BLOGas.lt
Pigūs skrydžiai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

LLRI BLOGAS persikelė į llri.lt

Laisvos LLRI ekspertų pastabos apie šalies ir ekonomikos pasaulio aktualijas persikėlė į LLRI tinklalapį.

Nuo šiol naujausius įrašus rasite ČIA.

Rodyk draugams

Verslo istorijos. Henrio Fordo automobilis – visiems mirtingiesiems

„General Motors” įkūrėjas Henris Fordas buvo žmogus, kurio įgyvendintų inovacijų dėka beveik kiekviena šeima gali įsigyti automobilį.

Iki tol, automobiliai buvo tik turtingiesiems prieinama prabangos prekė, tačiau XX a. pradžioje H. Fordas užsibrėžė tikslą: „Aš pagaminsiu mašiną skirtą plačiajai visuomenei. Ji bus pakankamai didelė, kad sutalpintų visą šeimą, tačiau bus pakankamai nedidelė, kad ją galėtų vairuoti ir prižiūrėti vienas žmogus. Ją gamins patys geriausi darbuotojai ir ji bus pagaminta iš kokybiškiausių medžiagų, tačiau jos dizainas bus paprasčiausias kokį tik įmanoma sukurti. Ji bus tokia pigi, kad ją galės įpirkti bet kuris normalų atlyginimą uždirbantis žmogus ir galės su savo šeima mėgautis atviro kelio ir gamtos teikiamu džiaugsmu.”

Konvejeris - pirmą kartą iš kasyklos į gamyklą
Siekdamas didinti efektyvumą, jis stebėdavo darbininkus ir skaičiuodavo, kiek laiko užtrunka kiekvienas gamybos žingsnis. Jis pamatė, kad darbininkai sugaišta labai daug laiko nešiodami dalis iki konstruojamo automobilio. Ne tik pamatė, bet ir nusprendė, kad darbas ir visos būtinos detalės turi ateiti iki darbininko, o ne darbininkas iki jų. Dėl to H. Fordo gamyklose buvo įdiegtos konvejerių sistemos. Tai buvo pirmas kartas, kai ši technologija buvo pradėta taikyti gamyboje, anksčiau ji buvo naudojama tik kasyklose. Tai jam leido sutrumpinti gamybos laiką ir dar labiau sumažinti produkcijos kainą.

Pirmaisiais metais H. Fordas užsakinėdavo visas detales iš kitų tiekėjų, tačiau kadangi pagamintų automobilių paklausa nuolat augo, jie nespėdavo tiekti tiek detalių, kiek reikėdavo jo gamyklai. Po kurio laiko visas detales pradėjo gaminti pačioje „Ford” gamykloje ir konvejeriais pristatydavo jas darbininkams būtent toje vietoje, kur jų reikėdavo, ir kaip tik tuo metu, kai tos detalės buvo reikalingos. Jo gamykloje darbininkai taip pat turėjo labai aiškiai suskirstytas roles - kiekvienas darbininkas atlikdavo tik vieną operaciją, dėl ko jie puikiai įvaldydavo savo užduotis.

Kaip H. Fordas ir darbuotojai rado bendrą kalbą
Darbas prie konvejerio buvo sunkus ir intensyvus, darbininkai jo nemėgo. Darbuotojų kaita „Ford” gamykloje buvo didelė. Tačiau H. Fordas buvo praktiškas žmogus, jis paskaičiavo, kad daug labiau apsimoka visiems darbininkams padidinti atlyginimus beveik du kartus nei vis priiminėti ir mokyti naujus darbuotojus, kurie po pusės metų vis tiek išeitų iš darbo.

Vidutinis atlyginimas jo fabrikuose pakilo iki penkių dolerių per dieną, kas atsižvelgiant į per paskutinį šimtmetį vykusią infliaciją, dabar būtų lygu 120 dolerių už dienos darbą. H. Fordas taip pat sutrumpino darbo dieną nuo 9 iki 8 valandų ir iki šiol tai išliko standartinis darbo dienos ilgis. Greitai dirbti „General Motors” gamykloje tapo prestižo reikalu, o patys darbuotojai iš savo atlyginimo galėjo nusipirkti savo rankomis surinktus automobilius.

