Turbūt labai neklysiu sakydamas, kad prieš ketverius metus žinią apie dešiniųjų sugrįžimą kurianti ir dirbanti visuomenės dalis sutiko su džiaugsmu. Mokesčių mokėtojų lėšų taupymas, biurokratijos mažinimas, „Saulėtekio” ir „Saulėlydžio” iniciatyvos, verslo sąlygų lengvinimas - visų šių iniciatyvų ypač reikėjo. Dėl kai kurių neįvykdytų reformų, spėju, Vyriausybė, nors ir kritikuojama, tačiau vis dėlto yra palaikoma, nes kurianti visuomenės dalis žino, kaip aršiai permainoms priešinasi biurokratinis aparatas.

Tuo pat metu negalima nepastebėti sprendimų ar iniciatyvų, nesuderinamų su dešiniąja politika: nuo mokesčių didinimo iki žmonių pensijų fondų marinimo ir energetikos sektoriaus suvalstybinimo. Dar blogiau, visiems šiems sprendimams buvo (ir tebėra) gerų ir veikiančių dešinių alternatyvų. Norint skatinti verslą, reikia mažinti mokesčius ir reguliavimą. Norint subalansuoti biudžetą, visų pirma reikia mažinti išlaidas. Norint užtikrinti senatvę žmonėms, reikia leisti kaupti daugiau (o ne mažiau). Norint turėti konkurencingą energetikos sektorių, reikia leisti veikti konkurencijai ir privačiam kapitalui. Suprantu, kad dėl kiekvieno iš šių punktų galima ginčytis. Tačiau jei politikai nemano (ar nežino), kad žmogaus ūkinės veiklos laisvė yra ekonomikos pagrindas, tada galima pagrįstai klausti, kuriai ideologijai politikas iš tikro atstovauja.

Apmąstymams laiko dar bus. Tačiau šioje vietoje Milton‘as Friedman‘as, Nobelio ekonomikos premijos laureatas ir neabejotinai dešiniosios minties atstovas, nubrėžia gerą algoritmą: „Politiką ir programas vertinti pagal ketinimus, o ne pagal rezultatus, yra viena iš didžiųjų klaidų”.

Patiko (4)

Rodyk draugams