Komentaras DELFI straipsniui S.Kondratienė.
Kodėl nemažėja skurstančiųjų Lietuvoje?


Santykinis skurdas yra viena iš labiausiai klaidingai
interpretuojamų sąvokų. Tyčia ar netyčia ji naudojama amžinam argumentui, kad
pasaulyje niekas niekada negerėja. Aibė vietinės ir globalios reikšmės
„gelbėtojų“ spekuliuodami šia sąvoka siekė ir sieks įvairiausių tikslų. Be
abejo projekto LabAS“ tikslai yra kilnūs, tačiau gerai būtų jei ir jie įneštų
savo indėlį į „skurdo“ šios sąvokos suvokimą viešojoje erdvėje. Juolab, kad
patys teigia „žmonėms ne visuomet suprantama valdiška kalba ir formuluotės, ne
visuomet aišku, kaip interpretuoti statistikos duomenis“.

Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad „skurdą“ visi tapatina su
absoliučiu skurdu: kuomet nėra maisto, kuro, pastogės ar kaip pavaizduota
nuotraukoje – kažko ieško šiukšlių konteineriuose, t.y. kuomet žmonės iš
tikrųjų skursta. Tuo tarpu „santykinis skurdas“ apibūdina turtinę nelygybę.
Anot statistikos
departamento
:

„Europos Sąjungoje pagal vienodą metodiką skaičiuojamus
santykinio skurdo rodiklius sutarta vadinti skurdo rizikos rodikliais. Tarptautiniams
palyginimams atlikti skurdo rizikos riba apskaičiuojama kaip 60 proc.
ekvivalentinių piniginių disponuojamųjų pajamų medianos.“


Mediana yra „vidurinis skaičius“ - statistinis rodiklis
dažnai vartojamas kartu arba vietoje aritmetinio vidurkio. Skirtingai nei
vidurkio, jo neveikia į nuo bendros tendencijos nukrypę duomenys (outliers). Trumpai tariant, skaičių 1,
1, 1, 1, 16 aritmetinis vidurkis yra 4, o mediana – 1.

Taigi sakinys „skurdo rizikos lygis 2006 m. buvo 20
procentų“ reiškia štai ką:  „2006 metais
20 procentų namų ūkio pajamos sudarė mažiau nei 60 proc. visų namų ūkių pajamų
medianos “. Kitaip tariant, šalyje egzistuoja turtinė nelygybė – visiškai
natūralus ir visur egzistuojantis (net jei kam ir idėjiškai nepriimtinas)
reiškinys.

Gerai, kad straipsnio pavyzdžiuose iš esmės kalbama apie
tikrai, o ne statistiškai skurstančius žmones.

Straipsnyje teisingai
pastebima, kad populistinis perskirstymas iš esmės nepasiekia rezultatų, ir,
kad reikia koncentruotis į decentralizuotus projektus savivaldybių lygmenyje.
Tik truputį keista, kad šiems tikslams pasiekti rekomenduojamas „nepriklausomas
fondas“, kuris „finansuotų skurdo ir socialinės atskirties mažinimo projektus
visoje šalyje“, kitaip tariant tradicinis priėjimas „iš viršaus“, finansuojamas
iš valstybės biudžeto.

Daugelį problemų yra sprendžiama privačios iniciatyvos ir
vietinės valdžios lygmeniu. Privatiems asmenims laisvė įdarbinti ir atleisti,
mokėti mažą (net jei mažesnį nei valstybės nustatytasis minimumas), bet legalų
atlyginimą, o vietinės valdžios institucijoms - lankstumas disponuojant lėšomis
yra tiesiausias kelias didinti realiai skurstančių žmonių pajamas.

Rodyk draugams