Ekonominė politika

Tyrimų organizacijos The Heritage Foundation ir The Wall Street Journal sudaromame Ekonominės laisvės indekse, 2012 Lietuva įvertinta 71,5 balo iš 100 ir jai skirta 23-oji vieta iš 184 vertintų pasaulio valstybių. Lyginant su 20010 m. indeksu, Lietuvos vertinimas pagerėjo nedaug, per 0,2 balo iš šimto. Praeitų metų indekse Lietuva buvo 34 vietoje. Kaip atrodo Lietuva visose 10 indekso sričių?

1 vieta. Fiskalinė laisvė (93,6 balo iš 100)

Geriausiai Lietuva įvertinta fiskalinės laisvės srityje, joje Lietuva surinko net 93,6 balo, 2012 m. palyginti su 2011 m. Lietuvos vertinimas paaugo 7,5 balo. Tačiau šį pagerėjimą ar aukštą balą reiktų vertinti atsižvelgiant į keletą dalykų.

Tyrime fiskalinės laisvė vertinama pagal tris kriterijus:

· Maksimalus pajamų mokesčio tarifas;

· Maksimalus bendras mokesčių tarifas taikomas įmonių pelnui;

· Bendra mokesčių našta procentais nuo BVP.

2012 m. tyrime (kuris atspindi 2010 m. duomenis) teigiama, jog Lietuvoje 2010 m. bendra mokesčių našta proc. nuo BVP siekė 13,8 proc. Šis skaičius neatspindi visos mokesčių naštos Lietuvoje, į jį įtraukiami tik valstybės biudžeto pajamos iš gyventojų pajamų, pelno, pridėtinės vertės, akcizo ir kitų centrinės valdžios renkamų mokesčiu. Tačiau jis neapima socialinio draudimo ir privalomo sveikatos mokesčių, kurie sudaro didelę dalį mokestinės naštos.

Taip pat skaičiuodami fiskalinę laisvę tyrimo sudarytojai skaičiuoja 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio tarifą ir neprideda 6 proc. privalomo sveikatos draudimo mokesčio. 2008 m.pabaigoje 21 proc. GPM buvo skaidrumo dėlei padalintas į 15 proc. GPM ir 6 proc. PSD. Tai nesumažino mokesčio naštos (šiek tiek padidino, nes PSD nėra taikomas NPD, t.y. neapmokestinamų pajamų dydis). Naštos sumažėjimas neturėtų atsispindėti ir tyrime.

Taigi, aukštas Lietuvos įvertinimas iš dalies nulemtas to, jog skaičiuojama tik dalis mokesčių naštos. Žinoma, svarbu ir tai, jog Lietuvoje yra santykinai mažas pelno mokesčio tarifas bei tai, jog Lietuvoje nėra progresinių mokesčių (todėl aukščiausias GPM tarifas yra toks pats kaip ir mažiausias). Pelno mokesčio padidinimas ir progresinių įvedimas Lietuvos vertinimą fiskalinės laisvės srityje smarkiai nusmukdytų.

2 vieta. Prekybos laisvė (87,1 balo iš 100)

Lietuva labai gerai įvertinta pagal prekybos laisvę, palyginti su praeitais metais vertinimas beveik nepasikeitė, sumažėjo 0,5 proc. Čia vertinami muitų dydžiai bei netarifiniai tarptautinės prekybos barjerai, tokie kaip kvotos, kainų kontrolė, prekių kokybės reguliavimas, valstybės kišimasis į tarptautinę prekybą. Geras Lietuvos įvertinimas iš esmės nulemtas Europos Sąjungos prekybos politikos, kurios vienas iš siekių – nedideli tarifiniai barjerai. Tačiau Lietuvoje, kaip ir kitose ES valstybėse galioja nemažai netarifinių barjerų, tokių kaip importuojamų prekių kokybės reguliavimas.

3 vieta. Investicijų laisvė (80 balų iš 100)

Investicijų laisvė tyrime vertinama pagal tai, kokios galimybės šalyje investuoti užsienio kapitalui. Lietuva pagal investicijų laisvę įvertinta pakankamai aukštai, čia ir vėl pasitarnauja vienas iš ES vidaus rinkos principų – laisvas kapitalo judėjimas. Iš 155 galimų baudos taškų Lietuva gavo tik 20. Tyrime tiksliai neįvardijama dėl kurių Lietuvoje esančių apribojimų užsienio kapitalui gauti baudos taškai, tačiau vienas iš jų be abejonės yra apribojimas užsieniečiams pirkti žemę Lietuvoje. Panaikinus jį, Lietuvos vertinimas pagerėtų bent 5 balais.

4 vieta. Finansinė laisvė (80 balų iš 100)

Finansinės laisvės srityje vertinama, kiek valdžia kišasi į finansų sektorių. Idealiu variantu valdžia reguliuoja ir prižiūri finansų sektorių tik tiek, kad užtikrintų sutarčių vykdymą ir užkirstų kelią sukčiavimui, pati nedalyvauja kaip paslaugų teikėjas. Šiame rodiklyje Lietuva įvertinta 80 balų iš 100, o tai reiškia, jog pagal tyrimą Lietuvoje valdžios kišimasis yra „nominalus“, t.y. valdžios sektorius finansinių paslaugų teikime dalyvauja tik nedidele apimtimi, finansų rinkos dalyviai nepatiria beveik jokių apribojimų finansinių paslaugų teikime.

5 vieta. Pinigų politika (79,3 balo iš 100)

Trečioje vietoje pagal didžiausią balą yra Lietuvos pinigų politika, arba pinigų politikos laisvė. 2012 m. Lietuvos vertinimas pagarėjo 4,8 balo.

Pinigų politikos srityje šalys vertinamos pagal du kriterijus:

· Vartotojų kainų augimas per 3 metus;

· Kainų reguliavimo lygis.

