Ekonominė politika

Liberalizavimo etiketė Vyriausybės siūlomam Darbo kodekso pakeitimų paketui yra per skambi ir nepelnyta. Tai daugiau administracinės naštos mažinimas ir įstatymo raidės koregavimas, kad jis atitiktų realiai besiklostančius darbo santykius.

Administracinės naštos mažinimas nėra liberalizavimas

Darbo kodeksas šiuo metu reikalauja darbo sutartis sudaryti pagal pavyzdinę formą, darbo sutartį įregistruoti darbo sutarčių registravimo žurnale, išduoti Vyriausybės nustatytos formos darbo pažymėjimą, o darbo laiką žymėti Vyriausybės patvirtintos pavyzdinės formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ir privalomai įteikti atsiskaitymo lapelius.

Ūkio ministerijos skaičiavimu, toks, iš pirmo žvilgsnio – nekaltas, reikalavimas įteikti atsiskaitymo lapelį per metus verslui kainuoja apie 29 mln. Lt. Kaip rodo praktika, didžioji dalis darbuotojų nesidomi atsiskaitymų lapelio turiniu. Informacija apie darbo užmokestį ir padarytus atskaitymus darbuotojui ir toliau liktų prieinama, nes ją saugoti darbdavį įpareigoja buhalterinę apskaitą reguliuojantys teisės aktai. O lapelis naudingas tik tiek, kad visos apskaičiuotos, išmokėtos ir išskaičiuotos sumos yra surašytos vienoje vietoje. Jei jums vis tiek norėsis atsiskaitymo lapelio, Darbo kodekso pataisa nedraudžia jo reikalauti. Kad ir darbo sutartyje darbuotojas galės įrašyti, kaip vieną iš savo sąlygų, – gauti atsiskaitymo lapelį kas mėnesį.

Pavyzdinė darbo sutarties forma kyla iš reikalavimo darbdaviui informuoti darbuotoją apie darbo sąlygas. Estija tai išsprendė pagrindiniame darbo sutarčių įstatyme įtvirtindama sąlygas, apie kurias darbdavys turi informuoti darbuotoją. Šios sąlygos privalomai turi atsispindėti sutartyje (kurią darbo santykiuose Lietuvoje yra privaloma sudaryti raštu). Nenustatant privalomos sutarčių formos, nebūtų iš anksto preziumuojamos darbo santykių sąlygos. Tai skatintų darbuotojus domėtis savo darbo sąlygomis ir derėtis dėl kitokių – nesitikėti, kad Vyriausybė viską iš anksto numatė ir surašė į sutartį, kas konkrečiam darbuotojui konkrečioje darbo vietoje palankiausia.

Popieriniai darbo sutarčių registravimo žurnalai, darbo pažymėjimai neatitinka šiandieninės apskaitos ir archyvavimo realybės. Sutarčių informacija gali būti kaupiama elektroniniu formatu, o darbuotoją identifikuoti gali ir elektroninė apsaugos kortelė.

Tad atsisakius reikalavimo privalomai kiekvienam darbuotojui įteikti atsiskaitymo lapelį, už šiuos išleidžiamus milijonus darbdaviai galėtų pakelti darbuotojui algą ar pasisamdyti papildomą pagalbininką. O vietoj kalno popierinių dokumentų (ir jiems išleidžiamų pinigų) – informaciją kaupti elektroniniu formatu (kas būtų patogiau net ir tikrinančioms tarnyboms). Tokių pakeitimų įvardijimas „liberalizavimu“ sukelia sumaištį ir neleidžia visuomenei konstruktyviai diskutuoti.

Mitai apie būsimą vergovę

Mitas 1: „Vyriausybė <…> stumia būtent tuos pakeitimus, kurie labai stipriai pablogina darbuotojų padėtį. Tai darbo savaitės ir dienos darbo laiko prailginimas, išeitinių kompensacijų sumažinimas, atostogų ir įspėjimo (dėl atleidimo iš darbo - ELTA) laiko sutrumpinimas, terminuotos darbo sutartys nuolatiniam darbui".

Vyriausybės siūlomi pakeitimai nekeičia nustatyto maksimalaus galimo 40 val. darbo savaitės laiko. Tai reiškia, kad, nepaisant to, jog įvedama vidutinio darbo laiko apskaita, darbo dienos laikas lieka apribotas: vieną darbo dieną dirbus ilgiau, kitą reikės dirbti trumpiau, kad būtų neperžengiamos 40 val. darbo savaitės ribos.

Atostogų laikas taip pat netrumpinamas. Darbo dienų skaičiavimas vietoj kalendorinių dienų atitinka ES reikalavimą suteikti 4 savaites apmokamų atostogų ir nesutrumpina atostogų. Šis pakeitimas daromas dėl tikslesnės apskaitos. Pasirinkdami, kada atostogauti, darbuotojai siekia imti atostogas nuo pirmadienio iki penktadienio, o dvi savaitgalio dienas „sutaupyti“ ir taip pasididinti priklausančių kasmetinių atostogų dienų skaičių, o darbdaviai, priešingai, skatina darbuotojus eiti atostogų taip, kad į atostogų laiką patektų savaitgaliai ir poilsio dienos. Tačiau siūloma kasmetinių atostogų skaičiavimo tvarka jokiu būdu nesumažina darbuotojo teisių gauti 4 savaites apmokamų atostogų.

