Emilis Ruželė: Duona be druskos

 

clip_image002

Praėjusią savaitę vienas New York‘o valstijos asamblėjos narys pateikė pasiūlymą restoranams gaminant patiekalus uždrausti naudoti druską. Ima juokas, bet pasiūlymas tikras, turbūt neužilgo sulauksime pasiūlymų reguliuoti kąsnių dydį ir kramtymo greitį – kad tik netyčia nepersivalgytume. Vos prieš pusę metų netilo kalbos apie galimybę JAV apmokestinti gaiviuosius gėrimus su dideliais kiekiais cukraus. Panašios idėjos vis dažniau sklando politikos padangėje kai kalbama apie viršsvorio problemas ir politikų norą jas spręsti. Sprendimų pasiūlymai kaip visada – arba uždrausti, arba apmokestinti.

Kalbėdami apie tokių draudimų ir apmokestinimų pliusus ir minusus politikai dažnai pažymi, jog tokioms iniciatyvoms prieštarauja ir prieštaraus šią produkciją gaminančios korporacijos, nes nukentėtų jų pardavimai. Tai be abejonės yra tiesa, visiškai normalu, kad gamintojai nenori, jog jų produkcija būtų užkraunama papildomais mokesčiais ar apribojimais. Tačiau labai retai užsimenama apie trečią suinteresuotą pusę – vartotojus ir jų nuomonę šiuo klausimu. Nekalbama apie tai, jog didelė dalis vartotojų prieštarauja saldžiųjų gėrimų apmokestinimo idėjoms, nes mėgsta juos vartoti, tačiau saikingai. Juk žymi dalis vartotojų neturi problemų su antsvoriu, nes sportuoja, propaguoja aktyvų gyvenimo būdą, nepiktnaudžiauja daug cukraus ar druskos turinčiais gėrimais ar maistu. Kodėl jie turėtų papildomai mokėti ir kentėti nuo apribojimų, tik todėl, kad kažkas liaudiškai kalbant „nesitvardo“? Jeigu žmonės patys nesugeba rūpintis savo mityba ir sveikata, kodėl pasaulyje sparčiai populiarėja ekologiško ir sveiko maisto parduotuvės restoranai ir kavinės, ūkininkų turgūs?

Politikų tikslas - prisidengiant neva kilniais tikslais į biudžetą surinkti solidžias papildomas lėšas. Vartotojai juk nesivienys protestuoti dėl kelių papildomų litų, o politikai gaus lengvų populiarumo taškų už „rūpinimąsi“ visų sveikata.

Remdamiesi identiškais argumentais valdžios vyrai ir moterys, dažnai mums net nepastebint, pastoviai atiminėja mūsų ir taip jau menkas laisves. Ciniškai manoma, jog niekas nesipriešins, visi pritars, atras užsislėpusį socialistą savyje ir paaukos dalelę savo laisvės, kad „pamokytų“ kitus kaip reikia gyventi. Į žmogų žiūrima kaip į marionetę beždžionėlę, kuriai reikia prikabinti vis po naują siūlelį, kad ji būtų „saugi“ ir judėtų pagal valdžios dūdelę. Kuo daugiau tų siūlelių, tuo sunkiau judėti laisvai, priimti atsakomybę už save ir savo veiksmus.

Kol dar panašūs pasiūlymai nepasiekė Lietuvos, šiandien grįžęs namo pasigaminsiu skanų patiekalą vakarienei ir užsibersiu tiek druskos, kiek noriu, o ne tiek, kiek valdžia galvoja, jog man reikia.

Kaetana Leontjeva. Kas kaltas dėl aukštų degalų kainų?

Kaip rašoma šiandienos žiniasklaidoje, aukštomis benzino kainomis pasipiktinę vairuotojai ruošiasi rengti protestus prieš aukštas degalų kainas. Žinutėje yra cituojamas “Audi” klubo prezidentas Ričardas Pūkas, sakantis jog kainoms nesiliovus augus “tikrai neketiname tylėti, nebūsime pastumdėliai - dar tikimės, kad mūsų valdžia ir naftininkai sustabdys kainų kilimą”.