Lietuvos vertinimo pagerėjimą pinigų politikos srityje iš dalies lėmė tai, jog 2010 m. metinės infliacija (vartotojų kainų indekso augimas) siekė 3,8 proc., o tai yra mažiau nei prieš tai buvusių trejų metų vidurkis. Bet kainų augimo sulėtėjimas galėjo lemti tik 0,1 balo padidėjimą. Likusieji 4,7 balo turėjo būti nulemti kainų reguliavimo sumažėjimo.

Kainų reguliavimas indekse vertinamas balais nuo 0 iki 20, kur 0 reiškia, jog valstybė netaiko kainų reguliavimo, o 20 – valstybė smarkiai kišasi į kainų nustatymą. Indekso sudarytojai kasmet neskelbia savo įvertinimų, bet iš galutinio Lietuvos įvertinimo pinigų politikos srityje galima daryti išvadą, jog kainų lygio reguliavimo balas buvo sumažintas nuo 13 iki 9 (tai reiškia, jog buvo atsisakyta apie penktadalio kainų reguliavimo.)

6 vieta. Verslo laisvė (79,2 balo iš 100)

Lietuva taip pat neblogai vertinama verslo laisvės srityje, tačiau pagal 2012 m. vertinimą Lietuvos balas sumažėjo 2,5 proc. Verslo laisvės srityje naudojamasi Pasaulio banko sudaromu Verslo sąlygų tyrimu vertinami dešimt rodiklių, susijusių su verslo pradžia (įmonės įsteigimu), licencijų gavimu bei verslo uždarymu. Vertinami procedūrų skaičius, joms atlikti reikalingas laikas bei kaina.

Tyrime teigia, kad verslo pradėjime ir veikoje nėra didelių biurokratinių suvaržymų. Galbūt taip ir galima pasakyti apie įmonės steigimą (kuriame per pastaruosius metus pasistūmėta į priekį, sudaryta galimybė įmones steigti internetu) ar kai kurių licencijų gavimą. Tačiau Lietuvoje yra kelios itin problematiškos sritys, kurių neapima nei Heritage, nei Pasaulio banko tyrimas – pvz. teritorijų planavimas, poveikio aplinkai įvertinimas.

7 vieta. Darbo santykių reguliavimas (64,6 balo iš 100)

Darbo santykių reguliavimas Lietuvoje yra tradiciškai prastai vertinama sritis. Ekonominės laisvės indeksas kaip ir verslo laisvės srityje darbo santykių reguliavimo vertinimus pasiskolina iš Pasaulio banko Verslo sąlygų tyrimo. Tiesa, įdomu tai, jog Pasaulio bankas jau antrus metus iš eilės nebepateikia šalių reitingo pagal darbo santykių reguliavimą. Oficiali to priežastis – metodologijos atnaujinimas.

Ekonominės laisvės indekse teigiama, jog nepaisant tam tikrų pakeitimų, darbo rinka Lietuvoje išlieka pakankamai griežtai reguliuojama. Tiesa, Lietuvos vertinimas padidėjo 9 balais dėl 2010 m. padarytų kai kurių darbo kodekso pakeitimų, pvz. laikinai leista terminuota darbo sutartis nuolatinio pobūdžio darbui (galioja iki 2012 m. rugpjūčio), įvesta galimybė laikinai, t.y. iki 3 mėn. sustabdyti darbo sutarties vykdymą, truputį atlaisvinta suminė darbo laiko apskaita, atsisakyto draudimo dirbti viršvalandžius. Tačiau šie pakeitimai arba nebuvo reikšmingi savo poveikiu ir nesuteikė įmonėms galimybės lanksčiai prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų arba buvo laikini. Pasibaigus kai kurioms laikinai galiojančioms Darbo kodekso nuostatoms, Lietuvos įvertinimas vėl pablogės.

8 vieta. Nuosavybės teisių apsauga (60 balų iš 100)

Nuosavybės teisių apsauga Lietuvoje įvertinta šešetu, t.y. 60 balų iš 100. Tai reiškia, jog nuosavybės teisių įgyvendinimas Lietuvoje yra silpnas, dažnai atidėliojamas. Galima korupcija, teismams gali daryti įtaka kitos valdžios institucijos. Tyrime teigiama, kad nors Lietuvos įstojimas į ES paskatino teisinę valstybės reformą, įskaitant teisėsaugos institucijų nepriklausomumo didinimą, tačiau teisinė sistema vis dar lieka neefektyvi. Apmaudu, jog Lietuva tokioje sklandžiam ekonomikos veikimui svarbioje srityje įvertinta prastai, tai trečia prasčiausiai įvertinta sritis.

9 vieta. Korupcija (50 balų iš 100)

Korupciją tyrimas vertina remdamasis Transparency international sudaromu Korupcijos suvokimo indeksu. 2010 m. indekse Lietuva gavo aukščiausią vertinimą nuo pat 2002 m., t.y. 5 balus iš 10. Tačiau reikia pastebėti, jog Lietuvos vertinimas Korupcijos suvokimo indekse nesikeičia jau kuris laikas, nuo 2002 iki 2011 m. jis svyravo kelių dešimtųjų ribose. Naujausiame, 2011 m. indekse Lietuvos vertinimas vėl sumažėjo iki 4,8 balo (į tą patį lygį, koks buvo 2002 m.). Korupcija Lietuvoje išlieka viena iš aktualių problemų, kuri, beje, glaudžiai susijusi su ekonominės laisvės kiekiu. Mažiau ekonominės laisvės reiškia didesnį valdžios kišimąsi ir reguliavimą, o tai sukuria pagrindines prielaidas korupcijai.