Darbo savaitės laikas:

Darbo dienos laikas

Atostogų laikas

Mitas 2: „65-erių metų sulaukęs žmogus būtų išmestas iš darbo rinkos nepaisant to, kad yra naudingas darbovietei kaip sąžiningas, turintis patirties ir kuriantis įmonei pridedamąją vertę.“

Galiojantis DK 129 str. nustato, kada darbdavys gali atleisti darbuotoją, kai nėra jo kaltės. Nutraukti sutartį galima tik dėl svarbių priežasčių, prieš tai būtina ieškoti galimybių, kaip perkelti darbuotoją į kitą darbo vietą. Straipsnis saugo profesinių sąjungų narius, darbuotojų atstovus, darbuotojus, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip 5 metai, asmenis iki 18 metų, neįgaliuosius, darbuotojus, auginančius vaikų iki 14. Be to, netinkami, kaip žinia, yra diskriminaciniai pagrindai: lytis, seksualinė orientacija, rasė, religija, amžius ir pan. Šis gana ilgas sąrašas verčia paklausti, o ką galima atleisti?

Sprendžiant šią dilemą, Vyriausybės teikiamuose pakeitimuose atsirado siūlymas padaryti išimtį iš šiuo metu negalimo atleidimo pagrindo – amžiaus – ir nustatyti, kad, jei darbuotojas sulaukia įstatymu nustatyto senatvės pensijos amžiaus, galima su juo netęsti darbo santykių.

Tačiau ši DK pataisa nėra imperatyvus reikalavimas, kaip valstybės tarnyboje. Todėl ji jokiu būdu nereiškia, kad darbdaviai privalo ar kad atleis visus darbuotojus, kurie sulauks pensinio amžiaus. Gerų darbuotojų niekas neatleidžia, kiekvienoje darbovietėje patirtis ir gebėjimai yra vertinami ir reikalingi. Darbo kodekso pakeitimai neuždraudžia dirbti sulaukus senatvės pensijos amžiaus ir nenustato reikalavimo privalomai atleisti tokį darbuotoją.

Mitas 3: Jaunimo nedarbo problema bus išspręsta dirbančių pensininkų sąskaita.

Nepagrįsta teigti, kad minėtas pakeitimas išspręs jaunimo nedarbo problemas. Pirmiausia, ši darbo vieta gali būti netinkama pradedančiam darbuotojui, ar apskritai panaikinama, ar užimama kitos amžiaus grupės asmens.

Šiuo metu DK nustatytos papildomos apsaugos priemonės atleidžiant skirtingus darbuotojus supriešina tuos, kuriems jos taikomos ir kuriems ne. Valstybės politika saugoti darbo rinkoje tam tikras darbuotojų grupes neturėtų priešinti jaunų ir pensinio amžiaus, vaikus auginančių ir bevaikių, sveikų ir invalidumą turinčių darbuotojų. Todėl atleidimo pagrindai turėtų būti nustatomi visiems vienodi ar dėl jų leidžiama susitarti individualiai darbuotojui ir darbdaviui.

Mitas 4: “Vyriausybė taip pat siūlo nuolatinio pobūdžio darbams leisti sudarinėti terminuotas darbo sutartis. Padidės užimtumas? Tiesiog darbdaviams atrišamos rankos gerokai lengviau atleisti darbuotojus ir jiems nemokėti išeitinių kompensacijų.“

„Sodros“ duomenimis, darbo santykiai yra daug dažniau nutraukiami darbuotojo iniciatyva (apie 300 000, 2011 m.) ir šalių sutarimu (apie 19 000, 2011m.) nei atleidimu darbdavio iniciatyva (apie 1850, 2011m., dauguma atleidimų - valstybiniame sektoriuje). Tai reiškia, kad išeitinės išmokos, mokamos darbdaviui atleidžiant darbuotoją, kai nėra jo kaltės, nėra taikomos.

DK nustatyti išmokų dydžiai yra didelė našta įmonei. Ilgi įspėjimo apie nutraukimą terminai (2-4 mėn.) reiškia, kad realiai darbuotojui dar keletą mėnesių mokamas atlyginimas, jam išėjus mokama išmoka, o atėjusiam naujam darbuotojui galbūt taip pat turi būti mokamas atlyginimas. Todėl ieškoma kitų darbo sutarties nutraukimo pagrindų galimybių. Tad ilgi įspėjimo terminai ir dideli išeitinių išmokų dydžiai lemia, kad darbuotojas lieka be jokios išmokos. Dėl šių priežasčių mažinamos privalomos išeitinės išmokos iš esmės gali lemti didėjantį išeitines išmokas gaunančių darbuotojų skaičių.

