Ekonominė politika

Praėjusią savaitę “Sodra” informavo gyventojus apie naujausius “Sodros” biudžeto duomenis. Įdomiausias skaičius, pateiktas informaciniame pranešime – vos per du mėnesius “Sodros” skola išaugo 541 mln. litų, t.y. daugiau nei puse milijardo. Vidutinis mėnesinis deficitas – apie 270 mln. litų.

Kadangi 2012 m. “Sodros” biudžete numatytas deficitas sudaro 2,3 mlrd. litų, tai reiškia, kad per likusius 10 mėnesių reikėtų sutilpti į 1 771 mln. litų deficito rėmus, arba vidutiniškai po 177 mln. litų per mėnesį. “Sodra” neskelbia deficito planų pamėnesiui, nors ir atskleidžia, kad sausio-vasario deficitas yra 106 mln. litų mažesnis nei planuota.

Tai, kad kol kas deficito augimo tempas atsilieka 106 mln. gal ir džiugintų, jei ne faktas, kad vos per du mėnesius “Sodros” skola – taukšt – ir išaugo dar puse milijardo litų… Tempas bauginantis, o grąžinti skolas teks dabartiniams ir būsimiems įmokų mokėtojams. Ir kodėl “Sodros” reforma nugulė net ne stalčiuj, o buvo paslėpta tamsiajame kambariuke?

Šiandien ACC suorganizuotoje diskusijoje Kubilius labai gražiai kalbėjo apie globalizaciją ir laisvą asmenų judėjimą. Bet pradėjus kalbėti, kaip susigrąžinti migrantus, Premjeras paminėjo, kaip ji įkvepia Airija – jos Vyriausybė siekdama prisitraukti investuotojus, turėjo parodyti, kad bus kvalifikuotos darbo jėgos, tad važinėjo po įvairias šalis ir rinko parašus airių inžinierių, kurie pasižadėjo grįžti. Matyt, šios istorijos įkvėptas ir didžiuojasi Barclays ir WU pritraukimu.

Štai airio komentaras apie trumpalaikę tokios politikos sėkmę.

IrishLiberalreplied on Fri, Sep 4 2009 5:14 PM

Verified byladyattis

As an Irish citizen I feel I could shed some light on this. Firstly, Ireland has been falsely characterized as an example of a free enterprise economy. Ireland has more regulation and a lower economic freedom score than the USA. It is still a mixed economy. Rather Ireland is a demonstration of how a movement towards liberalisation breeds success. Incomes and generally standard of living have increased exponentially since taxes were slashed (both corporate and income) and industry was deregulated in the early 1990s. Ireland was transformed from a sleepy managed economy with an overbearing welfare state into a hypergrowth success story. This was partly a product of a right-wing party , which served as a minority partner in government. This party was recently annihilated in a general election, signaling a shifting of the political consensus to the left. This alone could be responsible for a shattering of confidence in Ireland’s future prospects.

Ireland’s economy, though liberal by world standards, is far from being free of government intereference. Big industry is tightly regulated, while railroads, roads, energy, health and transport are largely under government control. This, of course, diminishes the efficiency of these sectors. The impact of this state involvement was masked by commendable improvements in the "ease of doing business" and a reduction of corporate tax to 12.5% and the top income tax rate to 41%. Banking and services sectors remained minimally regulated, attracting Google, Facebook, Daemonware, Merril Lynch etc. to create a significant presence here. High-end manufacturing also flocked to Ireland, but for much less salubrious reasons- to avail of generous subsidies and guarantees. Demographic, cultural, geographic, educational, geo-political and language reasons also played a pivotal role but that’s not relevant to this discussion.

Ireland became one of the top 5 wealthiest countries, surpassing the US in nominal (but not PPP) terms as regards to GDP per capita. The GINI score was moderate and certainly, despite the rapidity of the boom, society did not become more unequal. Quality of life was ranked as the world’s best by the Economist and immigration soared.

