išdalina mažiau nei atimama. Tai reiškia, kad kažkas visada yra išnaudojamas, t.y. sistema pagal dizainą yra win-lose. Dėl to racionalus žmogus visada sieks taip ją pakeisti, kad išnaudojimo nebūtų. Palyginimui, anarchokapitalizme, visi santykiai yra savanoriški, ir dėl šios vienos priežasties čia negali egzistuoti išnaudojimas, todėl sistema yra win-win.
Dabar atsakant į tavo klausimą, kaip anarchistinėje visuomenėje būtų galima paveikti neteisingai besielgiančius žmones. Priklausomai nuo „neteisingos veiklos“ pobūdžio yra trys poveikio mechanizmai.
Jei žmogus savo veiksmais pažeidžia tavo prigimtines teises, t.y. vykdo agresiją prieš tavo gyvybę, laisvę ar turtą – galima naudoti visas asmenines ar grupinės gynybos priemones tai agresijai sustabdyti ir žalai atlyginti. Jei žmogus savo neteisinga veikla pažeidžia dvipusius susitarimus (pvz. savo įsipareigojimus kažką atlikti tau), tačiau tavo prigimtinių teisių nepažeidė – galima veikti tik neprievartinėmis priemonėmis. Nebendravimas, mainų nebevykdymas, neaptarnavimas, boikotas, agitavimas prieš ir t.t. Visus šiuos veiksmus galima taikyti ir per jungtines organizacijas. Jei žmogus tau tiesiogiai nenusikalto, tačiau tavo manimu elgiasi neetiškai – savo asmeninėmis ar grupinėmis pastangomis, naudojant visas jau minėtas neprievartinio poveikio priemones, galima įgyvendinti ir propaguojamas moralines vertybes.
Techniškai, teisingumas dažniausiai bus įgyvendinamas neprievartiniu grupiniu poveikiu arba per organizacijas, panašias į dabar esančias: saugos tarnybos, teismai ir pan., tik: jos bus privačios (t.y. laisvas įėjimas, konkurencija tarpusavyje); jų paslaugos bus savanoriškai samdomos; finansavimas vykdomas iš privačių šaltinių: asmeninių įnašų, grupinio draudimo ar kitų šaltinių, kurie aprūpins saugumą kiekvienam žmogui.
Išvysčiau gan plačiai, gal dabar kiek aiškiau :)
2008-12-18 00:56 at 00:56
"Techniškai, teisingumas dažniausiai bus įgyvendinamas neprievartiniu grupiniu poveikiu arba per organizacijas, panašias į dabar esančias: saugos tarnybos, teismai ir pan., tik: jos bus privačios (t.y. laisvas įėjimas, konkurencija tarpusavyje);"
Konkurencija tarp teismu - gan idomi mintis, bet visiskai nepraktiska :-)
2008-12-18 12:12 at 12:12
"Konkurencija tarp teismu - gan idomi mintis, bet visiskai nepraktiska :-)"
Diskutuojant su daugiau ar mažiau socialistais apie bet kokius valdiškus verslus socialistų argumentai visada galiausiai susiveda į teiginį, kad ypač svarbūs žmonėms verslai privalo būti valdiški ir tarnauti žmonėms, o ne būti savanaudiškų ir godžių kapitalistų rankose ir tarnauti asmeniniams kapitalistų interesams.
Kontraargumentai yra 2:
1) Kadangi valdžia yra tokie patys žmonės kaip ir visi kiti, t.y. lygiai tokie pat savanaudiški ir godūs, nėra jokio pagrindo jiems atiduoti bet kokios veiklos monopolį tikintis, kad tie savanaudiški ir godūs valdininkai altruistiškai tarnaus visuomenei geriau nei godūs ir savanaudiški verslininkai, kurie rinkos sąlygomis siekti asmeninės naudos gali tik geriausiai pasitarnaudami kitiems žmonėms - suteikti jiems geresnį kainos ir kokybės santykį nei kad jų konkurentai.
2) Jei manyti, kad ypač svarbūs žmonėms verslai, tokie kaip pinigų leidyba, gydymas, policija, teismai, švietimas ir tt. privalo priklausyti valdžiai, tai maisto pramonė taip pat neabejotinai turėtų būti valdiška. Be gydymo ar teismų apskritai nemažai žmonių nugyventų visą gyvenimą, be maisto neišgyventų nei vienas nei kelių savaičių. Įsivaizduokit argumentą prieš 30 metų TSRS - maisto pramonė privalo būti valdiška, nes ją atidavus savanaudžiams kapitalistams dauguma paprastų žmonių mirs badu arba geriausiu atveju badaus. Mes turime asmeninės patirties ir galime palyginti kaip veikė valdiška maisto pramonė, ir kaip veikia rinkos sąlygomis veikianti maisto pramonė.
