M.Leika.
Kodėl kyla kainos? Arba ką turėtų daryti vyriausybė: diskusiją tęsiant
(2008
03 21 www.delfi.lt)
nagrinėja kylančių
kainų lygio situaciją. Straipsnis susideda lyg ir iš kelių dalių: iš pradžių kritikuojamas laissez faire požiūris į ekonomiką, tada
aiškinamos kainų lygio augimo priežastis, galiausiai siūlomi kainų mažinimo sprendimai.
Jums leidus šį komentarą padalinsiu į kelias dalis, kurių pirmąją skirsiu
komentarui apie laissez faire kritika.

Autorius
diskusiją pradeda nuo neva mito paneigimo, kad nematoma ranka rinką sutvarko
tobulai. Visų pirma, reikėtų pastebėti, kad tobulų dalykų apskritai nėra.
Tobulumo trūkumu apkaltinti galima absoliučiai viską. Ir taip, kartais rinkos
mechanizmo rezultatas neatitinka mūsų įsivaizdavimo, kaip rinka turi veikti.
Tačiau tai dar nereiškia, kad rinka veikia negerai. Gal tiesiog negeras mūsų
įsivaizdavimas?

Tarkime, rinka
veikia neefektyviai. Tačiau visiškai neaišku, kuo remiantis, valdžios ar
reguliatorius sprendimas yra „tobulesnis“ ar „efektyvesnis“ nei nematomos rankos
sprendimas. Net jei informacijos asimetrijos problemą interpretuotume taip,
kaip nori autorius (t.y. dėl informacijos asimetrijos rinka yra neefektyvi,
todėl reikia įsikišti valstybei), nėra argumentų, kodėl valstybė ar
reguliatorius informacijos asimetrijos problemą sprendžią geriau nei visi
rinkos dalyviai kartu sudėjus.

Autoriaus teiginį
„<...> rinkos kainų mechanizmas dažnai neveikia, taip kaip turėtų, todėl
vyriausybės intervencija yra neišvengiama“ teisingiau būtų perfrazuoti:
„nesvarbu kaip veikia rinkos mechanizmas, valstybės intervencija yra neišvengiama“.
Tai, kad dalimi prekių ir paslaugų keičiamasi ne rinkos, o valstybės
intervencijos pagalba, niekaip neįrodo rinkos mechanizmo neefektyvumo. Valstybė
į ekonomiką kišasi dėl aibės priežasčių: nuo savanaudiškų interesų iki interesų
grupių spaudimo iki klaidingo ekonomikos suvokimo.

Valstybės kišimasis į
ekonomiką nėra nei teorinė problema, nei joks naujųjų laikų fenomenas – dar
Senovės Egipte buvo reguliuojamos grūdų kainos, o minimalų atlyginimą
reglamentavo Hamurabio įstatymai. Valstybės įsikišimo žala, giliau paanalizavus
visada tampa aiški: nuo matomos (pvz., kuomet priimami blogi sprendimai) iki
nematomos (pvz., kuomet valstybės įsikišimas išstumia esamą ar potencialų
rinkos dalyvį, standartą, technologiją etc.). Galiausiai, valstybės kišimosi į
ekonomiką pasekmės tikrai buvo žinomos XIX a. pradžios ar dar ankstesnių laikų
mąstytojams, o kai kuriais aspektais (pvz., mokesčių ar prekybos) jie šią
problemą gvildendavo dar labiau sofistikuotai nei šiandien.

Kalbant apie
kainų augimą dėl informacijos asimetrijos verta paminėti keletą aspektų. Nėra
tokio dalyko kaip „nepagrįstas kainų augimas“. Pardavėjas atsižvelgia į rinkoje
esančią informaciją ir priima kainos sprendimą. Jei sprendimo padidinti kainas
rezultatas yra padidėjusios pajamos ar pelnas, t.y. jei toks sprendimas buvo
naudingas verslininkui (kurio tikslas, atsiminkime, yra siekti pelno), kuo
remiantis galima teigti, kad toks sprendimas buvo „nepagrįstas“? Jei rinkoje
konkurencija yra silpna,  vartotojų
įpročiai gilūs, konkurencijos grėsmė nedidelė, ir visi (pagrįstai ar nepagrįstai)
tikisi, kad kainos augs - kuris sprendimas yra labiau „nepagrįstas“: kelti
kainas ar jas palikti tokias pat?

Tobuloji
konkurencija yra naudingas ekonominio mąstymo įrankis, tačiau realybėje
tobulosios konkurencijos nėra. Gamintojai / pardavėjai visuomet turi tam tikros
rinkos galios (market power), kuria naudojasi nustatant kainą: nuo bulvių
pardavėjo turguje iki „Apple“. Rinkos galia nėra jokia ekonominė anomalija ar
nusikaltimas. Lygiai taip pat, rinkos galios aptikimas nėra priežastis šaukti „Eurika!“

Rodyk draugams