Then things started to take a turn for the worse. The ECB, which controls Irish and EMU monetary policy, kept interest rates excessively low in the context of the Irish economic climate. France, Germany and Italy, the 3 lumbering socialized giants, probably required rates of c. 2% to stimulate any semblance of economic activity. Unfortunately, Ireland became awash with cheap money which kick started a phenomenal and patently unsustainable housing boom. Average house prices reached €300000 before the collapse of demand in 2008. Clearly, the housing euphoria and the concomitant construction boom were a direct product of the unsuitable actions of the ECB.

Irish export industries have remained relatively stable due to buoyant demand in the Pharmaceutical industry, but of course the financial and construction sectors have evaporated. Ireland is not the basket case everyone is painting it to be. Debt to GDP is low and the state possesses disposable public assets. Irish people are still well paid and veritably rich in comparison to Britain or France. Unemployment is rising due to minimum wage and regulation induced price stickiness. However, the Irish labour market is flexible, lightly unionized and has the benefit of having a very low tax wedge, which ensures retention of competitiveness.

It is not the Irish economy, but the Irish government, which is in serious trouble. Projected deficits are €20 billion on expenditure of roughly €60 billion, but this includes bank bailouts. Taxes are being hiked to close the deficit but most of the reduction will come from spending cuts. Austrians should at least be pleased by this. The welfare state in Ireland is ludicrous. Unemployment benefit is €205 per week (no questions asked) or obligations) This a powerful disincentive to work.

Ireland, far from being a shining light of free-market Capitalism, has one of the most extensive welfare states on the planet. Do not confuse low taxes and financial engineering with laissez-faire.

Šiandien minima pasaulinė vartotojų teisių diena. Puiki proga prisiminti, kad teisę rinktis, ką ir kaip vartoti, turėjome ne visada. Ne taip seniai už mus buvo bandoma nuspręsti, kaip dažnai valgyti bananus ar mandarinus, kokio dydžio ir išplanavimo bute gyventi, kur keliauti, arba tiksliau - kur nekeliauti. Kad tik nesugalvotume kitaip, nei buvo numatyta iškreiptoje vienodų žmonių armijos utopijoje.

Tos dienos praeityje, ir šiandien tikrai galime pasidžiaugti laisve ir teise pirkti, ką norime, ir gyventi taip, kaip mums atrodo prasmingiausia ir teisingiausia. Savo vartotojų teisėms apginti turime teisinę sistemą, kuri, nors ir netobula, tačiau leidžia kontraktinių teisių nevykdantį paslaugos tiekėją ar prekės pardavėją traukti atsakomybėn, reikalauti laikytis susitarimo. Tai pamatinė mūsų teisė ir malonu ją paminėti.

Minint šią dieną svarbu nepamiršti, kad teisė be atsakomybės egzistuoti negali. Jeigu aš turiu teisę rinktis tarp raudono ir žalio obuolio ir pasirenku žalią, tai yra mano pasirinkimas ir mano atsakomybė. Piktintis, kad mano pasirinktas obuolys nėra ir žalias, ir raudonas vienu metu, atrodytų, keista. Piktintis, aišku, galime visi, tačiau jeigu pasirinkome patys ir niekas nežadėjo mums dvispalvio obuolio, tai jau saviraiškos teisė, o ne vartotojo teisė.

Gaila, bet Lietuvoje ši antroji, atsakomybės, dalis vis dažniau pamirštama. Vartotojus stengiamasi apginti nuo visų galimų jų pasirinkimų pasekmių ir nejučia pamirštama, kad saugumas irgi turi kainą ir jo dydį gali rinktis vartotojas. Teisės aktais nustatomi aukšti minimalūs produktų saugumo reikalavimai, ženklinimo taisyklės, paslaugas leidžiama teikti tik kalną leidimų turinčiam subjektui. Visa tai kainuoja laiko ir pinigus ir galiausiai atsispindi produkto ar paslaugos kainoje. Rezultatas – mažesnė prekių ir paslaugų įvairovė ir didesnės kainos.