16 milijonų T modelio „fordų” ir sėkmingiausio automobilio titulas
Pirmieji T modelio „fordai” kainuodavo 840 dolerių, o tai buvo lygu metiniam mokytojo atlyginimui, tačiau jau po dešimties metų jų kaina nukrito iki 360 dolerių. Kai gamykla dirbo didžiausiu efektyvumu per dieną iš jos išriedėdavo net 10 tūkst. automobilių (!). Per visą gamybos laikotarpį gamykloje buvo pagaminta daugiau nei 16 milijonų T modelio automobilių „Ford”. Dėl to ši mašina iki šiol turi sėkmingiausio automobilio modelio titulą.

H. Fordo verslo sėkmės paslaptis buvo paprasta - gera, kokybiška ir pigi produkcija, nesiliaujančios efektyvumo paieškos ir teisingas elgesys su darbuotojais. Įdomu ir tai, kad H. Fordas daug anksčiau, nei jo gamyklose atsirado profsąjungos, pagerino darbo sąlygas, padidino atlyginimus ir pasiekė abipusiai naudingą susitarimą su darbininkais. Vien dėl to, kad suprato - laimingi darbininkai yra ir produktyvūs darbininkai.

Remigijus Senavaitis, LLRI ekspertas

Rodyk draugams

Ž.Šilėnas. Akcizo mokestis energijai – mokestis, kurį pajus visi

Nuo 2014 m. įvedamas akcizo mokestis energijai yra neteisingas, ekonomiškai nepateisinamas ir žalingas gyventojams ir įmonėms.

Jis gresia dujų, šilumos ir elektros energijos kainų didėjimu ir smūgiu Lietuvos ūkio konkurencingumui. Vyriausybė privalo imtis visų priemonių, leisiančių sumažinti akcizo mokesčio neigiamą poveikį verslui ir gyventojams, o ne traktuoti šį mokestį kaip dar vieną pajamų šaltinį.

Labai svarbu, kad naujas mokestis būtų minimalaus dydžio ir taikomas tik tiems gamtinių dujų panaudojimo atvejams, t.y. tuomet, kada dujos yra naudojamos kaip energija, bet ne tada, kai dujos vartojamos kaip žaliava ar kitais Direktyvoje numatytais tikslais.

Būtina pasinaudoti visomis galimomis Direktyvos išimtimis. Siekiant padėti ūkiui, galima svarstyti ir akcizo elektros energijai mažinimą ar mokesčių mažinimą kitiems energijos produktams, pvz., elektros energijai.

Vyriausybė galvoja taikyti mažesnį, ar apskritai netaikyti akcizo mokesčio gamtinėms dujoms bendrai šilumos ir elektros energijos gamybai. Taip pat galima pasinaudoti galimybe taikyti mažesnį, ar apskritai netaikyti akcizo mokesčio daug energijos naudojančioms įmonėms (kaip numatyta Direktyvoje 2003/96/EB).

Vyriausybė gali sumažinti ar net visiškai panaikinti akcizo poveikį, sumažindama neseniai gamtinėms dujoms įvestą tiekimo saugumo dedamąją (1,6 ct / m3) ir suskystintųjų gamtinių dujų terminalo priedą (3,8 ct / m3). Tikslią mažinimo apimtį galima būtų apskaičiuoti įvertinus tikslius gamtinių dujų kiekius, sunaudojamus versle ir buitinių vartotojų.

Rodyk draugams

Ž. Šilėnas. NT mokesčio aspektai – kuo Lietuva skiriasi nuo Europos

Aktyvėjant diskusijoms apie neva būtinybę įvesti nekilnojamojo turto (NT) mokestį visiems, reikia panagrinėti keletą mažiau nagrinėjamų veiksnių, kurių analizė kaip tik parodys, kad NT mokestis visiems yra nenaudingas.