Mitas 5: „Liberalizavus Darbo kodeksą, Lietuvos darbo rinkos situacija bus panaši į Baltarusijos, kurioje jau beveik visos darbo sutartys yra terminuotos.“

Vyriausybė panaikina svarbių priežasčių reikalavimą terminuotoms sutartims sudaryti. Kodėl siekiama terminuotų sutarčių nuolatiniam darbui? Nes jos sumažina prognozavimo riziką ir yra apsauga nuo Darbo kodekso sukurto reguliavimo, neleidžiančio paprastai priimti kasdieninių verslo sprendimų.

Palanki teisinė aplinka sudaryti terminuotą sutartį didina darbdavio motyvaciją samdyti darbuotoją. Galimybė laikinai įdarbinti konkretų darbuotoją palengvina įdarbinimo sprendimą – sumažėja rizika ir potencialūs sprendimo įdarbinti kaštai, jei darbuotojo gebėjimai nebus tinkami arba nepasiteisintų ekonominės įmonės prognozės. Tai ypač svarbu esant dideliems ekonominiams pokyčiams šalies viduje ir pasaulyje.

Kodėl priešinamasi šiam pakeitimui? Dėl tos pačios Darbo kodekso nustatytos apsaugos neterminuotas darbo sutartis turintiems darbuotojams. Siekiama pastovumo. Tačiau šiuo metu pasirinkimas yra tarp pastovaus nedarbo ir laikino darbo. Bedarbiai neturi profsąjungų, jų interesams gauti darbo vietą niekas neatstovauja. Todėl sulygtos, kad ir trumpalaikės (jei maksimalų kelerių metų terminą galima apskritai laikyti trumpalaikiu) darbo sąlygos, garantuoja darbo užmokestį ir kvalifikacijos įgūdžių nepraradimą ir tobulinimą.

Beje, šiuo metu nustatytas maksimalus terminas yra 5 metai. Pagal DK reguliavimą, nutraukus terminuotą darbo sutartį ir mėnesio laikotarpyje sudarius naują terminuotą darbo sutartį, reikalingas darbuotojo reikalavimas sutarčiai tapti neterminuota. Jei darbuotojas nepasinaudoja šia savo teise, terminuota sutartis tam pačiam darbui su tuo pačiu darbuotoju gali būti sudaryta ir ne vieną kartą (tad pratęsus – maksimalus terminas galėtų būti ir 10 metų). Siūlomi DK pakeitimai sutrumpina maksimalų terminą iki 2 metų ir nustato, kad galima ją pratęsti dar du kartus, t. y. maksimaliai – 6 metai. Taigi, terminuotos darbo sutarties taikymas laike apribojamas.

Siūlomas labiau realybę atitinkantis darbo santykių reguliavimas ir jų kaštų optimizavimas yra apipinti legendomis apie darbuotojo padėties bloginimą. Tačiau naikinami administraciniai reikalavimai apskritai darbuotojo teisių neliečia, tik sukuria draugiškesnę aplinką verslui. Tuo tarpu darbo laikas nepailgėja, kasmetinės apmokamos atostogos nesutrumpėja, senjorų vienareikšmiškai neišsižadama. Išeitinių išmokų skaičiavimo pakeitimas – priešingai, galimai padidins jas gaunančių asmenų skaičių, o terminuotos sutartys nuolatiniam darbui yra daug geresnė alternatyva nei užsitęsęs nedarbas.

Sveikatos ministerija turi naują idėją. Išorinėje alkoholio reklamoje siūloma didinti įspėjimui apie alkoholio žalą skirtą plotą nuo 20% iki 50% viso reklamos ploto. Visi, kam yra tekę matyti alaus ar sidro reklaminį plakatą, taip pat pastebėjo gan didelėmis raidėmis užrašytą įspėjimą: vartodami alkoholį, rizikuojate savo sveikata, šeimos ir visuomenės gerove. Paanalizuokime patį teiginį.

