Ekonominė politika

Iš didelio rašto britai baigia išeiti iš krašto. Kaip rašo Economist, į Religijų ir tikėjimo įstatymą (?!) nuo šiol bus įtrauktas ir tikėjimas žmogaus sukeltu globaliniu atšilimu. Ką tai reiškia? Jei anksčiau tave atleido iš darbo, teisme galėjai ginčytis, kad tave atleido neva religiniais sumetimais. Dabar atleisti britai turės galimybę ginčytis, kad juos iš darbo atleido dėl to, kad jie tiki žmogaus sukeltu globaliniu atšilimu.

Economist pateiktus pavyzdžius galima praplėsti. Neatvykai į darbą? Sakai, kad į darbą neatvykai todėl, kad nenorėjai teršti aplinkos. Nespėjai atspausdinti ataskaitos? Sakai, kad taupei popierių. Siunčia į komandiruotę? Atsisakai, nes lėktuvas - tau nepriimtina transporto priemonė. Atleido, nes nevykdai savo pareigų? Duodi darbdavį į teismą, ir įrodinėji, kad darbdavys, liepdamas atlikti darbą, pažeidė tavo, kaip tikinčiojo globaliniu atšilimu, teises.

Kita vertus, galbūt dabar, kai pasaulinė temperatūra krenta, klimato kaitos aktyvistams laikas užsiimti religines pozicijas.

Rodyk draugams

Spalio pabaigoje kelios Baltijos šalių nevyriausybinės organizacijos su Nacionalinės alkoholio ir tabako kontrolės koalicijos prezidentu Aurelijumi Veryga priešakyje viešai pristatė "Balto pakelio" iniciatyvą. Buvo akcentuojama, jog Baltijos šalys nori būti šios iniciatyvos lyderėmis Europos Sąjungoje. Idėja gan paprasta - prievarta suvienodinti visų cigarečių gamintojų įpakavimus įvedant vienodą baltą pakelį. Deklaruojamas tokios iniciatyvos tikslas - rūkymo mažinimas nepilnamečių bei moterų tarpe. Argumentacija – gražūs cigarečių pakeliai skatina vaikus, moteris ir visus kitus rūkyti, todėl reikia juos uždrausti.

Eilinį kartą, bandant prisidengti visuomenine gerovės tikslais, bandoma suvaržyti vartotojo teisė rinktis. Sutinkant, kad rūkymas kenkia sveikatai, svarbu nepamiršti, jog cigaretės vis tiek yra produktas. Vienos yra kokybiškesnės, kitos pigesnės, vienos stipresnės, kitos lengvesnės. Pakuotės pateikia nemažai informacijos apie produktą vartotojui, leidžia jam pasirinkti. Suvienodinus pakuotes, gamintojams nebeliks argumentacijos tobulinti savo produkcijos, diegti kenksmingumą mažinančių naujovių, nes jie nebegalės visuomenei perteikti savo išskirtinumo.

Sunku pasakyti ką ši iniciatyva turi bendro su rūkymo prevencija nepilnamečių bei moterų tarpe ar bet kokia kita prevencija? Paaugliai rūko ne dėl to, kad juos sužavi spalvingos pakuotės. Draugų spaudimas, norėjimas nepasirodyti prastesniu, jaunatviškas maištas, noras būti suaugusiu ir už save atsakingu – štai tikrosios priežastys. Norint spręsti problemą, visada reikia įsigilinti į jos priežastis, o ne bandyti dangstyti pasekmes ribojant pasirinkimo laisvę ir įvedinėjant beprasmius draudimus.

