„Dabartinė monetarinė politika neveikia,” - maždaug taip savo kalbą pradėjo Lars Christiansen Investuotojų forumo renginyje, kur jam teko pakeisti Nouriel Roubini. Deja, po to sekė siurprizas. Pasirodo ji neveikia, nes monetarinės politikos veiksmai yra nepakankamai dideli. Pinigų augimas yra per lėtas, o tikroji infliacija - per žema. Taupanti Lietuvos valdžia yra „kalvinistai”, be reikalo atgailaujantys už skolas (jei bandydamas sutrumpinti ir supaprastinti ilgą sudėtingą prezentaciją, truputį iškreipiau mintį - atsiprašau, netyčia).

„Sutinku, kad monetarinė politika neveikia,” - savo kalbos pradžioje sakė Nomuros Tyrimų instituto Japonijoje ekonomistas Richard R. Koo. Bet, pasirodo, ji neveikia dėl to, kad trūksta fiskalinio stimulo. Prasiskolinusios įmonės, gavusios pinigų, stengiasi užlopyti skolas, o ne leisti pinigus.

Po šito sekė dar didesnis šokas. Pasirodo, Ben Bernanke vos ne vienintelis supranta, kas nutiko Didžiosios depresijos JAV metu. „Dabar gi respublikonai tik ir nori karpyti išlaidas… Ben Bernanke yra mūsų vienintelė viltis…,” - tęsė jis. Jei galvojame, kad Japonijos patirtis su fiskaliniu stimulu, t.y. keliai ir tiltai į niekur, nedavė rezultato, pasirodo - klystame. Pasirodo, niekas iki galo taip ir nesupranta, kas įvyko Japonijoje. Mūsų turimas įsivaizdavimas, kad fiskalinis stimulas Japonijoje neištraukė šalies iš depresijos teigiamų rezultatų irgi yra neteisingas. O daug kartų kartojamas melas tampa tiesa (jei bandydamas sutrumpinti ir supaprastinti ilgą sudėtingą prezentaciją, truputį iškreipiau mintį ir čia - vėlgi, netyčia).

Po to abi žvaigždės, t.y. Christiansen ir Koo dar ilgai ginčijosi. Daug kartų minėjo Didžiąją depresiją, jos pasekmes ir sprendimus. Vėl ir vėl išlįsdavo argumentas, kad Depresija tęsėsi ilgai tik todėl, kad valdžia ėmėsi nepakankamai daug priemonių. Žiūrint plačiau, apie Didžiąją depresiją JAV, nepaisant to, kad visi save gerbiantys keinsistai ją mini, visi žino labai nedaug. Reiškinys, įvykęs labai labai seniai, toli toli, yra tapęs mitu. Pagal tą mitą: JAV veikė laisva rinka, kuri ir privedė prie depresijos. Vėliau atsirado Ruzveltas, kuris įgyvendino progresyvistinę ekonominę politiką ir valdžios pagalba ištraukė šalį iš krizės. Laisva rinka neveikia, valdžia veikia. Lietuvai užteks taupyti, reikia „stimuliuoti ekonomiką”.

Negaliu nesutikti. Daug kartų kartojamas melas pradeda atrodyti kaip tiesa. Bet daug mitų apie Didžiąją depresiją yra paneigiama paprasčiausiais istoriniais faktais. Štai ką apie progresyvistinę politiką Didžiosios depresijos metais rašo patys amerikiečiai:

“Esminė „Naujojo kurso” ekonominė politika buvo valdžios remiami industriniai karteliai, žemės ūkio karteliai ir darbo jėgos karteliai. <…>. „Nacionalinio atsigavimo” iniciatyvos esmė buvo beveik identiška tuometinei Italijos korporatistinei sistemai. Kiekvienas sektorius ar šaka buvo organizuota į valdžios kontroliuojamą „korporacinę” asociaciją, kuri galėjo nustatinėti gamybos kiekius ir kainas. JAV kiekviena pramonės šaka buvo organizuota į federalinės valdžios prižiūrimą asociaciją, kuri irgi galėjo riboti gamybą ir nustatyti kainas. Antimonopoliniai įstatymai buvo tiesiog padėti į šalį.