Visą įrašą skaitykite naujajame LLRI tinklalapyje, į kurį netrukus persikels ir LLRI blogas.

Rodyk draugams

A. Kazlauskytė. Ką iš tiesų reiškia referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams?

Iki 2014 gegužės, kuomet baigsis dešimt metų trukęs apribojimas parduoti žemės ūkio paskirties žemę ES bei NATO narių piliečiams, likus vos 9 mėnesiams, VRK įregistravo aktyvistų prašymą šalyje rengti privalomąjį referendumą, kurio pagrindinis tikslas - neleisti žemės parduoti užsieniečiams.

Referendumo motyvas daugiau emocinis, nei racionalus. Teigiama, jog žemė - tai protėvių iškovotas, krauju aplietas turtas, kuris iš principo negali priklausyti užsieniečiui ir taškas.

Įsivaizduokime, jog iniciatoriams pavyks tai, ko dar niekam nebuvo pavykę - surinkti tuos 300 000 parašų ir surengti referendumą, o referendume žmonės nubalsuos, jog žemės parduoti užsieniečiams mes neleisime. Ką tai reikštų žemės savininkams?

Visų pirma - nepagrįstą kišimąsi į savininko teisę spręsti, ką jam daryti su savo nuosavybe. Viešose diskusijose teigiama, jog “užsieniečiai supirks žemę ir lietuviai neturės ko dirbti”. Neišpirks, jeigu neparduos. O jeigu kažkas žemę ir norės parduoti - tai jo laisva valia, jo teisė ir tik jo vieno reikalas.
Kita vertus, jei tariama grėsmė dėl žemės supirkimo iš tikro yra, ir žemė ne užsieniečio rankose yra vertybė - tą turėtų suprasti ir kiekvienas žemės savininkas, tai demonstruoti ir savo žemės neparduoti.

Antra - iniciatorių siūlomas teiginys, jog “žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei” kelia klausimą, ką gi darysime su ne žemės ūkio paskirties žeme, kurią užsieniečiai teisėtai įsigijo anksčiau? Nacionalizuosime? Nusavinsime? Deja, tam turėsime nauja vaga pakreipti (iškreipti?) Konstitucinio Teismo teisinę mintį, pagal kurią tokia nacionalizacija vien dėl to, jog žemės savininkas yra užsienietis, niekaip nedera su Konstitucija.

Trečia - apsijuoksime. Pažeisime pamatines ES sutartis, kuriomis esame įsipareigoję laikytis prisiimtų įsipareigojimų dėl laisvo kapitalo judėjimo. Dėl to atsiveria kelias mums, kaip šaliai, taikyti sankcijas.

Gera žinia ta, jog referendumas greičiausiai neįvyks, tačiau vien jo iniciavimas primena, jog privati nuosavybė negerbiama, o žmonės laikomi marionetėmis, kurie, manoma, negali priimti teisingų, logiškų ir jiems naudingų sprendimų savo pačių nuosavybės klausimais.

Austėja Kazlauskytė yra LLRI jaunesnioji ekspertė

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. 5 priežastys, kodėl „Sodros“ įmokų „lubos“ reikalingos Lietuvai

Daugiau apie „Sodros” įmokų „lubų” pliusus ir minusus, konkrečius skaičiavimus rasite naujausiame LLRI viešosios politikos analitiniame leidinyje „FAKTAI IR ANALIZĖ”: http://files.lrinka.lt/201307SIL/sodros_lubos.pdf
________________________________________

2013 m. pirmoje pusėje veikusi mokesčių reformos darbo grupė pasiūlė įvesti „Sodros” įmokų „lubas”, kurios sudarytų 5 einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžius (7 440 Lt). 2013 m. gegužės 31 d. Darbo partijos (leiboristų) frakcijos nariai įregistravo siūlymą įteisinti 5 000 Lt dydžio „Sodros” įmokų „lubas”.