10 vieta. Valdžios išlaidos (41,7 balo iš 100)

Prasčiausiai Lietuva įvertinta valdžios išlaidų srityje. Valdžios išlaidos tyrime vertinamos remiantis valdžios išlaidų proc. nuo BVP rodikliu. Kuo didesnę sukuriamos pridėtinės vertės valdžia perskirsto savo išlaidomis, tuo prastesnis šalies įvertinimas. Tyrimo duomenimis, Lietuvoje 2010 m. valdžios išlaidos siekė 44,1 proc. BVP. Be to, tai ne tik prasčiausiai įvertinta, bet ir sparčiausiai blogėjusi sritis: lyginant su 2010 m. tyrimu Lietuvos vertinimas valdžios išlaidų srityje pablogėjo 16,3 balo.

Įdomu tai, fiskalinės laisvės, t.y. mokesčių naštos srityje (ne visai pagrįstai, žiūr. viršuje) Lietuva įvertinta gerai, fiskalinės laisvės sritis Lietuvoje gavo daugiausiai balų. Tačiau tuo pat metu valdžios išlaidų sritis – įvertinta prasčiausiai. Atrodo, jog valdžios išlaidos gali būti didelės tik tuomet, jei yra didelė mokesčių našta, o tyrimas rodo ką kitą.

Šio paradokso priežastys yra kelios. Pirma, fiskalinės laisvės sritis nėra įvertinta visiškai teisingai, įvertinta ne visa mokesčių našta. Antra priežastis – Lietuva labai daug skolinasi, t.y. labai didelis atotrūkis tarp to, kiek valdžia surenka mokestinių pajamų bei to, kiek išleidžia. Tai didina valstybės skolą bei ateities mokesčių mokėtojų mokesčių naštą.

Išvados

Taigi, kuo galima džiaugtis ir kokiose srityse reikia pasitemti pasak ekonominės laisvės indekso? Galime pasidžiaugti santykinai mažu pelno mokesčio tarifu, užsienio prekybos bei kapitalo judėjimo laisve, santykinai mažu valstybės dalyvavimu iš kišimusi į finansinį sektorių, santykinai nedideliu vartotojų kainų augimu. Tačiau turėtų neraminti tokios sritys, kaip valdžios išlaidų dydis ir augimas, nuosavybės teisių apsauga, korupcija, griežtas, nelankstus darbo santykių reguliavimas.

Svarbiausia turbūt tai, jog ekonominės laisvės Lietuvoje nebedaugėja. 2004 m. užkopę į 70-72 balų koridorių iš jo Lietuva nebeištrūksta. Nauji reguliavimai, suvaržymai yra priimami daug lengviau, nei atsisakoma senų, ir tai atsispindi Lietuvos vertinime Ekonominės laisvės indekse.

Lietuviškų pasakų knygą vartęs ir skaitęs turbūt yra kiekvienas. Jos tikrai specifinės, ten ir kojų pirštus ragana dukrai su kirviu kapoja, ir šuniukui kojos laužomos, akys badomos, ragana vaikus į krosnį nori įkišti. Pasakos dažnai baigiasi laimingai, herojai alų midų geria, ir ne šiaip geria, tiesiog maukia, kad net nespėja burnoj paturėti.

Kadangi visi, būdami vaikai, esame šias pasakas skaitę, dabar taip ir gyvenam, kaip ten parašyta. Vakar netyčia nusipirkau per mažus batus, tai su kirviu susimažinau pėdas, skauda, bet taip pasakoje buvo parašyta, ką dabar… O, kad krosnyje kiekvienas esame bent po viena vaiką iškepę, net minėti nereikia.  Nesate? Kaip taip? Neskaitėte pasakų?

Keistai skamba tokios kalbos, nes šį tekstą skaitantis žmogus puikiai suvokia, jog pasakos yra kūryba, pilna hiperbolių, simbolių, tautosakos elementų. Net ir būdami vaikai sugebėdavome atskirti realybę ir pasaką, augome tarp kitų žmonių ir tikrai ne iš pasakos sužinojome kas yra alus ar midus.

Apie visa tai kalbu, nes Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas (NTAKD) pradėjo tyrimą dėl knygos „Miško pasakos“. Įtariama, kad vaikams nuo trejų metų skirtoje knygoje neleistina propaguojamas alkoholio vartojimas. Knygoje rašoma kaip ežiukas sidrą ir kalvadosą miške virė.

Įdomu ar NTAKD užkliuvo kalvadosas ar ežiukas. Galbūt jeigu būtų viręs midų, būtų neužkliuvęs, lietuviškiau skambėtų. O gal problema yra ežiukas, būtų ragana ar ūkininkas, o dabar, miško gyvūnas ir net ne vilkas ar lapė…. Turbūt kelti dvigubų standartų klausimą būtų netgi per daug dosnu. Tai tiesiog Talibano lygio logika ir metodai – viską uždrausti, net už žodį ar mintį bausti.

Klausimų šioje istorijoje daug, ir bus įdomu sulaukti atsakymų, tačiau yra ir keletas aiškių išvadų. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas už mokesčių mokėtojų pinigus užsiiminėja niekais ir trikdo leidyklų ir autorių darbą. Todėl, kaip mokesčių mokėtojas, jūsų darbdavys, sakau NTAKD atstovams- palikite ežiuką ramybėje, tegul verda jis tą kalvadosą. Neleiskite mūsų sunkiai uždirbtų pinigų tokioms kreivą šypseną keliančioms akcijoms.

O kalbant rimčiau, tokio pobūdžio akcijos daro didelę meškos paslaugą ne tik Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui bet ir kitoms valdžios institucijoms. Tyrimai dėl „ežiukų“ diskredituoja valdžios sektorių, mažina pasitikėjimą ten dirbančių žmonių kompetencija ir juokina pasaulį. Svarbi šioje situacijoje ir perspektyva, abejoju ar prieš 5 metus būtumėte patikėję, jog šiandien negalėsite krepšinio arenoje išgerti alaus. Todėl žiūrint į priekį, jeigu nesikeis valdžios vykdomos politikos kryptis, perspektyva liūdina, kad tik netektų policininkui aiškintis, kodėl pamačius alaus bokalą iš akies neišriedėjo ašara.