Suprantant situacijos absurdiškumą belieka tik pajuokauti. Atrodo, kad šios iniciatyvos autoriai mano, jog geriau išmano tabako gaminių rinkodaros peripetijas, nei patys gamintojai. Siūloma privaloma atviro kodo (open source) įpakavimo dizaino akcija - konkursas, „šauni“ mintis. Rūkančios mergaitės galės gražiai išmarginti pakuotes savo mėgstamomis spalvomis, papuošti garbinamų pop dievaičių portretais. Visada skubantys ir neturintys po ranka užrašų knygutės labai apsidžiaugs atsilaisvinusia vieta užrašams ant pakelio. O ką jau kalbėti apie gražiausiai numarginto cigarečių pakelio konkursus. Prekybos centruose turėtų greitai išpopuliarėti akcija - Pirk 3 pakelius cigarečių ir gauk dekupažo rinkinį nemokamai. Trumpai tariant, kiekvienas turės galimybę susikurti sau mieliausią pakuotės dizainą. Juk jau dabar didžiausi sportinių prekių gamintojai suteikia galimybę susikurti savo asmeninį sportinių batelių modelį ir jį nusipirkti, panašios iniciatyvos pastebimos ir kitose srityse, todėl tai nėra nauja idėja.

Vadovaujantis tokia pat logika ir turint omenyje, kad daugybė žmonių kasmet miršta nuo kraujospūdžio, viršsvorio problemų, vertėtų balto įpakavimo apribojimus taikyti darbo, kuriame patiriamas stresas skelbimams, daug riebalų sudėtyje turintiems maisto produktams, saldainiams. Taip pat automobiliams, šuoliams parašiutu, maudynėms ežere. Kaprizingi ir daug potencialaus streso ateityje galintys sukelti jauni žmonės į pasimatymus turėtų eiti su baltais marškinėliais, bei įspėjamaisiais užrašais. Juk santuoka neretai kainuoja labai daug sveikatos. Pasaulis greitai taptų baltas ir „saugus“.

Man, kaip ir didžiajai daliai žmonių, rūkymo sukeliamos bėdos, ne vis vien. Visi mes norime, kad vaikai nerūkytų, sportuotų, ir tausotų savo sveikatą. Taip pat linkime sveiko gyvenimo būdo savo draugams bei šeimos nariams. Tačiau visų svarbiausia yra suprasti, kad tik geru pavyzdžiu ir kokybišku švietimu galima pasiekti norimų rezultatų. Jokie draudimai, įpakavimų ribojimai ar kitokie prasimanymai niekada iš esmės neišspręs problemos.

Rodyk draugams

Ketverius metus prasimokęs Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete, dabar klausydamas paskaitų dažnai suku sau galvą, kodėl pasiryžau dar dvejiems. Nepaisant to, kartais paskaitoje sudomina vietos, kuriose pasiseka aiškiai apčiuopti fundamentalius skirtumus tarp tradicinės, “mainstream” ekonomikos ir austrų ekonominės mokyklos teorijų.

Išvadų skirtumai yra akivaizdūs, tačiau įdomiausia būna tuomet, kai pasiseka apčiuopti skirtumus prielaidose. Manau, jog šių skirtumų analizė ir lyginimas yra vienas iš geriausių būdų nustatyti, kurios ekonominės mokyklos išvados yra artimiausios realybei.

Neseniai ypač sudomino dalyko “mikroekonominė analizė” monopolinės situacijos rinkoje analizė ir interpretavimas. Monopolisto naudos maksimizavimo uždavinys apibrėžiamas kaip tas, kuriame vienas žaidėjas rinkoje gali nustatyti bet kokią rinkos kainą pasirinkdamas, kokį prekės kiekį gaminti. Tuomet matematiškai arba grafiškai išvedama, kiek prekės monopolistas gamins ir tieks į rinką maksimizuodamas savo pelną. Šis kiekis palyginamas su tuo, kuris būtų pagaminamas tobulosios konkurencijos sąlygomis ir daroma išvada, jog monopolistas gamina mažiau. Sakoma, jog monopolizuotoje rinkoje nėra maksimizuojama bendra gerovė, kadangi vartotojas nukenčia daugiau, nei monopolistas gauna pelno, lyginant su tobulos konkurencijos atveju. Nuo šios išvados iki rinkos reguliavimo – tik vienas žingsnis.