Nėra jokios abejonės, kad privatizavus ir visus kitus be išimties verslus jų teikiamų paslaugų kainos ir kokybės santykis pagerėtų ne mažiau, nei pagerėjo privatizavus maisto pramonę, todėl būtent paprastų žmonių gyvenimas pagerėtų labiausiai.
Reziume - visi aukščiau išvardinti verslai yra per daug svarbūs žmonių gerovei, kad juos patikėti valdžiai.
2008-12-18 15:03 at 15:03
Hmm, nesu visai socialistiniu paziuru, netikiu ligybe tarp zmoniu ar kolekitivizmu, bet uztat jus Giedriau esate fantastas, tikintis pseudoideologija kuri grindziama savanoriskais susitarimais tarp zmoniu.
2008-12-18 15:12 at 15:12
Nelabai supratau minčių eigos. Sekant ja išeina, kad mes šiandien gyvename fantastiniame pseudoideologija paremtame pasaulyje, kuriame pvz. ta pati maisto pramonė veikia tik dėka savanoriškų susitarimų tarp žmonių, o ne dėka iš centro komiteto vykdomo centrinio planavimo?
2008-12-18 16:07 at 16:07
minciu eiga paprasta, jegu svanoriski susitarimai tarp individu vaikia viname sektoriuje (valio kad jis veikia maisto pramoneje), bet tai dar nereiksia kad tai veiks visuose sektoriuose, tame tarpe ir teisetvarkos.
2008-12-18 16:12 at 16:12
Hipotezę supratau. Dabar tik lieka ją pagrįsti.
2008-12-18 17:00 at 17:00
Giedriau, puikiai išdėstei (kontra)argumentus, ir už tai tau spaudžiu dešinę, bet kolega bl pasisakyme minėjo žodį nepraktiška, o tai jau visai kito kalibro klausimas, kurį rimtai atsakyti čia nei vienu prisėdimu sveikatos užtektų, nei vieta tam tinkama.
Daug kas išgirdę apie prievartos nebuvimą, skurdo išsprendimą ar aprūpinimą medicinos pagalba susidomi, bet tik pradėję įsivaizduoti tokią padėtį iš karto su neviltimi numoja ranka – jo jo, ant popieriaus viskas gražu, o tu pabandyk tai padaryti praktiškai..
Iš pagrindinių aspektų, kurie dažniausiai „kliūna“ praktinio įgyvendinimo srityje yra šie:
-Nebus vieningo teisinio pagrindo.
-Nepakaks galios apginti teises/ įgyvendinti sprendimus.
-Nebus galutinio sprendimo (paskutinio žodžio instancijos).
-Teisė/ teisybė bus turtingiausio/ protingiausio/ galingiausio pusėje.
-Neturtingi žmonės negalės sau leisti privataus atstovavimo ar apsaugos.
-Privati policija virs valstybe.
-Ir begalė kitų.
Kaip matome visi šie atvejai kvestionuoja sistemos praktinio įgyvendinimo galimybę, todėl reikėtų realiai juos visus ir atsakyti. Deja, kiekvieno iš jų net pagrindams aptarti reikia sotaus straipsnio :) Taigi, to nebus.
Galiu tik užtikrinti, kad aš (tikiu yra kitų, bet negaliu teigti už juos), aktyviai dirbdamas prie anarchokapitalizmo įgyvendinimo, šiuos ir daugelį kitų aspektų/ klausimų/ iššūkių žinau ir kiekvienam iš jų yra sukurti teorinio pagrindimo ir praktinio sprendimo modeliai.
Taigi, kol kas galiu pasiūlyti savo užtikrinimą – praktiškai nėra jokių kliūčių, o jei smulkiau tai kada nors prie progos ;)
2008-12-18 18:09 at 18:09
Šiaip yra labai nebloga Rothbard'o knygutė apie libertarizmo etiką ir praktines problemas: http://mises.org/rothbard/ethics/ethics.asp.
Apie teisinės sistemos, veikiančios laisvoje rinkoje, "nepraktiškumą", puikiai parašyta čia: http://mises.org/rothbard/newlibertywhole.asp#p215. Beje visa knyga taip pat verta perskaitymo.