Tūkstančiai naujų valdžios inspektorių galėjo ateiti į kiekvieną gamyklą, pašalinti savininką, išrikiuoti darbuotojus ir juos tardyti. Niu Džersio siuvėjas Jack Magid „išgarsėjo”, po to kai jis buvo suimtas, nuteistas ir įkalintas už tai, kad lyginimo paslaugas teikė už 35 centus, kai asociacija buvo nustačiusi 40 centų kainą. Ruzvelto administracija nustatinėjo algas, palankias profsąjungoms.

Mokesčiai išaugo, o tai savo ruožtu didino nedarbą. Nedarbo lygis 1933-1940 periodu siekė apie 18 proc. 1933 m. -28 proc. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą - apie 18 proc. JAV atsigavimas buvo lėtesnis nei D. Britanijos. Išplėsta Atsigavimo Finansų Korporacija smarkiai išsiplėtė, tuo pačiu sumažindama kapitalo rinkų efektyvumą ir taip prailgindama Depresiją.

Ši korporacija perskirstė milijardus dolerių abejotinos ekonominės vertės, tačiau su politikais susijusiems verslams. Atsigavimo Finansų Korporacija buvo panaikinta 1955, po korupcijos skandalo.

Ruzvelto viešųjų darbų programa buvo ekonominė nelaimė, tačiau politinė sėkmė, nes sukūrė daug įtakos politikams. 1939 m. speciali Senato komisija nustatė, kad daug programos darbuotojų buvo verčiami pasirašyti pasižadėjimą balsuoti už Demokratų partiją. Kai kuriais atvejais, piniginė parama partijai buvo sąlyga įsidarbinimui. Verslai tiekiantys prekes ir paslaugas valdžiai, mainais privalėjo paremti Demokratų partiją.

Kaip 1939 metais sakė Henry Morgenthau „Mes bandėme leisti pinigus. Mes leidžiame daugiau nei bet kada, bet tai neveikia <…> po aštuonerių šios administracijos metų mes nedarbo lygis toks pat, kaip pradžioje <…> plius didžiulė skola.” / Šaltinis: http://wiki.mises.org”

Taigi, kaip visada, neteisingi faktai veda prie neteisingos teorijos. O jei teorija leidžia politikams leisti mokesčių mokėtojų pinigus savo reikalams ar politinėms simpatijoms nusipirkti, tokios teorijos tampa labai patogios. Užsienio žvaigždžių sinchroninio vertimo pakalba klausėsi būrelis „už didesnį valstybės vaidmenį” pasisakančių politikų. Kruopščiai užsirašinėjo. Spėju po kokio mėnesio pasakos apie „išsivysčiusių šalių patirtį”, gal net pabandys suregzti ir kokį istorinį pavyzdį apie „Didžiąją depresiją Amerikoje”. Ką gi, susitiksime, pasiginčysime.

Kaip jau sakiau anksčiau, socialistinės idėjos ateina ne tik iš raudonų transparantų, ar Gegužės 1-osios paradų. „Išmanusis socializmas” gali pasirodyti labai modernus ir „vežantis”. Galima pasiimti raudoną vėliavą, šakes ir reikalauti atimti buožių žemę. Galima siūlyti spausdinti pinigus arba mokesčių mokėtojų pinigais vykdyti „fiskalinį stimulą”. Esmė ta pati - atimti ir padalinti. Kai supranti, kad beveik visos valdžios siūlomos alternatyvos yra atimti ir padalinti, mąstantį žmogų apima asmeninė didžioji depresija.

Patiko (11)

Rodyk draugams