Kaip nurodyta degalų kainų lentelėje, kurią skelbia interneto portalas balsas.lt, mažiausia 95 benzino kaina Vilniuje šiandien yra 4 Lt. Įdomu, kur nueina didelė dalis už litrą benzino sumokėtų pinigų? Pažiūrėkim į šį grafiką:

image

Taigi, net 55 proc. mažmeninės benzino kainos nubyra ne naftininkams, o valstybės biudžetui. Piketuoti reikėtų nebent prie Vyriausybės rūmų, kad benzinui taikomas akcizas būtų sumažintas iki ES minimumo – 1240 Lt/1000 litrų, nes tuomet akcizas sumažėtų 26 centais. O dar geriau būtų, jeigu sumažėtų ir degalams taikomų akcizų ES minimumas. Na ir aišku būtina atsisakyti įvairių, kol kas nekonkrečių planų įvesti europinio lygmens mokestį už benziną. Priešingu atveju, aukštos degalų kainos privers vairuotojus rinktis Flinstounų tipo mašiną.

flintstones-car

Žilvinas Šilėnas: Kovo 11-osios Dovanų Senelis

Dėmesį patraukė žinutė, kad ministro Eligijaus Masiulio iniciatyva kovo 11-ą dieną traukiniai keleiviams taikys 50 proc. nuolaidą (čia ir čia). Gal aš per daug ciniškas, bet dėkingumo ašara neištryško.

Jei žiūrėti iš verslo logikos pusės, nuolaidos - jokia naujiena. Marketingas mus supa praktiškai visose gyvenimo srityse. Ir jei Lietuvos geležinkeliai nuolaidą taiko iš verslo logikos pusės, tuomet ministrui prisiimti nuopelnus yra tas pats, kas pvz., prekybos centrui „Iki” skelbti išvadavus morkas, kopūstus ir bulves nuo aukštų kainų. Kaip ministrui - nesolidu ir nerimta.

Jei 50 proc. nuolaida yra taikoma keleivius vežant nuostolingai, tuomet galima pagrįstai paklausti, kas apmokės tokią labdarą, kurią teikia valstybinė įmonė. Atsakymas paprastas - mokesčių mokėtojai, negautų pajamų pavidalu. Kitaip tariant, tai yra dovana mums, mūsų pačių pinigais.

Jei kas nors nori ginčytis, kad valstybinės įmonės pinigai yra tik įmonės pinigai, tuomet galima paklausti, kuo tada valstybinė įmonė skiriasi nuo privačios? Belieka ironizuoti, kad pagrindinis valstybinės įmonės bruožas - daug metų vežant keleivius per maža kaina patirti didelius nuostolius ir dar taikyti nuolaidas.

Noras iš buvimo valdžioje gauti viešųjų ryšių ir politinių dividendų - negeras įprotis. Apogėjus, ko gero, buvo pasiektas tada, kuomet pensijos būdavo pateikiamos vos ne kaip ministrės asmeninis nuopelnas. Gaila, kad nauja valdžia perima senus blogus įpročius tiek sprendimų, tiek viešųjų ryšių srityje.

Nuolaidos, kainodara ir kiti dalykai - gerai. Jos neatsiejama verslo dalis. Bet jei į geležinkelį žiūrime kaip į verslą, tai kodėl tik per šventes? O jei ši nuolaida - “dovana”, tai už tokią dovaną vėliau reikės susimokėti. Vienaip ar kitaip - nerimta.

Kaetana Leontjeva. Kaip lipdomas bedarbių molis

Nuomonė, kad apmokant bedarbius naujų profesijų neretai būna švaistomi pinigai, yra gan plačiai paplitusi. Tačiau retai kada tenka išgirsti tokią istoriją, kokia buvo aprašyta “Valstiečių laikraštyje” (ji patalpinta ir internete). Straipsnio pavadinimas jau daug pasakantis: “Milijonai bedarbiams mokyti – vėjais”. Pateikiu ištrauką iš šios straipsnio:

“Panevėžio darbo biržos specialistams šovė į galvą mintis, kad sunkmečiu ne vieną bedarbį gali išgelbėti keramika. Kaip tarė, taip padarė. Subūrė į grupę dvylika buvusių kirpėjų, siuvėjų, laborantų, statybininką montuotoją ir 24 savaites mokė keramikos paslapčių.

