BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žilvinas Šilėnas: Kelinti dabar metai?

Vienas iš XXI a. bruožų yra beprecedentinis informacinių ir
telekomunikacijų technologijų plitimas visame, o ne tik išsivysčiusiame
pasaulyje. Žmonės tarpusavyje yra sujungti labiau nei kada nors anksčiau. Net
Lietuvoje 100-ui lietuvių tenka 140 mobiliojo ryšio jungčių.

Tačiau jei pažiūrėsime į paštą, atrodo, kad šis sektorius
gyvena tolimoje praeityje. Blogiausia tai, kad tai nėra pašto paslaugas
vykdančių žmonių kaltė. Problema slypi politikų mąstyme. 

Nors skubių pristatymų, siuntų ir pan. srityje
liberalizavimas davė labai teigiamų vaisių, nesuprantamas ES politikų
neryžtingumas rinkos jėgoms atiduoti viso pašto sektoriaus. Teigiama, kad
pilnai liberalizavus paštą, privačios kompanijos koncentruotųsi pelningame
segmente (siuntos, dokumentai, pristatymas tarp didžiųjų miestų), o tuo tarpu nepelningame,
mažo intensyvumo ir mažos vertės segmente, (pvz., atsitiktinio atviruko
pristatymas į nutolusį vienkiemį) kils kainos ir sumažės kokybė (laiškai bus
pristatomi lėčiau).

Puiku, kad suvokiama, kas įvyks. Visiškai nesuprantama,
kodėl tai laikoma blogybe. Dabartinė situacija vyksta būtent dėl to, kad
pelningos pašto veiklos ir maršrutai kryžmiškai subsidijuoja nepelningus.
Visuotinės paslaugos įpareigojimas (Universal
Service Obligation)
galbūt ir buvo pateisinamas kuomet paštas buvo
vienintelė komunikacijos priemonė ilgais atstumais (ir, ko gero, vienas iš
esminių centrinės valdžiai priklausančių šalies valdymo įrankių). Tačiau
telefonijos, televizijos, interneto ir kitų technologijų išplitimo amžiuje
Europoje visiškai nėra būtina, kad atsitiktinė atvirutė vienkiemį pasiektų per
panašų laiką ir tą pačią kainą kaip ir didmiesčio gyventoją. Būkime sąžiningi,
kas iš mūsų skubioms žinioms perduoti naudoja paštą?

Panaikinus nacionalines monopolijas atsilaisvintų daug
resursų (žmonių, turto ir kt.) labiau visuomenei reikalingų paslaugų, įskaitant
ir pašto, kūrimui.

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: Aukštojo mokslo reformos klausimai – ne tik Lietuvoje

Kartais atrodo, kad bediskutuodami apie lietuviškas aktualijas ir planuojamas reformas užmirštame, kad pasaulis nėra statiškas ir kitur. Bene geriausia pavyzdys yra progresiniai mokesčiai: dauguma turi, tai ir mes įsiveskim (nesvarbu, kad dauguma iš tos daugumos pasvajoja paplanuoja arba net ir padaro žingsnius, kad tą progresyvumą panaikintų).

 

 Aukštasis mokslas irgi neretai užstringa panašių paviršutiniškų pasižvalgymų į užsienį stadijoje (nieko nebūtų blogo, jei vėliau tie pasižvalgymai nebūtų traktuojami kaip įrodymai). Tiesa, kad Europoje įprasta, jog aukštasis mokslas nemokamas arba mokamas simboliškai ir jokios rinkos čia nėra. Tačiau JAV universitetai kažkodėl vis labiau pralenkia europietiškus… O konkurencingiausių Europos universitetų tėvynės susirūpinusios kaip tą konkurencingumą išlaikyti, vis prisimena, kad aukštasis mokslas kainuoja, kad atsakomybė už kainą turi tekti pirmiausia studentui, o tik po to valstybei (t.y. tiems bendrapiliečiams, kurie neturi šanso studijuoti).

