Apie skurdą ir santykinį skurdą

Publikacijų skurdo tema šiandiena yra labai daug, ir tokia tendencija lyg ir pateisinama- gi vis dėlto krizė, žmonės praranda darbą ir t.t. Tačiau jei atsiminsite neseną istoriją, tai net ir ankstesnio kilimo laikais, apie „skurdą“ buvo kalbama nemažai. Kodėl taip yra? Viena paprasta priežastis – dauguma kalbėtojų apie „skurdą“ kalba ir cituoja ne tikrąjį skurdą (t.y. kada žmonės neturi ką valgyti), o santykinį skurdą, kurį tiksliau reikėtų vadinti turtine nelygybe, t.y. kiek skiriasi žmonių pajamos.

Paprastas pavyzdys, įsivaizduokite 10 žmonių grupę, kurioje pirmas uždirba tūkstantį, antras du tūkstančius, trečias – tris, ir taip toliau. Pagal ES naudojamą santykinio skurdo apibrėžimą, kad „skursta“ visi tie, kas uždirba mažiau, nei 60 proc. vidurkio (tiksliau –„medianos“, bet šiuo atveju vidurkis ir mediana sutampa) galime suskaičiuoti santykinio skurdo lygį toje grupėje (žr. žemiau).

Vidurkis = (1000 +2000+3000+4000+5000+6000+7000+8000+9000+10000) / 10 = 5500

“Skurdo riba” yra 60 proc. vidurkio, t.y. 5500*0.6 = 3300

Taigi mūsų įsivaizduojamoje žmonių grupėje, santykiniame skurde gyvena 3 žmonės, t.y. tie, kurie uždirba 1000, 2000 ir 3000.

Dabar įsivaizduokime, kad visų grupės žmonių pajamos padidėja du kartus, t.y. tas kuris uždirbdavo 1000 dabar uždirba 2000, tas, kuris uždirdavo 2000 dabar uždirba 4000 ir t.t. Galime suskaičiuoti, ar „santykiniame skurde“ kas nors pasikeitė. (žr. žemiau)

Vidurkis = (2000+4000+6000+8000+10000+12000+14000+16000+18000+20000) / 10 = 11000

“Skurdo riba”, t.y. 60 proc. vidurkio yra 11000*0.6 = 6600

Mūsų įsivaizduojamoje grupėje „santykiniame skurde“ gyvena tie patys 3 žmonės,kurie uždirba 2000, 4000 ir 6000.

Kitaip tariant, nors tie žmonės realiai gyvena 2 kartus geriau (t.y. turi dvigubai daugiau pinigų), pagal santykinio skurdo apibrėžimą jie vis tiek gyvena „skurde“. Akivaizdu, kad taip skaičiuojant, tarp 10 turtingiausių pasaulio žmonių taip pat rastume „skurdžių“.

Dabar įsivaizduokime, kad tos išaugusios pajamos staiga smarkiai sumažėjo: tas kuris uždirbdavo 2000 dabar uždirba 500, tas kuris uždirbdavo 4000, dabar uždirba 1000 ir taip toliau.

Vidurkis = (500+1000+1500+2000+2500+3000+3500+4000+4500+5000) / 10 = 2750

„Skurdo riba“, t.y. 60 proc. vidurkio yra 2750*0.6=1650

„Santykiniame skurde“ gyvena trys žmonės: tie kurie uždirba 500, 1000, 1500

Taigi, net ir smarkiai sumažėjus pajamoms „santykinis skurdas“ nepasikeitė, nepaisant to, kad pajamos sumažėjo 4 kartus.

Tikiuosi šis pavyzdys iliustruoja, kad tarp santykinio skurdo ir realaus skurdo nėra ir negali būti nieko bendro, nes „santykinis skurdas“ rodo pajamų nelygybę, o ne skurdą. Todėl ir visos kalbos apie skurdą, kurioms pagrįsti naudojami nelygybės indikatoriai yra… nepagrįstos.

Kas „neteisinga“: mokesčių sistema ar valdžios pinigų dalybos?

