Ekonominė politika

Ketvirtadienį Seimas priiminės labai įdomų įstatymo projektą (XIP-2981(2)). Pirma, profsąjungas galės steigti bet kas, net ir bedarbiai. Jei gali dirbti, tai gali ir priklausyti profsąjungai.

Antra, norint steigti profsąjungą (ar jos padalinį) įmonėje X, nėra būtina būti įmonės X darbuotuoju.

Trečia, jei esi profsąjungos narys ir kažką dirbi profsąjungos reikalais, darbdavys tau turi suteikti mažiausiai 60 valandų darbo per metus, per kurias dirbti tiesioginio darbo nereikės, bet darbdavys privalės tas valandas apmokėti. 60 darbo valandų reiškia 7,5 darbo dienas arba apie 3 proc. metų darbo laiko. O tai savo ruožtu reikštų apie 3 proc. papildomai išaugusią darbo vietos kainą. Iš kur paimti pinigų apmokėti 60 valandų darbo? Aišku, iš kitų darbuotojų,  kurių  dauguma greičiausiai net nėra profsąjungos nariai.

Sudėjus pirmą, antrą ir trečią, gaunasi labai prastas mišinys. Kadangi išplečiama, kas gali būti profsąjungos nariai, tai vienoje įmonėje gali prisisteigti kad ir 5 profsąjungos. Ir visos jos turės pirmininkus, ir visiems jiems reikės duoti bent 60 valandų per metus. Ir kiekvienam už tuos bent 60 valandų apmokėti. Nori papildomų atostogų - įsteik naują profsąjungą, pasirink būti pirmininku ir - pirmyn. O jei kas nors paprieštaraus, mosuok visais dokumentais, ginančiais profsąjungos narius. Ir pabandyk, žmogus, tada tokį „pirmininką” atleisti.

Vienas dalykas, ko nesuprantu, tai kodėl dabartinėms profsąjungoms ir jų nariams tinka tai, kad jų organizacijas potencialiai galima labai “atskiesti”? Juk didelėse seniai veikiančiose įmonėse, kuriose seniai veikia profsąjungos, tiek profsąjungos, tiek darbdaviai yra investavę į konstruktyvius santykius. Dabar gi, galimybė steigti profsąjungas suteikiama ir tiems, kas nori ne konstruktyvumo, o konfliktų ar tiesiog atostogų.

Profesinės sąjungos yra sukurtos specifiniu tikslu joms suteikta daugiau teisių nei tiesiog paprasta organizacijai, net jei organizacija turi tuos pačius tikslus, kaip profesinė sąjunga. Nemanau, kad tai yra teisinga; bet čia tik mano nuomonė. Bet, pagal galiojančius įstatymus, profesinėms sąjungoms ir jų nariams yra suteikiamos specialios teisės. Todėl adekvatu yra ir nustatyti specifinius kriterijus, pagal kuriuos žmogus prisijungia prie profesinės sąjungos. Ir tie kriterijai, turėtų būti siauresni, pvz., reikalavimas dirbti toje įmonėje, ar, bent dirbti apskritai. Priešingu atveju turime visišką neatitikimą tarp teisių ir pareigų.

Pabaigai. Tie, kas norite referuoti į Europos Socialinės Chartijos 5 straipsnį (į jį referuojama aiškinamajame rašte), siūlau jį paskaityti visą: “Visi darbuotojai ir darbdaviai, siekdami apsaugoti savo ekonominius ir socialinius interesus, turi teisę laisvai jungtis į nacionalines ir tarptautines organizacijas”. Jei sakysite, kad „organizacijos” reiškia ir „profesines sąjungas”, tuomet turėsite pripažinti, kad į profesinę sąjungą turėtų galėti susiburti ir darbdaviai. Ir jei manote, kad tai yra absurdas, tai tėra to paties straipsnio logiška interpretacija.

Remigijus Senavaitis, LLRI jaunesnysis ekspertas

Tarp neseniai pasirodžiusių mokesčių darbo grupės pasiūlymų šmėžuoja vienas įdomus pasiūlymas - didinti kapitalo prieaugio mokestį. Iš tikro, visuomenė, kurioje mes gyvename, vadinama kapitalistine. Verslininkų rankose esantis kapitalas yra bet kokios ekonominės veiklos pagrindas (vadinasi, ir potencialus mokesčių šaltinis!), todėl nenuostabu, kad jis susilaukia valdžios atstovų dėmesio. Tačiau kapitalistinės visuomenės pavadinimas klaidina. Visų pirma jis sukuria įspūdį, kad šioje visuomenėje visa galia ir valdžia priklauso „kapitalistams” - suprask, verslininkams, kurie valdo įmones, gamyklas ir samdo darbuotojus. Vis tik šiandien mūsų visuomenėje visa galia priklauso ne verslininkams, bet klientams.

