Pirmadienis


 


Antra diena Tokijuje. Nebesu taip susižavėjęs kaip kad pirmąją, bet vis tiek gerai. Apie įspūdžius iš gatvių ir panašius – kiek vėliau. O kol kas – ką aš čia veikiu ir kas iš to.


 


Taigi dalyvauju aš Mont Pelerini Society eiliniame metiniame suvažiavime. Draugija garbinga, prieš 60 metų įsteigta ne kieno nors kito, o Hayeko, kuris prieš porą metų kaip tik buvo parašęs savo garsiąją knygą „Kelias į vergovę“, taikliai adresuotą „visų rūšių socialistams“. Kiek teko girdėti, netgi pirmame susitikime, viešbutyje prie Pelerino kalno Prancūzijoje vieningos atmosferos nebuvo. Po diskusijų Mises (mano žiniomis, geriausias kada gyvenęs ekonomistas) išvadino kompaniją „a bunch of socialists“. Va taip. Paskutinis iš šios steigėjų kompanijos kaip tik, deja, pernai mirė – tai Milton Friedman. Kam jau užtenka, kitas (nors ne. Ne „kitas“, o „sekančias“! Kalbos įvairovės, tikslumo, ir gynimo nuo kalbininkų vardan) tris pastraipas galite praleisti.


 


Šiemet konferencija apie technologijas ir laisvę. Tiesą sakant, socialistų ir dabar netrūksta. Vienas toks iš Oxford (ačiū Dievui bent ne šios garbios bendruomenės narys, o svečias) aiškino kaip reikia valdžiai reguliuoti gyvenimą taip, kad kuo daugiau laimės pasiektų kuo daugiau žmonių. Ir ne bet ką siūlė taip reguliuoti, o genetines modifikacijas negimusiems kūdikiams… Man tai kraupu. Jam – natūralu. Beje, jis susirūpinęs ir tokia sritimi, kaip robotų etika… (Tipo, po poros dešimtmečių robotai mus gal net pralenks savo intelektu, todėl reikia galvoti ir kaip su jais etiškai elgtis, ir kaip nesileisti, kad jie mus užvaldytų). Bet šiaip buvo visai nebloga diskusija apie bioetiką, kurios atpasakoti čia nesirengiu savo ir skaitytojų labui. J


 


Buvo tikrai gerų arba pusiau gerų pranešimų. Pavyzdžiui, apie klimato kaitą (tiksliau, isteriją dėl jos). Profesorius iš Harvardo parodė, kad mažiausiai energijos JAV vartoja Kalifornijos gyventojai, nors jie pateikinėjami kaip išlaidavimo pavyzdys (kaip gerai tie visi bent jau mano sutikti harvardiškiai koreliacija atradinėja ir sudarinėja!). Bėda ta, kad Kalifornijos nusistatyti žemės naudojimo apribojimai stumia gyventojus į daugiau energijos vartojimo reikalaujančias sritis. Štai kaip žaliųjų šūkis „mąstyk globaliai, veik lokaliai“ veikia praktikoje… Bet nebūtų tas profesorius iš Harvardo – ne gana to, kad viskas tik koreliacijomis paremta, pasakė išvadose, kad geriau CO2 mokestis nei žemės naudojimo reguliavimas. Kuo tai susiję jam, man atrodo, net nesvarbu.


 


Kitas profesorius – Kevin M. Merphy tikrai geras pasitaikė. Demaskavo klimato aliarmistus visiškai. Daug ką vertėtų atpasakoti, bet paskysiu tik keletą dalykų. Pavyzdžiui, žymiajame Stern raporte, kur siūlomas drastiškas CO2 mokestis, diskonto norma imama 0,1 procento, o ne rinkoje esančios palūkanos. Taip atrodo, kad nėra tiesiog kur kitur padėti pinigų, kaip tik investuoti į klimato kaitos stabdymą… Kitaip tariant, norėta gauti rezultatą, o duomenys ir kintamieji – jau atitinkamai ir pritempti: štai ir laikraščiuose skambėjęs siūlymas apie minėtą drakonišką CO2 mokestį, kuris harvardiškiams visai gal ir neblogas. Dar geras pastebėjimas: netgi prie nuosaikaus ekonominio augimo prognozių, žmonės po šimto metų bus 10 kartų turtingesni už mus. Tai ar nėra investavimas šiandien, kad jie gyventų geriau (netgi jei taip būtų) eilinis kartas, kai biedni subsidijuoja turtingus? Taiklu, netikėta. Na ir jau girdėtas tradicinis, bet stipriausias argumentas: aišku, kad klimato kaita jei ir vyksta dėl CO2, o pastarasis – dėl žmonių (kuo kalbėjęs Čekijos prezidentas Vaclav Klaus labai pagrįstai abejoja), tai daryti prielaidą, kad gyventi kaip dabar ateityje bus sunkiau galima tik tuomet, kai įsivaizduojame, kad viskas keisis, o žmonės – ne. (Na ir sakinėlį suraičiau, bet gal kas iššifruos. Man tai aiškus). Realybėje dėl klimato kaitos bus juk ir teigiamų efektų, o ir žmonių gyvenimo būdas gali pasikeisti, prisitaikyti. Beje, apie klimato kaitą man geriausia iliustracija yra pernai Turkijoje lankytas Ephesus miestas (griuvėsiai), kuris, aišku, buvo uostas (antras miestas po Romos Kristaus laikais), o dabar jūros iš išlikusių prieplaukų – net nematyti…


 


Grįžtam prie asmeninių įspūdžių. Kai atskrendant lėktuvu žurnale skaičiau, kad japonai labai paslaugūs – na gerai. Bet kad paprašius parodyti kelią palydi iki vietos, galvojau, kad pagražinta. Pasirodo, kad ne. Pats vėlų vakarą atsitiktinio praeivio – jauno vaikinuko – paklausiau kelio. Jis sakė, kad eina link ten. Atėjom, o jis apsisuko ir atgal. O būtų užtekę maždaug bent parodyti. Na bet negirkim tiek tų japonų. Jie, sako, tik mandagūs ir pagarbūs, o draugiškumo mažai. Mums patinka tuo tikėti, tad ir tikėkim…


 


Šiandien pasivažinėjau metro. Patogu, greita, pigu. Bet orientaciją prarasti nesunku: angliškai ne visur parašyta, linijų gausybė, žmonių irgi, viskas persipynę, stotys ir praėjimai po žeme po ištisais kvartalais išsirangę. Vakare einu link namų, o kelias tolimas, ogi žiūriu metro stotis pažymėta. Įlindau po žeme, o ten žmonių daugiau negu viršuj gerokai, nors iki pačios stoties labirintais dar bent kokį pusę kilometro ėjau.


 


Įdomu, kad per konferenciją duoda prašmatnaus maisto, kuris, deja, vakarietiškas. Skanu, bet savo maistą jie geriau ruošia. Šiandien vakare pačiam Tokijo centre už maždaug 20 litų suvalgiau dvigubai tiek, kiek kiti japonai valgė ir liko sotūs. Beje, pamačiau ir tuos garsiuosius kostiumuotus po darbo su kolegomis pamažu nusigėrinėjančius japonus. Kažkaip kitaip negu pas mus tai vyksta – lyg ir darboholiška atmosfera, bet labai visiems viskas tinka prie veido ir savo vietoje atrodo.


 


Parkus ir japonišką sodą kol kas mačiau tik arba iš toli, arba pro langą L Laikas rytoj ramaus laiko ten apturėti.

Rodyk draugams