Su šiuo teiginiu galima sutikti vien dėl to, jog užsiimdami bet kokia veikla, gyvendami, visada rizikuojame savo sveikata, šeimos ir visuomenės gerove, todėl teiginys yra teisingas iš principo visada. Iš kitos pusės, su šiuo teiginiu galima ginčytis, nes viskas priklauso nuo alkoholio kiekio. Išgerdami taurę vyno vakarieniaudami penktadienį rizikuojate tikrai ne daugiau nei vaikščiodami neapšviestais skersgatviais, gal net mažiau. Alkoholį vartodami nesaikingai rizikuojate gerokai labiau, bet tai galioja ir suvalgius kilogramą saldumynų ar užsiimant ekstremaliu sportu. Taigi, šis įspėjimas yra gan abstraktus ir realiai jokios prasmingos informacijos nesuteikia. Turbūt teisingiau būtų sakyti: gyvendami, rizikuojate savo sveikata, šeimos ir visuomenės gerove.
Pasiūlymas didinti įspėjimo plotą iki 50 % išorinės reklamos ploto ir įsakymo projekto lydraštyje pateikiama argumentacija puikiai iliustruoja principus ir požiūrį, kuriais vadovaujantis gimsta tokios idėjos. Ten teigiama, kad įspėjimą reikia didinti, nes dabar egzistuojantis Alkoholio kontrolės įstatymas, leidžiantis alkoholio reklamą, neatitinka visuomenės lūkesčių. Tokiais teiginiais atvirai neigiami esminiai teisėkūros principai, iš principo siūloma apeidinėti galiojantį įstatymą, leidžiantį alkoholio reklamą. Taip pat galima suprasti, kad Sveikatos ministerija žino vienintelį „šventą” visuomenės lūkestį - uždrausti viską, kas susiję su alkoholiu.
Nežinau, kaip jūs, bet aš daugybę kartų esu susidūręs ir su kitokiu požiūriu į alkoholio kontrolės politiką. Pavyzdžiui, stovint eilėje prie parduotuvės kasos kelios minutės iki dešimtos valandos vakaro. Žmonės puikiai suprasdami draudimo pardavinėti alkoholį po 22 valandos absurdiškumą, draugiškai praleidžia perkančius alkoholinius gėrimus į priekį. Tokiu bendruomenišku elgesiu pareiškiama tyli pozicija dėl šio draudimo.
Sunku tikėtis, jog naktimis naujus draudimus sapnuojantys alkoholio kontrolės vėliavnešiai supras savo požiūrio ribotumą, tačiau labai malonu, kad kasdieniniame gyvenime žmonės nesiruošia taikstytis su nesąmonėmis ir, nors ir tyliai, bet reiškia savo poziciją.

Turbūt labai neklysiu sakydamas, kad prieš ketverius metus žinią apie dešiniųjų sugrįžimą kurianti ir dirbanti visuomenės dalis sutiko su džiaugsmu. Mokesčių mokėtojų lėšų taupymas, biurokratijos mažinimas, „Saulėtekio” ir „Saulėlydžio” iniciatyvos, verslo sąlygų lengvinimas - visų šių iniciatyvų ypač reikėjo. Dėl kai kurių neįvykdytų reformų, spėju, Vyriausybė, nors ir kritikuojama, tačiau vis dėlto yra palaikoma, nes kurianti visuomenės dalis žino, kaip aršiai permainoms priešinasi biurokratinis aparatas.

Tuo pat metu negalima nepastebėti sprendimų ar iniciatyvų, nesuderinamų su dešiniąja politika: nuo mokesčių didinimo iki žmonių pensijų fondų marinimo ir energetikos sektoriaus suvalstybinimo. Dar blogiau, visiems šiems sprendimams buvo (ir tebėra) gerų ir veikiančių dešinių alternatyvų. Norint skatinti verslą, reikia mažinti mokesčius ir reguliavimą. Norint subalansuoti biudžetą, visų pirma reikia mažinti išlaidas. Norint užtikrinti senatvę žmonėms, reikia leisti kaupti daugiau (o ne mažiau). Norint turėti konkurencingą energetikos sektorių, reikia leisti veikti konkurencijai ir privačiam kapitalui. Suprantu, kad dėl kiekvieno iš šių punktų galima ginčytis. Tačiau jei politikai nemano (ar nežino), kad žmogaus ūkinės veiklos laisvė yra ekonomikos pagrindas, tada galima pagrįstai klausti, kuriai ideologijai politikas iš tikro atstovauja.

Apmąstymams laiko dar bus. Tačiau šioje vietoje Milton‘as Friedman‘as, Nobelio ekonomikos premijos laureatas ir neabejotinai dešiniosios minties atstovas, nubrėžia gerą algoritmą: „Politiką ir programas vertinti pagal ketinimus, o ne pagal rezultatus, yra viena iš didžiųjų klaidų”.

Per Europą, įskaitant ir Lietuvą, vilnijančios ekonomikos reformos be išimties apima darbo santykių reguliavimo peržiūrėjimą, ir nebylų pripažinimą, kad noras viską iš anksto nuspręsti ar išdalinti tai, kas neuždirbta – į klestėjimą valstybės neatvedė.

Ispanijos vyriausybė 23 proc. siekiantį nedarbą sprendžia mažindama įmonių naštą dėl atleidimo išmokų bei suteikdama galimybes priimti sprendimus ne kolektyvinėse derybose, o pačioms įmonėms. Prieš keletą savaičių pristatytos Italijos premjero M. Mončio reformos darbo santykių srityje taip pat pirmiausia nusitaikė į atleidimo pagrindus bei išmokas.

Ispanijos profsąjungos šalį jau paskandino protestuose. O žinant tai, kad 2002 m. prie darbo santykių reformų dirbęs Italijos vyriausybės patarėjas ekonomikos klausimais M. Biagi radikalių kairiųjų buvo šaltakraujiškai nužudytas, Mončio, kad ir atsargūs žingsniai liberalizacijos kryptimi rodo atitinkamą Italijos pasiryžimą skatinti investicijas ir augimą.