Įdomiausia, į grupę pateko tikra keramikė, iš šio verslo gyvenusi penkerius metus. Ir toliau būtų tuo vertusis, tačiau pernai Vyriausybė du kartus padidino mokesčius, todėl keramikei rinkoje neliko vietos. Nuostolinga. Taigi keramikė Dalia kursų rengėjams galėjo papasakoti apie tikrąją padėtį rinkoje. Galėjo, tačiau tokių konsultantų Darbo biržai nereikia. Pasak Dalios, per mėnesį jai reikėjo mokėti apie 300 litų mokesčių. Iš kur jų gauti, kai keramikos dirbinių niekas neperka? Pasvarsčiusi ji ir kreipėsi į Darbo biržą.

O čia jai pasiūlė: štai pasitobulink, renkame keramikų grupę, mokėsime 560 litų stipendiją. Taigi viskas apsivertė: dabar ne ji valstybei, o valstybė jai moka. Vyriausybė skolinasi milijardus ir moka stipendijas, pašalpas. Tai vadinama taupymu.

Ar kursų rengėjai domėjosi keramikų paklausa? Ar prognozavo jų poreikį? Baigėsi kursai ir paaiškėjo, kad tokių specialistų niekam nereikia. Taigi ir valstybės lėšos iššvaistytos. Kiek? Parengti vieną keramiką kainavo apie 3500 litų.”

Tikiu, kad panašių istorijų yra daug, norėčiau, kad jomis pasidalintumėt. O šiuo konkrečiu atveju, kažin kokia dalis keramikos besimokiusių asmenų šio amato mokėsi dėl to, kad ateityje ruošėsi tapti keramikais, o ne dėl 560 Lt stipendijos?

Žilvinas Šilėnas: Dainelė apie klimato atšilimą ir kt.

Mano mėgstamas amerikiečių Think-Tank’as CEI išplatino linksmą dainelę apie klimato kaitą, mokslą ir kt. aspektus. Tiems, kas susipažinę su situacija, tikiuosi, ši dainelė pakels nuotaiką. Tiems, kas nesusipažinę -galbūt paskatins pasidomėti daugiau.

O jei rimčiau, tai akį patraukė dar vienas geras video įrašas apie šių metų šaltą žiemą ir klimato atšilimą. Kiekvienas, kas domėjosi šia tema rimčiau nei politikai ar žurnalistai, žino, kad vieni metai, viena žiema dar nieko neparodo. Klimato pokyčiai vyksta ilgais laikotarpiais (kaip linksmai aiškina kitas video).

Viskas čia gerai. Bet kur šie dabar objektyvumą demonstruojantys balsai buvo užpraeitais metais ar dar anksčiau, kuomet visa žiniasklaida tiesiog liepsnojo straipsniais, aiškinančiais, kad karšta vasara ir šilta žiema - aiškus įrodymas, kad klimatas šyla? Kur tas objektyvumas ir šaltų nervų demonstravimas buvo tuomet, kada žiniasklaidos skleidžiama žinia atitiko “kovotojų su klimato kaita” interesus?

Išeina taip: jei yra karšta, bet tu sakai, kad tai dar nieko neparodo - esi klimato kaitos neigėjas. Jei yra šalta, ir tu sakai, kad tai dar nieko neparodo - esi objektyvus. “Give me a break” - pasakytų John Stossel.

Emilis Ruželė: Liberalų balsai

Pateikiu informacijos kaip Lietuvos politinės partijos balsavo už 9 praėjusiais metais priimtus labiausiai verslo sąlygas Lietuvoje bloginančius įstatymus. Šie įstatymai prisidėjo prie konkurencijos iškraipymo ir didino administracinę naštą verslui. Nestebina, jog tam tikros partijos balsavo UŽ šių įstatymų priėmimą, tačiau Liberalų sąjūdžio ir Liberalų ir centro sąjungos atiduoti balsai liūdina. Ką čia daug kalbėti, pasižiūrėkite ir įvertinkite patys.

