Šįkart trumpai apie kitką. Pralinksmino viena straipsnio ištrauka:

„Kalbėdama apie šalies ekonomiką I. Šimonytė pabrėžė, kad Lietuvos situacija nesiskiria nuo kitų valstybių. Smulkesni rodikliai, sudarantys didžiuosius, rodo atsigavimo bei stabilizavimosi ženklus. „Galima daryti prielaidą, kad matome stabilizavimosi ženklus ir tam tikrą pozityvą.““

Taip, tokią prielaidą žinoma, jog galime daryti. Bet ji tik ir liks prielaida be jokios išvados. Juk galima daryti prielaidą, jog Lietuvoje jokios krizės niekad ir nebuvo. Pati savaime ji nieko nepasako.

Žodis „prielaida“ pastaruoju metu pasidarė itin populiarus viešai pasisakančiųjų tarpe. Manau, jog nemažai atveju jis lieka nevisai suprastas, tapęs politiniu žargonu. Žvilgtelėjau į lietuvių kalbos žodyną: „prielaida – iš anksto priimama sąlyga, pradinis samprotavimo teiginys.“ Žodžiu teiginys, kurį priimame kaip neginčijamą, kuris padeda mums juo pasinaudojus toliau konstruoti savo mintis.

Šiuo konkrečiu atveju, prielaida turbūt reiktų laikyti tai, jog tie „smulkesni rodikliai, sudarantys didžiuosius“ gali ką nors pasakyti apie Lietuvos ekonominę padėtį. O jau tuomet formuoti išvadą, kad jie rodo „stabilizacijos ženklus“. (Čia irgi – rodiklis jau pats yra „ženklas“, tai kokius dar ženklus jis gali rodyti.)

Viešai kalbėti yra tikrai labai sunku. Tik baisu kai tam tikros frazės tampa politiniu žargonu apibūdinti patys nebežinom ką.

Patiko (0)

Rodyk draugams