 

 Dažnai pasidairome į Jungtinę Karalystę. Neretai ji tarnavo pavyzdžiu diegiant dabartinę aukštojo mokslo sistemą ir teigiant, kad ten visi moka vienodą kainą ir jokios rinkos nėra. Tačiau nutylima buvo, kad Jungtinėje karalystėje kaip tik buvo įvedinėjamas mokamas mokslas, kaip tik buvo leidžiama veikti kainai ir rinkai tarp universitetų, pripažįstant kad jie teikia paslaugas studentams. Šiandien, diskutuojant dėl aukštojo mokslo reformos, vėl kartas nuo karto išgirstame, kad Jungtinėje Karalystėje studijuojama nemokamai. Tačiau nutylima, kad tai ne visiems. Juo labiau nepastebimos diskusijos, kad reikia panaikinti arba pakelti studijų įmokų, kurias moka studentai, lubas. Plačiau apie tai: http://education.guardian.co.uk/universityfunding/story/0,,2112661,00.html.

 

 Nenoriu sakyti, kad turime kopijuoti britišką, amerikietišką ar kitą aukštojo mokslo modelį (klaidų ir trūkumų visur netrūksta), tačiau žvalgytis į užsienio patirtis reikia ne tam, kad pakartotume jų klaidas, o tam, kad šių klaidų išvengtume. Juo labiau kai esame mažiau turtingi ir mažiau klaidų sau galime leisti.

 

 Nuomonė publikuojama: http://www.amreforma.lt/

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Ekonominiai dėsniai veikia visur



Kartais (o iš tikro, dažnai) tenka išgirsti, kad esą vadovautis paklausos ir pasiūlos dėsniais nevertėtų, kad šie ekonominio supratimo instrumentai veikė tik „senais laikais“, kada ekonomika buvo primityvi. Dabar gi, mes, neva, esame tiek pažengę į priekį, kad ekonomikoje galime vadovautis kitais indikatoriais ir pan.



Jei kalbame apie šio pasaulio reikalus, tai kasdieniniame gyvenime ekonominiai dėsniai, kaip ir gravitacija, veikia universaliai ir visada taip pat. Paradoksalu tik tai, kad tie, kurie sako „žiūrėkite rinkos dėsnių“ vadinami „teoretikais“, „fundamentalistais“ ar apkritai nieko nesuprantančiais. Tuo tarpu, visuomenės veikėjai, politikai, kurie kviečia ignoruoti rinkos dėsnius, liaupsinami kaip „suprantantys“, „žvelgiantys giliau“ ir pan. Deja, tai tiek Lietuvos, tiek viso pasaulio problema – iliuzionistais, burtininkais ir aiškiaregiais tikima kaip ir seniau, nepaisant to, kad, pvz., mokslas daugumai reiškinių randa pagrįstus ir racionalius paaiškinimus.

Valstybinis kainų reguliavimas yra lygiai tokia pati iliuzija, kuri iš esmės ignoruoja minėtus pasiūlos ir paklausos dėsnius. Įvairių komplikuotų matematinių išraiškų taikymas čia turi tiek pat prasmės kaip sudėtingi burtažodžiai užkeikimuose. Kainų reguliavimas yra iš esmės žalingas (net jei jis žalingas tik truputį), tačiau kartais „nureguliuojama“ taip, kad išryškėja esminės šio proceso klaidos.

Kitkuo nepaaiškinsi to, kad Iranas, viena angliavandeniliais turtingiausių šalių pasaulyje, jaučia benzino stygių. Problema yra ne perdirbimo pajėgumų stoka, o tai, kad benzino kaina nustatyta valstybės (0,11 USD už litrą) yra ženkliai mažesnė nei rinkos kaina. Todėl norinčių įsigyti benzino yra dag daugiau nei paties benzino. Rinkos sąlygomis tai privestų prie kainų augimo, o tai savo ruožtu skatintų didinti perdirbimo pajėgumus bei mažintų norinčiųjų įsigyti benzino gretas Be abejo Iranas toli nutolęs nuo rinkos ekonomikos, tad ir naujų žaidėjų atsiradimas rinkoje aspektas yra komplikuotas. Tačiau tai nepaneigia fakto, kad leidus kainoms augti situacija rinkoje būtų stabilesnė nei dabar.

„Aha“, pasakysite, „bet leidus benzino kainoms augti šalyje kiltų neramumai, kurių šis rėžimas negali sau leisti“. Galbūt, tačiau faktas, kad įvedus benzino racionus (vienintelis logiškas žingsnis, jei nenorima leisti kainoms augti) šalyje neramumai jau kilo.