Didžiausias šios analizės klaida (žinoma, neskaitant visų milžiniškų ekonominės realybės supaprastinimų matematiškai išreiškiant vartotojo naudingumo funkcijas (kiek naudos vartotojas gauna iš tam tikro kiekio prekės), paklausos ir pasiūlos kreives)man pasirodė uždavinio pradžioje suformuluojama prielaida, jog monopolistas gali nustatyti bet kokią rinkos kainą pasirinkdamas gaminamos prekės kiekį. Jei kalbėtumėme apie rinkos situaciją, kuomet joje yra tik vienas gamintojas, tačiau nėra sudaryta jokių dirbtinių, teisinių, valdžios nustatytų barjerų kitiems gamintojams ateiti į šią rinką, gamintojas niekada negalės savo praduodamos prekės kainos nustatyti visiškai laisvai. Jo nustatomą kainą visuomet riboja potenciali konkurencija, kuri gali atsirasti tuomet, kai pakėlus kainą iki tam tikros ribos į rinką jau apsimoka ateiti kitam gamintojui. Šioje vietoje mikroekonominės analizės išvados subliūkšta.

Tuomet labai dažnai pasitaikantį požiūrį, jog vienas žaidėjas rinkoje (monopolistas), jei jo buvimui nėra sukuriami dirbtiniai barjerai, yra neišvengiamai vartotojui kenkianti situacija, tenka paneigti. Atvirkščiai, gali būti, jog vienas rinkos žaidėjas kaip tik geriausiai patenkina vartotojo poreikį, kadangi dėl masto grąžos gali gaminti ir parduoti prekę pigiau, o jo kainos didinimą riboja potencialūs konkurentai.

Ekonomikoje, kaip tikriausiai ir visuose kituose moksluose, yra daug įvairiausių mitų. Monopolinės situacijos vertinimas tradicinių ekonomistų akimis yra vienas iš jų.

Rodyk draugams

Apie skurdą ir santykinį skurdą

Publikacijų skurdo tema šiandiena yra labai daug, ir tokia tendencija lyg ir pateisinama- gi vis dėlto krizė, žmonės praranda darbą ir t.t. Tačiau jei atsiminsite neseną istoriją, tai net ir ankstesnio kilimo laikais, apie „skurdą“ buvo kalbama nemažai. Kodėl taip yra? Viena paprasta priežastis – dauguma kalbėtojų apie „skurdą“ kalba ir cituoja ne tikrąjį skurdą (t.y. kada žmonės neturi ką valgyti), o santykinį skurdą, kurį tiksliau reikėtų vadinti turtine nelygybe, t.y. kiek skiriasi žmonių pajamos.

Paprastas pavyzdys, įsivaizduokite 10 žmonių grupę, kurioje pirmas uždirba tūkstantį, antras du tūkstančius, trečias – tris, ir taip toliau. Pagal ES naudojamą santykinio skurdo apibrėžimą, kad „skursta“ visi tie, kas uždirba mažiau, nei 60 proc. vidurkio (tiksliau –„medianos“, bet šiuo atveju vidurkis ir mediana sutampa) galime suskaičiuoti santykinio skurdo lygį toje grupėje (žr. žemiau).

Dabar įsivaizduokime, kad visų grupės žmonių pajamos padidėja du kartus, t.y. tas kuris uždirbdavo 1000 dabar uždirba 2000, tas, kuris uždirdavo 2000 dabar uždirba 4000 ir t.t. Galime suskaičiuoti, ar „santykiniame skurde“ kas nors pasikeitė. (žr. žemiau)

Kitaip tariant, nors tie žmonės realiai gyvena 2 kartus geriau (t.y. turi dvigubai daugiau pinigų), pagal santykinio skurdo apibrėžimą jie vis tiek gyvena „skurde“. Akivaizdu, kad taip skaičiuojant, tarp 10 turtingiausių pasaulio žmonių taip pat rastume „skurdžių“.

Dabar įsivaizduokime, kad tos išaugusios pajamos staiga smarkiai sumažėjo: tas kuris uždirbdavo 2000 dabar uždirba 500, tas kuris uždirbdavo 4000, dabar uždirba 1000 ir taip toliau.

Taigi, net ir smarkiai sumažėjus pajamoms „santykinis skurdas“ nepasikeitė, nepaisant to, kad pajamos sumažėjo 4 kartus.