Tuo tarpu Estijai nereikėjo liberalizuoti darbo santykių po krizės, nes jie tai padarė dar prieš ją. Pagal LLRI atliktą analizę Estijos darbo teisė nesiekia detalaus reglamentavimo, darbo santykių šalys turi daugiau galimybių ar alternatyvų susitarti individualiai. Tai ilgalaikėje perspektyvoje lėmė vidutiniškai 8,5 proc. BVP augimą 2011 m. ir apie 4 proc. punktais didesnį užimtumą, nei Lietuvoje. O Estijos prekybos rūmai Lietuvoje po estiško kapitalo įmonių veikiančių Lietuvoje apklausos paskelbė, kad verslo sąlygos Estijoje palankesnės.

Galima užmerkti akis prieš šiuos rodiklius, bet tik tam, kad sutiktume Prancūziją. Ekonomistai tyliai šnabždasi, kad mieganti Prancūzija papildys PIIGS gretas, nes ji dar nesuvokė, kad 35 valandų darbo savaitė, yra viena iš priežasčių, kodėl darbo vietos išlaikymo kaina Prancūzijoje beveik 10 proc. didesnė nei jos kaimynėje Vokietijoje, ir kad 90 proc. BVP valstybės skola yra pakankamas pagrindas susirūpinti šalies produktyvumu ir konkurencingumu.

Apie viešųjų pirkimų problemas kalbama daug, bandoma atsakyti ne tik KAIP švariai ir teisėtai vykdyti pirkimus, bet ir KĄ pirkti. Teoriniai pamąstymai nors ir atspindi problemos esmęs, dažnai gali pasirodyti nutolę nuo realios situacijos ir kasdieninių aktualijų. Konkretūs pavyzdžiai puikiai iliustruoja ir suteikia spalvų egzistuojančioms problemoms.

Štai puikus pavyzdys, kai netgi tobulai atsakius į klausimą - kaip pirkti, dažnai lieka daug abejonių dėl klausimo - ką pirkti. Šiaulių miškų urėdija perka visureigį ir reikalavimuose nurodo, jog automobilis privalo turėti “Bluetooth” įrangą, ne mažesnius nei 16 colių lengvo lydinio ratlankius, automatinę greičio palaikymo sistemą, pageidaujama, jog automobilis būtų „metallic” spalvos, būtinai turi turėti 6 laipsnių pavarų dėžę, informacinį borto kompiuterį, nurodomas netgi minimalus automobilio ilgis. Raseinių miškų urėdams visureigyje būtinai reikia šildomų sėdynių, ir milimetrų tikslumu nurodomi minimalūs visureigio išmatavimai, štai automobilio kėbulo ilgis turi būti NE MAŽIAU nei 5200 milimetrų.

Aš suprantu, kad miškas ne juokas, atvažiavęs be lengvo lydinio ratlankių rizikuoji būti išjuoktas miško žvėrelių, o be “Bluetooth” miško teritorijos niekaip neapžiūrėsi, darbų nenudirbsi. Tik idomu, ką apie tokias “butinybes” mano eilinis mokesčių mokėtojas iš savo kišenės finansuojantis urėdijų prabangą. Juk urėdijos - valstybinės įmonės, jų pelnas priklauso mums visiems.

Šiuo metu Vyriausybėje yra svarstomi pasiūlymai suteikti urėdijoms strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių statusą. Tikrai sunku suprasti, kodėl miškai galėjo staiga pasidaryti taip strategiškai svarbūs nacionaliniam saugumui. Vietoj naujo statuso, tikrai nepakenktų daugiau padorumo ir ūkiškumo.

Lryto straipsnis apie tai, kad ES planuoja ir toliau didinti kuro ir degalų apmokestinimą yra taiklus ir vietoje. Kitaip tariant, kuro kainos gali siekti rekordus, bet ES, įsikandusi žaliųjų svajonių, ir toliau stengsis, kad žmonės už kurą mokėtų kuo daugiau. Detalią nuomonę apie teiktą pasiūlymą LLRI pateikė dar praeitais metais. Ir jei manęs neapgauna atmintis, tai bent Seimo Ekonomikos komitetas irgi nepritarė šiai idėjai. Gerai, kad tarp mūsiškių europarlamentarų irgi yra suvokiančių, kad degalų apmokestinimo politika skaudžiausiai kerta būtent vartotojui.

Pasiūlymo esmė: mokesčius degalams skaičiuoti nuo dvejų bazių - energijos kiekio ir CO2 išmetimo. CO2 išmetimo dalis sudarytų 20 EUR tonai. O kalbant apie energijos kiekio bazę - visas kuras būtų apmokestintas tokiu akcizo mokesčiu, kokiu yra apmokestinamas benzinas. Pasiūlymo reziumė - didinti mokesčius. Finansų ministerija irgi buvo pateikusi savo preliminarius skaičiavimus, kurių esmė - mokesčiai didės, o kuras brangs.

Ir nereikia kalbų, apie tai, kad čia yra lyginamos konkurencijos sąlygos tarp skirtingų kuro rūšių. Tai yra seniausias valdžios triukas: „Mes nedidiname mokesčių, mes juos lyginame”. Gerai, jei lyginate, tai kodėl “tempiate” prie aukščiausio mokesčio? Kodėl ne prie žemiausio, ar bent vidurkio?