1. Dėl atsiskaitymų už žemės ūkio produkciją per 30 dienų:

Balsavimo rezultatai pagal frakcijas

Frakcija

Santrumpa

Prieš

Susil.

Darbo partijos frakcija

DPF

4

 

2

Frakcija "Tvarka ir teisingumas"

TTF

10

1

6

 Liberalų sąjūdžio frakcija

LSF

6

Liberalų ir centro sąjungos frakcija

LCSF

5

Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija

LSDPF

18

 

2

Mišri Seimo narių grupė

MG

2

 

1

Tautos prisikėlimo partijos frakcija

TPPF

16

 

1

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija

TSLKDF

35

   

Nepriklauso frakcijai

 

1

 

1

2. Dėl maisto produktų antkainių reguliavimo:

Balsavimo rezultatai pagal frakcijas

Frakcija

Santrumpa

Prieš

Susil.

Darbo partijos frakcija

DPF

5

   

Frakcija "Tvarka ir teisingumas"

TTF

12

 

3

 Liberalų sąjūdžio frakcija

LSF

5

Liberalų ir centro sąjungos frakcija

LCSF

4

 

Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija

LSDPF

12

 

2

Mišri Seimo narių grupė

MG

1

   

Tautos prisikėlimo partijos frakcija

TPPF

14

 

1

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija

TSLKDF

28

   

3. Dėl Prekybos alkoholiu draudimo po 22 val.:

Balsavimo rezultatai pagal frakcijas

Frakcija

Santrumpa

Prieš

Susil.

Darbo partijos frakcija

DPF

11

   

Frakcija "Tvarka ir teisingumas"

TTF

7

 

1

 Liberalų sąjūdžio frakcija

LSF

2

Liberalų ir centro sąjungos frakcija

LCSF

2

 

Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija

LSDPF

22

 

2

Naujosios sąjungos (socialliberalų) frakcija

NSF

2

   

Tėvynės sąjungos frakcija

TSF

18

   

Valstiečių liaudininkų frakcija

VLF

6

 

2

4. Dėl vaistų kainų reguliavimo:

Balsavimo rezultatai pagal frakcijas

Frakcija

Santrumpa

Prieš

Susil.

Darbo partijos frakcija

DPF

3

1

2

Frakcija "Tvarka ir teisingumas"

TTF

12

   

Frakcija "Viena Lietuva"

VLF

4

   

 Liberalų sąjūdžio frakcija

LSF

6

Liberalų ir centro sąjungos frakcija

LCSF

3

 

Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija

LSDPF

15

   

Mišri Seimo narių grupė

MG

4

   

Tautos prisikėlimo partijos frakcija

TPPF

   

2

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija

TSLKDF

33

   

5. Konkurencijos įstatymo pakeitimai dėl dominuojančios padėties:

Balsavimo rezultatai pagal frakcijas

Frakcija

Santrumpa

Prieš

Susil.

Darbo partijos frakcija

DPF

5

 

1

Frakcija "Tvarka ir teisingumas"

TTF

5

1

2

Frakcija "Viena Lietuva"

VLF

1

 

1

 Liberalų sąjūdžio frakcija

LSF

5

Liberalų ir centro sąjungos frakcija

LCSF

2

2

Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija

LSDPF

19

1

2

Mišri Seimo narių grupė

MG

1

 

3

Tautos prisikėlimo partijos frakcija

TPPF

1

   

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija

TSLKDF

24

1

1

6. Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų įstatymas:

Balsavimo rezultatai pagal frakcijas

Frakcija

Santrumpa

Prieš

Susil.

Darbo partijos frakcija

DPF

1

 

3

Frakcija "Tvarka ir teisingumas"

TTF

5

2

4

Frakcija "Viena Lietuva"

VLF

3

   

 Liberalų sąjūdžio frakcija

LSF

3

Liberalų ir centro sąjungos frakcija

LCSF

2

 

Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija

LSDPF

10

 

6

Mišri Seimo narių grupė

MG

   

3

Tautos prisikėlimo partijos frakcija

TPPF

5

   

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija

TSLKDF

25

 

10

7. Pajamų natūra apmokestinimas:

Balsavimo rezultatai pagal frakcijas

Frakcija

Santrumpa

Prieš

Susil.

