Pradėkime nuo to, kad mokestis už gyvatuką iš tikro renkamas ne už gyvatuko paslaugą, bet už karšto vandens cirkuliacijos metu daugiabučiame name sunaudotos šilumos kiekį. Kitaip tariant, šis mokestis iš esmės susidaro ne už vonios šildymą ir rankšluosčių džiovinimą, o už energiją kuri sunaudojama kai karštas vanduo yra tiekiamas individualiems butams. Ši energija skirta tam, kad karšto vandens sistemoje būtų palaikoma higienos normas atitinkanti temperatūra ir, kad atsukus čiaupą iš karto bėgtų karštas vanduo.

Šilumos pirkimo teisinė bazė daugeliu atvejų yra nereikalingai painus reguliacinės sistemos produktas. Nors savo esme procesas, kuomet daugiabutis namas iš šilumos tiekėjo perka šilumą ir po to tą šilumą išsidalina tarp butų, turėtų būti ganėtinai paprastas. Kitaip tariant, grupė bendrasavininkų pirktų tam tikrą šilumos kiekį iš šilumos tiekimo kompanijos prie „įvado“, o jau kaip ir kur ta šiluma panaudojama daugiabučio namo viduje, turėtų būti tik jo savininkų reikalas. Jeigu dalis įsigytos šilumos panaudojama nenaudingai, už tą neefektyvumą yra atsakingi to namo savininkai, o ne šilumos pardavėjas ar kiti namai. Lygiai taip pat, kaip prekybos centras ar kiti pirkėjai neatsako, jei pakeliui iš prekybos centro mes netyčia sudaužome savo pirkinį.

Pagrindinė problema, kaip pagrįstai ir teisingai paskirstyti mokestį kiekvienam buto savininkui. Atsiskaitymo metodas už sunaudotą karštą vandenį įdiegus skaitiklius supaprastėjo (kiek sunaudojai, tiek ir moki). Tačiau paskirstyti išlaidas už cirkuliaciją yra sudėtingiau, nes, nors tai iš esmės yra visų daugiabučio gyventojų naudojama energija, nei vienas gyventojas nesijaučia ją vartojantis asmeniškai. Idealiu atveju geriausią sprendimą priimtų pats bendrasavininkų susirinkimas, kuris ir nuspręstų, kaip paskirstyti išlaidas už bendrai suvartotą šilumos energiją tarp savo narių.

Tačiau nereikėtų pamiršti, kad daugelis apmokėjimo problemų kyla ir dėl kai kurių bendrasavininkų nesąžiningumo. Ne viename daugiabutyje yra pasitaikę atvejų, kuomet individualūs butai prisijungia prie laiptinės ar rūsio apšvietimo laidų ir taip „taupo“ kaimynų sąskaita. Apie išradingumą klastojant karšto ir šalto vandens skaitiklių parodymus, turbūt būtų galima išleisti atskirą specializuotą leidinį.

O kaip dėl sausų rankšluosčių ir šiltos vonios? Teoriškai būtų galima leisti gyventojams atsisakyti šios paslaugos ir taip sutaupyti dalį šilumos energijos Tačiau, net ir panaikinus „gyvatukus“ energijos sąnaudos cirkuliacijai vis tiek išliktų, o vonios šildymas ir rankšluosčių džiovinimas kitais būdais, pvz., elektriniu šildytuvu, taip pat kainuotų.

Tad problema čia ne „gyvatuko“ buvimas ar nebuvimas, o tai, kad daugiabučiuose namuose egzistuoja bendrai naudojamos šilumos sąnaudos, kurias reikia apmokėti. Geriausias būdas mažinti šias išlaidas – investuoti į namo šilumos įrenginius, padaryti juos ekonomiškesnius. Kad tai įvyktų, reikia, kad daugiabučio namo gyventojai suvoktų, kad visas namas, o ne tik jų butas, yra jų ir tik jų nuosavybė (ir, tuo pačiu, atsakomybė).

Rodyk draugams