P.S. Jei įdėmiai studijuojate lentelę, siūlau nesižavėti raudonais skaičiukais 2013 metams, nes čia kalbame apie minimalius akcizo dydžius. Lietuva 2013, spėju, galės nustatyti aukštesnius mokesčius, kaip tai daro ir dabar. O nuo 2015 mokesčiai tik didės visoms kuro rūšims.

Ginče dėl to, reikia, ar nereikia mažinti akcizo mokestį benzinui Finansų ministerija metė argumentą, neva patirtis su dyzelinu rodo, kad sumažinus akcizo mokestį 2009-aisiais, po tam tikro laiko dyzelino kaina pasiekė buvusią. Tačiau toks teiginys visiškai ignoruoja paties dyzelino kainos svyravimus.

Žiūrint supaprastintai: galutinė dyzelino kaina dvejų esminių komponentų: dyzelino dalies ir mokesčių dalies. Dyzelino dalis iš esmės priklauso nuo pasaulinių tendencijų, mokesčių dalis - nuo mūsų sprendimų. Ir tikrai - sumažini mokesčius, bet, nuolat augant kainoms pasaulinėse rinkose, po kurio laiko galutinė kaina pasiekia buvusiąją. Bet tai reiškia, kad jei akcizo mokestis nebūtų buvęs sumažintas, galutinė kaina dabar galėtų būti dar aukštesnė.

Pažiūrėkime į istorinius duomenis. Iliustracija Nr. 1 - galutinė dyzelino kaina 2005-2012 metais, lyginant kainą Lietuvoje ir ES vidurkį (skalė truputi nepatogi, nes išreikšta Eurais 1000 litrų, bet tendencijų matyti netrukdo). Kaip matome, dyzelino kainos Lietuvoje iš esmės atspindi kainas ES. Kitaip tariant, jei kaina ES kyla, kyla ir Lietuvoje; jei leidžiasi, leidžiasi ir Lietuvoje.

Nebent įvyksta kažkas netikėta, o tiksliau tai, kas įvyksta tik vienoje šalyje, bet ne kitose. Akcizo mokesčio degalams sumažinimas Lietuvoje 2009 rugpjūčio mėn. buvo būtent toks veiksnys (žr. paveikslėlį žemiau). Kitaip tariant, jis įvyko tik Lietuvoje, bet ne visoje ES. Rugpjūčio mėn. dyzelino kaina ES augo, o Lietuvoje - krito. Kodėl? Todėl, kad buvo sumažintas akcizo mokestis dyzelinui. Kodėl vėliau kaina vėl augo? Todėl, kad augo visose ES, dėl veiksnių, kurie nuo Lietuvos valdžios tiesiogiai nepriklauso (bet dėl pasaulinių kainų niekas valdžios ir nekaltina).

Taigi, akcizo mokestį benzinui, kuris (kartu su PVM) benziną brangina apie 30 ct litrui, irgi reikia mažinti. Nepriklausomai nuo to, kils ar kris naftos kainos ateityje.

Šiandienos “Lietuvos žiniose” rašoma, kad pernai mokesčių mokėtojų lėšomis išlaikomos institucijos išsimokėjo 6 milijonus litų premijų. Didžioji dalis premijų išmokėta švenčių progomis.

Neįtikėtina, kad tuomet, kai nedarbas šalyje tebesiekia 14 proc., o 2011 m. valstybės biudžeto deficitas sudarė beveik 3 milijardus litų, valstybinės institucijos rado galimybių pasiploti sau per petį ir pasidžiaugti geru darbu! Viena iš premijas mokėjusių institucijų – teismai, kuriais Lietuvoje pasitiki tik kas ketvirtas gyventojas. Premijos buvo mokamos už papildomus darbus. Bepigu mokėti premijas už papildomą darbą, kurio visada atsiras, o ne už rezultą!

Naujiena apie mokesčių mokėtojų lėšų skyrimą premijoms sutampa su augančiu gyventojų nerimu dėl jų turimo nekilnojamojo turto mokesčio – kai kas jau legaliais būdais apėjo priimtą mokestį, kai kas dar nerimauja, kad ir jam bus atsiųsta mokesčio sąkaita. Turint omenyje, kad numatytos NT mokesčio pajamos – 17 milijonų litų ir kad dalis gyventojų turtą jau suskaidė, padovanojo ir t.t., o administravimo išlaidos dar nežinomos, labai gali būti, kad iš NT mokesčio surinktų pajamų kaip tik pakaks premijų dydžiui išlaikyti tame pačiame lygyje kaip 2011 m. O galbūt 6 milijonai litų – tik užsibrėžtas minimumas, o visos papildomos lėšos, surinktos iš NT mokesčio, reikš dar daugiau premijų?

Šiam tikslui itin patogu ir tai, kad pinigai iš gyventojų NT mokesčio į biudžetą įkapsės kaip tik tinkamu laiku – iki gruodžio 15 d. Ši data matyt specialiai priderinta prie žiemos švenčių, nes skirtingai nuo gyventojų NT mokesčio, įmonės NT mokestį moka jau tik iki vasario 1 d.