Vis tik ne visi koalicijos partneriai pritaria siūlymui įvesti „lubas”, nuogąstaudami dėl galimų nuostolių ir neigiamų pasekmių viešiesiems finansams.

Dėl kokių priežasčių Lietuvai reikalingos „Sodros” įmokų „lubos”?

1. Teisingumas

Tai padarytų „Sodros” sistemą teisingesne, nes šiuo metu „lubos” yra taikomos apskaičiuojant ir mokant „Sodros” išmokas (pavyzdžiui, pensijas), bet ne įmokas. Pensijoms galioja 5 einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio lubos (7 440 Lt) - šią ribą viršijantis darbuotojo atlyginimas neprideda nei vieno lito prie jam apskaičiuotos pensijos dydžio. Todėl esama tvarka sąlygoja didelio masto perskirstymą „Sodros” viduje.

2. Daugiau aukštesnių atlyginimų

Tai skatintų aukštą pridėtinę vertę sukuriančių darbo vietų kūrimą Lietuvoje. Esama tvarka nepagrįstai didina mokesčių naštą darbo pajamoms ir todėl atgraso nuo aukštą pridėtinę vertę sukuriančių darbo vietų steigimo. Pavyzdžiui, tam, kad darbuotojui išmokėtų 7 000 litų atlyginimą „į rankas”, darbdavys privalo sumokėti 5 082 litus mokesčių, o 10 000 litų „į rankas” atlyginimui išmokėti visi mokesčiai sudaro net 7 260 litų. „Sodros” įmokų „lubos” sumažintų mokėtinus mokesčius ir tokiu būdu atsirastų paskatos kurti daugiau tokių darbo vietų. Naujų darbo vietų kūrimas padidintų ir šalyje esantį vartojimą.

3. Investicijos

Tai padėtų pritraukti aukštą pridėtinę vertę sukuriančius naujus investuotojus, kadangi kurti brangiai apmokamas darbo vietas jiems būtų pigiau. Netaikydama „lubų” „Sodros” įmokoms, Lietuva mažina savo patrauklumą investuotojams lyginant su „lubas” taikančiomis šalimis - Lenkija, Čekija Slovėnija, Slovakija.

4. Paskatos grįžti į Lietuvą

„Sodros” įmokų „lubos” skatintų iš Lietuvos „nutekėjusių protų” sugrįžimą. Jungtinėje Karalystėje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose įsikūrusiuose finansų centruose dirbančius lietuvius neretai nuo grįžimo į tėvynę atgrasina pernelyg didelis atlyginimų skirtumas. „Sodros” įmokų „lubų” įvedimas leistų šį atlyginimų skirtumą sumažinti ir pagerintų sąlygas išvykusių lietuvių grįžimui į Lietuvą. Žinoma, „Sodros” lubų įvedimas atlyginimų skirtumo neišlygintų, bet nereikia pamiršti, kad didesnius atlyginimus uždirbančiose šalyse ar miestuose (pavyzdžiui, Londone), išlaidos pragyvenimui yra daug didesnės nei Lietuvoje (pavyzdžiui, būstas, paslaugos).

5. Pajamų legalizavimas

Tai mažintų paskatas minimizuoti mokesčius legaliais būdais (uždirbant dalį pajamų ne pagal darbo santykius, o pagal kitas legalias veiklos formas; uždirbant dalį pajamų kitoje šalyje). Įvedus „Sodros” įmokų „lubas”, pirmąkart atsirastų paskata rodyti kuo aukštesnį atlyginimą, t.y. būtų atsisakoma nepiniginių atlygių ar kitų būdų, skirtų parodyti oficialų atlyginimą kuo mažesnį. Vietoje „lenktynių žemyn” (t.y. kuomet stengiamasi, kad oficialus atlyginimas atrodytų kuo mažesnis), turėtume „lenktynes aukštyn” (t.y. būtų stengiamasi, kad oficialus atlyginimas būtų kuo aukštesnis).