Tikiuosi šis pavyzdys iliustruoja, kad tarp santykinio skurdo ir realaus skurdo nėra ir negali būti nieko bendro, nes „santykinis skurdas“ rodo pajamų nelygybę, o ne skurdą. Todėl ir visos kalbos apie skurdą, kurioms pagrįsti naudojami nelygybės indikatoriai yra… nepagrįstos.

Kas „neteisinga“: mokesčių sistema ar valdžios pinigų dalybos?

Išsiaiškinus, kad santykinis skurdą iš tikro yra pajamų nelygybė, galime eiti aiškintis toliau, kiek „teisinga“ ar „neteisinga“ yra dabartinė gyventojų pajamų mokesčio sistema. Trumpam pamirškime, kad visi konfiskaciniai mokesčiai iš esmės yra neteisingi, ir pažiūrėkime, ar iš tikro proporcinė gyventojų pajamų mokesčių sistema yra kalta dėl pajamų nelygybės Lietuvoje.

ES statistikoje naudojamas toks palyginimas: kokia pajamų nelygybė šalyje yra po mokesčių, bet prieš perskirstymą (before transfers), ir kokia pajamų nelygybė buvo po perskirstymo (after transfers). Supaprastintai galima teigti, kad bandoma matuoti, tai, kaip valdžia panaudoja mokesčių mokėtojų pinigus pajamų nelygybei mažinti. (žr. žemiau).

(Jei norite naujesnių (tiesa – nepilnų) duomenų, tuomet spauskite čia – santykinio skurdo lygis po mokesčių, prieš perskirstymą ir čia – santykinio skurdo lygis po perskirstymo).

Galima pamatyti įdomių dalykų. Pajamų nelygybė po mokesčių Lietuvoje yra tikrai ne aukščiausia – net aštuoniose šalyse ji yra didesnė. Dar įdomiau: visų didelių mokesčių advokatų mylimoje Švedijoje, pajamų nelygybė po mokesčių yra didesnė, nei Lietuvoje (jei pažiūrėsite atnaujintus duomenis, tas pats galioja ir 2008-aisiais metais). Tad, pažiūrėjus į duomenis, kaltinti dabartinę proporcinių mokesčių sistemą dėl pajamų nelygybės nėra teisinga.

Tačiau jei žiūrėsime į nelygybę po perskirstymo - vaizdas kitoks. Po perskirstymo, Lietuvoje nelygybė iš tikro viena iš didžiausių ES, o Švedijoje – viena mažiausių. Ką tai reiškia?

Labai paprastai – Lietuvoje pinigai skirstomi neefektyviai. Problema yra ne mokesčių sistema, nes, kaip matome, vien po mokesčių nelygybė Lietuvoje nėra didelė. Didesnė nei kitur pajamų nelygybė po perskirstymo atsiranda todėl, kad valdžia pinigus socialinėms išmokoms perskirsto neefektyviai.

Išvados pabaigai

Pirma, gana dažnai, kalbėtojai apie skurdą maišo pajamų nelygybę (santykinį skurdą) ir tikrąjį skurdą. Kaip jau matėme, kuomet tikrasis skurdas suvokiamas kaip pajamų nelygybė, net ir sparčiai gerėjant visų gyvenimui, santykinis skurdas niekur nedingsta. Lygiai taip pat mažėjant pajamoms, santykinis skurdas parodo nelygybę tarp sumažėjusių pajamų, o ne tai, kiek žmonių neturi ko valgyti.

Antra, pritariu tiems, kurie sako, kad tokia statistika (kaip mano naudotoji) iš esmės nieko neparodo, o geriausiu atveju yra kažkiek naudingas įrankis teoriniuose palyginimuose, kurie nedaug ką turi su realia situacija. Deja šie statistiniai duomenys praktiškai nėra kvestionuojami, o įžvalgos ir sprendimai dažnai priimami remiantis būtent statistiniais duomenimis.

Trečia, jei vis dėlto pripažįstame, kad šie duomenys bent iš dalies atspindi realybę, tuomet turėtume pripažinti, kad problema slypi ne mokesčių surinkime, o surinktų mokesčių panaudojime. Esant tokiam neefektyviam mokesčių mokėtojų lėšų naudojimui, didesnis lėšų surinkimas nelygybės nesumažins. Iš to išloš tik pinigų skirstytojai – valdžia.