Patogu ir tai, kad pajamos iš gyventojų NT mokesčio pateks į valstybės biudžetą, o ne į savivaldybių biudžetus (kaip kad yra įmonių NT mokesčio atveju). Asmenys, pasisakydavę už gyventojų NT mokestį dažnai teigdavo, kad jo pajamos bus skirtos gerinti gerbūvį, pavyzdžiui, gatvių apšvietimui ir tvarkymui, žaidimų aikštelių ir kitos infrastruktūros įrengimui ir pan. Politikai apgavo taip maniusius gyventojus: gyventojų NT mokesčio pajamos ne gerins infrastruktūrą, bet premijuos ir taip menką mokesčių mokėtojų pasitikėjimą turinčius valstybinių institucijų darbuotojus.

Pastarosiomis dienomis buvo daug diskutuojama apie Žemės ūkio ministerijos parengtą projektą, numatantį lietuviškas daržoves skelbti viešuoju interesu. Deja, šis projektas – ne balandžio 1-osios pokštas, nors jį skaitant ne kartą tenka nusišypsoti. Pagrindinė projekto idėja ta, kad paskelbus lietuviškas daržoves viešuoju interesu šiltnamiams būtų nustatyti “specialūs” elektros energijos, šiluminės energijos ir gamtinių dujų tarifai. Šis projektas yra ydingas ne tik dėl vertybinių priežasčių – vienas ūkio sektorius neturėtų būti subsidijuojamas likusiųjų sąskaita, bet ir dėl to, kad jis yra stebėtinai nekonkretus. Kaip neskaidrios teisėkūros pavyzdys šis projektas yra itin dėkingas, todėl ir siūlau jį atidžiau panagrinėti.

Pateikę siūlymą nustatyti “specialius” energijos tarifus šiltnamiams, čia pat projekto autoriai pastebi, kad “yra žinoma, jog ES Komisija energetinių išteklių nustatytiems laikiniems specialiems tarifams pritartų, tiktai jeigu jie būtų taikomi visam žemės ūkio sektoriui, o ne atskirai žemės ūkio šakai”. Nors projekte taip ir nepaaiškinta, kokio gi dydžio būtų “specialūs” tarifai, teigiama, kad “nustačius energetinių išteklių specialius tarifus visam žemės ūkio sektoriui, preliminariai paskaičiavus kitiems elektros energijos vartotojams tarifas padidėtų apie 2 proc., gamtinių dujų – iki 5 proc. ir šiluminės energijos – iki 1 proc.”

Kaip teigiama projekte, jo tikslas – “stengtis išlaikyti esamas darbo vietas bei užtikrinti pakankamus kiekius vidaus vartojimo poreikiams tenkinti ištisus metus šalyje išaugintomis daržovėmis ir tuo pačiu gerinti šalies gyventojų sveikatą”. Taigi į tikslą pateko trys iki skausmo pažįstami burtažodžiai: stengtis, užtikrinti ir gerinti. Kaip pamatuoti tikslo pasiekimą, taip ir neaišku, nes “stengtis” galima visada, o “užtikrinti” ir “gerinti” taip pat abstrakčios sąvokos, kurioms matuoti projekto autoriai nepateikė nei vieno kriterijaus.

Projekte rašoma apie daržovių naudą žmogaus organizmui, tačiau jeigu projekto tikslas yra gerinti gyventojų sveikatą, kodėl reikia vartoti būtent lietuviškas daržoves? Jeigu gyventojai jau dabar gali įsigyti pigesnių importuojamų daržovių, ar tikrai reikia subsidijuoti vietinių daržovių gamintojus?

Ką būtent norima paskelbti viešuoju interesu – daržovių vartojimą ar nuostolingų žemės ūkio šakų subsidijavimą? Teigiama, kad nutraukus valstybės paramą, veikla tapo nuostolinga, o esant nuostolingai gamybai bankai atsisako investicinių projektų kreditavimo. Negi valstybė nuo šiol turėtų remti visus neatsiperkančius projektus, kuriuos atsisako kredituoti bankai, ir skelbti tai viešuoju interesu?

Projekto autoriai taip ir neatskleidžia, kokių konkrečių priemonių būtų imamasi projekto tikslui pasiekti – minimi “specialūs” elektros energijos, šiluminės energijos ir gamtinių dujų  tarifai, bet taip ir nepasakomas konkretus tarifo dydis. Kyla klausimas, kokie “specialūs” tarifai buvo naudojami atliekant preliminarius skaičiavimus, parodančius kaip energija brangtų visiems kitiems vartotojams. O gal skaičiavimai dėl energijos brangimo buvo padaryti paviršutiniškai, o realiai pradėjus taikyti “specialius” tarifus žemės ūkiui, energijos kaina visiems vartotojams brangtų daug labiau nei “preliminariai paskaičiuota”?