Sėkmingi verslininkai kartais lyginami su aristokratais ar net karaliais. Tačiau verslininkai nėra jokie valdovai, jie neturi jokios galios, kuri prieš tai jiems nebūtų suteikta jų klientų. Už karaliaus įsakymų nevykdymą visada gresia bausmė, o net ir moderniose demokratinėse valstybėse visi įstatymai galų gale atsiremia į vieną dalyką - policiją, kuri jėga baudžia įstatymų nesilaikančius. Jeigu už visų įstatymų nestovėtų policijos jėga ir konkrečios bausmės grėsmė, įstatymai tebūtų tušti žodžiai ant popieriaus. Verslininkai, priešingai, neturi kuo grasinti. Jie gali tik prašyti ir siūlyti. Vienintelė jų jėga, vienintelis pranašumas - turtas. Tačiau ir šį turtą jie gauna iš vartotojų, iš kiekvieno žmogaus, kuris perka jų siūlomas prekes ir paslaugas.

Žymus austrų ekonomistas L. von Misesas rinką vadino kasdiene demokratija. Joje kiekvienas išleistas centas yra balsas, už tai kas, ko, kaip ir kada nori. Kiekvienas vartotojas pirkdamas parodo, kokių paslaugų jis nori ir kokia forma jis nori tas paslaugų gauti. Jei pirkėjams svarbu pigios prekės, o ne jų kokybė, jie „balsuoja” už tą verslininką, kuris veža pigias prekes iš Kinijos. Jei svarbu kokybiškos prekės, jie „balsuoja” už verslininką, kuris veža prekes iš Vokietijos, Amerikos ar kitų šalių, gaminančių brangiau, bet galbūt geriau.

Kai verslininkas naudojasi savo sukauptu turtu, jis išleidžia tuos „balsus”, kuriuos jam prieš tai suteikė žmonės, pirkdami jų paslaugas ar prekes. Taigi rinkoje sukauptas turtas atitenka tik tiems, kurie mums, vartotojams, duoda tai, ko mes norime. O vartotojų norai yra labai nepastovūs ir sunkiai nuspėjami. Jie neprisiriša prie konkrečių verslininkų. Vos tik kažkas pasiūlo geresnę kainą, geresnę prekę, arba net tokį nereikšmingą dalyką kaip geresnę pakuotę, jie greitai pamiršta tuos žmones, kurių paslaugomis naudojosi anksčiau. Taigi uždirbti pelną versle nėra lengva - verslininkas turi visada prisitaikyti prie vartotojų užgaidų ir tą daryti geriau nei visi jo konkurentai. Pelnas yra ženklas verslininkui, kad jo paslaugos reikalingos ir tinka vartotojams. Tačiau jis yra ženklas, kad toje rinkoje yra vietos ir kitiems, yra vietos konkurentams. O kai dvi įmonės konkuruoja dėl klientų siūlydamos vis mažesnes kainas, geresnes prekes ar geresnį aptarnavimą vėl laimi vartotojai.

Taigi kapitalistinėje visuomenėje galios santykis yra visai kitoks, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio - verslininkai yra priklausomi nuo vartotojų ir dirba pelningiausiai, kai geriausiai tarnauja savo klientams. Tą rodo ir LLRI atliktas gyventojų nuomonės tyrimas. Nuomonę apie verslininkus labiausiai formuoja gyventojų asmeninė patirtis perkant prekes ar paslaugas iš verslininkų. Net 40% respondentų sakė, kad tai, kaip juos aptarnauja kaip klientus, lemia jų požiūrį į verslininkus. Protingi verslininkai visų pirma rūpinasi savo klientais - nes mes, vartotojai, esam tikrieji šios visuomenės valdovai.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įvertinusi „pasikeitusias aplinkybes” skelbia, kad darbo santykių reguliavimo tobulinimas šiandien nebėra aktualus ir tikslingas - darbo santykių reguliavimas jau dabar yra puikiai atspindintis rinkos poreikius. Ir savo ruožtu siekia atšaukti praeitos Vyriausybės parengtą Darbo kodekso (DK) pakeitimų projektą, kurio nuostatos turėjo sumažinti administracinę naštą ir suteikti darbo rinkai lankstumo. Tik kas tos „pasikeitusios aplinkybės”, kurios nepraėjus nė metams kardinaliai pakeitė situaciją?