Nuo šių metų pradžios įsigaliojo nauji reikalavimai vairavimo mokykloms. Yra reikalaujama filmuoti galutinę vairavimo įgūdžių įskaitą, naudoti ne senesnius nei 15 metų senumo automobilius. Taip pat draudžiama naudotis mokymo aikštelėmis, kurios yra toliau nei 20 kilometrų nuo mokymo įstaigos. Aikštelės privalo turėti asfalto arba betono dangą. Susisiekimo ministerija argumentuoja, kad griežtinti reikalavimus paskatino prastesni nei kitose Europos Sąjungos šalyse vairavimo egzaminų rezultatai bei faktas, jog daugiausiai eismo nelaimių sukelia pradedantieji vairuotojai.

Yra įvardinta problema ir visiems primestas, jos sprendimo būdas. Pradžioje panagrinėkime pačią problemą. Daugiau eismo įvykių sukelia pradedantieji vairuotojai. O kaip turėtų būti? Daugiau eismo įvykių turėtų sukelti patyrę vairuotojai, ar visi turėtų „vienodas galimybes“ sudaužyti savo automobilį, nepriklausomai nuo jų patirties? Antroji problema yra mažesnis vairavimo egzaminą išlaikančiųjų iš pirmo karto procentas. O koks turėtų būti šis procentas? Toks pat kaip kitų Europos Sąjungos valstybių? Galbūt jų egzaminų išlaikymo procentas yra per didelis? Fantazuoti galima į valias, tačiau aišku tik viena- taip apibrėžtos problemos tiesiog nėra problemos. O net jeigu ir būtų įvardintos realios problemos, tai jokiu būdu nereiškia, kad ministerija turi kažką dėl to daryti.

Ministerijos atstovams atrodė kitaip ir jie nutarė įvesti daugiau reguliavimų. Kodėl ministerija mano, kad geriau nei visi rinkos dalyviai žino kokiu atstumu nuo mokymo įstaigos turi būti aikštelė ar kokio senumo automobiliais reikia naudotis, turbūt liks paslaptyje. Iš tiesų net ir siauros srities valdininkai niekaip negali žinoti tokių dalykų, todėl apribojimus dažniausiai sugalvoja pasitelkę „iš lubų“ metodus. Geriausi naujų vairuotojų ruošimo metodai gali išryškėti tik rinkoje, ir tai nuolat vykstantis procesas neturintis baigtinio taško. Tobulėti visada yra kur, o iš viršaus numesti draudimai tik trukdo.

Visi norime saugesnių kelių, tik turime nepamiršti, jog didesnis saugumas ir kainuoja daugiau. Saugumą didina technologijos, taip pat reikia nepamiršti asmeninės atsakomybės už padarytą eismo įvykį įtakos vairavimo atidumui. Tačiau, ką bendro turi eismo įvykių skaičius ir atstumas tarp mokymo aikštelės ir mokymo įstaigos, suprasti gerokai sunkiau. Arba, kodėl aikštelės turi būti būtinai asfaltuotos ar betonuotos dangos? Net ir Vilniuje pilna stovėjimo aikštelių, kuriose vairuotojai kasdien turi manevruoti ant smėlio tarp balų, tai esminė vairavimo Lietuvoje dalis.

Kad nebūtų vien tik kritika, štai pasiūlymas – panaikinkime valdžios sukurtą išskirtinę teisę vairavimo egzaminavimo paslaugas teikti Regitrai. Leiskime rinkos dalyviams konkuruoti tarpusavyje, ir draudimo kompanijoms leisti laisvai vertinti skirtingų įmonių suteiktus vairuotojų pažymėjimus. Prastiems vairuotojams teisę vairuoti suteikiančios įmonės išduotas vairuotojo pažymėjimas automatiškai reikštų didesnę automobilio draudimo įmoką ir atvirkščiai. Rinkoje išaiškėtų kokios mokymo priemonės efektyviausios ir Susisiekimo Ministerijai nereiktų „vargti“ kuriant reguliavimus, kurie apriboja galimybes į rinką ateiti naujiems dalyviams. Dabartinėje situacijoje laisva konkurencija yra akivaizdžiai ribojama, o naudos net su žiburiu nerasi.

Po kalėdinės naujų ir didesnių mokesčių dovanos dar neatsitokėję mokesčių mokėtojai ir vėl priblokšti premjero A. Kubiliaus žodžių. Atsakydamas į žurnalisto E. Jakilaičio klausimą apie nekilnojamąjį turtą giminaičiams dovanojančius gyventojus premjeras atsakė: “Dar pamatysime, ar šis įstatymas taip lengvai apeinamas, ar iš tikrųjų Lietuvoje nėra nė vieno turtingesnio žmogaus, kuris norėtų pasekti kad ir amerikiečių milijardieriaus Warreno Buffetto pavyzdžiu – jis pernai kritikavo JAV prezidentą Baracką Obamą, jog šis nepareikalauja, kad turtingesni žmonės mokėtų didesnius mokesčius.”

Warren’o Buffet’o pavyzdys išties įdomus ir susilaukė atidesnio nagrinėjimo. Priminsiu, kad 2011 m. rugpjūtį publikuotame straipsnyje W. Buffet’as teigė, kad jo sumokami mokesčiai sudaro 17,4 proc. jo apmokestinamų pajamų, o daugumos jo ofise dirbančių žmonių mokesčiai sudaro tarp 33 ir 41 proc. jų pajamų.