Teokratija ar demokratija, benzinas ar pienas – ekonominėms prekėms galioja ekonomikos dėsniai. Už politikų užgaidas juos ignoruoti anksčiau ar vėliau sumokame mes visi.

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: Kam pigūs yra nemokami pietūs?

Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Virginijus Domarkas  teigia, kad „Susipažinę su Valstybės kontrolės atlikto valstybinio audito ataskaita, mes padarėme išvadą, kad valstybės galimybės tikrai leidžia visus pradinio ir ikimokyklinio ugdymo mokinius maitinti nemokamai.“ Nenoriu apkaltinti komiteto pirmininko, kad jis nežino, kad nemokamų pietų nebūna. Siūloma skaidriai ir atvirai – kad visi mokesčių mokėtojai sumokėtų už visų pradinukų ir ikimokyklinukų pietus.

 

Problema ta, kad valstybės galimybės šiandien leidžia praktiškai viską, jei kiekvieną iš problemų nagrinėsime atskirai. Turbūt ir kosmoso programą Lietuva galėtų sau leisti. Tačiau sudėjus visas svarbias mažas programas rezultatą turime tą, kad pinigų pradeda trūkti viskam. Norisi priminti paprastą faktą, kad 52  mokyklose kol kas reikia tenkintis lauko tualetais… O jau mokesčio mokėtojas, kuris skurdinamas dėl vis besidauginančių gerų iniciatyvų ir vis daugiau augančių nei mažėjančių mokesčių apskritai pamirštamas. Nors gal kaip tik dėl jų jis negali savo vaikui nupirkti gerų pietų.

 

Kaip teigia iniciatorius, „tikrai svarbus dalykas, kad nemokamai maitinami mokiniai patiria psichologinį diskomfortą, nes jie mato, kad „tu eini valgyti, o tu – neini“. Kitaip tariant, reikia spręsti psichologinę problemą tų, kurie šiandien maitinami nemokamai…

 

Nežinau, kaip su tuo diskomfortu, bet panašu, kad jis rodo visuomenės ligas, nesusijusias su pietų valgymu. Ar tik nėra taip, kad žmonės, gaunantys paramą iš kitų visuomenės narių (vaikai čia ne prie ko, požiūrį nulemia jų tėvai ir kiti suaugusieji), ne tik nejaučia dėkingumo, bet mano turį „teisę“ į tai, kad kiti sumokėtų už jų pietus?

 

O gal dar blogiau: gal vaikai ir jų tėvai mato, jog norint, kad už vaiko pietus sumokėtų kiti, reikia ne sąžiningai dirbti ir bandyti tapti vadinamosios vidurinės klasės nariu, o nustoti dirbti arba savo varganą atlyginimą tiesiog pragerti? Neslėpkime – juk tokiais atvejais „nemokami“ pietūs garantuoti. Jei tik pradėsi lipti iš skurdo darbu arba taupumu, „nemokami“ pietūs nukeliaus kitiems.  

 

Beje, šiuo atveju reiktų pagalvoti, ar vaikų tikrą ar tariamą psichologinę problemą reikia spręsti ekonominėmis, o ne kitomis priemonėmis. O jei ir ekonominėmis - ar nėra protingesnių sprendimų. Jei, pavyzdžiui, būtų tiesiog suteikiama parama šeimoms, jos galėtų įsigyti „mokamus“ pietus arba nuspręsti juos vaikui įdėti iš namų. Žinau, kad daugelis pasakys, jog tokiu atveju pinigai pietų pavidalu vaiko skrandžio dažnai tiesiog nepasieks, o pasieks tėvo skrandį degtinės pavidalu. Problema itin aštri, bet visgi – ar ji spręstina visiems siunčiant žinią, kad vaiko pietumis gali nesirūpinti? Juk „nemokamų“ pietų atveju niekas nebegali prikišti, kad vaiko nepamaitinai, tad galima atsipūsti ir tegul apsieina tas vaikas be vakarienės – neabejoju kad yra taip mąstančių tėvų…  

 

