Šios savaitės The
Economist
primena, kad nepaisant visos retorikos ir klaidingų politikų
samprotavimų, globalizacija atnešė daugiau naudos, nei žalos. Tokios žinios
ypač svarbios kasdieniniame diskurse, kuris yra visiškai iškreiptas. Paprastoms
tiesoms (pvz., mainai yra abipusiškai naudingi (net jei vienai pusei jie
naudingi labiau), prekyba nėra nulinės sumos žaidimas (zero sum game), darbo
vietos nėra gerovės šaltinis ir t.t. yra klijuojamos teorijų ar akademinių
prasimanymų etiketės. Tuo tarpu įvairioms ekonominės fikcijos, pvz., valstybei
reikia finansiškai remti verslą, arba konkurencija yra „nesąžininga“ (nes,
tarkim, darbuotojai Kinijoje turi mažiau socialinių garantijų) pristatomos kaip
realaus gyvenimo tiesos. Nieko nuostabaus, kad tokioje aplinkoje, net ir pačiam
objektyviausiam ir nepopulistiškiausiam politikui,  tinkamą sprendimą priimti yra sunku.

Kita vertus, kas
iš to. Politika nėra objektyvus ginčas, kuomet besiginčijantys yra sąžiningi, atviri,
o tiesos nevadina melu. Politika, skirtingai nei mokslas, nėra tiesos
ieškojimas. Politikoje svarbu ne surasti tiesą, o įtikinti žmones. Todėl nei
vienas racionalus politikas nebus tiek savižudis, kad bandytų pakeisti žmonių ekonominį
pasaulio suvokimą (apie
šališką supratimą rašiau ir anksčiau
). Blogi sprendimai leidžia išsilaikyti
netvariai ekonomikos struktūrai išsilaikyti, tačiau tokią ekonominę struktūrą išlaikyti
reikia vis daugiau valdžios pastangų, todėl globalizacija atrodo vis
grėsmingesnė ir t.t.. Užburtas ratas sukasi.

Tik įdomu, kodėl
šioje vietoje tradiciniai intervencionistai nerėkia „market failure“? Atsakymas
iš dalies pateiktas straipsnyje. Kuo labiau verslas tampa tarptautiniu, tuo
mažiau jis priklauso nuo vietinių politikų ar biurokratų malonės. O kas jau
kas, bet valdžia labai nemėgsta konkuruoti su kita valdžia.

Rodyk draugams