Rodyk draugams

Austėja Kazlauskytė. Kūčelių šventei tešlą minkyk vasarą

Nerimstant kalboms apie šalyje augantį nedarbą, nesurenkamus mokesčius, valstybės skolas, Seimo nariai parengė įstatymo projektą, kurio tikslas - sudaryti sąlygas mažiau dirbti ir daugiau ilsėtis. Įstatymo projektu numatomi Darbo kodekso pakeitimai gruodžio 31 d. skelbs nedarbo diena - pagaliau galėsime švęsti Kūčeles.

Tik nesakykite, jog apie Kūčelių šventimą išgirdote pirmą kartą. Pasak įstatymo projektą inicijavusio parlamentaro, Kūčelių šventimas yra sena lietuvių tradicija, kurią būtina gaivinti. O geriausias būdas tam padaryti - dar viena valstybinė nedarbo diena.

Aiškinamąjame rašte rašoma, jog priėmus siūlomus pakeitimus, bus sudarytos palankesnės sąlygos stiprinti šeimos tradicijas ir bendrauti su artimaisiais. Be to - Europoje visi kiti turi daugiau švenčių, o kalėdinę savaitę išvis nedirba.

Ilsėtis, bendrauti, švęsti yra labai puikūs dalykai, tačiau kažin kodėl įstatymų rengėjai mano, jog visi žmonės tai daro vieną ir tą pačią dieną? Remiantis tokia logika, valdžia, suprasdama moterų norą pasipuošti per šventes, Naujųjų metų proga galėtų joms visoms padovanoti po suknelę. Išvedus Lietuvoje nuperkamų suknelių dydžių vidurkį, gautume, jog suknelės dydis turėtų būti M, o spalva - ruda. Sukneles galėtų dovanoti Kūčelių išvakarėse.

Neteisinga teigti, jog Europoje „persidirbam”. Pagal Europos Komisijos duomenis, už Lietuvą daugiau ilsisi tik Švedija, o Naujųjų išvakarėse nedirbama vos trijose ES šalyse - Bulgarijoje, Latvijoje ir Šveicarijoje.

Kitas dalykas, ko Lietuva tikrai neturi, ir ką turi kitos Europos šalys - tai lanksčiau reguliuojamus darbo santykius. Vertinant pagal šį kriterijų, Lietuva tikrai yra viena paskutinių sąraše.

Esant lankstesniam darbo santykių reguliavimui, darbdavys ir darbuotojas gali susitarti dėl darbo trukmės ir už kalėdinę arba bet kokią kitą savaitę atidirbti kitu metu. Tad laisva nuo darbo „šventinė” Kalėdų savaitė iš tiesų yra sąžiningai atidirbama pačių europiečių, o ne duota jų valdžios.

Na, o kalbant apie atostogas - gal jau būtų laikas Seimo nariams patiems sau nusistatyti darbo ir atostogų dienas?

Rodyk draugams

Emilis Ruželė. PSD diferencijavimas – geri norai, blogos priemonės

Šiandien Europos Sąjungos sveikatos ministrai jau antrą dieną iš eilės renkasi Vilniuje spręsti įvairių klausimų susijusių su sveikatos sistemų tvarumu, jaunimo rūkymo ir kitomis problemomis. Kaip tik prieš pora mėnesių Lietuvos sveikatos politikos formuotojams kilo mintis privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokas diferencijuoti atsižvelgiant į žmonių gyvenseną ir mitybą.

Sveikatos apsaugos ministras savo ruožtu ragina visus ne tik stebėti, bet ir aktyviai prisidėti prie sveikatos apsaugos politikos. Taigi, kokie argumentai už ir prieš siūlymus taikyti didesnes privalomojo sveikatos draudimo įmokas nesveiką gyvenimo būdą gyvenantiems žmonėms?