Projekto autoriai siūlo išplėsti šiltnaminių daržovių auginimą prie Lietuvos elektrinės, kuomet būtų statomi nauji šiltnamiai ir jų šildymui naudojama atliekama perteklinė šiluma iš Lietuvos elektrinės. Taip ir neaišku, kaip žemesni energijos tarifai leistų statyti naujus šiltnamius būtent prie Lietuvos elektrinės? Ar numatoma netoli elektrinės daržoves auginantiems ūkio subjektams teikti papildomą paramą? Vamzdis, kuriuo tiekiama atliekama šiluma nepasiekia nei Kauno, nei Vilniaus (taip toli tiesti neapsimoka), pasiekiamas tik Vievis, tad parama būtų teikiama tik siauram konkrečiam regionui. Čia jau skaitytojai galėtų patys pasidomėti, kam konkrečiai tokia parama būtų naudinga.

Projekto autoriai nepateikia duomenų, kokia dalis šiltnamių šildoma elektros energija, gamtinėmis dujomis ir šilumos energija. Turint omenyje, kad šiandien dalis šiltnamių yra šildomi durpėmis ir malkomis, ar nėra taip, kad projektas būtų naudingas tik kelioms  šiltnamiuose daržoves auginančioms įmonėms, o iškreipus konkurencijos sąlygas kitiems (galbūt – smulkiesiems?) gamintojams būtų sunkiau konkuruoti? Ar Vyriausybei pateiktas projektas neslepia siekio įvesti protekcionizmą konkrečioms įmonėms?

Grįžtant prie vertybinių argumentų prieš perskirstymą, reikia pasakyti, kad šildymas yra vienodai brangus visiems gyventojams ir įmonėms ir nėra jokių priežasčių, kodėl tik šiltnamiams ar tik žemės ūkiui turėtų būti sudaromos išskirtinės – šiltnamio – sąlygos kitų vartotojų sąskaita. Jeigu kalbama apie norą išlaikyti esamas darbo vietas žemės ūkyje, kodėl tylima apie tai, kiek brangtų ir taip aukštos paprastų gyventojų šildymo sąskaitos ar mažėtų kitų įmonių darbuotojų atlyginimai? Šiltnamio sąlygų norėtume mes visi, bet tai dar nereiškia, kad šiltnamiams jas ir reikėtų sudaryti.

Nors išimti žodžius iš konteksto yra prastas argumentavimo būdas, bet Delfi publikuojama premjero citata yra labai teisinga “Žmonių reikia klausti, ar jiems reikia pigesnės elektros energijos, kuri būtų gaminama Visagino atominėje elektrinė”. Ir teisinga yra ne diskusijos apie referendumą fone, o apskritai mąstant apie strateginius tikslus energetikos sektoriuje.

Strateginis tikslas yra (gali būti) pigi elektros energija, arba patikimumas energijos tiekimas. Nauja AE yra tik priemonė šiam tikslui pasiekti. O ne atvirkščiai. Toks tikslų ir uždavinių sumaišymas sujaukia ir mąstymą. Net ir dabar verdančios diskusijos yra daugmaž „pastatysime AE, o jau tada žiūrėsime, kaip tai paveiks energijos kainą”. Tikslui suteikiamas žemesnis prioritetas, nei uždaviniui. Uždavinys (pastatyti naują AE) apsikeičia vietomis su tikslu (pigi energija).

O pasukus į tokį loginį klystkelį, visos kitos mintys irgi keliauja klystkeliais. Kai tikslu tampa pati naujos AE statyba, visi kiti veiksniai tampa nebeaktualūs. „Ar dėl pastatymo pabrangs energija?”, „Ar norint garantuoti AE atsipirkimą, nereikės apriboti vartotojų pasirinkimo?” (pvz., liepti vartotojams pirkti energiją būtent iš naujos AE).

Nenoriu veltis į spekuliacijas, kiek tiksliai kainuos naujoje AE gaminama elektra (ar už kiek ji bus parduodama), ir kokios bus rinkos kainos. Tačiau neseniai nuskambėjusi ir populiarinama žinutė, apie tai, kad gamybos kaina bus 7 ct / kWh yra arba miskomunikacija, arba gudravimas. Į pirmą planą kelti gamybos kainą yra tas pats, kas teigti, kad naujo automobilio kaina yra lygi išlaidoms degalams; kitaip tariant, ateini į saloną, ir nusiperki automobilį už tiek, kiek kainuoja degalai. Akivaizdu, kad kainoje svarbu ir kuro, ir pastatymo, ir visos kitos išlaidos, nes jas reikės padengti.

Bet grįžkime prie strategijų ir uždavinių. Nesupraskite klaidingai, konkretumas, konkretūs darbai ir pan. yra labai svarbu; priešingu atveju strateginiai dokumentai virstų politinių deklaracijų rinkiniu. Tačiau reikia pradėti nuo tikslų: pirma susiformuoji tikslus, o tik po to uždavinius. Tikslai nesikeičia, o uždaviniai keistis gali, ypač pasikeitus aplinkybėms. Principingumą ir nesiblaškymą valdžia turi išlaikyti siekiant tikslų (pvz., pigios energijos vartotojams), o ne uždavinių.