Su aplinkybėmis, kurias Ministerija vertino, būtų išties įdomu susipažinti detaliau - juk šis projektas Trišalėje taryboje ir Seime svarstytas vos pernai, 2012 m. Per šį laikotarpį, beje, pasikeitė tik Vyriausybės nariai, bet ne ekonominė situacija. LLRI atlikto rinkos dalyvių nuomonės tyrimo duomenimis, BVP ir šiais metais liks panašus kaip ir 2012 m. - apie 3,4%. Apklaustieji prognozuoja tik 0,2 proc. ekonomikos augimą. Nedarbo lygis liks apie 12%. Taigi, šalies ekonominė situacija nėra pasikeitusi. Priešingai, situacija reikalauja toliau vykdyti reformas.

Už darbo santykių modernizavimo tęsimą pasisako ir Europos Komisija. Ji savo rekomendacijose pažymi, kad būtina imtis papildomų priemonių darbo rinkos lankstumui didinti, jog būtų užtikrintas darbo rinko užimtumas, ypač jaunų žmonių ir nekvalifikuotų darbuotojų.

Darbo santykių reguliavimo problemos ir jas keliantys Darbo kodekso straipsniai taip pat yra įvardinti. Praėjusiais metais socialiniai partneriai, su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija priešakyje, nuveikė didžiulį darbą analizuodami ir diskutuodami, kurios Darbo kodekso nuostatos yra labiausiai varžančios darbo santykius, trukdančios įsidarbinimui ir verslo plėtrai. Pateiktas DK pakeitimų projektas nuosaikiai palengvintų administracinę naštą bei priderintų Darbo kodeksą prie šiuolaikinės darbo rinkos poreikių ir nesikėsintų į darbuotojų teises (plačiau buvusiuose įrašuose).

Be „pasikeitusių aplinkybių”, Ministerija, siūlydama atšaukti DK pakeitimus, nurodo Šešioliktosios Vyriausybės 2012-2016 metų programos prioritetą - solidarumą, socialinių partnerių bendradarbiavimą. Neva Trišalėje taryboje nerasta sutarimo dėl projekto, todėl Vyriausybė, atsiimdama DK pakeitimų paketą, vykdo savo programą.

Įdomu tai, kad kitas punktas Vyriausybės programoje yra darbo vietų kūrimas, užimtumo didinimas, lanksčių darbo formų diegimas įgyvendinimas. Tačiau atšaukiant DK pakeitimų paketą lieka visiškai neaišku, kaip jis bus įgyvendinamas.

Tiesa, darbo grupė užimtumui didinti jau yra. Viename jos posėdžių valstybės institucijos gerą valandą ginčijosi kaip pavadinti dokumentą, kurį rengia darbo grupė - strategija, programa ar planu? Akivaizdu, kad pasirūpinta, jog nors ministerijos būtų užimtos. Kitiems mirtingiesiems lieka palaukti, kol Trišalė taryba išmoks konstruktyvaus dialogo, nes be jos pritarimo su darbo santykių reguliavimu susiję projektai praktiškai net nepasiekia tautos išrinktųjų - Seimo narių.

„QWERTYUIOP”. Taip galiu pavadinti savo kompiuterį, savo dviratį, net savo šunį. Taip pat tai galėtų būti mano naujos rankų darbo kompiuterinę klaviatūrą gaminančios įmonės pavadinimas. Tačiau jos registruoti Lietuvoje nuo šių metų gegužės 1 dienos tikrai negalėsiu, nes tai nelietuviškas žodis. Nuo šios dienos registro tvarkytojai privalės konsultuotis su Valstybine lietuvių kalbos komisija gavę prašymą keisti egzistuojančio juridinio asmens pavadinimą ar registruoti steigiamą naują juridinį asmenį. Jeigu pavadinimas nelietuviškas arba „nepapuola” į išimčių sąrašus - netinka.