Ketvirta, ir svarbiausia, nemanau, kad valdžia turi mažinti pajamų nelygybę tarp žmonių, t.y. aktyviai paimti iš vienų žmonių sąžiningai uždirbtus pinigus ir atiduoti kitiems.

Rodyk draugams

Pernai metų pabaigoje priimant sprendimą apmokestinti pajamas pagal autorines sutartis socialinio draudimo mokesčiais, buvo numatytas trejų metų pereinamasis laikotarpis. Šis pereinamasis laikotarpis turėjo lyg ir užtikrinti, kad mokesčių našta pajamoms iš autorinių sutarčių augs ne taip greitai. Vis tik vien per pirmuosius metus našta apdraustiesiems, susijusiems su draudėju darbo santykiais daugiau nei padvigubėjo (nuo 15 iki 32 proc.).

Spalio mėn. viduryje Seimui pateiktame Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2010 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte pereinamojo laikotarpio nuostatų nebėra, tad jame numatyta net 42 proc. mokesčių našta minėtoms pajamoms. Pradėjus ieškoti, kur įtvirtintos pereinamojo laikotarpio nuostatos ir žemesni tarifai paaiškėjo, kad jos niekur neįtvirtintos. Jos buvo minėtos įvairių institucijų pranešimuose spaudai, mokesčių pasikeitimus apžvelgiančiose skaidrėse, bet ne įstatymuose. Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatyta, kad konkretūs įmokų tarifai tvirtinami kartu su VSDF biudžetu, t.y. jie tvirtinami kasmet. Kadangi pernai metų pabaigoje buvo tvirtinamas 2009 m. biudžetas, pranešimuose spaudai ir kitur numatomi 2010 m. tarifai yra tik tokie - numatomi.

Mokesčių mokėtojų baimę ir paniką, jog kartu su šią sritį kuruojančiais ministrais pasikeitė ir nuostatos dėl pereinamojo laikotarpio vakar išsklaidė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, paskelbusi jog ruošiasi taisyti šią klaidą ir siūlys grąžinti pereinamojo laikotarpio nuostatas. Tačiau kalbant apie klaidas reikia pripažinti, jog klaida yra ne tik tarife - klaida buvo ir pats autorinių atlyginimų apmokestinimas įmokos “Sodrai”.

Šis klausimas buvo daug kartų diskutuotas 2008 m., apie jį rašyta buvo ne kartą (pvz. LLRI padarė analizę “Socialinės garantijos dirbant pagal autorines sutartis”, kur parodytas autorinių atlyginimų apmokestinimo “Sodros” įmokomis netikslingumas). Pagrindinės priežastys, kodėl priimtas sprendimas netikslingas - kūrybinių darbuotojų pajamos nepastovios, darbo laikas neapibrėžtas, o “Sodra” tokiam neapibrėžtumui nėra pritaikyta; pagal darbo sutartis dirbantys asmenys neturi rūpintis darbo įrankiais, tuo tarpu kūrybiniai darbuotojai juos perka ir tai apsimokestina “Sodra”. Tačiau turbūt svarbiausia yra tai, kad socialinio draudimo išmokos ateityje nėra garantuotos - mažėjant dirbančiųjų skaičiui, visuomenei senstant, vis mažesnis skaičius žmonių turės išlaikyti didėjantį ratą išmokų gavėjų. Priverstinai “įkišti” žmones į tokią netvarią sistemą yra mažų mažiausiai neprotinga. Vietoje to, žmonės turėtų patys rūpintis savo ateitimi ir kaupti lėšas senatvei.

