Diskusija apie
privačią (ar labiau privačia) sveikatos apsaugos sistemą vyksta daugmaž šiuo
principu. 1. Privati sveikatos
= JAV sveikatos apsauga. 2. Visi žinome, kad JAV
sveikatos apsaugos sistema yra bloga. 1+2=  priva
tesnės sveikatos apsaugos sistemos mes nonorime. Šiame supaprastinime, be
abejo, yra daug ginčytinų dalykų, tačiau norėčiau pasidalinti įžvalgomis iš
nesenos CATO publikacijos
(WHO‘s fooling who?) apie Pasaulio Sveikatos Organizacijos tyrimą
(pilna
versija čia).

Privačia ir bloga
JAV sveikatos sistema mus gąsdina visi: nuo europiečių iki neva objektyvaus
Michaele Moore (kuris savo filme Sicko daugmaž teigia, kad Kubos
sveikatos apsaugos sistema yra geresnė nei JAV). PSO reitingas čia be abejo
vaidina didelį vaidmenį; jūsų autorius šio reitingo irgi nekvestionavo.

Tačiau, kaip
teigia CATO, pažiūrėjus atidžiau, pamatysime, kad pusė PSO reitingo yra paremta
neobjektyviais normatyviniais argumentais. Indeksą sudaro 5 komponentai:
Sveikatos lygis (25 proc.), Sveikatos paskirstymas (25 proc.), Reagavimas (12,5
proc.), Reagavimo paskirstymas (12,5 proc.), Finansinis sąžiningumas.

Pirmas ir trečias
indikatoriai, anot CATO yra objektyvūs ir tinkami, o visi kiti – paremti įsivaizdavimu,
kaip turi būti. Pvz., finansinis sąžiningumas čia įsivaizduojamas tada, kuomet
turtingieji už sveikatos apsaugą moka daugiau (net jei jie tokių paslaugų
sunaudoja mažiau).

Be abejo, nei
vienas panašus reitingas nėra visiškai objektyvus, ne veltui sakoma, kad
reitingai daugiau parodo apie jų autorius nei apie tiriamus dalykus. Skirtumas
tik tas, kad kuomet kokį reitingą pristato kokia laisvarinkiška organizacija, šis
„autorių neobjektybumo“ tikras ar tariamas veiksnys visuomet yra pabrėžiamas.
Tuo tarpu, priimta manyti, kad tokios grandiozinės tarptautinės valstybinės organizacijos
kaip JTO ar PSO yra objektyvios, nors taip iš tikro nėra. Be to, manau, panašaus
pobūdžio organizacijų neobjektyvumas taip pat nėra atsitiktinis, t.y. jos yra „tendencingos
į kairę“ tiek dėl savo veiklos pobūdžio, tiek dėl žmonių kurie ten dirba. Tai siejasi
ir su tendencija, kad akademikai
dažnai yra kairiųjų pažiūrų
.

Didelės tragedijos
tame nėra. Tai tik dar sykį patvirtina libertarų tiesą, kad valdžia nėra
objektyvi bei eilinį sykį (neužpriklausomai nuo politinių pažiūrų) primena, kad
racionaliai kvestionuoti neva „teisingus“ dalykus būtina.

P.S. Pastabos darbe
iš statistinės srities taip pat, manau, aktualios.

Rodyk draugams