"Ąžuolo" frakcija

AŽF

6

   

Darbo partijos frakcija

DPF

6

   

Frakcija "Tvarka ir teisingumas"

TTF

12

   

Liberalų sąjūdžio frakcija

LSF

10

Liberalų ir centro sąjungos frakcija

LCSF

1

1

Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija

LSDPF

17

 

1

Mišri Seimo narių grupė

MG

3

   

Tautos prisikėlimo partijos frakcija

TPPF

7

 

2

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija

TSLKDF

37

   

8. Įmokų į privačius pensijų fondus sumažinimas iki 3 procentų:

Balsavimo rezultatai pagal frakcijas

Frakcija

Santrumpa

Prieš

Susil.

Frakcija "Tvarka ir teisingumas"

TTF

 

2

 

 Liberalų sąjūdžio frakcija

LSF

8

1

Liberalų ir centro sąjungos frakcija

LCSF

6

 

Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija

LSDPF

   

1

Mišri Seimo narių grupė

MG

   

1

Tautos prisikėlimo partijos frakcija

TPPF

15

   

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija

TSLKDF

37

   

9. Įmokų į privačius pensijų fondus sumažinimas iki 2 procentų:

Balsavimo rezultatai pagal frakcijas

Frakcija

Santrumpa

Prieš

Susil.

Darbo partijos frakcija

DPF

 

7

 

Frakcija "Tvarka ir teisingumas"

TTF

2

4

6

Liberalų sąjūdžio frakcija

LSF

8

Liberalų ir centro sąjungos frakcija

LCSF

6

 

Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija

LSDPF

 

13

1

Mišri Seimo narių grupė

MG

   

3

Tautos prisikėlimo partijos frakcija

TPPF

14

 

1

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija

TSLKDF

38

   

Nepriklauso frakcijai

 

1

1

 

Žilvinas Šilėnas: Ką gina Europos streikai?

Ilgas įrašas Economist bloge gerai demaskuoja dabar vykstančių streikų Europoje esmę. Streikuoja ne tie, kam iš tiesų blogai, o tie kurie turi susikūrę privilegijuotas sąlygas. Kas dar svarbiau, dauguma streikų vyksta ne privačiame, o būtent valstybiniame sektoriuje.

Čia net aršiam Marksistui turėtų nusvirti rankos - tokių streikų neįmanoma pateikti kaip išnaudojamo darbininko maišto prieš išnaudotoją kapitalistą, pasisavinantį darbininko sukurtą papildomą pridėtinę vertę. Valstybinis ir viešas sektorius yra finansuojami iš mokesčių mokėtojų, o taigi ir iš darbininkų, sumokamų mokesčių. Valstybinio ir viešojo sektoriaus streikas - būdas iš mokesčių mokėtojų išlupti dar daugiau pinigų. (net jei pinigų nėra, kaip, pvz., Graikijos atveju).

Taigi, ponai (t.y. draugai), kas gi yra tikrieji išnaudotojai?