2008-12-18 20:17 at 20:17
Puikios knygutės, viena kaip tik ant stalo guli, kita kompe skaitmeninėse lentynose išsitiesusi :) Visgi, nors aš labai gerbiu Rothbard ir teorinėse diskusijose vos ne išimtinai tik juo remiuosi (nes jis sukūrė sistemą, nuo pradžios iki galo), vieno dalyko jo darbuose nėra – strategijos.
Čia subtilus trūkumas, tačiau. Kai aprašai praktinį galutinės situacijos vaizdą neturėdamas aiškaus kelio kaip ten nueiti neišvengiamai sukeli nepasitikėjimą savo teorija, o be to teorija taip ir lieka neįgyvendinta. Kaip simfonija nesugrota.
Tavo paminėtos knygos Ethics of Liberty paskutiniame skyriuje Toward a Theory of Strategy for Liberty galima rasti labai bendras gaires, kurios yra svarbios, tačiau nei iš tolo nėra pakankamos norimai padėčiai realizuoti.
Taigi, būtent strategija arba realus planas, kaip žingsnis po žingsnio praktiškai įgyvendinti detaliai aprašytą anarchokapitalizmo santvarką ir yra tie dirvonai, kuriuos genijai paliko neįveiktus. Šansas pasireikšti. O gal pareiga? :)
2008-12-18 21:29 at 21:29
Mano supratimu kol nepasikeis daugumos žmonių supratimas apie valdžią, tol nėra šansų esamose valstybėse įgyvendinti libertarizmo. Kad tą pasiekti vienintelis kelias yra viešos diskusijos ta tema.
Yra dar ir kitas variantas - padaryti naują privačią šalį arba bent jau miestą niekieno žemėje arba niekieno vandenyse. Visa bėda, kad visi ankstesni bandymai tą įgyvendinti baigėsi tuo, ko ir reikėjo tikėtis - esamų valdžių agresija ir aišku pralaimėjimu. Mano manymu yra nemaža tikimybė, kad turtingi žmonės anksčiau ar vėliau šitą idėją vis tik sėkmingai įgyvendins.
Kaip suprantu tu taip pat domiesi praktiniu libertarizmo įgyvendinimu. Gal gali pasidalinti patirtimi? :)
2008-12-20 00:24 at 00:24
jusu ponai vizija yra utopija, tolima utopija. Vienintele reali alternatyva siandieniniai situacijai yra laizesfair valstybe, nes tik valstybe gali efektyviai uztikrinti turto nuosavybe, visos kitos jusu siulomos alternatyvos neatsilaikys free raider ar externalities problemoms. Vieninteliai jusu argumentai yra kas butu jeigu, jeigu zmones susitartu, (vienu zodziu bullshit)…
2008-12-20 00:56 at 00:56
Visiškai be reikalo nuvertini žmonių susitarimo svarbą, nes būtent jis ir tik jis apsprendžia visuomeninę santvarką.
Vieną dieną dauguma žmonių susitarė, kad žudyti taikius žmones jei jie nesikėsina į tavo ar kitų žmonių gyvybę yra nenaudinga asmeniškai, nes to nepadarius stipriai išauga tikimybė būti nužudytam. Nuo to laiko žudyti nepatinkančius žmones dauguma žmonių laiko nusikaltimu ir aktyviai kovoja su ta mažuma, kuri galvoja priešingai. Ir tai jokiu būdu ne kokios nors valdžios nuopelnas, o žmonių supratimas, kad taip elgtis yra asmeniškai nenaudinga ir nebylus susitarimas su tuo kovoti.
Su smurtu taikių žmonių atžvilgiu yra lygiai tas pats. Šiandien žmonės dar nesupranta, kad santvarka, kurioje smurtas taikių žmonių atžvilgiu idant gauti asmeninės naudos yra asmeniškai nenaudingas, nes stipriai padidėja tikimybė, kad bus smurtaujama ir tavo paties atžvilgiu. Žmonės tiesiog savo mąstyme dėl įvairių priežasčių, kurių aptarinėti dabar nesiimsiu, daro logines klaidas ir tokių įsitikinamų žalos nepastebi. Tačiau nėra abejonių, kad žmonės anksčiau ar vėliau supras, kad elgiasi neracionaliai ir kai tik dauguma jų nustos laikyti bet kokį smurtą prieš taikius pateisinamu, jis visuomenėje pasidarys nelegalus, o su smurtautojais dauguma kovos lygiai taip pat, kaip kad šiandien kovoja su žmogžudžiais.
