Pasaka. Prikepė mamytė bandelių ir sako Raudonkepuraitei – nunešk jų sergančiai senelei. Tais pasakų laikais buvo dar įprasta, kad artimieji rūpinasi senoliais, ligoniais… Beeidama su kvepiančiomis bandelėmis mergaitė sutinka … socialdemokratų rožę. Šioji sako – „kur eini, ką neši“, o mąsto – bandelių gražiuoju juk neatiduos… Na, rožė bandelėmis neminta, bet ras kur prasmingai panaudoti. Nubėgo socialdemokratų rožė visu greičiu, užbadė senelę, pati senele persirengė ir guli lovoj. Atėjo Raudonkepuraitė – kyla jai įtarimų dėl senelės tapatybės.


 


-         Senele senele, kodėl tavo tokia skaisčiai raudona galvelė?


-         Į rinkimus einu, dukrele, dėl rinkimų noriu gražiai pasirodyti..


-         Senele senele, bet tu juk – rožė, kam tau bandelės?


-         Kad kitoms senelėms, našlelėms, vaikučiams ir mamytėms dosniai padalinčiau.


-         Senele senele, kodėl tavo tokie aštrūs spygliai?


-         Kad atimti bandeles iš tokių kvailų mergiočių, tegu ir su raudona kepuraite, galėčiau!


 


Ėjo pro šalį ir profsąjungos, ir darbdaviai, ir ekspertai. Barė barė jie socialdemokratų rožę. O kas jai – rinkimai jau įvyko, skaisčiausioji socialdemokratų rožių rožė aukščiausią reitingą už raudoniausius žiedelius gavo. O dabar jau ir spyglius parodyti galima!


Čia pasaka ir baigiasi – dauguma jų neturi laimingos pabaigos.


 


Ne pasaka. Ar nepasijutote išduoti antrą dieną po rinkimų, kai vyriausybė pasakė – o dabar štai jums du procentiniai punktai papildomų Sodros įmokų – sumokėkite už mūsų priešrinkiminį dosnumą? O mes čia visi bandeles kepame. Stengiamės, plušame. Sodros lubų laukiame.

Rodyk draugams