src="http://blogactionday.org/images/action_728x90.jpg" alt="Bloggers
Unite - Blog Action Day">


Užpraeitą savaitę Britų
Aukščiausiasis Teismas
nusprendė, kad Al Gore “šedevras” “Inconvenient
Truth” yra “profesionaliai pagamintas” ir “galingas”, tačiau “politinis”,
“alarmistinis” ir “perdedantis”. Kitaip tariant nelabai kuo besiskiriantis nuo
kitų “profesionaliai pagamintų”, “galingų” ir “perdedančių” vaizdo kūrinių,
kuriuos transliuoja įvairios televizijos.
 

Be abejo, logiška klausti, nuo kada mokslinius faktus
nustatinėja teismas? Tačiau neskubėkite teisti. Dabartinis debatas apie klimato
kaitą iš esmės irgi įspraustas į politinį – teisinį lygmenį. Net paties IPCC darbo
metu mokslininkus įtakoja valdžios atstovai
. Al Gore taip pat yra ne
mokslininkas, o politikas ir jokiu būdu ne IPCC narys. Galiausiai pagrindiniais
argumentas, kuriuos naudojamasi tildyti diskusijas klimato kaitos klausimu yra
tariamas „konsensusas“, nors mokslinis faktas nėra ir nebuvo nustatomas
konsensuso būdu.

Grįžtant prie pagrindinė minties, teismas turėjo įsikišti ne
dėl noro užsiimti moksline veikla, o todėl, kad Britų valdžia nusprendė
nusiųsti „Inconvenient Truth“ visoms mokykloms kaip mokymosi priemonę. Vienas
tėvui užprotestavus, kad „Inconvenient Truth“ pažeidžia nuostatą, kad švietimo
procesas negali būti naudojamas propaguoti politinių pažiūrų, prireikė teismo
įsikišimo.

Teisėjas savo sprendimą grindė lygindamas IPCC ir Al Gore
teikiamus teiginius. Nors teisėjas ir nėra mokslininkas, tačiau jis (kaip, beje,
ir kiekvienas iš mūsų) gali palyginti, ką sako IPCC ir ką savo filme sako Al
Gore. Jei Al Gore teigia, kad Ramiojo vandenyno salų gyventojai turėjo masiškai
persikelti į Naująją Zelandiją, tačiau realybėje to neįvyko; jei Al Gore
teigia, kad jūros lygis pakils septyniais metrais, o IPCC – apie 50 cm,
nereikia būti klimato mokslininku, kad nuspręsti, kuris perdeda.

Be abejo, galima sakyti, kad nieko čia blogo, jei vaikus
truputį pagąsdintume, kad reikia rūpintis gamta ir pan. Tačiau neteisingi
duomenis sukuria klaidingą pasaulio suvokimą, o klaidingas suvokimas veda prie
blogų sprendimų, ypač kuomet vaikai tampa suaugusiais. Žmogaus keliamas klimato
šiltėjimas nėra aktualiausia ir didžiausia dabartinė problema. Todėl mūsų
turimus ribotus ekonominius resursus (jei jau nusprendėme spręsti pasaulio
problemas) būtų galima skirti žymiai opesnėms dabartinėms problemoms (nuo
maliarijos iki AIDS), o ne švaistyti lėšas stengiantis išspręsti problemas,
kurios gali kilti už 100 metų.

„Galbūt“, sakysite jūs, „Tačiau
mes gi ne paveldėjome pasaulį iš savo tėvų, o pasiskolinome iš savo vaikų“
(įdomu, kas sugalvojo šią frazę?). Čia tinka Michael
Crichton mintis
, kad mes visiškai nežinome kaip gyvens karta 100 metų po
mūsų ir su kokiomis natūralaus pasaulio* problemomis ji susidurs, taip pat,
kaip žmonės prieš 100 metų sunkiai ką galėjo patarti mūsų kartai.

 

* Tačiau, manau, tikėtina, kad žmones už 100 metų kamuos tos
pačios savo pačių susikurtos problemos, kylančios iš žmonių ekonominių ir
valdžios santykių.

Rodyk draugams