Tačiau kaip atkreipė dėmesį Forbes.com blogger’is Tim Worstall, Buffet’o pavyzdys yra klaidinantis, kadangi į šiuos skaičiavimus nebuvo įtrauktas pelno mokestis. Ekonomistai sutaria, kad pelno mokestį moka ne įmonės, bet žmonės (juk kas ta įmonė – pastatas? Ar baldai? Viską galiausiai sumoka žmonės). Šį mokestį sumoka mažesnius atlyginimus uždirbantys įmonių darbuotojai ir/arba mažesnį pelną uždirbantys akcininkai ir kapitalo savininkai.

Kaip vėliau rašė T. Worstall, turime loginę mįslę – arba Warren’o Buffet’o mokami mokesčiai išties sudaro 17,4 proc. ir visą pelno mokestį sumoka mažesnius atlyginimus uždirbantys darbuotojai, o ne akcininkai ir kapitalo savininkai, arba akcininkai ir kapitalo savininkai išties moka pelno mokestį ir tuomet W. Buffet’o mokami mokesčiai yra ne 17,4 proc.

Jeigu šį mokestį moka akcininkai, tai jų mokesčiai nėra tokie maži, kaip netgi jiems patiems gali pasirodyti. Jeigu mokestį moka darbuotojai, tai juo nepasiekiamas pagrindinis tikslas – apmokestinti kapitalo savininkus – ir todėl šį mokestį apskritai reikia naikinti.

Lietuvoje irgi turime tokią pelno apmokestinimo sistemą, kai pelnas yra apmokestinamas pelno mokesčiu jo uždirbimo metu, o pelno paskirstymo metu dividendai apmokestinami gyventojų pajamų mokesčiu. Todėl jeigu daliai politikų 20 proc. GPM tarifas, skirtas dividendams, atrodo per mažas, reikėtų prisiminti, jog tam, kad dividendai būtų išmokėti, prieš tai jau buvo sumokėtas 15 proc. pelno mokestis.

O apskritai, kiek pagrįsti teiginiai, kad turtingesni žmonės turėtų labiau prisidėti prie biudžeto formavimo? Tokie teiginiai remiasi prielaida, kad dabar šių žmonių indėlis į nacionalinį biudžetą yra per menkas ir kad jį reikėtų didinti (didinant mokesčius). Tačiau mokesčių pajamų duomenys atskleidžia, kad tokie teiginiai yra visiškai nepagrįsti. Kaip buvo paskaičiavę portalo www.viesai.lt autoriai, 17 proc. daugiausiai uždirbančių gyventojų į biudžetą sumoka 50 proc. visų gyventojų pajamų mokesčio pajamų.

Teko girdėti argumentus, kad nieko čia keista – juk daugiausiai uždirbantys gauna didžiulę dalį pajamų, t.y. jų pajamų dalis visame pajamų „pyrage“ yra didesnė už likusių 83 proc. gyventojų. Tačiau vėlgi, tie patys duomenys parodo tokių teiginių klaidingumą: 17 proc. daugiausiai uždirbančių gyventojų, kurie sumoka 50 proc. GPM pajamų, uždirba 43,7 proc. visų apmokestinamų pajamų. Šie duomenys parodo gyventojų pajamų apmokestinimo progresyvumą.

Dar didesnis mūsų mokesčių sistemos progresyvumas yra „Sodroje“, kur taikomos „lubos“ „Sodros“ išmokoms – bet ne įmokoms. Tai reiškia, kad mokestį žmogui tenka mokėti nuo visų socialinio draudimo įmokomis apmokestinamų pajamų, bet kai jis susergi ir jam skaičiuojama ligos pašalpa ar jis išeina į pensiją ir skaičiuojamas pensijos dydis, nenaudojamas visas jo gautų pajamų dydis, bet tik iki tam tikros ribos, o ją viršijusios pajamos nebeturi įtakos ligos pašalpos, pensijos ar kitų socialinio draudimo išmokų dydžiui.

Politikams labai patogu ignoruoti realius duomenis ir žongliruoti plačiai paplitusiais, bet neteisingais teiginiais. Jeigu naujos žalingo apmokestinimo iniciatyvos privalėtų būti pagrindžiamos faktais, o ne burtažodžiais, gal ir politikai nebedrįstų siūlyti ir įgyvendinti tokias iniciatyvų.

Vakar premjeras A. Kubilius teigė, kad antroji mokesčių reforma neįvyko, esą įvestas „tik“ vienas naujas mokestis - prabangaus nekilnojamojo turto mokestis. O kaip dėl naujos žemės mokesčio įstatymo redakcijos, dėl kurios – pakeitus vertės nustatymą ir padidinus maksimalų tarifą nuo 1,5 iki 4 proc. – žemės mokestis gali išaugti dešimtimis kartų, jei ne dar daugiau? O kaip dėl visos atminties funkciją turinčios įrangos apmokestinimo? Juk Seimas pritarė tam, kad apmokestinti būtų ir TV priedėliai, ir mobilieji telefonai.

Net jei kažkas ir mano, kad „antroji naktinė mokesčių reforma“ neįvyko, tai reikėtų paklausti – kodėl ji neįvyko? Manau, kad tuomet teisingiau būtų sakyti, kad antros mokesčių reformos konservatoriams nepavyko įgyvendinti: juk nepaisant konservatorių siūlymų, Seimas kol kas nepatvirtino automobilių mokesčių, progresinių, neapmokestino indėlių, nepadidino PVM ir pelno mokesčio. Jeigu visi konservatorių siūlymai būtų buvę įgyvendinti, atsiminimai apie pirmąją naktinę mokesčių reformą nusispalvintų rožine spalva. Tiesa, didžioji dalis šių mokestinių idėjų buvo nukelta į pavasarį, tad kai kurių vertinimais neįvykusi “antroji naktinė mokesčių reforma” dar turi visus šansus tapti “pirmąja pavasarine mokesčių reforma”.