Ignoruodami šias ekonomines tiesas ir pasiduodami vis stiprėjančiai nemokamo saugumo, kurį mums „turėtų“ garantuoti įstatymai, iliuzijai, patys žudome savo, vartotojų, pasirinkimo galimybes ir priežastis minėti teisės į šiuos pasirinkimus dieną. Abejoju ar džiaugtumėmės, jeigu rinkoje liktų tik nesudėvimi, neplyštantys, tačiau ypatingai brangūs batai ar niekada negendantys, tačiau finansiškai neįkandami automobiliai. Tai labai reali grėsmė, jei toliau savo atsakomybę už pasirinkimus lengva ranka atiduosime į teises be atsakomybės mums žadančių valdžios institucijų rankas.

Penktadienį su kolegomis kaip tik aptarinėjome Konstitucijos nuostatas, kuomet paskambino Delfi žurnalistas Šarūnas ir paklausė, kokie Konstitucijos straipsniai man atrodo patys svarbiausi. Štai ką atsakiau:

18-as: Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.
23-čias: Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.
46-as: Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybė gina vartotojo interesus.

O kai Šarūnas pasakė, kad apklausti žmonės kaip svarbiausias įvardijo nuostatas „Nuosavybė neliečiama. Žmogaus būstas neliečiamas”, trumpam net užėmė kvapą. Jau seniai galvojau, kad žmonės Lietuvoje yra panašių pažiūrų, t.y. vertina teisę į nuosavybę ir supranta jos daug gilesnę prasmę. Tą esu patyręs daugybėje susitikimų: formalių, neformalių, miestuose ir regionuose. Kalbant apie laisvę ir rinką kartais pagaunu, kad publikos net nereikia įtikinėti apie laisvės ir rinkos prasmę, nes žmonės ir patys tai žino ir tuo tiki.

Visa tai trenkė kaip gerų emocijų traukinys ir net sugadino sakinių rišlumą. Bet tai nesvarbu. Svarbiausia žinia: Lietuvoje yra tylioji ir darbščioji dauguma, kuri kuria, dirba ir neturi laiko straipsnių ar komentarų rašymui, neturi kada bastytis po politikų kabinetus ir įtikinėti, neva Lietuvos piliečiai iš tikro nori, kad jų laisvės būtų dar labiau suvaržytos. Ir atvirkščiai, triukšmingoji mažuma, kuri nori kažką drausti ir atimti tam visada randa laiko ir resursų. Ir tai nenuostabu, nes dauguma pastarųjų (spėju) dirba valstybinėse institucijose, viešajame sektoriuje, ar net apskritai nedirba. Todėl tyliosios daugumos balsą nustelbia mažuma. Dar blogiau, tiek mažuma pradeda tikėti, kad yra dauguma.

Bet problema yra ne tik tikėjime. Problema dar ir tame, kad mažumai suteikta neproporcingai daug teisių. Štai, kad ir Trišalė taryba, sudaryta iš Vyriausybės, verslininkų ir profsąjungų atstovų. Pagal Tarybos nuostatus, visus darbuotojus Lietuvoje, pasirodo, atstovauja profsąjungos, nepaisant to, kad profsąjungoms priklauso tik apie 13-15 proc. dirbančiųjų. Toks neatitikimas, savaime suprantama, iškreipia diskusiją ir sudaro įspūdį, kad pvz., didžiausias visų darbuotojų rūpestis - minimali mėnesinė alga.

Apklausa ir jos rezultatai yra ypač svarbūs. Tai yra vienas iš nedaugelio atvejų, kuomet tylioji dauguma pasako savo nuomonę.

Jei domitės energetikos aktualijomis, tai tikrai esate matę kokį nors grafiką, kuris teigia, kad pastaruoju metu labai daug (ar daugiausiai) naujų energijos gamybos pajėgumų naudoja atsinaujinančius energijos šaltinius. Tai lyg ir turėtų sudaryti įspūdį, kad ateitis - atsinaujinančios energetikos rankose.

