Vienas iš XXI a. bruožų yra beprecedentinis informacinių ir
telekomunikacijų technologijų plitimas visame, o ne tik išsivysčiusiame
pasaulyje. Žmonės tarpusavyje yra sujungti labiau nei kada nors anksčiau. Net
Lietuvoje 100-ui lietuvių tenka 140 mobiliojo ryšio jungčių.

Tačiau jei pažiūrėsime į paštą, atrodo, kad šis sektorius
gyvena tolimoje praeityje. Blogiausia tai, kad tai nėra pašto paslaugas
vykdančių žmonių kaltė. Problema slypi politikų mąstyme. 

Nors skubių pristatymų, siuntų ir pan. srityje
liberalizavimas davė labai teigiamų vaisių, nesuprantamas ES politikų
neryžtingumas rinkos jėgoms atiduoti viso pašto sektoriaus. Teigiama, kad
pilnai liberalizavus paštą, privačios kompanijos koncentruotųsi pelningame
segmente (siuntos, dokumentai, pristatymas tarp didžiųjų miestų), o tuo tarpu nepelningame,
mažo intensyvumo ir mažos vertės segmente, (pvz., atsitiktinio atviruko
pristatymas į nutolusį vienkiemį) kils kainos ir sumažės kokybė (laiškai bus
pristatomi lėčiau).

Puiku, kad suvokiama, kas įvyks. Visiškai nesuprantama,
kodėl tai laikoma blogybe. Dabartinė situacija vyksta būtent dėl to, kad
pelningos pašto veiklos ir maršrutai kryžmiškai subsidijuoja nepelningus.
Visuotinės paslaugos įpareigojimas (Universal
Service Obligation)
galbūt ir buvo pateisinamas kuomet paštas buvo
vienintelė komunikacijos priemonė ilgais atstumais (ir, ko gero, vienas iš
esminių centrinės valdžiai priklausančių šalies valdymo įrankių). Tačiau
telefonijos, televizijos, interneto ir kitų technologijų išplitimo amžiuje
Europoje visiškai nėra būtina, kad atsitiktinė atvirutė vienkiemį pasiektų per
panašų laiką ir tą pačią kainą kaip ir didmiesčio gyventoją. Būkime sąžiningi,
kas iš mūsų skubioms žinioms perduoti naudoja paštą?

Panaikinus nacionalines monopolijas atsilaisvintų daug
resursų (žmonių, turto ir kt.) labiau visuomenei reikalingų paslaugų, įskaitant
ir pašto, kūrimui.

Rodyk draugams