Sunkiai suprantama, nes aš niekada ir neplanavau įmonės vadinti lietuviškai, nesiruošiu Lietuvoje pardavinėti savo produkcijos, galiausiai - mano įmonės pavadinimas net nėra žodis, jis net nepretenduoja būti kokios nors kalbos dalimi. Tiesiog norėjau įmonę įregistruoti Lietuvoje, mokėti čia mokesčius, įdarbinti žmones.

Vakarykščiame „Verslo žinių” straipsnyje šia tema Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atstovė teigia, kad baimė, jog su lietuvišku įmonės pavadinimu gali būti sunkiau konkuruoti užsienio rinkose, rodo mūsų verslo provincialumą. Drįstu paprieštarauti. Provincialumu spinduliuoja požiūris, jog lietuviai verslą gali pradėti ir sėkmingai vystyti tik Lietuvoje. Neleidžiate UAB „QWERTYUIOP” registruoti Lietuvoje - jokių bėdų, įregistruosiu Estijoje ar kitoje šalyje, ten mokėsiu mokesčius, įdarbinsiu žmones. Ir kam nuo to geriau?

Šis jau kurį laiką egzistuojantis ir vis griežčiau taikomas reikalavimas nėra milžiniška našta, tačiau tai dar viena smulkmena bloginanti verslo sąlygas Lietuvoje. Kas jau kas, bet Valstybinė lietuvių kalbos komisija turėtų žinoti - kad lašas po lašo…

Žinutė Delfi apie „reidą“ į piceriją atskleidžia vieną įžvalgą apie „skurdo“ matavimus Lietuvoje. Dėl „vokelių“, oficialus atlyginimas Lietuvoje atrodo žemesnis, nei yra iš tikrųjų. Dar daugiau, „vokeliai“ egzistuoja iš esmės mažų atlyginimų segmente. Tuo tarpu aukštų atlyginimų segmente vokeliai iš esmės neegzistuoja, nes tam nėra paskatų. Trumpai tariant, maži atlyginimai atrodo dar mažesni, nei yra iš tikrųjų.

O tai turi keletą statistinių pasekmių. Pirma, dirbtinai mažesni oficialūs atlyginimai naudojami įvairiuose pajamų nelygybės skaičiavimuose. Pvz., skaičiuojant kiek žmonių gyvena “skurde”. Specialiai sakau „skurde“, nes statistikoje naudojama „skurdo rizikos riba“ rodo ne tai, kiek žmonių skursta, o kiek žmonių uždirba mažiau nei kiti (plačiau apie šiuos skaičiavimus čia). Daugiau atlyginimų oficialiai atrodo žemi, daugiau žmonių papuola į skurdo rizikos skaičiavimus. Daugiau peno politikams piktintis „ar tai normalu?“.

Kita statistika, kuri yra iškreipiama, yra taip vadinamas turtingųjų ir neturtingųjų pajamų palyginimas. Moksliškiau vadinamas „kvintilių metodas“, kuriame lyginamos turtingiausio ir neturtingiausio penktadalių žmonių pajamos. Vėlgi, kadangi neturtingiausio penktadalio pajamos, dėl „vokelių“ atrodo dar mažesnės, statistinis skirtumas (o tiksliau –santykis) tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančių Lietuvoje atrodo dar didesnis.

Statistinės pasekmes neturėtų realių pasekmių, jei iškreipta statistika nesivadovautų politikai. Pamenate ginčus dėl minimalios algos? „Ar normalu, kad 20 proc. žmonių gauna tik minimalią algą?“ klausė aktyvistai. Į paaiškinimus, kad tas „20 proc.“ įtraukia ir dirbančius ir nepilną darbo dieną. Kitaip tariant, jei dirbi puse laiko ir uždirbi 600 Lt, tai tu gauni daugiau nei MMA. Lygiai taip pat selektyviai buvo ignoruojamas šešėlines ekonomikos argumentas, t.y. kad MMA didinimas kartu ir didins, o ne mažins, šešėlinę ekonomiką. Kai kuriems politikams ar analitikams atrodo, kad tas, kas mokėjo „vokelį“ prie 800 Lt MMA, staiga legalizuosis,jei MMA bus padidinta iki 1000 Lt.

