Kai šį rudenį prasidėjo batalijos dėl maisto kainų augimo, netrūko keistų pareiškimų iš valdžios tribūnų. Pavyzdžiui, Seimo pirmininkas teigė, kad jei kainos kyla Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vienu metu, tai jau tikrai Kartelinis susitarimas: „Maisto produktų ir kitų prekių kainos keliamos dirbtinai. Kainos kyla vienu metu visose Baltijos valstybėse tose pačiose šakose. Be susitarimų nėra jokių galimybių tokiam reiškiniui atsirasti. Konkurencijos taryba ir kainų kontrolės komisija šioje vietoje veikia nekompetentingai ir silpnai. Aiškintis, dėl ko kyla kainos, ateityje galėtų būti įsteigta parlamentinė komisija.“  Arba, Konkurencijos tarybos pirmininkas teigė, kad mūsuose kainų neveikia Kinijos ir Indijos rinkos, nes mūsų gamintojai ten neeksportuoja (Lyg neegzistuotų pasaulinė rinka. RŠ). Tą patį kalbėdamas apie Vokietiją (kuri į Kiniją eksportuoja „tik“ kelis pricentus produkcijos) prieš kurį laiką teigė vienintelis LTV žurnalistas Briuselyje. Arba, Premjeras tvirtino, kad kainos kilo dėl kartelinių susitarimų, kuriuos įrodyti nelengva (suprask, kurie ir nėra įrodyti, bet „ir taip aiškūs“. RŠ), ir kad kainas sumažins Vyriausybės susitarimas su „Maxima“ (nors būtent tokie susitarimai tarp privačių įmonių ir yra karteliniai bei draužiami. RŠ)


Keistai atrodė, kai iš esmės tik LLRI ekspertai (ir patys rinkos dalyviai) kainų pokyčius siejo su pasikeitusia Lietuvos situacija (auganti pinigų masė, didėjantys energetiniai kaštai ir darbo užmokestis) bei išorinės sąlygos: paklausos augimas, pirmiausiai augančiose Azijos ekonomikose bei pasiūlos sumažėjimas dėl biodegalų gamybos plėtimo (o pastarasis – dėl subsidijavimo).


Bet gal kartais bus įsiklausyta bent į pasvarstymus iš šalies. Štai gruodžio 8 d. “The Economist” numerį skiria temai „Pigaus maisto eros pabaiga“ ir konstatuoja, kad „kylančios pajamos Azijoje ir etanolio subsidijos Amerikoje užbaigė krentančių maisto kainų erą“. Beje, siejant su kita tema, apie kurią vis parašo mano kolega Žilvinas, galima dar pridurti: „ir dar labiau paskatino kirsti Amazonės miškus“.


Kontraintuityvu taip teigti, tačiau augančios maisto kainos iš principo ne tik didina, bet ir mažina skurdą. Lietuvoje žemdirbiai dėl augančių maisto kainų gyvena tik geriau. Tačiau kaip pastebi Pasaulio bankas (kurį cituoja tas pats „The Economist“) iį principo patys neturtingiausi pasaulio gyventojai užsiima būtent žemės ūkiu.


Ir galiausiai – ką gali padaryti valdžia? Kainų reguliavimas, be abejonės, blogiausias iš visų pasirinkimų, nes jis tik atbaidytų nuo maisto auginimo, gaminimi, pardavimo ir taip sukurtų deficitą. Vienintelis geras dalykas – tai inovacijos ir konkurencija. Taip taip – inovacijos! Tačiau kol mes svajojame apie proveržio kryptis aukštų technologijų srityje, tuo pačiu leidžiame valdžiai ir aktyviems piliečiams smaugti tas realias iniciatyvas, kurios gali smarkiai padidinti produktyvumą. Pavyzdžiui, nebuvo leista Lietuvoje auginti genetiškai modifikuoto rapso, neįsileidžiamos kiaulių fermos, kurios kiaulienos parūpintų pigiau. Jei tai mūsų pasirinkimas, tai tuomet nesakykime, kad mūsų prioritetas stabdyti maisto kainų augimą, didinti produktyvumą ir konkurencingumą.

Rodyk draugams