Jeigu pagal darbo sutartis dirbantys asmenys neturi pakankamai lėšų senatvei kaupti, nes trečdalis jų atlyginimo nukeliauja į “Sodrą”, tai “Sodrai” įmokų nemokantys asmenys turėjo visas galimybes ateities rizikoms kaupti. Dabar turime situaciją, kai savarankiškai kaupti galėję žmonės (o taip pat ir visi kiti dirbantys) nukenčia du kartus - pirma, vargu ar jie gaus jų lūkesčius atitinkančias pensijas (”Sodros” padėtis laikui bėgant tik prastės), antra, jau šiandien jie gauna mažesnį uždarbį. Štai ir baleto primarijus Nerijus Juška, matyt kalbėdamas apie autorinius atlyginimus ir naują tvarką, atvirai pasakė: “Nenoriu guostis, bet pasikeitus įstatymui atlyginimas „į rankas” sumažėjo tūkstančiu dviem šimtais litų [..] Apie drabužius net nekalbu, neprisimenu, kada paskutinį kartą pirkau sau kokį”. Toks pajamų sumažėjimas kirto pačiu sunkiausiu metu; kai vieniems gyventojams yra mažinami atlyginimai, daliai gyventojų į rankas gaunamos pajamos sumažėjo dėl drakoniškų pasikeitimų apmokestinant autorines sutartis.

Jeigu jau Socialinės apsaugos ir darbo ministerija imasi taisyti klaidas, nereikia apsiriboti tarifais. Geriau jau “nurašyti” šiuos metus nepavykusiam eksperimentui ir nuo ateinančių metų nebeapmokestinti autorinių atlyginimų “Sodros” įmokomis.

Rodyk draugams

Kasmet kartu su valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu tvirtinamas būna ir nutarimas (anksčiau – rezoliucija) dėl ateinančių trejų metų nacionalinio biudžeto numatomų rodiklių. Galima nustatyti tokią bendrą tendenciją: dar nė karto nebuvo planuota, kad po dvejų metų deficitas bus aukštesnis už ateinančių metų, taigi planuose visuomet būna numatytas gan staigus deficito sumažėjimas, kartais net su perviršiu po metų ar dvejų.

Pateikiu 2008 – 2009 m. nutarimuose numatytus skaičius ir 2010 m. nutarimo projekto skaičius (ankstesnius nutarimus arba rezoliucijas galite rasti Seimo teisės aktų duomenų bazėje).

Suprantu, kad prognozuoti pajamas tokiomis sąlygomis yra labai sunku. Bet iš kur atsiranda ta tendencija, kad sekantiems metams planuojamas deficitas, bet palaukit, po metų tą deficitą sumažinsim, arba netgi turėsim perviršį. Šitaip žmonės yra užliūliuojami, gal net siekiant gauti pritarimą šiam konkrečiam projektui, nes kitąmet gi viskas bus gerai, reikia tik pritarti šitam. O kitąmet – vėl tas pats, vėl deficitas kitąmet, o perviršis dar po metų – kelių. Žydros nesenų 2008-ųjų metų svajonės, jog 2009 m. ir 2010 m. turėsim svarų biudžeto perviršį, taip ir liks neišsipildžiusios.

Norisi tik paklausti, kodėl planai mažinti deficitą visuomet atidedami ateičiai? Kodėl vietoje sekantiems metams siūlomų 0,3 proc. mažesnių nei 2009 m. nacionalinio biudžeto išlaidų, negalima jų jau šįmet apkarpyti iki 2011 arba 2012 m. prognozių, t.y. nukirpti tuos 2,6 – 5,6 mlrd. Lt? Tuomet jau ateinančiais metais neturėtume rekordinio 5,2 mlrd. Lt dydžio biudžeto deficito. Jeigu Vyriausybė teikia Seimui projektą, kuriame numatytas toks išlaidų mažinimas, matyt ji turi turėti planą, kaip ir kur jas nukirpti, kad pagrįstų nutarimo projekte planuojamus rodiklius. Tačiau kodėl mokesčių mokėtojai turi laukti 2011 m., kodėl  išlaidos jau dabar nenukerpamos iki ateityje prognozuojamo lygio ?

Rodyk draugams

Lietuvos laisvosios rinkos institutas  savo internetiniame puslapyje patalpino “spendometrą”.