Aišku šios statistinės irgi klaidos nereikia išpūsti. Pirma, tikrai ne visi darbuotojai, gaunantys MMA, gauna dar ir vokelius. Regionuose, mažiau kvalifikuotame darbe MMA uždirbantis darbuotojas, kainuoja apie 1300 Lt, o tai nėra jau tokie maži pinigai. Antra, netinkamos „skurdo“ skaičiavimo metodikos, nereiškia, kad nėra žmonių, kuriems tikrai sunku.

„Investuok Lietuvoje” iniciatyva praeitą savaitę valstybės institucijos diskutavo apie investicijas ir viešojo intereso gynimą.

Vis dažniau ir žiniasklaidoje, ir tarp politikų linksniuojamas įvairių interesų grupių negatyvus nusistatymas prieš investicijų projektus. Štai, savo sveikinimo kalboje Ūkio ministrė B.Vėsaitė drąsiai kritikavo bendruomenes dažnai aklai ginančias, tiksliau, aktyviai besipriešinančias investiciniams projektams. Tačiau joms tai leidžia įstatymai.

Aplinkos apsaugos specialistas iš „International Finance Corporation” (IFC) pritarė, kad reikia bendradarbiauti su bendruomenėmis vystant projektus, bet būtina aiškiai nubrėžti ribas ir suinteresuotumą. Ir įžvalgiai pažymėjo, kad, galbūt, didžiausia problema yra bendruomenių emocionalumas - kai visa tampa nesvarbu, nei investicijos, galima nauda regionui ar šaliai, nei siūlomos kompensacijos už galimus nepatogumus. Vadovaujamasi įvairiomis fobijomis ar įsitikinimais, kad „status quo” yra geriau už bet kokią inicijuojamą veiklą.

Dėl viešojo intereso sąvokos neapibrėžtumo praktiškai daugumoje civilinių, administracinių santykių ar baudžiamųjų veiklų gali būti remiamasi viešuoju interesu. Viešojo intereso gynimas, tiek šiuo mechanizmu ginamos vertybės, yra priklausomos nuo įstatymo leidėjo požiūrio į tai, kas yra visuomenei naudinga, ir valdžios institucijoms priskirtų funkcijų įgyvendinimo. O toks platus viešojo intereso taikymas darosi dideliu galvos skausmu tiek pačioms institucijoms, tiek norintiems vykdyti ekonominę-ūkinę veiklą: statyti namą, tvorą ar kasti gamtos išteklius.

Vien prokurorai, vykdydami viešojo intereso gynimo funkciją, teismams 2012 m. pateikė 490 ieškinių, nors tai 200 ieškinių mažiau, nei 2011 m., tačiau ieškinių suma 2012m. buvo tris kartus didesnė - 147 mln.782 tūkst. Lt. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) konferencijoje nurodė, kad šio teismo sprendimuose 2001m. viešojo interesas minėtas ar juo remtasi 19 kartų, 2011 m. - 520 kartų. Akivaizdu, kad viešojo intereso gynimo atvejų daugėja.

Viešojo intereso argumentu mėgstama „pasisvaidyti” ir politinėse diskusijose. Vis aktyvesnės tampa interesų grupės, pasisakančios už vieną ar kitą gėrybę ar vertybę kaip visiems naudingą. Taip vis daugiau dalykų nejučia pasidaro visuomeniniu reikalu. O privatiems nesutarimams spręsti mieliau renkamasi ne civilinę teisę (kur šalys pripažįstamos lygiateisėmis ir gali asmeniškai tartis dėl kompensacijų, žalos ar susimokėti teismo išlaidas), o ieškoma valstybės institucijų, kad ir prokuroro, kuris tokiuose ginčuose, kaip LVAT pirmininkas pastebėjo, dažnai tiesiog tampa nemokamu advokatu.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba informuoja, kad įsigaliojo įsakymas, uždraudžiantis į viešojo maitinimo įmonėse rengiamus pobūvius ir renginius atsinešti pačių pirktų ar namuose gamintų maisto produktų. Kodėl? Todėl, kad praėjusiais metais buvo 6 žarnyno sutrikimų protrūkiai, kurie GALĖJO kilti dėl atsinešto maisto.

Ši žinia ir džiugina, ir liūdina vienu metu.

