Natūrinis ūkis – tai ūkis, kuriame produktai gaminami, o ne perkami. Tiek, kiek sumažėja poreikis pirkti, atitinkamai sumažėja ir poreikis parduoti. Mažėja darbo pasidalinimas, mažėja priklausomybė nuo kitų žmonių, auga priklausomybė nuo gamtos ir atsitiktinumų, mažėja efektyvumas, auga skurdas. Tad natūralu, kad natūrinius ūkius keičia prekiniai – piniginiai santykiai.

 

Vakar paskelbta, kad svarstant politiškai jautrų ir biurokratiškai mielą tarnybinių butų klausimą pagaliau prieita sensacingos išvados: gana su natūriniu ūkiu, reikia įvesti kainą! Tai reiškia, kad jei kažkam reikia suteikti gyvenamąsias patalpas (dėl to, kad, tarkime, žmogus atvyko laikinam darbui iš kito miesto), turi būti mokama piniginė kompensacija, kuri leistų butą (namą, kambarį bendrabutyje, etc.) išsinuomoti rinkoje. Genialiai paprasta, ir aišku tai buvo jau seniai. Džiugu, kad nuspręsta bent dabar.

 

 Kita vakarykštė „naujiena“ rodo šios pamokos neišmokimą. Į Vilnių bei kitus miestus priguža naujų studentų, kuriems reikia kažkur gyventi. Jei ne dažnas palydovas - triukšmas ir netvarka – tai geriausias pasirinkimas yra bendrabutis. Daugeliui vis tiek geriausias, nes lengviausiai pakeliamas finansiškai - dėl to, kad kainuoja pigiau nei nuomotis būstą rinkoje. Tad nenuostabu, kad bendrabučių trūksta. Sprendimo kelias lyg ir paprastas: daugiau pinigų aukštosioms mokykloms, kad jos pastatytų daugiau bendrabučių.

 

 O kaip dėl daugiau savarankiškumo, kad jos pačios ar su verslu galėtų plėsti bendrabučių ūkį. Arba netgi trečia alternatyva: pavyzdžiui, parduodami visi Universiteto turimi bendrabučiai (kad ir su sąlyga, kad verslas ten toliau laikys bendrabučius), o gautos lėšos (kartu su kasmet bendrabučių subsidijavimui skiriamomis lėšomis) padedamos į fondą, iš kurio mokamos stipendijos socialiai remtiniems studentams. Studentai nori – naudoja tas stipendijas kambariui nuomotis bendrabutyje, nori – butui ar kambariui kitur, o nori (ir gali) – gyvena pas tetą ar pusbrolį ir stipendiją panaudoja duonai, vadovėliams ar mokesčiui už mokslą.

 

 Nesakau, kad tai universalus receptas, bet visgi, o kodėl gi ne? Kai kuriais atvejais tai gal tikrai geriausia išeitis. Ach, tiesa – šiandieninė aukštojo mokslo valdymo bei studijų finansavimo sistema to netgi nelabai leidžia.

Rodyk draugams