Pirma, statistinis sveikatai žalingo gyvenimo būdo ir didesnių išlaidų sveikatos apsaugai ryšys nėra pakankamas argumentas taikyti mokestines priemones individualiais atvejais, nes sveiko gyvenimo būdas ir mitybos įpročių apibrėžimai visuomenėje ir akademinėje bendruomenėje yra vertinami labai įvairiai. Aplinkos poveikis ir genetiškai nulemtos tendencijos gali turėti žymų poveikį žmogaus sveikatos būklei, todėl kiekvienu individualiu atveju ryšys tarp sveikatos problemų ir gyvenimo būdo gali būti labai įvairus.

Antra, privalomo sveikatos draudimo įmokų diferencijavimas nėra pritaikytas nei vienoje pasaulio valstybėje, o kitos mokestinės priemonės nutaikytos į žmonių mitybos įpročius taip pat nėra veiksmingos. Tai, pvz., iliustruoja Danijos „riebalų” mokesčio įvedimo ir atšaukimo patirtis.

Trečia, PSD įmokų diferencijavimas dabartinėje privalomo sveikatos draudimo sistemoje sukeltų daug nenumatytų pasekmių - susikurtų nauja erdvė korupcijai, priemonės įgyvendinimas pareikalautų papildomų lėšų iš biudžeto, t.y. iš kiekvieno mokesčių mokėtojo (!).

Sutinku - išsikelti sveikesnės visuomenės tikslai iš tiesų yra kilnūs, tačiau PSD įmokų diferencijavimas būtų realybėje neįgyvendinamas arba šiurkščiai pažeistų žmogaus privatumą ir orumą.

Daugiau apie argumentus už ir prieš bei alternatyvius pasiūlymus skaitykite naujausiame LLRI viešosios politikos analitiniame leidinyje „Faktai ir analizė”:
http://files.lrinka.lt/20130708PSD/PSD_DIFERENCIJAVIMAS.pdf

Rodyk draugams

Austėja Kazlauskytė. Man 20 ir aš už minimumą nedirbsiu?

Tokį įspūdį galima susidaryti paklausius Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos atstovų nuomonės apie šalies jaunimo nedarbą. Jeigu vis dar manote, kad jaunimas negali susirasti darbo, nes jo nėra - labai klystate. Darbo, pasirodo, yra daug ir įvairaus, tiesiog jauni žmonės yra maksimalistai ir už minimumą dirbti neina.

Ši problema - jaunimo maksimalizmo, didelių lūkesčių (ar tai tingumo?) - sprendžiama ne tik valstybiniu, bet ir Europiniu lygmeniu. Europos Komisijos parengtoje strategijoje „Europa 2020″ įvardijamos jaunimo nedarbo mažinimo gairės, kuriomis turėtų sekti ES narės, vykdydamos jaunimo nedarbo mažinimo politiką. Tos gairės „nusės” ir naujajame Užimtumo rėmimo įstatyme.

Įstatymo projekto nuostatos akivaizdžiai byloja, jog tikroji jaunimo nedarbo problema yra ne darbo vietų trūkumas, bet jaunuolių (ydingas) įsitikinimas, jog darbdavys turėtų mokėti daugiau pinigų už patirties neturinčio jaunuolio darbą.

Tiesiogiai priversti darbdavį mokėti nėra kaip, bet valdžia rado išeitį - skirtumas tarp realiai sukuriamos vertės ir jaunuolio fantazijos apie jo pastangų vertą užmokestį bus padengiamas valstybės biudžeto lėšomis. Kitaip tariant, visi mokesčių mokėtojai bus priversti subsidijuoti tų pinigų neuždirbančius jaunus ir patirties neturinčius darbuotojus. Visi - tai ir tie, kurie uždirba tą patį minimumą, bet yra šiek tiek vyresni.

