Jei tikėti Tony Barber iš FT blog‘u,
atrodo, ir Europos Komisija po truputį supranta, kad ne viskas, kas auga, yra
žalia. Atrodo, kad į nepaliaujamą liberalių komentatorių kritiką apie pirmosios
kartos biodegalų skatinimą, Komisija pagaliau pradeda išgirsti. Liūdna tik tai,
kad teisingi argumentai nebuvo išgirsti tol, kol pasaulyje neprasidėjo savotiška
maisto krizė.


Be abejo, dėl
kylančių maisto kainų kaltinti vien tik biodegalų gamybos skatinimą būtų
netikslu. Tačiau liberalūs komentatoriai ją akcentuoja todėl, kad biodegalų
skatinimas, skirtingai nei, nederlius ar išaugusi pasaulio gyventojų perkamoji
galia, kilo grynai dėl valstybės įsikišimo. Kitaip tariant, nederliaus praktiškai
neįmanoma nei numatyti, nei sustabdyti. Valstybės kišimosi į ekonomiką atveju,
tiek numatymo, tiek sustabdymo galimybės yra nepalyginamai didesnės. Jos priklauso
ne nuo gamtos išdaigų ar globalių ekonominių procesų, o nuo parašo ar rankos
pakėlimo.


Tai dar kartą
patvirtina iki skausmo žinomą tiesą, kad iš nieko niekas neatsiranda ir
nedingsta, o rinkoje egzistuoja aibė ryšių, kurių visų numatyti greičiausiai neįmanoma
– nuo to niekas nėra apsaugotas. Tačiau politiniai sprendimai turi vieną
unikalų bruožą – netikusius sprendimus galima atšaukti. Bet atšaukti aukštų
išaugusių maisto kainų nepavyks, ko gero, dar ilgai.

Šis principas galioja ir globalinio atšilimo problemoje. Ne viskas, kas atrodo žalia, saugo gamtą. Daug kieno nemėgstamas Bjorn Lomborg spausdina, mano nuomone puikų straipsnį apie parodomasias akcijas. Ar saugai gamtą, jei išjungi elektros lemputes ir užsidegi žvakes? Pasirodo, kad ne. Netgi atvirkščiai - elektros lemputė energetiškai yra apie 100 kartų efektyvesnė (o taigi ir “žalesnė”) nei žvakė. Kita vertus, tai yra gerai - tvarumas (sustainability) ir technologinis progresas dažnai žengia koja kojon. Galbūt netolimoje atityje antros ar trečios kartos biodegalai bus iš tikro pigesni už gaminamus iš naftos. O kol kas, matyt, reikia užsiimti inovacija, o ne grįžtį balanos gadynėn.

Rodyk draugams