Tačiau pamirštama, kad nemaža dalis atsinaujinančios energetikos gamybos pajėgumų yra diegiama dėl subsidijų. Jokia paslaptis, kad ES ir JAV mokesčių mokėtojų pinigais (ir kitais finansiniais instrumentais) skatina daugiau energijos gaminti iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Todėl statistika rodo ne tiek didėjantį atsinaujinančios energetikos atsiperkamumą (nors technologijos iš tikro tobulėja), o subsidijų poveikį.

Nesiginčysiu, kad tobulėjant technologijoms atsinaujinanti energetika taps konkurencingesnė. Tą deklaruoja ir patys atsinaujinančios energetikos entuziastai. Bet jei subsidijų tikslas yra ištobulinti technologiją, kam geriau panaudoti ribotus resursus? Subsidijuoti neatsiperkančios technologijos panaudojimą, ar tiesiogiai subsidijuoti technologijos tobulinimą?

Pridedu verstą Bjorn Lomborg straipsnį iš Project Syndicate

Vienas didžiausių pasaulio žaliosios energijos politikos eksperimentų Vokietijoje netrukus skausmingai baigsis. Kitų šalių politikams belieka iš to pasimokyti.

Kadaise Vokietija gyrėsi esanti „fotovoltinė pasaulio čempionė”, dosniai subsidijuojanti piliečių investicijas į saulės energiją (Vokietijos Ruro universiteto duomenimis, skirtos lėšos siekė per 130 milijardų dolerių). Dabar Vokietijos vyriausybė žada mažinti subsidijas anksčiau nei planuota ir sieks per ateinančius metus palaipsniui nutraukti rėmimą. Kas nutiko ne taip?

Subsidijuojant neefektyvias žaliąsias technologijas susiduriama su esmine problema: ji apsimoka tik tada, kai diegiama mažais, simboliškais kiekiais. Naudodamiesi gausiomis vyriausybės subsidijomis, vokiečiai praėjusiais metais įdiegė 7.5gigavato galingumo fotovoltinių (PV) plokščių, t.y. dvigubai daugiau nei vyriausybės nustatyta priimtina norma. Apskaičiuota, kad vien dėl šio padidėjimo vidutinio vartotojo metinė sąskaita už energiją išaugs 260 dolerių.

Pasak žurnalo „Der Spiegel”, net kanclerės Angelos Merkel komandos nariai tokią politiką vadina didžiule pinigų bedugne. Philippas Rösleris, Vokietijos ekonomikos ir technologijų ministras, didžiules subsidijas saulės energijai pavadino grėsme ūkiui.

Vokietijos entuziazmas saulės energijos atžvilgiu yra suprantamas. Pasaulio vienerių metų energijos poreikius galėtume patenkinti užfiksavę vos vieną valandą saulės energijos. Net ir naudodami dabartinę neefektyvią PV sistemą, planetos energijos paklausą galėtume pagaminti saulės baterijų plokštėmis apstatę 250 000 kv. km., t.y. 2,6% Sacharos dykumos.

Deja, Vokietija, kaip ir didžioji pasaulio dalis, nėra tokia saulėta kaip Sachara. Ir nors saulės šviesa yra nemokama, plokštės ir jų diegimas kainuoja. Saulės energija yranet 4k brangesnė už iškastinį kurą. Taip pat didžiulis trūkumas yra tas, kad ji negeneruojama naktį, kai suvartojama daugiausia elektros.
Vokiečių fizikų asociacijos žodžiais, saulės energija negali atstoti papildomų atominių elektrinių. Trumpai tariant, apniukusiomis žiemos dienomis 1,1mln. Vokietijos saulės energijos sistemų gali apskritai nepagaminti energijos. Tada šalis priversta importuoti didžiulius elektros energijos kiekius iš Prancūzijos bei Čekijos atominių elektrinių. Kai praėjusią žiemą saulė nenorėjo šviesti, vieno avarinio plano metu buvo pajungta austrų nafta varoma jėgainė, kad padengtų pasiūlos trūkumą.