Liūdina, nes tai visiškai neproporcinga ir neefektyvi priemonė. Ji sukels daugybę nesusipratimų ir vers maitinimo įstaigų vadovus arba nusižengti įsakymui arba į nepatogią padėtį statyti savo klientus reikalaujant išsinešti arba išmesti tortus. Taip pat įteisinamas visiškai nesuprantamas nepasitikėjimas parduotuvėje pirktais maisto produktais, nors jie gaminami laikantis visų taikomų higienos normų ir kitų reikalavimų. Ką jau kalbėti apie tai, jog sprendimas yra akį rėžiančiai neproporcingas, nes dėl 6 žarnyno sutrikimų per metus, kurie tik GALĖJO kilti dėl atsinešto maisto visiems Lietuvos gyventojams visam laikui uždraudžiama į pobūvius atsinešti maistą.

Džiugu dėl to, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba apsiribojo tik draudimu atsinešti tortą į pobūvį ir nepasiūlė uždrausti pirkti arba kepti tortus išviso - juk namuose taip pat galima apsinuodyti. Saugiausia būtų, jeigu niekas nieko niekada nevalgytų, statistika tikrai pagerėtų.

Taigi, Lietuvoje jau dvi dienas turime naują už įstatymo ribų esančią veiklą - torto dovanojimą gimtadienį kavinėje švenčiančiam draugui. Su tuo ir sveikinu, o iš tiesų tai tikiuosi, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba susipras ir atšauks šį nesusipratimą.

Dujų išgavimo technologija neturėtų vaidinti esminio vaidmens, vertinant jų naudą. Mums turėtų rūpėti galutinis produktas, jo kaina ir prieinamumas, o ne kaip jis buvo išgautas. Technologija nuolat keičiasi, nepaisant to, kad galutinis produktas išlieka toks pat. Jei dujų vartojimas nėra uždraustas, nėra pagrįstų priežasčių, kodėl reikėtų uždrausti dujų gavybą.

Rizika aplinkai turi būti įvertinta sąžiningai, be pozityvaus ar negatyvaus išankstinio nusistatymo. Poveikio vertinimas turi koncentruotis į galutinę ir kiekybiškai išmatuojamą žalą, o ne technologinį procesą ar detales (pvz., naudojami chemikalai, išgavimo būdas ir t.t.). Žalos kriterijai turi būti aiškūs, pamatuojami ir nediskriminuoti skalūninių dujų pramonės, lyginant su kitomis ūkio šakomis.

Skalūnų dujos turi būti traktuojamos tiesiog kaip dar vienas energijos šaltinis. Teigiami išoriniai poveikiai (pvz., „energetinė nepriklausomybė” ar naujos darbo vietos), neturėtų būti lemiamas veiksnys sprendžiant, ar verta plėtoti šią ūkio šaką. Lygiai taip pat šios ūkio šakos nevystymo neturėtų nulemti nepamatuotos ir nepagrįstos rizikos aplinkai.

Ši ūkio šaka, kaip ir kitos ūkio šakos turėtų būti plėtojamos privačių įmonių. Tai, kad gamtos resursai įstatymiškai priklauso valstybei nereiškia, kad šią ūkio šaką turi vystyti išimtinai valstybės kapitalas. Tai, kad kai kuriose šalyse tuo užsiima valstybinės kompanijos nėra sektinas pavyzdys.

Būtų išmintinga turėti mechanizmus, pagal kuriuos žemės paviršiaus savininkams būtų kompensuojama, jei jų nuosavybė patirtų žalą gavybos metu. Prioritetas turėtų būti teikiamas privatiems susitarimams tarp skalūnų dujų įmonių ir žemės savininkų.

Kas yra žala nuosavybei, reikia apibrėžti aiškiai ir vienareikšmiškai. Dujų išgavėjams neturėtų būti leidžiam piktnaudžiauti servituto teise; lygiai taip pat žemės paviršiaus savininkams neturėtų būti leidžiama piktnaudžiauti neleidimu prieiti prie nuosavybės, esančios žemės gelmėse.

Taip pat būtų išmintinga taip pakeisti mokesčių pajamų paskirstymą, kad didesnė mokesčių pajamų dalis iš gavybos atitektų vietinei, o ne centrinei valdžiai (pvz. per pusę). Tai būtų sąžiningesnė ir teisingesnė kompensavimo už žalą ar nepatogumus, kuriuos patiria vietinė bendruomenė, o ne centrinė valdžia. Panašaus mokesčių pajamų dalinimosi mechanizmo įvedimas yra rekomenduotinas ir kitoms ūkio šakoms, ne tik skalūnų dujų gavybai.