Šis nacionalinio biudžeto išlaidų „spendometras“ parodo išlaidavimo mastą, tačiau neparodo, kur tie pinigai yra išleidžiami. Viešieji finansai nėra vieši, todėl mokesčių mokėtojai nežino konkretaus lėšų panaudojimo. Institucijų strateginiuose planuose yra patvirtintos programų išlaidos pagal priemones, tačiau realių išlaidų nemato niekas. LLRI siūlo periodiškai skelbti visas biudžeto išlaidas elektroninėje erdvėje, jas atspindint itin detaliai, rodant visus atsiskaitymus už prekes ir paslaugas.

2009 m. nacionalinio biudžeto asignavimai pagal sritis (tūkst. Lt), duomenys – Finansų ministerija.

Rodyk draugams

Šiandien žiniasklaidoje užkliuvo įdomi naujiena- Prezidentūra surengė nereikalingų daiktų aukcioną. Kas reportaže nustebino – vien Prezidentūros kanceliarijoje buvo užsilikę net 12 automobilių. Tai kiek visokių reikalingų ir nereikalingų dalykų būtų galima surasti kruopščiai perėjus per visas valstybines institucijas?

Prezidentūros aukcionas yra tarytum savotiška iliustracija dabar vykstančiai diskusijai, parduoti, ar neparduoti valstybės turtą. Turto pardavimo priešininkų argumentas, iš pirmo žvilgsnio, atrodo gana įtikinantis – dabar esą parduoti neapsimoka, nes ekonominio nuosmukio metu kainos yra nukritusios. Ir iš tiesų, kainos, ypač nekilnojamo turto, iš tikro yra nukritusios, tačiau kur garantija, kad jos artimiausiu metu pakils iki prieš keletą metų buvusių aukštumų?

Panašų argumentą turto pardavimo priešininkai naudojo ir prieš tuos kelis metus, neva dabar turto neapsimoka parduoti, nes jo vertė kyla. Nenorint parduoti argumentų visada atsiras. Kaina pakilusi – neparduok, nes bus dar aukštesnė; kaina nukritusi – neparduok, nes gal ateityje pakils.

Dar keisčiau atrodo konsultantų pastabos (jei teisingai supratau), kad parduoti neapsimoka, nes kainos dar kris. Be abejo, prasta ar prastėjanti įmonių finansinė padėtis daro įtaką dabartinei įmonių kainai. Bet jei turtą iš tikro norima parduoti, o ateityje dar yra laukiama kainų kritimo, tai ko dar delsti su pardavimu? „Amžino laukimo“ investavimo strategija?

Susidaro keletas negerų įspūdžių. Pirma, valdžia sau prisiima nekilnojamojo turto spekuliantės vaidmenį, kas yra ne valdžios funkcija, nesolidu, o turint galvoje nesenus ekonomikos įvykius – rizikinga. Antra, net ir prisiimto spekuliantės vaidmens valdžia nesugeba vykdyti. Priešingu atveju, turtas prieš porą metų būtų buvęs parduotas, o pinigai panaudoti rezervams formuoti, ar skoloms apmokėti.

O tikrovė, ko gero, yra kur kas proziškesnė – turto paprasčiausiai nenorima parduoti, nes valdžiai naudinga jo turėti. Valstybei priklausančiose įmonėse visuomet galima rasti „laisvą vietą“ tinkamam žmogui įsidarbinti. Valstybiniu automobiliu galima nuvažiuoti pailsėti į valstybei priklausiančiuos poilsio namus. Ir čia tik malonios smulkmenėlės iš valstybinio turto valdymo.

Grįžtant prie prezidentūros aukciono – čia taip pat buvo galima naudoti tuos pačius argumentus, kad aukciono šiuo metu rengti neverta: kritusios automobilių, kompiuterinės technikos ar bronzinių šviestuvų kainos. Bet kai yra noras, yra ir sprendimas.