Iš tikrųjų, nepaisant didžiulių investicijų, saulės energija sudaro tik 0,3% visos Vokietijos pagaminamos energijos. Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl vokiečiai dabar moka antrą aukščiausią kainą už elektrą tarp išsivysčiusių šalių (ją lenkia tik Danija, kuri tikisi tapti „vėjo energijos pasaulio čempione”). Vokiečiai moka 3k brangiau nei amerikiečiai.

Be to, šios investicijos neįtikėtinai mažai padeda kovai su pasauliniu atšilimu. Net ir optimiškiausiais duomenimis, saulės energija sumažina Vokietijos CO2 išskyrimą vos 8 mln. metrinių tonų, t.y. 1% kitiems 20 metų. Apskaičiavus to poveikį vidutiniam klimatui, temperatūra sumažėtų vos 0,00005oC (1/20000 laipsnio dalimi). Kitaip tariant, iki amžiaus pabaigos, Vokietijos 130 mlrd. subsidijos saulės energijai atidės temperatūrų kilimą 23 valandomis.

Naudodama saulės energiją Vokietija moka apie 1000 dolerių už kiekvieną nebeišskirtą CO2 toną. Dabartinė CO2 kaina Europoje yra 8 doleriai. Už tą pačią kainą Vokietija galėjo sumažinti CO2 išskyrimą 131k. daugiau. Vietoj to jie iššvaisto daugiau nei 99 centus nuo kiekvieno investuoto euro saulės plokštėms.
Ir tai dar ne viskas. Kadangi Vokietija yra Europos Sąjungos Emisijų prekybos sistemos narė, iš tikrųjų saulės plokštės Vokietijoje apskritai nemažina išskiriamo CO2 kiekio, nes bendros emisijos ir taip apribotos. Vokietija tiesiog leidžia kitoms ES narėms išskirti daugiau CO2. Vokietijos saulės plokštės suteikia galimybę Portugalijai ar Graikijai pigiau naudoti anglį.

Vokietijos subsidijų saulės plokštėms gynėjai teigia, kad padėjo sukurti „žalių” darbo vietų. Tačiau žaliosios energijos politikos sukurta viena darbo vieta kainuoja apie 175000 dolerių - gerokai daugiau nei darbo vietos sukūrimas kitose ūkio šakose, tokiose kaip infrastruktūra ar sveikatos apsauga. Be to, daug žaliųjų darbo vietų eksportuojama į Kiniją, vadinasi, europiečiai remia kinų darbo vietas ir nė kiek nemažina išskiriamo CO2 kiekio.

Vokietijos eksperimentas subsidijuoti neefektyvią saulės energijos technologiją žlugo. Vyriausybės turėtų visų pirma investuoti į tyrimus, kad būtų sukurta pigesnė ir konkurencingesnė žaliosios energijos technologija. Gamyba turėtų prasidėti tik vėliau.

Tuo tarpu, vokiečiai sumokėjo apie 130 mlrd. dolerių už klimato kaitos politiką, kuri apskritai nedaro įtakos pasaulio atšilimui. Jie subsidijavo kinų darbo vietas ir kitų Europos šalių purvinų energijos šaltinių naudojimą. Taip jie visai be reikalo apsunkino savo ekonomiką. Daugelis vokiečių valstybės pareigūnų ko gero pritartų, kad kitų šalių vyriausybės nebegali sau leisti kartoti tų pačių klaidų.

Seime vėl užregistruotas pasiūlymas, kad reikia didinti ant cigarečių pakelio esantį perspėjimą. Dabar norima, kad perspėjimas siektų ne mažiau 80 proc. pakelio ploto. „Argumentai” kaip visada tie patys: žmogus yra kvailas, nesugeba pasirinkti, pasiduoda reklamai. Nepritariu nei vienai iš šių minčių, bet įrašas ne apie tai.