P.S. Žemiau - Economist straipsnis

Take a close look at who is on strike in Europe
• Feb 25th 2010, 10:30 by Charlemagne
LAST night, I was invited to debate the wave of strikes underway across Europe on the BBC World Service. Preparing to go on “Europe Today” and tussle with a representative of an international trade union federation, I spent a while Googling about to establish just who, exactly, has been on strike in Europe this week. It was an instructive exercise, and even a little cheering. In Greece, Spain and France, which saw the most industrial action in the euro zone, the strikers were hardly your average citizen, let along members of a struggling underclass. They were, in a striking number of cases, public sector workers whose special privileges mark them out as notorious rent-seekers, even by the standards of European civil services, or workers in companies with such political clout that they are immune from the summary redundancies and wage freezes that affect other industries.
In Greece, the strikers have included customs officers and tax collectors: workers who not only enjoy special tax free allowances and early retirement on big pensions, but also include in their ranks some of the most notoriously corrupt officials in Greece, known for their willingness to take bribes in order to allow the wealthy to avoid paying their taxes (a big reason why Greece is broke). The public sector workers were striking, among other things, against plans to increase their retirement age from 61 to 63 (when many European countries are talking about raising it from 65 to 67). Greek taxi drivers are due to strike against plans to open their closed profession. It is symptomatic of the unhealthy power of the trade unions that the Greek deputy prime minister, Theodoros Pangalos, was forced to “clarify” what he meant when he said that in the future civil servants could not expect a job for life. According to Kathimerini, the Greek government spokesman hastened to assure unions that: “Pangalos meant that when someone in the public service retires, it is not certain his replacement will also have a job for life.” In other words, today’s civil servants need never fear redundancy.
In Spain, the public sector trade unions have been vocal in their anger about austerity measures under discussion, including freezes in pay and a rise in the legal retirement age. Spain is, as discussed here before, a country with a horrible, immoral two-tier labour market, in which older workers with permanent contracts are extremely expensive to fire, while young people and immigrants struggle by on short-term temporary contracts that discourage firms from training them and investing in them. It is notable that the wave of strikes called this week was a flop (though the weather was bad, in fairness). Here is a report from Reuters:
One newspaper poll showed almost half of Spaniards would support a general strike against increasing the retirement age. But Tuesday’s turnout will reinforce suspicions that Spanish unions, which represent only 16 percent of workers, would struggle to bring the country to a halt. “The unions were powerful in the past, but they’ve lost it. They have much more influence in times of economic boom,” said Juan Carlos Rodriguez, of Madrid consultancy Analistas Socio-Politicos. Protesters in Madrid were overwhelmingly middle-aged or older and representatives of Spain’s large immigrant population were almost completely absent. The unions also seemed to fail to attract support from people without full-time employment.
It is equally notable that El País, a centre-left newspaper as well as the country’s best quality daily, goes big this morning on the question of public sector wages, but not from an especially sympathetic perspective. Their report today notes:
Civil service salaries have risen ahead of inflation in recent years. The pay rise in 2009 is especially striking, as it was around 3.5% while consumer prices rose by a mere 0.8% that year. Higher salaries as well as an increase in staff numbers resulted in an annual rise of 5.4% in personnel costs in the public administration in 2009.
That does not read like a wave of sympathy to me.
In France, the two most newsworthy protests teeter on self-parody. The first involves French air traffic controllers, a band of pirates whose ability to paralyse the skies over France has left them with outrageous perks and privileges, spelled out in minute detail in a recent report by the Cours des Comptes, the powerful French budgetary watchdog. According to the court’s report, senior management have no idea how many days a year their staff actually work, because they long ago ceded control of their staff to secretive heads of unit, who have the power to award “clearances” for staff to take extra days off when they are not needed. Nobody denies that being an air traffic controller is a high-stress job, which needs well-rested workers. But as far as anyone can tell, French air traffic controllers work around 100 days a year, or fully five weeks fewer than their colleagues at Eurocontrol, a centralised air traffic control network based in the Netherlands. In return, some are paid more than €7000 a month. They are on strike to protest against any change in their protected employment terms and conditions. Poor lambs.
Moving to the private sector, workers at the Dunkirk oil refinery of the giant energy firm Total are still on strike, after colleagues at other French Total refineries returned to work. The Dunkirk workers are striking because Total has said it has refinery overcapacity in France, and needs to close some of its production sites to save hundreds of millions of euros a year. This being France, the government has already summoned Total bosses to secure assurances that the site at Dunkirk will not be closed completely, and that not one worker will lose their job. That was enough for national union bosses to recommend an end to industrial action. But the militant hard-left union SUD rules the roost at the Dunkirk site, and secured a vote by raised hands to keep on striking.
This posting is not an attack on all trade unions, or even all strikes. There are some genuinely tragic stories out there in this recession. For example, in Belgium, shop workers from the Carrefour supermarket chain are braced for a nationwide strike over plans to lay off nearly 2,000 staff at Belgian stores and depots. According to Le Soir newspaper, a 32 year old cashier with five years’ experience at Carrefour is paid €1,705 a month, gross. After Belgian taxes and social security charges are deducted, that is a brutally small amount to live on. I have not researched Belgian supermarkets in debt, but headlines have accused Carrefour of poor management in Belgium for years, and anecdotally this makes sense to me. Carrefour stores in Belgium are notably more expensive than the local market leader, Colruyt, and they are not nearly as well-stocked or attractive as Carrefour stores in France. I would be inclined to blame the fate of Carrefour workers on their senior management, who have run the company badly.
My point is political. For the moment, newspapers across the world are full of pictures of strikes in Greece, Spain and France, and photographs of anarchists punching policemen in Athens. You could easily get the impression that the ordinary workers of Europe are about to explode in rage, making it impossible for their governments to push through the painful austerity measures that are, alas, needed in so many European countries. But for the moment the reality on the ground is different. An awful lot of people on the streets are those who cannot lose their jobs, which makes them a privileged minority in a nasty recession, and they are protesting to defend perks and pay that others can only dream of. I hope European politicians are watching, and concluding that they have an opportunity here, to tell the truth to their voters about the mess they are in, and what needs to be done to fix it. I think most European voters know this is a big crisis, and though they are angry about bankers and speculators and what have you, they also know that everyone has been living beyond their means. As long as the burden is seen to fall fairly, we may get through this yet.