Išsiaiškinus, kad santykinis skurdą iš tikro yra pajamų nelygybė, galime eiti aiškintis toliau, kiek „teisinga“ ar „neteisinga“ yra dabartinė gyventojų pajamų mokesčio sistema. Trumpam pamirškime, kad visi konfiskaciniai mokesčiai iš esmės yra neteisingi, ir pažiūrėkime, ar iš tikro proporcinė gyventojų pajamų mokesčių sistema yra kalta dėl pajamų nelygybės Lietuvoje.

ES statistikoje naudojamas toks palyginimas: kokia pajamų nelygybė šalyje yra po mokesčių, bet prieš perskirstymą (before transfers), ir kokia pajamų nelygybė buvo po perskirstymo (after transfers). Supaprastintai galima teigti, kad bandoma matuoti, tai, kaip valdžia panaudoja mokesčių mokėtojų pinigus pajamų nelygybei mažinti. (žr. žemiau).

(Jei norite naujesnių (tiesa – nepilnų) duomenų, tuomet spauskite čia – santykinio skurdo lygis po mokesčių, prieš perskirstymą ir čia – santykinio skurdo lygis po perskirstymo).

Galima pamatyti įdomių dalykų. Pajamų nelygybė po mokesčių Lietuvoje yra tikrai ne aukščiausia – net aštuoniose šalyse ji yra didesnė. Dar įdomiau: visų didelių mokesčių advokatų mylimoje Švedijoje, pajamų nelygybė po mokesčių yra didesnė, nei Lietuvoje (jei pažiūrėsite atnaujintus duomenis, tas pats galioja ir 2008-aisiais metais). Tad, pažiūrėjus į duomenis, kaltinti dabartinę proporcinių mokesčių sistemą dėl pajamų nelygybės nėra teisinga.

Tačiau jei žiūrėsime į nelygybę po perskirstymo - vaizdas kitoks. Po perskirstymo, Lietuvoje nelygybė iš tikro viena iš didžiausių ES, o Švedijoje – viena mažiausių. Ką tai reiškia?

Labai paprastai – Lietuvoje pinigai skirstomi neefektyviai. Problema yra ne mokesčių sistema, nes, kaip matome, vien po mokesčių nelygybė Lietuvoje nėra didelė. Didesnė nei kitur pajamų nelygybė po perskirstymo atsiranda todėl, kad valdžia pinigus socialinėms išmokoms perskirsto neefektyviai.

Išvados pabaigai

Pirma, gana dažnai, kalbėtojai apie skurdą maišo pajamų nelygybę (santykinį skurdą) ir tikrąjį skurdą. Kaip jau matėme, kuomet tikrasis skurdas suvokiamas kaip pajamų nelygybė, net ir sparčiai gerėjant visų gyvenimui, santykinis skurdas niekur nedingsta. Lygiai taip pat mažėjant pajamoms, santykinis skurdas parodo nelygybę tarp sumažėjusių pajamų, o ne tai, kiek žmonių neturi ko valgyti.

Antra, pritariu tiems, kurie sako, kad tokia statistika (kaip mano naudotoji) iš esmės nieko neparodo, o geriausiu atveju yra kažkiek naudingas įrankis teoriniuose palyginimuose, kurie nedaug ką turi su realia situacija. Deja šie statistiniai duomenys praktiškai nėra kvestionuojami, o įžvalgos ir sprendimai dažnai priimami remiantis būtent statistiniais duomenimis.

Trečia, jei vis dėlto pripažįstame, kad šie duomenys bent iš dalies atspindi realybę, tuomet turėtume pripažinti, kad problema slypi ne mokesčių surinkime, o surinktų mokesčių panaudojime. Esant tokiam neefektyviam mokesčių mokėtojų lėšų naudojimui, didesnis lėšų surinkimas nelygybės nesumažins. Iš to išloš tik pinigų skirstytojai – valdžia.

Ketvirta, ir svarbiausia, nemanau, kad valdžia turi mažinti pajamų nelygybę tarp žmonių, t.y. aktyviai paimti iš vienų žmonių sąžiningai uždirbtus pinigus ir atiduoti kitiems.

Patiko (10)

Rodyk draugams