Vadovaujantis ta pačia logika, panašių perspėjimų reikėtų ir ant politinės reklamos. Visi argumentai, kurie tinka perspėjimui ant cigarečių pakelio tinka ir politinių partijų (ar šiaip politikų) reklamai. Pvz., „Atsargiai - pažadai gali būti nevykdomi”, arba, „Žodžiai ir darbai gali skirtis”, arba „Politikas reklamoje gali atrodyti gražesnis, geresnis, moralesnis, nei tikrovėje”, arba „***Yra specialių sąlygų” Sąrašą būtų galima tęsti iki begalybės.

Iniciatyvą irgi galima tęsti toliau. Pvz., galima įpareigoti televizoriuje kalbant politikui, bėgtų eilutė „Politikas už turinį neatsako”.

Šio pašmaikštavimo esmė - politikai mėgsta labai aukštus standartus kelti visiems, tik ne sau. Turi verslą -įrodyk, kad neapgaudinėji. Gamini prekes - įrodinėk iki begalybės, kad produktas nekenkia. Politikai aišku iškart atsakys,kad juos išrinko žmonės, tad tai savaime jau yra jų kokybės ženklas ir aukščiausias standartas. Nesiginčysiu. Bet cigaretes irgi renkasi žmonės.

Lrytas spausdina pamąstymus apie minimalią algą išreikštą benzino kiekiu. Tačiau, liūdint dėl prarastų 6 litro benzino, pamirštama, kad: jei Lietuva benzinui taikytų minimalų akcizą, nustatytą ES, tuomet benzinas galėtų kainuoti apie 30 ct už litrą pigiau, t.y. ne 4,80 Lt, o apie 4,50 Lt. Išreiškus viską per minimalią algą, benzino būtų galima įsipilti ne 140 litrų, o 149 litrus. 9 litrais daugiau. Sutinku, kad nes stebuklas, bet vis į baką.

Lietuva šiuo metu taiko 1,50 Lt akcizo mokestį litrui benzino. Tačiau pagal direktyvą 2003/96/EB Lietuva turi taikyti 359 Eurų akcizą tūkstančiui litrų arba 1,24 Lt vienam litrui benzino. 1,50-1,24=26 ct skirtumas. 26 ct dar apmokestinkime 21% PVM (taip, PVM taikomas ir akcizui, t.y. mokestis apmokestinamas mokesčiu!) ir gausime visus 31 centą litrui. Daugmaž tiek pigiau benzinas galėtų kainuoti, jei Lietuva savarankiškai netaikytų aukštesnio akcizo mokesčio.

Ar esate ką nors ūkiško nuveikę namie? Kvailas klausimas. Be abejo, kad esate ir baldus rinkę, lemputę keitę, prie kompiuterio dienos darbus užbaiginėję ir daugybę kitokių ūkinių veiklų užsiiminėję. Blogai, nes patalpų paskirtis tai juk ne tokia. Kaip jūs taip ne pagal patalpų paskirtį elgiatės. Juk jūsų daugiabutis gyvenamosios paskirties, o jūs taip neatsakingai elgiatės ir jame ūkine veikla užsiimate. Daugiabutyje galima tik „būti”, „gyventi” taip, kad niekam nepasirodytų, jog kažką veikiate.