Šiandien Seime bus balsuojama dėl naujo Alkoholio kontrolės įstatymo projekto priėmimo, siūlančio daugybę naujų draudimų ir apribojimų. Alų, sidrą ir alaus mišinius siūloma uždrausti pilstyti į didesnes nei 1 litro talpas, ir apriboti šių gėrimų alkoholio koncentraciją iki 7,5 procentų tūrio.

Šį kartą, paliekant nuošalyje esminį klausimą, – kiek galima tyčiotis iš Konstitucijos saugomos nuosavybės teisės, tiesiog norisi pasidomėti, iš kur atsiranda būtent tokie, kovos su nesaikingu alkoholio vartojimu pasiūlymai, kokia logika ir argumentais remiantis siūloma uždrausti didesnes nei 1 litro pakuotes alui, sidrui, alaus mišiniams? Kodėl ne 1,1 litro ar 2 litrų, o gal 50 litrų? Sakote, 50 litrų alaus butelių nebūna? Būna, na, ne buteliai, o bačkos, jų paprastose parduotuvėse nepardavinėja, bet baruose jos stovi ir yra naudojamos. Taigi, kodėl pasirinktas vieno litro maksimalus dydis? Kad apribotų alkoholio vartojimą? Kadangi alkoholinių gėrimų asmeniniam vartojimui pirkti galima, kiek tik nori (ačiū Dievui, dar vartojimo kvotų neįvedė), vietoj 2 litrų butelio galima nusipirkti 2 vieno litro butelius. Koks tokio reguliavimo tikslas? Ko tikimasi pasiekti?

O pasekmių būtų daug ir jos gana aiškios. Smulkiems alaus, sidro ir alaus mišinių gamintojams tai gamybos sąlygų apsunkinimas, konkurencijos sąlygų iškraipymas visoje alkoholio gamybos rinkoje, vartotojams tai didesnė produktų kaina. Priėmus siūlomus įstatymo pakeitimus neigiamos šio apribojimo pasekmės vienaip ar kitaip paliestų kone kiekvieną Lietuvos gyventoją.

Įstatymo projektas taip pat siūlo riboti alaus, sidro, alaus mišinių alkoholio koncentraciją iki 7,5 procentų tūrio. Vėlgi, panašus klausimas – kodėl ne 8,134 procento? Kodėl silpnesnį alų siūloma palikti legalų, o stipresnį uždrausti? Vynas, stiprieji gėrimai turi didesnę alkoholio koncentraciją ir jie leidžiami, o stiprus alus staiga tapo toks „pavojingas“, kad jį reikia uždrausti įstatymu?

Kaip gimsta tokios idėjos, kuo jos grindžiamos? Pripažinsiu, dažnai sunku suvokti. O jeigu sakote – nesvarbu, svarbiau, kad tai galbūt sumažins alkoholio vartojimą keliomis procento dalimis, tai aš sakau – svarbu ir labai svarbu, nes čia ne žaidimų aikštelė, o įstatymų leidyba, priimti sprendimai daro įtaką daugybei Lietuvos gyventojų, tame tarpe ir vartotojų, ir gamintojų, ir darbuotojų, ir visų kitų, susijusių sričių atstovų. Matant tik vieną paveikslo pusę ir siekiant žūt būt sumažinti alkoholio vartojimą, gerai turėtų skambėti ir pasiūlymas kiekvienoje alkoholio parduotuvėje laikyti po palaidą alkaną tigrą. Alkoholio vartojimas galbūt ir sumažėtų (nors labiau tikėtina, kad tiesiog padidėtų nelegali alkoholio prekyba), tačiau visi suprantame tokio pasiūlymo absurdiškumą. Siūlomi įstatymo pakeitimai logine prasme yra lygiai taip pat absurdiški, tik skalė galbūt šiek tiek mažesnė.

Nepamirškime ir sunkiai išmatuojamos žalos verslo inovatyvumui. O jeigu Lietuvos gamintojai išrastų naują technologiją, kaip pateikti 2 litrus alaus ir tai taptų svarbiausia industrijos naujove. Arba jeigu Lietuvos gamintojų stiprus alus išplistų pasaulyje ir taptų pripažintu prekės ženklu kaip „Heineken“ ar „Corona“. Šis įstatymo projektas tiesiai šviesiai sako – velniop, nesuteikime Lietuvos gamintojams net tokios galimybės.

Taigi, klausimas, ką jūs čia siūlote? Ar atsižvelgėte į savo siūlomų apribojimų ekonomines pasekmes? Net nepažiūrėjęs į aiškinamąjį raštą galiu spėti, kad prie skilties  Galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės bus parašyta – „Neigiamų pasekmių nenumatoma“. Patikrinau – taip ir yra. “Pasekmių nėra”, nes niekas “neveža” iš Baltarusijos kontrabandinės degtinės, “neperka” gėrimų naktiniuose “taškuose”, viso to nėra taip pat, kaip Prohibicija JAV 30-taisiais “nesukūrė” Al Capone’s ir kitų organizuotų nusikalstamų grupuočių.

Vakar Seimas priėmė tris svarbius mokesčių pakeitimus: įvedė nekilnojamojo turto mokestį gyventojams, leido didinti žemės mokestį ir apmokestino įrangą, kuria galima atgaminti, pavyzdžiui, mobiliuosius telefonus. Žurnalistai puolė aiškintis, kodėl nuo balsavimo dėl NT mokesčio nenusišalino daugiau nei 1 mln. litų vertės nekilnojamąjį turtą turintys Seimo nariai. Tai yra aiškinamasi nepaisant to, kad NT mokestis gyventojams buvo priimtas. Tačiau tiesiog skandalinga tai, kad niekas nesiaiškina dėl to, kad 5 iš 64 už įrangos mokestį balsavusių Seimo narių tiesiogiai praturtės savo sprendimo dėka.