Specialus dėmesys turėtų būti skiriamas žemės planavimo procedūroms. Verslininkai turėtų galėti greitai keisti žemės naudojimo paskirtį, jungti ar skaldyti sklypus. Tokie pokyčiai vėlgi padėtų ne tik skalūnų dujų, bet ir kitoms ūkio šakoms.

Kad išradimai peržengtų mokslininkų laboratorijas ir pasiektų žmones reikia nei daug, nei mažai - dar šiek tiek išradingumo. Štai broliai Orville ir Wilbur Wright išrado lėktuvą, savo idėją pavertė funkcionuojančiu daiktu. Tik tas „lėktuvas” anuomet buvo ne kas kita kaip sunkesnis nei oras, varikliu varomas skraidantis aparatas, galintis nuo žemės pakelti žmogų. Tikroji jo vertė atsiskleidė, kai jam buvo atrastas praktinis pritaikymas - iš pradžių žvalgyboje ir kare, o po kelių dešimtmečių - gabenant keleivius.

Tačiau ne visi išradimai taip greitai prigyja ir pasiekia visuomenę. Vis tik išradimo pateikimas rinkai geriausiai padeda atrasti reikalingiausias būsimo produkto funkcijas. Pavyzdžiui, kompanija Microsoft jau 2002 metais sukūrė ir pristatė pirmąjį planšetinį kompiuterį, tačiau jis buvo brangus ir neturėjo tokių galimybių kaip bevielis internetas. Tik 2010 metais, kai kompanija Apple už daugumai prieinamą kainą pristatė iPad planšetę, apjungiančią visas šias galimybes, planšetiniai kompiuteriai iš mažai kam prieinamo ir praktiškai nelabai pritaikomo įrenginio tapo vis populiaresniu ir dažniau kasdienybėje sutinkamu daiktu.

Dažnai didžiausią poveikį turi ne išradimas, bet galimybė jį palaipsniui tobulinti ir vis labiau pritaikyti prie žmonių ir rinkos poreikių. Tą puikiai parodo kompiuterių istorija. Pirmasis skaičiavimus galintis atlikti mechanizmas Paskalina buvo išrastas septyniolikto amžiaus viduryje - ją 1642 metais pagamino filosofas ir matematikas B. Paskalis. Šis mechanizmas vadinamas pirmuoju kompiuterio prototipu. Tačiau skaičiuotuvai ir kompiuteriai plačiąją visuomenę pasiekė tik po trijų su puse amžių - dvidešimtojo amžiaus pabaigoje. Tada šis išradimas pavirto inovacija - peržengė mokslininkų laboratorijų ribas ir tapo praktiškai pritaikomas kasdienybėje.

Verslininkai kompiuterius iš mokslininkų laboratorijų perkėlė į beveik kiekvienus namus. Norėdami šį produktą pristatyti kuo didesniam skaičiui žmonių, verslininkai turėjo ieškoti būdų kaip kompiuterius padaryti mažesniais, galingesniais ir patogesniais naudojimui ir dėl to jie palaipsniui tobulino jau daugelį metų egzistuojančius išradimus. Dabar tokių kompanijų kaip IBM, Microsoft, HP, Apple dėka kompiuteriai ir jų programinė įranga iš specializuoto, tik mokslininkams naudingo instrumento, tapo neatskiriama kasdienio gyvenimo dalimi. O progresas šioje srityje buvo stulbinantis: 1969 metais mėnulyje nusileidęs erdvėlaivis Apollo 11 turėjo mažesnio pajėgumo kompiuterius, negu beveik kiekvieno žmogaus kišenėje dabar esantis mobilusis telefonas. Ir visa tai įvyko inovacijas taikančių, į rinkos poreikius atsižvelgiančių, verslininkų dėka!

Remigijus Senavaitis yra LLRI jaunesnysis ekspertas, prie komandos prisijungęs šių metų pradžioje

Šimtas dienų Vyriausybei yra tokia pat dirbtinė atžyma kaip ir šimtadienis mokyklose. Bet, naudojantis proga, galima išsakyti šiuos pastebėjimus.