Kalbu apie nuo šių metų pradžios įsigaliojusį Sveikatos ministro įsakymą neišduoti higienos paso, jeigu nekilnojamojo turto registro duomenys neatitinka veiklos, kuriai toks pasas reikalingas. Kitaip tariant, kadangi daugiabučiai yra gyvenamosios paskirties, juose, nepakeitus patalpų paskirties, nebegalės veikti nei kirpyklos, nei batų taisyklos, nei skalbyklos nei sporto klubai ar kitų panašių paslaugų teikėjai. (Nebent seniau išduotas higienos pasas dar galioja)

Biurokratai postringauja, jog verslas turėjo laiko pasiruošti pokyčiams, apie naujus reikalavimus buvo pranešta iš anksto. Gal ir buvo, bet nuo to, jog apie kvailystę buvo pranešta iš anksto, ji netampa protingesnė. Norint patenkinti naują reikalavimą reikia prasibrauti pro didžiules biurokratines džiungles, gaišti brangų laiką ir patuštinti kišenes keliais, o turbūt netgi keliolika tūkstančių litų. Puikus būdas „nužudyti” kokią mažą kirpyklėlę ar odontologijos kabinetą, savarankiškai duonai užsidirbantį verslininką.

Blogiausia, kad visos šios problemos yra sukurtos tik dėl visiškai biurokratinio sprendimo, kuris neatsižvelgia į realybę ir joje gyvenančius žmones. Juk ir anksčiau norint gauti higienos pasą reikėjo atitikti ūkinei veiklai keliamus reikalavimus, o patalpų paskirtis yra tik formalumas. Tai puikus pavyzdys, kai valdžios atstovams konkretus pakeitimas yra tik eilutė dokumentuose, o veikla užsiimantiems žmonėms - milžiniškas veiklos apsunkinimas.

Juokaujant galima būtų spėti, jog norėdami būti nuoseklūs ir užtikrinti, jog patalpos visur ir visada atitiktų veiklą valdžios atstovai pradės reikalauti internete registruoti kiekvieną savo judesį ir tuo pačiu keisti patalpų paskirtį. Gamini šeimai pusryčius - užregistruoji savo virtuvę kaip maitinimo paslaugoms skirtą patalpą, miegamajame mini treniruoklį - užregistruoji patalpą kaip sporto klubą…kad tik sienos neįsižeistų dėl savo paskirties…

Lietuvos rytas spausdina, o Delfi, IQ ir kiti perspausdina žinutę apie tai, kad norima drausminti žmones, kurie piktnaudžiauja lengvatų sistema, keliantis keltais iš Klaipėdos.

„Smiltynės perkėlos” keltai per Kuršių marias neatlygintinai plukdo Neringos ir Klaipėdos savivaldybėse registruotų fizinių bei juridinių asmenų transportą. Mokesčių lengvatomis gali naudotis ir automobilių savininkai, su kuriais šie asmenys yra sudarę panaudos sutartis.

Lengvatos esmę gerai aprašo pati įmonė
„[pagal Vyriausybės nutarimą -nuoroda] AB „Smiltynės perkėla” privalo vykdyti neatlygintiną perkėlimą keltais įstaigoms, organizacijoms, registruotoms Neringoje bei Smiltynėje, inspekcijoms, Neringos bei Smiltynės gyventojams bei jų transporto priemonėms ir kt. numatytiems šiame nutarime. Kompensacijos dydis nustatomas pagal faktinį perkeltų per ataskaitinį laikotarpį keleivių ir transporto priemonių skaičių ir faktiškai jiems perkelti patirtas sąnaudas.”

Susisiekimo ministerijos iniciatyva - gera. Bet kodėl nežengti dar toliau ir apskritai nebekompensuoti už persikėlimą?

Viešo kapitalo subjektai už paslaugą galėtų mokėti kaip už bet kokią kitą paslaugą. Tai, jog AB „Smiltynės perkėla” priklauso valstybei neturi jokios reikšmės. AB „Lesto” irgi beveik priklauso valstybei, bet biudžetinės ar viešo kapitalo įstaigos už elektros energiją moka pilną kainą. Savivaldybės įstaigos, miestuose, kur šilumos tiekimo įmonės priklauso savivaldybėms, už šilumą moka pilną kainą ir t.t. Jei dėl mokėjimo už persikėlimą padidės tokių įstaigų finansavimo poreikis - tereikia atitinkamai pakoreguoti įstaigų biudžetus.