Profsąjungų atstovai taip pat pažymi, kad subsidijas turėtų gauti būtent tie jaunuoliai, kurie dirba pagal specialybę, nes dabar subsidijos nėra efektyvios, kadangi jas jaunuoliai išeikvoja dirbdami darbą, nesusijusį su įgytu diplomu. Jeigu baigei archyvistiką - dirbk archyve, ir į šonus nesidairyk! Kažkuo panašu į Lietuvą prieš trisdešimt metų, kuomet jaunam specialistui darbo vietą paskirdavo partija.

Dar vienas profsąjungų pasiūlymas siekiant kovoti su jaunimo nedarbu - mažinti darbo jėgos apmokestinimą. Džiugu, jog profsąjungos pagaliau pripažino, jog mokesčiai yra per dideli, ir tai yra viena iš kliūčių darbdaviui mokėti didesnį atlyginimą. Šiuo metu darbuotojui gaunant minimalų darbo užmokestį - 1000 LT, išlaikyti darbo vietą darbdaviui kainuoja 1311,8 LT. Iš šios sumos darbuotojas į kišenę įsideda vos 824,5 LT, o net 487,3 LT mokesčių pavidalu keliauja valstybei.

Labai gražus profsąjungų siekis mažinti darbo jėgos apmokestimą, tačiau jį reikėtų mažinti visiems. 824,5 LT „į rankas” gauna ne tik darbo patirties neturintys jaunuoliai, bet ir nekvalifikuoti darbuotojai ar dirbantieji provincijoje.

Nedarbo problemą išspręstų ne tik mažesni mokesčiai, bet ir lankstenis darbo santykių reguliavimas. Bet tikrai ne subsidijos, kurios tik iškreiptų rinką ir paskatintų steigtis fiktyvias įmones siekiant pasisavinti sąžiningai dirbančių mokesčių mokėtojų lėšas.

Maksimalistams jaunuoliams: jeigu manote, kad jums turėtų mokėti daugiau, bet „skrega” darbdavys nekelia algos, nes jam gaila - meskite tokį darbdavį ir kurkite nuosavą verslą! Būdami darbdaviai, galėsite pakviesti dirbti jaunuosius kolegas ir mokėti jiems didelį, teisingą ir jų poreikius tenkinantį atlyginimą.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas. Energetinis saugumas – kodėl visi pamiršta mokesčius?

Šiandien Mokslų akademijoje organizuotoje konferencijoje apie energetinį saugumą buvo aptarinėjamas energetinis saugumas. Vėl artėjama prie seno gero apibrėžimo, kad energetinis saugumas, paprastai tariant, yra tikimybė, kad energija bus patiekta ir nebus per brangi.

Bet kodėl mes užmirštame, kad energija brangi yra dar ir dėl mokesčių? Benzinas - apie pusė kainos yra mokesčiai (akcizas ir PVM). Elektros energija - apie trečdalis galutinės kainos yra mokesčiai (viešuosius interesus atitinkančios paslaugos, akcizas, PVM). Ir pati Europa eina ne kur kitur, o didesnių mokesčių energijai link. O benzinas JAV yra daug pigesnis ne dėl vietinės gavybos (nors jie tai daro ir dėl to yra šaunuoliai), o, visų pirma, dėl žemesnių mokesčių.

Mokesčiai, skirtingai nei technologinės, gamtinės ar geopolitinės grėsmės yra labai lengvai suvaldomos. Nes, priešingai nei realios grėsmės, mokesčiai yra visiškas politinis kūrinys. Politinėmis priemonėmis neįmanoma užkirsti kelio gamtinėms, technologinėms ar geopolitinėms grėsmėms. Uraganai, cunamiai politikams nepavaldūs, kaip ir nepavaldžios techninės avarijos. O nuo to, kad Vilniuje susirinkę daug žmonių pasidalins nuomonėmis, geopolitinė situacija nė trupučio nepasikeis. Vienintelis dalykas, ką politikai gali pakeisti, tai yra jų pačių energijai sugalvoti ir taikomi mokesčiai.

Bet apie mokesčius nešnekame. Šnekame apie tuos dalykus, kurie nuo šnekėjimo nesikeičia. Nesuprantu.

Rodyk draugams