Žilvinas Šilėnas: Idėja nacionaliniam stadionui

Straipsnis apie tai, kad reikia išleisti dar 200 000 Lt, tam, kad nuspręsti, ką daryti su nacionaliniu stadionu, supykdė, pralinksmino ir įkvėpė. Manau, geriausias, tiksliausias ir didžiausią reikšmę ateities kartoms turintis sprendimas – paminklas valdžios išlaidavimui. Betono luitai ir armatūra dar ilgai turėtų priminti ateities kartoms apie tai, kaip pinigų iliuzija įtraukia valdžią į projektus, kurie, kaip paaiškėja vėliau, yra nei pagrįsti finansiškai, nei turi ryšio su realybe.

Nacionalinį stadioną bus galima naudoti suaugusiųjų švietimo ir ugdymo tikslais. Štai kils vėl kam nors unoras išleisti mokesčių mokėtojų pinigų ir pastatyti „kažką tokio“ – pirmyn į privalomą ekskursiją po nacionalinį stadioną. Užeina kam mintis, kad tik valstybinis kapitalas gali įvykdyti stambius ir reikšmingus projektus – imi ir rodai.

Ir, žinoma, visą šį paminklą reikia paskelbti svarbiu paveldo objektu. Nes dar ims ir praris šalia stovintis, privataus kapitalo pranašumą įžūliai demonstruojantis „Akropolis“.

Emilis Ruželė: Ilga Geithner‘io nosis

clip_image002

Praėjusią savaitę JAV iždo sekretorius Timothy Geithner’is interviu ABC News pasakė, jog JAV niekada nepraras AAA skolos reitingo. („That will never happen to this country“) Šį reitingą suteikia pasaulinės reitingavimo agentūros tokios kaip Standard & Poor’s, Moody’s ar Fitch ir jis įvertina skolos patikimumą, negrąžinimo tikimybę. AAA reitingas yra aukščiausios klasės reitingas.

Mano manymu, tai drąsus pareiškimas, kuris pasauliui siunčia labai dviprasmišką žinutę. Kokias išvadas galima daryti išgirdus šią Geihner‘io frazę? Visų pirma, jau pats pasisakymo tonas kelia įtarimų, jog ne viskas su JAV valstybės skola ir jos perspektyvomis yra taip puiku kaip Geithner‘is norėtų, jog mes galvotume. Šiek tiek primena nusikaltimo vietoje pagautą vaiką, kuris jausdamas, jog atsidūrė aklavietėje garsiai deklaruoja savo nekaltumą, tuo sukeldamas dar daugiau įtarimo. Jeigu viskas su JAV skola taip puiku, kam reikia tokios retorikos?

