Naujos laisvalaikio praleidimo formos visuomet susilaukdavo
dalies visuomenės kritikos ir pasmerkimo. Buvo teigiama, kad valsas kenkia
sveikatai (dėl sukimosi), romanai propaguoja amoralų elgesį, o televizija iš
žmonių atima gyvenimus. Tačiau nei viena iš šių blogybių toli gražu net
neprilygsta kompiuteriniams žaidimams, kurie, pasirodo, moko vaikus žudyti ir
šiaip visokių blogybių.

 Visų pirma, daugelis susirūpinusių politikų tikriausiai
nežino, kad kompiuteriniai žaidimai jau seniai nebėra vaikų užsiėmimas: JAV
vidutinis žaidėjo amžius yra apie 33 metus, D. Britanijoje apie 25; žaidimų
konsolės ar personaliniai kompiuteriai reikalingi dabartiniams žaidimams
kainuoja tikrai ne vaikiškas kainas.

 Antra, patys žaidimai nepropaguoja savaiminio blogio ar
smurto. Smurtas ir prievarta žaidimų scenarijuose yra tik priemonė didesniam
gėriui pasiekti (išgelbėti įkaitus, pasaulį ir pan.). Be abejo galima teigti,
kad tai negali naudojama pateisinti smurto ir prievartos, tačiau tuomet taip
pat turėtume smerkti pasakas apie karžygius, riterius ar net tris paršiukus.

 Trečia, nemažoje dalyje žaidimų netinkamas elgesys yra
baudžiamas. Pvz., Lineage virtualiame
pasaulyje, už kitų žaidėjų nužudymą prarandamos įvairios privilegijos, o pats
žudikas tampa visų kitų žaidėjų taikiniu. Ko gero labiausiai kritikuojamame Grand Theft Auto (GTA) beprasmis smurtas
paprasčiausiai neapsimoka. O kai kurie žaidimai, pvz., Halo 2, leidžia pabūti skirtingose barikadų pusėse ir suprasti, kad
ir priešininkas, ir pagrindinis herojus yra vedami  kilnių motyvų.

 Galiausiai, jei jau prakalbome apie vaikus, šeimos nariai, o
ne valstybė, ar juo labiau ES, nusprendžia, kokios laisvalaikio praleidimo
formos tinka jų vaikui ir kokios ne. Nesidomėjimas tuo, ką veikia vaikas turi
žymiai blogesnių pasekmių.

Rodyk draugams