Rodyk draugams

Ūkio ministerija teigia, kad „dotacija „Barclays“ bus mažesnė už banko sumokėtus mokesčius“. Gal ir taip. Tik ar šis argumentas parodo, jog nauda iš „Barclays“ atėjimo yra didesnė už mokesčių mokėtojų „Barclays“ sumokėtus pinigus už atėjimą į Lietuvą? Vargu.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jei „Barclays“ sumokės daugiau mokesčių nei valdžios jam suteikta dotacija – Lietuva išlošia. Panašiai teigiama minėtame straipsnyje „valstybės dotacija Jungtinės Karalystės bankui „Barclays“ technologijų centro Lietuvoje kūrimui bus 4 kartus mažesnė nei bendra gyventojų pajamų mokesčio ir „Sodros“ įmokų suma“. Tačiau tai nereiškia, jog „Barclays“ bankui neatėjus į Lietuvos darbo rinką, ši ar panaši suma „Sodros“ įmokų ir gyventojų pajamų mokesčio į biudžetą nebūtų sumokėta. „Barclays“ bankas samdo žmones, kurie kitu atveju dirbtų kitose Lietuvos įmonėse, ir lygiai taip pat mokėtų tiek „Sodros“ įmokas, tiek gyventojų pajamų mokestį. Tad teigti, jog naujųjų „Barclays“ banko darbuotojų sumokami mokesčiai yra grynoji biudžeto nauda iš dotacijos – negalima.

Kas daugeliu atveju užmirštama – nemaža dalis aukšto lygio specialistų, kurie pradės dirbti „Barclays“ banke, bus pervilioti iš kitų įmonių. Tad menama nauda biudžetui yra visiškai realus konkurencijos sąlygų pažeidimas – kaip Lietuvoje veikiančiai įmonei konkuruoti su valstybės dotuojama įmone?

Rodyk draugams

Nuo grandinės paleistas vergas pasibaigus pirmajam džiugesiui žvalgosi atgalios. Rūpestingą šeimininką irgi kankina abejonės, ar pavyks laukiniame pasaulyje išgyventi tam, kas jo rūpestingos rankos buvo saugomas nuo negandų (aišku už tai reikėjo atidirbti arba sumokėti mokesčius). Todėl „bendradarbiavimas“ tęsiasi.

Vertybinių popierių komisija pateikė pasiūlymą visus žmones privačiai kaupiančius pensijas suguldyti į „gyvenimo ciklo“ Prokrusto lovą. Pasiūlymas paprastas – atsižvelgiant į žmogaus amžių jam priskiriamas atitinkamas leistino rizikingumo laipsnis, kuris mažėja asmeniui senstant. Pagal jį fondo valdytojas suformuoja akcijų ar obligacijų portfelį. Paprastam žmogui jokių rūpesčių ar pasirinkimų – tereikia įvesti savo amžių, o viską jau bus apgalvojusi valstybė. Ji nustato, kokiam amžiui, kokia rizika gali būti priimtina ir saugi, ji nustatė investavimo sąlygas ir kitus parametrus. Ir valdžia bus rami, kad nuo grandinės paleistas vergas, kuriam ji leido pačiam pasirūpinti dalelyte savo būsimos pensijos, su ta dalelyte pasielgs tinkamai: nebus pernelyg atsargus ar neapdairus.

O vėliau VPK dar skundžiasi, kad gyventojai mažai žino apie investavimą ir nesirūpina savo pinigais.

Tačiau vergai irgi dažnai sukasi atgalios. Nuo kitų metų sausio bendrojo lavinimo mokyklų vadovai galės laisviau paskirstyti darbo užmokesčiui skiriamas lėšas ir 5 proc. ribose padidinti ar sumažinti darbo užmokestį mokytojams. Taip suteikiama galimybė mokyklos vadovui skatinti arba drausminti mokytojus atsižvelgiant netik į formalias kvalifikacijas ar pasiekimus, bet ir į realų krūvį, pastangas, darbą su „sunkiais“ mokiniais ar didelėmis klasėmis. Iš mokyklų vadovų ir pedagogų pasigirsta šūksnių, jog tai tiesioginis kelias į favoritizmo skatinimą, neobjektyvumą ir mokytojų susipriešinimą. Kai viską nustatė centralizuotai gyventi buvo ramiau. “"Jeigu nepakeisite šios tvarkos, tai bent jau nurodykite kriterijus, kurie leistų nuspręsti, kam mokėti daugiau, o kam mažiau”".

Lygiava žmones skurdina materialiai. Tačiau labiau skurdina ir valią, ir protą.

Rodyk draugams