Na štai dar vienas atvejis, kuomet, deja vėl galima sakyti, „Argi
mes taip nesakėme?“ Viena iš piktinimosi kylančiomis pieno kainomis priežasčių,
bent jau tarp valdžios atstovų, buvo neva tai, kad štai ūkininkui tenka tik
maža galutinio produkto kainos dalis. Buvo teigiama, kad liūto (bet ne LEO LT) dalis atitenka prekybininkams
ir perdirbėjams (kurie nuteisti buvo dar prieš prasidedant teismui).

Ne valdininkų (ir juo labiau
ne LLRI) darbas nustatinėti kaip pasiskirsto pajamos už parduotą produktą. Įdomu,
kaip šiame kontekste nuskambės žinia, kad pieno
supirkimo kainos išaugo 53 proc
.?

Vienareikšmiškai – paklausos ir pasiūlos dėsniai veikia. Didėjanti
paklausa didina kaina; didėjant produkto kainai, gamintojai skatinami gaminti
daugiau. Jie taip ir darytų, jei norint melžti pieną prieš tai nereiktų dar
nusipirkti pieno gamybos kvotų, t.y. leidimų gaminti. Kokį poveikį išaugusios
maisto produktų paklausos fone turi ES Žemės ūkio politikos suvaržymai, kurių
esmė – mažinti gamybą, paliksiu skaitytojų įžvalgai.

Rodyk draugams