Stilius. Pabrėžtinos pastangos elgtis santūriai (nors, tiesa, neišvengta ir nepamatuoto politinio ir ekonomiškai nereikalingo MMA didinimo) gali duoti rezultatų. Ilgai svarstyti sprendimai gali būti išmintingi, pasverti, ir, ko gero, neradikalūs. Nors mėgstama pašiepti darbo grupes, toks sprendimų priėmimo būdas yra priimtinesnis ir suprantamesnis. „Devynis kartus pamatuok, dešimtą pjauk” , valdžios sprendimams turėtų būti taisyklė, o ne išimtis. Tik svarbu, kad į darbo grupių (kurios išsamiai įvertina ekonominį sprendimų poveikį) nuomonę būtų iš tikro įsiklausoma ir kad jos netaptų prisidengimu veikimui ar neveikimui, vilkinimui ar reikalingų sprendimų nepriėmimui.

Planavimo akcentavimas. Premjeras akcentuoja strateginį planavimą ir tai yra puiku. Bet strateginis planavimas turi skirtis nuo penkmečio planų. Strateginiai planai turi strateginius tikslus, o ne elementarius ūkinius (pvz., modernizuosime X daugiabučių; nors daugiabučių modernizacijos iš tikro reikia). Taip pat strateginiai planai įvertina besikeičiančią aplinką, konkurentus ir t.t. Paprastai tariant, planas, pvz., sveikatos apsaugos srityje pirma skirti lėšų valstybinėms įstaigoms, o dėl trupinių leisti pasipešti privačioms gydymo įstaigoms, yra ne strateginis planas, o strateguojamas gyventojų pasirinkimo suvaržymas, konkurentų išstūmimas, valstybinių įstaigų rėmimas ir bandymas užkonservuoti situaciją. Tai ne XXI amžiaus politika, o geriausiu atveju, 1985 „perestroikos” pradžia.

Reikalingas mąstymo pokytis. Taip vadinamoms viešosioms paslaugoms, o tiksliau iš mokesčių mokėtojų pinigų finansuojamoms paslaugoms būtina vizija ir strategija. Šioje vizijoje konkuruojantys ir privatūs paslaugų teikėjai, vartotojų teisė rinktis ir pan. turi būti suvokiama ne kaip kliūtis, o kaip galimybė. Galimybė, pritraukiant privačias investicijas, užtikrinti, kad mokesčių mokėtojai už savo pinigus gauna tinkamas paslaugas. Pasakysiu dar paprasčiau: tikslas - ne finansuoti, išlaikyti valstybines poliklinikas ar mokyklas. Tikslas - tinkamos kokybės paslaugos žmonėms, kur kokybės rodiklis yra žmonių pasirinkimas (o ne valdžios nurodymai). Būtent tokio suvokimo pokyčio reikia kai kuriems Vyriausybės nariams.

Galimybės. Dabartinė Vyriausybė gali padaryti šiuos darbus, už kuriuos bus ilgai dėkingi visų politinių orientacijų žmonės.
- Iki 2016 metų 25 proc. sumažinti biurokratinę naštą (kliūtys steigiantis įmonėms, statant, investuojant, dirbant). Čia viskas priklauso tik nuo politinės valios ir stuburo turėjimo.
- Modernizuoti darbo santykius, juos kuo labiau priartinant prie civilinių santykių, kuomet esminiai sprendimai priimami derybų keliu. Kolektyvinis derėjimasis gali išlikti, bet turi apimti ir galioti tik tiems, kas derasi kolektyviai (profsąjungoms ir pan.). Siekiamybė - Estijos darbo kodeksas.
- Atsisakyti ne strategines funkcijas vykdančių valstybei priklausančių komercinių darinių, juos parduodant. Siekiamybė - 2016 metais valstybės valdomo komercinio turto sąraše nebeliktų nereikšmingų, nestrateginių įmonių.
- Optimizuoti švietimo infrastruktūrą, taip daugiau lėšų išsaugojant švietimui, o ne pastatų išlaikymui.
- Pradėti planuotą ir kontroliuojamą specialistų iš trečiųjų šalių prisitraukimą į Lietuvos darbo rinką. Kitaip tariant, smarkiai palengvintas darbuotojų iš ne ES šalių apsigyvenimas ir leidimas darbui Lietuvoje. Trūkstant kvalifikuotų specialistų, kitos išeities nėra. Profesinio švietimo pertvarka (jei kada ir įvyks), nesukurs reikalingų specialistų čia ir dabar.