Vadinti libertarizmą utopija galima tik arba nesuprantant ką reiškia žodis utopija, arba nesuprantant kas yra libertarizmas. Utopija - tai neįgyvendinama santvarka, kuri prieštarauja arba žmonių prigimčiai, arba gamtos dėsniams, arba ir tam ir tam. Libertarizmas yra visiškai suderinamas tiek su žmogaus prigimtimi, tiek su gamtos dėsniais, todėl nėra utopija. Priešingai - tai yra vienintelė santvarka, kurioje žmonės mūsų realiame pasaulyje gyventų taip gerai kaip tik yra įmanoma.
Beje externalities problemos yra bullshit ;)
2008-12-21 10:44 at 10:44
Giedriau, norėčiau paprieštarauti tavo pasakymui, kad anarchijos nebus šansų įgyvendinti „kol nepasikeis daugumos žmonių supratimas apie valdžią“. Visas anarchijos žavesys tame, kad, dėka vienos aplinkybės, ją galima įgyvendinti visiškai nepriklausomai nuo to ką žmonės galvoja apie esamą ar būsimą socialinę sistemą. Iš esmės jiems aplamai nereikia galvoti :)
Ta aplinkybė – tai žmogaus prigimties ir valstybinės sistemos savybių nesuderinamumas.
Pagal savo bazinę konstrukciją (išlikimo instinktą) mes visi siekiame turėti kuo daugiau laisvės ir materialinės gerovės. Tokia žmogaus prigimtis. Galima žmogų trumpam suklaidinti ar apgauti, tačiau kai tik žmogus pajaučia galimo alternatyvaus pasirinkimo pranašumą prieš esamą padėtį jis automatiškai, paklusdamas savo prigimčiai, pradės siekti naujo pasirinkimo.
Toliau truputis įžvalgos: egzistuojant valstybei išnaudojamųjų visada daugiau nei išnaudotojų!
Laisvės aspektu esi valdomas visose sferose, kuriose tu nevaldai kitų. Plačiąja prasme, kadangi niekas neturi absoliučios autoritarinės galios – tam tikra dalimi išnaudojami visi. Be abejo paprasti žmonės daugiausia. Ekonominiu aspektu valstybė visada atima daugiau nei išdalina. Plačiąja prasme, net jei tu papuolei tarp gaunančiųjų – dėl valstybės egzistavimo sukuriamų rinkos iškraipymų pasireiškiančio neefektyvumo praranda visiškai visi. Be abejo paprasti žmonės vėlgi daugiausia.
Taigi, sudėję žinomas aplinkybes su trupučiu įžvalgos pastebime situaciją, kad ženkliai daugiau nei puse žmonių mane jau palaiko! Dauguma jų nežino kad mane palaiko, dalis jų sąmoningai galvoja, kad man priešinasi. Tačiau, instinktai visada aukščiau proto, todėl kai reikės – visi jie elgsis taip, kaip man reikia.
Na, o kai supranti, kad didžioji dalis žmonių tave palaiko ir savo aktyviais veiksmais yra pasiruošę tau padėti, net jei racionaliai to nenori – toliau tik rankų miklumas ir jokios apgaulės :)
Praktinis valstybės panaikinimo planas, deja, yra šiek tiek sudėtingesnis nei šis elegantiškas judėjimo potencialo įrodymas. Visgi, galiu paminėti keletą labai svarbių aspektų.
Šiuo metu valstybė kontroliuoja visas gyvenimo sritis, todėl praktiniai perėjimo veiksmai turi irgi apimti visas sritis. Kaip žinai valstybė – tai gyvas biurokratijos organizmas, kuris kaip infekcija greitai atsinaujina ir vėl išplinta po visą kūną, jei nebuvo visiškai panaikintas. Dėl to niekada nepasieksi anarchijos vien tik mokydamas. Politika, kultūra, mokslas, etika, ekonomika – visose srityse ir visais aspektais reikia naikinti biurokratinį valdymą, o tai padarius aktyviai pasitelkti išgydytą srity tolimesnėje kovoje.
Nors galutinis tikslas yra visai panaikinti valstybę – to negalima daryti staigiais veiksmais, nes abu greito poveikio variantai yra nenaudotini: a) grobti valdžią naudojant jėgą ir prievarta įgyvendinti savo planus yra nepriimtina, o b) įtikinti didžiąją dalį žmonių priimti mūsų vertybes ir pasiekti taikų valstybės nuvertimą yra praktiškai nepasiekiama. Dėl to jokios revoliucijos, bet nuosekliai ir užtikrintai po vieną žingsnelį taikių ir savanoriškai atliekamų pokyčių vienu metu.