Priminsiu, kad pajamas iš mokesčio už laikmenas ir įrangą gauna ne valstybės biudžetas, bet Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGAA). Ši nevalstybinė organizacija renka ir paskirsto autorinius atlyginimus autoriams. LATGAA viešai neatskleidžia informacijos, kokios sumos paskirstomos konkretiems autoriams. 25 proc. surenkamos sumos yra skirta LATGAA administravimui – 2009 m. buvo surinkta 14,5 mln. litų autorinių atlyginimo, iš kurio 3,6 mln. litų buvo skirta administravimui. Tai yra milžiniška suma! Palyginimui, VMI mokesčių administravimas kainuoja 1,05 proc. surenkamų mokesčių – t.y. VMI yra 25 kartus efektyvesnė už LATGAA. LATGAA  yra suinteresuota tiek didinti įplaukiančią sumą, tiek neprarasti būtinybės administruoti kompensacinio mokesčio surinkimą ir paskirstymą.

Be abejo, įplaukiančios sumos didinimu yra suinteresuoti ir tie, kam LATGAA moka kompensacinius atlyginimus. Remiantis Seimo narių interesų deklaracijomis, yra 7 Seimo nariai, kurie gauna pajamas iš LATGAA, 4 iš jų gauna pajamas ir iš Lietuvos gretutinių teisių asociacijos (AGATA). Už įrangos apmokestinimą balsavo šie pajamas iš LATGAA ir AGATA gaunantys Seimo nariai: Arūnas Valinskas, Ligitas Kernagis, Donalda Meiželytė Svilienė, Arminas Lydeka, Dalia Teišerskytė (paspaudus nuorodas, atsidarys atitinkamos interesų deklaracijos). Kiti 2 iš LATGAA autorines pajamas gaunantys Seimo nariai – Laimontas Dinius ir Ingrida Valinskienė – balsavime nedalyvavo. Interesų deklaracijose būtina nurodyti pajamų gavimo šaltinius, jeigu iš vieno pajamų gavimo šaltinio gautų pajamų suma per kalendorinius metus didesnė negu 10 MGL t.y. viršija 1300 litų.

Be to, Arūnas Valinskas ir Ligitas Kernagis yra 2 iš 7 Informacinės visuomenės plėtros komiteto narių – šis papildomu paskirtas komitetas, kuriam vadovauja A. Valinskas, pritarė įstatymo projektui net nesvarstęs, kaip auganti mokesčių našta paveiks informacinę visuomenę…

Liūdna, kad žurnalistai ieško kuo skandalingesnės informacijos, o į tokius atvejus, kur kaltinimai yra rimti ir pagrįsti, dėmesys paprasčiausiai nekreipiamas. Belieka tikėtis, kad už įrangos apmokestinimą balsavusių ir priimto sprendimo dėka praturtėsiančių Seimo narių klausimą nagrinės Seimo etikos ir procedūrų komisija.

Tuo metu, kai rašiau šį blogo įrašą, staiga buvo priimtas nekilnojamojo turto mokestis gyventojams. Įrašą pateikiu, kokį jį rašiau…

Ekonominius ir kitus argumentus, kodėl nekilnojamojo turto mokesčio gyventojams nereikia įvesti, mano kolegos ir aš esame daug kartų išdėstę (paskaityti juos galite čia ir čia), tad šiandien rašau ne apie tai. Mane sudomino gyventojų nuomonės apie NT mokestį, kurias gyventojai pateikė į Delfi svetainėje piliečiams užduotą klausimą. Kažkas mano, kad apmokestintas turi būti antras ir paskesnis būstas, kažkas siūlo nustatyti 100 tūkst. litų neapmokestinamą vertę, dar kažkas mano, kad nustatyti reikia neapmokestinamo ploto dydį. Džiugu, kad atsirado prieštaraujančių šiam mokesčiui.

Vis dėlto tos diskusijos apie NT mokestį ir neapmokestinimą pagal vertę ar plotą labai primena Seime verdančias diskusijas. Kiekvienas turi savo nuomonę, o suderinti jų kol kas nepavyksta. Tai, ką vakar svarstymo metu matėme Seimo posėdžių salėje verčiau primena “brainstorm” sesiją, “apsišaudymą” idėjomis ir nuomonėmis. Neįtikėtina, kad mokestį norima priimti iki galo net neišdiskutavus mokesčio koncepcijos.

Dažnai tekdavo girdėti argumentą, kad NT mokestis gyventojams suteiktų savivaldybėms daugiau savarankiškumo, tai taptų finansiniu šaltiniu, iš kurio būtų galima gerinti aplinką, sutvarkyti miesto infrastruktūrą. Štai ir Vyriausybės programoje buvo įtvirtinta tokia nuostata: ‘”Įvesime nekilnojamojo turto mokestį gyventojams ir iš šio mokesčio pajamų
sudarysime savarankišką finansinių išteklių šaltinį savivaldybėms.” Tačiau Vyriausybės išvadoje dėl šio mokesčio buvo pasiūlyta, kad mokestis būtų mokamas į valstybės biudžetą. Vadinasi, pati Vyriausybė pamynė savo programos įtvirtintą nuostatą!

Čia mano blogo įrašas ir nutrūksta, man sužinojus, kad šis mokestis ką tik priimtas.

Diskusijose apie minimalios mėnesinė algos (toliau – MMA) didinimą skamba keletas nepagrįstų argumentų. Paminėsiu ir paneigsiu tris iš jų.