Su privačiais subjektais - dar paprasčiau. Persikėlimas keltu yra paslauga. Tiesa sakant, net nelabai įsivaizduoju, kaip ir kodėl ši lengvata atsirado ir buvo pateisinta. Unikali situacija, kad gali prisireikti dažnai naudotis kelto paslaugomis? Bet juk dėl to, kad pvz., Vilniuje į darbą tenka važiuoti didesnį atstumą, nei kituose miestuose, vilniečiams už kurą nekompensuojama.

Jau matau pora potencialių kontraargumentų.

Pirmas - AB „Smiltynės perkėla” yra monopolija. Nesiginčiju, bet monopolija tiek įstatymiškai, tiek faktiškai yra būtent dėl tos priežasties, kad gali paslaugas teikti „nemokamai”, už kurias po to įmonei yra apmokama iš valstybės lėšų (vien 2011 metais iš LAKD gauta apie 5,2 mln. Litų). Ši subsidija ir palaiko monopoliją.

Antra, nebemokant kompensacijų išaugtų verslo kaštai. Nesiginčiju, bet tai yra dalis geografinių sąlygų (kaip ir minėtas pavyzdys apie ilgesnius atstumus Vilniuje). Kituose mietuose veikiančios įmonės neturi kitų geografinių sąlygų nulemtų privalumų, kaip uostamiestyje veikiančios įmonės. Kitaip tariant, visuose miestuose sąlygos yra skirtingos, bet mes net nemanome, kad jas reikia bandyti „suvienodinti” subsidijomis ar mokesčiais.

Argumentų ir kontraargumentų galima sugalvoti ir daugiau. Bet esminis momentas yra šis - kuo paslaugų kaina labiau atitinka rinkos kaina, ir kuo apmokėjimas už paslaugą yra labiau tiesioginis (t.y. kas naudojasi paslauga, tas ir moka) tuo paslaugos yra teikiamos efektyviau.

Šįryt pranešta apie tai, kad po daugiau nei pusę paros trukusių derybų buvo susitarta dėl antrojo finansinės pagalbos Graikijai paketo. Remiantis pasiektu susitarimu, privatūs investuotojai sutiko nurašyti 53.5 proc. skolų, t.y. daugiau negu buvo sutarta spalio mėnesį, kai investuotojai sutiko nurašyti 50 proc. skolų. Graikai sutiko mažinti darbuotojų viešajame sektoriuje skaičių, liberalizuoti darbo rinką ir mažinti minimalią algą.

Nors šis susitarimas visų pirma pateikiamas kaip “gelbėjimosi šiaudas” ir “finansinė pagalba” Graikijai, dalykus reikėtų vadinti tikraisiais vardais. Tai, kas įvyko, yra koordinuotas Graikijos bankrotas. Privačių investuojų sutikimo mažinti skolą “savanoriškumas” taipogi kvestionuotinas. Besidomintiems siūlau paskaityti Alvaro Vargas Llosa straipsnį “The Grand Myth About Greek Solvency”, kuriame autorius aiškina, kad mitas apie Graikijos mokumą, skolos mažinimo “savanoriškumą” ir bankroto nebuvimą gyvuoja dėl to, kad jei Graikija oficialiai paskelbtų apie savo nemokumą, obligacijų draudimą teikiančioms institucijoms tektų mokėti milžiniškas sumas. Kadangi dabartinė situacija nepatenka į oficialius “bankroto” apibrėžimo rėmus, tai nėra laikoma draudiminiu įvykiu.

Čia galima būtų pridėti dar vieną mito aspektą. Dalis graikų, protestuojančių prieš taupymo politiką, taip pat yra giliai pasiklydę mitologijoje ir iki šiol nenusileidžia ant žemės ir atsisako suvokti prasiskolinimo grėsmes ir taupymo svarbą. Vis dėlto tai, kad politikai kuria vienus mitus, o žmonės gyvena savo pačių susikurtoje mitologijoje, realybės nepaneigia.