Valstybinių funkcijų keitimas turi vykti pradedant nuo periferijos ir pamažu einant prie esminių funkcijų. Jokio blaškymosi, jokio oportunizmo. Nuoseklus mažų kovų ir lengvų pergalių pasiekimas leis užtikrinti keletą svarbių aplinkybių: parodys judėjimo gyvybingumą, pamažu pripratins žmones prie radikalios pasaulėžiūros, leis tinkamai pasiruošti didesniems iššūkiams ir t.t.
Valstybės panaikinimo judėjimas kaip organizacija yra vienas iš įdomesnių iššūkių. Pirma, jis turi būti griežtai decentralizuotas. Tai užtikrins saugumą nuo koncentruoto valstybės pasipriešinimo, o taip pat leis bet kam panorėjusiam pagal norą ir galimybes prisidėti prie judėjimo. Antra, jis turi būti tiksliai organizuotas. Tai leis užtikrinti pastangų vieningumą ir kryptingumą bei griežtą vidinę savo veiksmų kontrolę anarchistinės teisės principų laikymosi srityje. Bendrai paėmus, judėjimo modelis manau turės daug open-source modelio savybių.
Čia keletas nespecifinių strategijos principų.
2008-12-21 13:42 at 13:42
Visiškai sutinku su tavimi, kad daugumai žmonių anarchija (libertarizmas) yra daug naudingesnė santvarka, nei demokratija. Visa bėda, kad kaip ir rašiau, jie to nesupranta, nes jų pasaulio suvokime yra akivaizdžių mums, tačiau nematomų jiems, loginių klaidų. Kadangi nesupranta - anarchizmo nepalaiko. Kadangi (kol) nepalaiko - IMO įgyvendinti jį šansų nėra, nes žmonės visomis išgalėmis gins demokratinę valdžią, jei kas nors bandys ją bet kokiais būdais pakeisti - nesvarbu demokratiniais ar revoliucija.
Jei bandyti dabartinę tvarką pakeisti revoliucija - akivaizdu, kad nieko neišeis, nes žmonės kovos prieš revoliuciją inicijavusių libertarų idėjas, t.y. už dabartinę santvarką. Jei bandyti keisti palaipsniui, kaip kad siūlai tu - taip pat nieko neišeis, nes demokratinėje santvarkoje negavus daugumos sutikimo nieko nepakeisi, kadangi ką nors pakeisti gali tik valdžia, kurią renka dauguma. Net jei ir pavyktų apgavus daugumą laimėti rinkimus ir padaryti reformas kažkokiose srityse, pvz. padaryti planą, kaip per x metų panaikinti Sodrą ir pradėti jį vykdyti, žmonės kitos kadencijos metu išrinks tuos politikus, kurių idėjas palaiko, pvz. socialdemokratus ar krikščionis demokratus, kurie pasuks atgalios, ką ir matome dabar. Gali daug dirbdamas trumpam laikui sumažinti biurokratiją, tačiau kol žmonės manys, kad valdžia jiems gali duoti kokios nors naudos, tol jie norės daugiau valdžios ir daugiau galių valdžiai ir demokratinėje santvarkoje be jokių problemų vienu mostelėjimu sugriaus daugelio metų mūsų darbą ir gaus to, ko pageidauja.
Visuomeninė santvarka visada būna tokia, kokią sąmoningai palaiko dauguma, visiškai nesvarbu ar jiems tai naudinga ar ne. Netgi daugiausiai laisvės ragavusioje šalyje USA šiandien žmonės balsuoja už Obamą, kuris siūlo valdžios daugiau, o ne už Ron Paul, kuris siūlo daugiau laisvės. Ir tą daro nepaisant to, kad jų protėviai bėgo nuo valdžios į laisvę. Kol kas žmonės dar nesupranta kodėl vienoje šalyje yra gyventi geriau, kitoje blogiau, jie nesupranta, kad vienintelė skurdo priežastis yra valdžia.
Istorija parodė, kad tavo siūlomi laipsniški pasikeitimai įmanomi tik kartu su laipsniškais žmonių suvokimo pasikeitimais. Tiksliau santvarkos pasikeitimai gali sekti tik po žmonių suvokimo pasikeitimo, o ne atvirkščiai, nes jei žmonių suvokimas liks nepakitęs, geriausiu atveju pasikeitimai santvarkoje bus tik laikini. Kad ir kaip būtų gaila.
2008-12-21 15:38 at 15:38
Nesutinku. Bet kadangi mano argumentai nepramušė, o tvirtesnių įrodymų neturiu - toliau nesiginčysiu. Laikas parodys :)