Pirma diena. Sekmadienis


 


Nežinau kodėl nusprendžiau parašinėti dienoraštį… Nesu to daręs nuo kažkurio kalnų žygio. Gal Tokijus taip įkvėpė? O gal todėl ir rašau, kad susivokčiau.


 


Ką galvojau apie Japoniją prieš skrendant ir kokius įvaizdžius buvau susidaręs iš sutiktų žmonių, knygų, filmų? („Paskutinis Samurajus“ nesiskaito, bet „Pasiklydę vertime“ aiškiai darė įtaką). Jei jau užsiminiau apie filmus, tai iš karto pasakysiu, kad ta simpatiška herojė ir mielas herojus visiškai be reikalo dėjosi, kad Japonijoje jiems tenka nuobodžiauti – bent jau mano pirmos dienos vakariečio įspūdis tas, kad nesu čia „pasiklydęs“ labiau nei bet kuriame Europos mieste.


 


Grįžkim prie išankstinių nusistatymų. Atrodė, kad Japonija labai dviprasmiška. Viena vertus, jautri, didinga, dvasinga kultūra (kaligrafija, japoniški sodai, aikido), kita vertus – chaoso pilnas pasaulis (japonai - vaivorykštės spalvos plaukų savininkai, bušido mėgėjai, kvailų kompiuterinių žaidimų maniakai, elgiasi perdėm kolektyvistiškai, miestai – betono džiunglės).


 


Nusileidus Tokijuje pirmas įspūdis – labai žalia ir tai nuteikia gerai. Dar oro uoste dar pro lėktuvo langą matosi laikrodis ne koks elektroninis ant banalaus stogo, o pusiau iš žolių padarytas. Gražu, skoninga. (Paskui oro uoste savireklamos filmuke sužinau, kad oro uostas privatizuotas, ir giriasi kaip jame atsisakyta kai kurių eiles sukeliančių dalykų, kurių pilna kituose dideliuose oro uostuose.) Dar gerai, kad galima susišnekėti angliškai – irgi ne taip, kaip tam gerame filme.


 


Viešbutis kaip ir dera didelis su mažais kambarėliais. Nieko nuostabaus. Bet pats miestas – keista, tačiau gražus. Tikrai betono džiunglės – aukšti namai, tarp kurių atstumas kartais kokie penki centimetrai, nuolat kelias lygiais išdėstyti viadukai, tanku, daug. Tačiau kaip čia tarp betono įpaišytos ramybės oazės! Pavyzdžiui, tarp dangoraižių parkelis, parkelyje prūdelis, prūdelyje valtelės, o ten žvejai sau ramiai medituoja ties plūde. Gamtos mažai, bet ji ten kur tikrai labai reikia. Daug pravažiavau, bet dar nepamačiau jokios didingos aikštės (kokia galutinai bus užtvirtinta Lukiškių vieta). Ko gero, apskritai jokios aikštės. Jei laisva vieta, tai parkas, žaidimų aikštelės ar kažkas panašaus. Žodžiu, ne pompastikai, o žmogaus kūnui ir sielai. Ir kažkaip gražiai tai šen, tai ten jūra (vandenynas?) atsiveria. Žodžiu, Tokijus įsikūręs ir suorganizuotas taip, kad tiktų gyventi (jei tik apskritai didesnis miestas alergijos nekelia).


 


Visi atrodo labai draugiški, organizuoti. Beje, nieko nemačiau robotizuoto – daug aptarnaujančio personalo, visi tvarkingai, laiku, kultūringai, paslaugiai, etc. Padaro savo darbą kad man būtų patogu. Pasako ką nors ir nusilenkia pagarbiai. Jei ką paduoda (kad ir kambario raktus ar sąskaitą), tai nusilenkdami ir abiem rankom. Labai gerai pasimato, kas yra pagarba bendravime ir kaip mums to reiktų tik mokytis. Mokausi – sąskaitą paimu abiem rankom. Visai gerai.


 


Per pietus, nors po skrydžio ir neišsimiegojęs, ir dar darbų turėsiu nuveikti, einu ne miegoti, o pavalgyti. Ir skrandis prašosi jį užpildyti, ir šiaip smalsu kaip ta mano mėgstama japoniška virtuvė pačioje Japonijoje. Puiki! Pradedant nuo to, kad netgi užsisakyti valgį kažkaip netgi paprasčiau negu kokiame McDonalde, kur, atsimenu, Lietuvoje net pasimečiau bebandydamas. Yra čia kaip bakstelėti pirštu į tvarkingai sudėliotus pasiūlymus su kainomis ir nuotraukomis. Padeda ir tai, kad žinau, kaip papildomai sriubos paprašyti (Miso Shiru – labai skani). Maistas realybėje atrodo dar skanesnis, o porcijos – didesnės. Beje, kodėl už 20 litų sumą Vilniuje Japoniškame restorane dar niekad nesu sočiai pavalgęs, o čia geresnio, skanesnio maisto už tiek – iki valiai?


 


Prisimindamas savo senas aikido treniruotes ir ten vartotus japoniškus žodžius, niekaip neatsimenu, kaip „laba diena“. Užtat visi man rodos patenkinti kai sakau „arigado“ (ačiū). Pasakysiu kad ir „seienara“ (nežinau kaip rašosi, bet reiškia „viso gero“).


 


Gal šiandieniniai įspūdžiai ir iškreipti – juk sekmadienis? Tačiau sekmadienis irgi savo kažką parodo. Žmonių nedaug. Netgi tos keistos kompiuterinių žaidimų vietos, matosi, apytuštės (kita vertus restoranėliuose yra klientų). Tačiau labiausiai matosi, kad sekmadienį dirba visi tie, kas rausia gatves, kad sutvarkytų kokią kanalizaciją ar kabelį. Toks įspūdis, kad vakar išrausė, o šiandien jau ir užbaigs. Pamatysim.

Rodyk draugams