Šis pasisakymas taip pat prisideda prie politikų pastoviai pučiamos miglos, jog ateitis yra visiškai numatoma ir nuspėjama, jog valdžia viskuo pasirūpins. Tiesa yra ta, kad net ir pats tobuliausias ekonominis modelis negali užtikrintai nuspėti ateities. Todėl šis Geithner‘io pasisakymas reiškia, jog arba jis spekuliuoja, arba netiesiogiai teigia, kad reitingavimo įmonės nėra patikimos ir nepriklausomos. Tai reikštų, kad ateityje susiklosčius tam tikrai situacijai nesugebės sumažinti reitingo JAV skolai, nors to ir reikalaus logika ir realios aplinkybės.

Nors JAV valstybės skola sparčiai auga (šiuo metu siekia net 12.5 trilijono dolerių) ir sparčiai artėja prie 100 procentų bendrojo vidaus produkto (grafikas), gali būti, jog Geithner‘is daro gerai pasvertą spėjimą. Spausdindama pinigus ir didindama infliaciją JAV turi galimybę sumažinti savo skolos naštą, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog skola yra puikiai valdoma ir jos patikimumas yra aukščiausios klasės. Spėlioti ir prognozuoti galima, tačiau žinoti - tikrai ne.

clip_image004

Vytautas Žukauskas: Darbo rinka – ar istorija pasikartos?

Pristatant 25-ąjį Lietuvos ekonomikos tyrimą vienas iš auditorijos klausimų buvo toks: kodėl prognozuojama, jog Lietuvos ekonomika 2010 m. BVP požiūriu liks panašioje padėtyje, kokioje buvo ir 2009 m. (prognozuojamas 1 proc. smukimas), tačiau nedarbo lygis ir toliau kils (kaip tyrimas teigia nuo 15 proc. 2009 iki 17 proc. 2010 m.)?

Šis klausimas privertė susimąstyti ir pasigilinti. Mano atsakymas į šį klausimą buvo maždaug toks: tam, jog pradėtų augti sukuriamų darbo vietų skaičius ir mažėti nedarbas, ekonomikai reikia ne tik nebesmukti, tačiau ir pradėti augti. 2010 m. BVP bendra apimtimi lyginant su 2009 m. keisis mažai, tačiau lyginant su 2008 m., vis dar esame gilioje duobėje. Teigiamų ženklų darbo rinkoje galima bus laukti tik tuomet, kai prasidės bent kiek jaučiamas ekonomikos augimas.

Įdomumo dėlei pažiūrėjau, kokia situacija Lietuvoje su BVP augimu ir nedarbo rinka buvo po vadinamosios Rusijos krizės, 2000-2001 m.

image

Situacija (bent tokia, kokią ją vaizduoja Statistikos departamento duomenys) tuomet buvo išties liūdna, ir nesinorėtų, jog ji kartotųsi. Tuomet, kai 2000 metų viduryje po BVP kritimo buvo pradėtas fiksuoti ekonomikos augimas, situacija darbo rinkoje blogėjo dar 1,5-2 metus, iki pat 2002 metų vidurio, kuomet bedarbių skaičius (Statistikos departamento duomenimis) pasiekęs 290 tūkstančių, pagaliau ėmė mažėti.

Statistikos departamento duomenimis 2009 m. III ketvirtyje darbo neturinčių žmonių buvo apie 230 tūkst. Darbo birža skaičiuoja, jog nedarbo kas mėnesį netenka vis dar daug daugiau žmonių, nei jį randa. Turint omenyje nedžiuginančias 2010 ekonomikos augimo perspektyvas, nedarbas augs ir toliau.

Galbūt laikas kažko imtis ir nepasikliauti tuo, jog situacija darbo rinkoje pasitaisys savaime, jog ją stebuklingai pagerins auganti ekonomika. Kaip parodė Lietuvos situacija prieš dešimtmetį, net ir esant pastebimam ekonomikos augimui, pagerėjimo darbo rinkoje galima tikėtis po 1,5-2 metų. Ekonomikos nuosmukio laikotarpiu sunkius sprendimus priimti lengviau, o ir jų priėmimas gali turėti didesnę reikšmę. Galbūt laikas laisvinti sovietinio griežtumo darbo santykius?