Minimalios mėnesinės algos didinimas skatina vartojimą

NE. Šiuo argumentu daroma prielaida, kad padidinus MMA, padidėja visų ankstesnę MMA gaunančių žmonių atlyginimas. Taip nėra. Padidinus MMA, dalis įmonių neįstengia MMA padidinti visiems darbuotojams. (Juk vien dėl to, kad valdžia nusprendė didinti MMA, nuo to įmonės negauna daugiau pajamų, nepadidėja jų našumas.) Taigi, nors daliai darbuotojų ir mokama padidinta MMA, kita dalis darbuotojų yra atleidžiami. Taigi, darbo užmokesčio fondas gali ne tik nepadidėti, tačiau ir sumažėti.

Statistikos departamento duomenimis 2010 m. MMA Lietuvoje gavo apie 68 tūkst. pilną darbo dieną dirbančių žmonių. Padauginus iš 800 Lt. gauname apie 54 mln. Lt jų gaunamą bruto darbo užmokestį. Įsivaizduokime, jog MMA pakeliama iki 1000 Lt. Tarkime trims ketvirtadaliams (o tai jau būtų labai daug!) šių darbuotojų darbo užmokestis yra pakeliamas, o vienas ketvirtadalis darbuotojų praranda darbą. Tokiu atveju darbo užmokesčio fondas ne padidėja, o sumažėja iki 51 mln. Lt.

Taigi, MMA didinimas neskatina vartojimo. Atvirkščiai, jį gali sumažinti, mažindamas mokamo darbo užmokesčio fondą.

Kitose ES valstybėse MMA apskaičiuojama pagal vidutinį atlyginimą

NE. Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis nei viena Europos Sąjungos valstybė nėra įsivedusi automatinio MMA skaičiavimo pagal VDU (tokio, koks yra siūlomas Seimo opozicijos ir profesinių sąjungų.) Kipras, Estija ir Latvija buvo nusimatę vienkartinį MMA ir VDU santykio tikslą, tačiau susiejimas nebuvo automatinis. Kitos šalys, tokios kaip Bulgarija, Prancūzija, Vengrija, Airija, Liuksemburgas, Makedonija, Olandija, Lenkija, Slovakija, Ispanija spręsdamos dėl MMA dydžio atsižvelgia į vidutinį darbo užmokestį, tačiau sprendimą lemią ir daugelis kitų kriterijų, tokių kaip nedarbo lygis, ekonominė situacija, produktyvumas, įmonių galimybė mokėti, socialinių išmokų lygis, kainų augimas, darbuotojų poreikiai ir kt. Šiuo atveju susiejimas taip pat nėra automatinis, į šiuos kriterijus yra atsižvelgiama.

Lietuvoje MMA atotrūkis nuo vidutinio darbo užmokesčio yra vienas didžiausių ES

NE. Eurostat duomenimis, Lietuvoje MMA sudaro 42 proc. VDU. (Galima sakyti, kad MMA atotrūkis nuo VDU yra 58 proc. punktai). Tačiau didžiojoje dalyje ES valstybių šis atotrūkis yra dar didesnis: Graikijoje, Airijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Jungtinėje Karalystėje, Bulgarijoje, Slovakijoje, Kroatijoje, Estijoje, Ispanijoje, Čekijoje, Rumunijoje. Šiose valstybėse vidutinis MMA atotrūkis nuo VDU yra 63 proc.

Šiandienos “Lietuvos žiniose” pasirodė įdomus straipsnis apie Europos sostinių išlaidas kalėdiniams papuošimams. Rašoma, kad Lisabona šventinį biudžetą apkarpė nuo 850 iki 700 tūkst. eurų, Atėnuose šventinis biudžetas net 10 kartų mažesnis nei “gerais laikais” – 200 tūkst. eurų. 2008 m. vien kalėdinei eglei Atėnai skyrė 200 tūkst. eurų – tiesa, eglę tąkart suniokojo riaušininkai… Susispausti teko ir Madridui, kur naudotos praėjusių metų dekoracijos.

Vis tik mane sudomino ne tai, kad sumažėjo šventiniai biudžetai, o kaip to pasekoje šventiniais papuošimais pradėjo rūpintis paprasti žmonės. Kaip rašoma, pagrindinėje Lisabonos aikštėje buvo uždegta 50 tūkst. žvakučių (panašiai kaip Vilniuje prieš kelias savaites), kitoje aikštėje menininkai iškabino daug spalvotų skėčių, kuriuos papuošė blyksinčiomis lemputėmis, o praeiviams buvo dalijami žėrintys ženkliukai. Taigi tokios žmonių iniciatyvos yra dar vienas pavyzdys, kaip valstybei mažinant konkrečios funkcijos finansavimą, įsitraukia pati visuomenė, jei ši funkcija jai išties rūpi ir yra reikalinga. Panašų pavyzdį turėjome ir Lietuvoje – liepos mėnesį rašiau apie tai, kaip iš valstybės biudžeto nefinansuojant Valstybės dienos minėjimo, iniciatyvos ėmėsi visuomenės atstovai ir surengė ne prastesnį minėjimą.

Svarbu pastebėti, kad kol šventiniai biudžetai nebuvo sumažinti, tol žmonių iniciatyvumas buvo nuslopintas. Tai nurodo subsidiarumo principo svarbą – aukštesni visuomenės antstatai neturėtų užsiimti tokia veikla, kurią įgyvendinti gali pačios bendruomenės. Tokie pavyzdžiai tik patvirtina, kad valstybė neturėtų apsiimti vykdyti visų įmanomų funkcijų nuo A iki Z, kad reikia palikti laisvės ir žmonėms patiems veikti. Kokios funkcijos yra svarbios žmonėms pasimatys tik tuomet, kai bus mažinamas jų finansavimas. Jei žmonės pradės rūpintis šiomis funkcijomis – valio, jie taps aktyvesniais visuomenės nariais, atitinkamai mažės biudžeto išlaidos, o jei žmonės neįsitrauks, vėlgi laimės ir žmonės, ir biudžetas, nes žmonėms nebereikės finansuojati jiems nerūpimos ir nereikalingos veiklos.