O iš tikrųjų visas šis reikalas labai paprastas – gera padėti visiems, kai padedi ne savo, o kitų uždirbtais pinigais. Tai sau gali leisti tik Robino Hudo ar Tado Blindos stiliaus plėšikai ir Seimas.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Kompiuteriniai žaidimai ir kartų konfliktas

Naujos laisvalaikio praleidimo formos visuomet susilaukdavo
dalies visuomenės kritikos ir pasmerkimo. Buvo teigiama, kad valsas kenkia
sveikatai (dėl sukimosi), romanai propaguoja amoralų elgesį, o televizija iš
žmonių atima gyvenimus. Tačiau nei viena iš šių blogybių toli gražu net
neprilygsta kompiuteriniams žaidimams, kurie, pasirodo, moko vaikus žudyti ir
šiaip visokių blogybių.

 Visų pirma, daugelis susirūpinusių politikų tikriausiai
nežino, kad kompiuteriniai žaidimai jau seniai nebėra vaikų užsiėmimas: JAV
vidutinis žaidėjo amžius yra apie 33 metus, D. Britanijoje apie 25; žaidimų
konsolės ar personaliniai kompiuteriai reikalingi dabartiniams žaidimams
kainuoja tikrai ne vaikiškas kainas.

 Antra, patys žaidimai nepropaguoja savaiminio blogio ar
smurto. Smurtas ir prievarta žaidimų scenarijuose yra tik priemonė didesniam
gėriui pasiekti (išgelbėti įkaitus, pasaulį ir pan.). Be abejo galima teigti,
kad tai negali naudojama pateisinti smurto ir prievartos, tačiau tuomet taip
pat turėtume smerkti pasakas apie karžygius, riterius ar net tris paršiukus.

 Trečia, nemažoje dalyje žaidimų netinkamas elgesys yra
baudžiamas. Pvz., Lineage virtualiame
pasaulyje, už kitų žaidėjų nužudymą prarandamos įvairios privilegijos, o pats
žudikas tampa visų kitų žaidėjų taikiniu. Ko gero labiausiai kritikuojamame Grand Theft Auto (GTA) beprasmis smurtas
paprasčiausiai neapsimoka. O kai kurie žaidimai, pvz., Halo 2, leidžia pabūti skirtingose barikadų pusėse ir suprasti, kad
ir priešininkas, ir pagrindinis herojus yra vedami  kilnių motyvų.

 Galiausiai, jei jau prakalbome apie vaikus, šeimos nariai, o
ne valstybė, ar juo labiau ES, nusprendžia, kokios laisvalaikio praleidimo
formos tinka jų vaikui ir kokios ne. Nesidomėjimas tuo, ką veikia vaikas turi
žymiai blogesnių pasekmių.

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: Pažadėjai patiešijai, apmokestinai – negriešijai?

Per tradicinį premjero Gedimino Krikilo interviu Lietuvos radijui žurnalistui pastebėjus, kad Prezidentas nesutinka su progresinių mokesčių įvedimu,  premjeras atrėžė “Greičiausiai Prezidentą įtikino patarėjai, kurie yra artimi Lietuvos laisvosios rinkos institutui, o jeigu tai yra tie patys argumentai, jie nėra teisingi (…), bet manau, kad man pavyks Prezidentą įtikinti”.

Apie progresinių mokesčių naudą ir žalą rašoma daug. Bet šiuo atveju kyla daug elementaresnis klausimas: su kuo ruošiasi diskutuoti premjeras – su Prezidentu, ar su savimi?.. Cituoju iš LR Vyriausybės programos (http://www.lrv.lt/14_vyr_dok/14_vyr_programa.pdf):

„9.9. Laipsniškai mažinti gyventojų, ypač gaunančių mažas pajamas, pajamų mokesčio naštą, per artimiausius keturis darbo mėnesius išnagrinėti aplinkybes ir, esant finansinėms galimybėms, sumažinti šio mokesčio tarifą iki 20 procentų, o neapmokestinamą minimumą padidinti iki 400 litų.“

Siūlo premjeras, kaip žinia, dalyką priešingą: dar ankstesnio premjero Algirdo Brazausko vadovaujamos Vyriausybės metu priimto ir įstatyme įtvirtinto sprendimo sumažinti mokesčio tarifą iki 24  procentų atšaukimą ir 27 procentų tarifo grąžinimą.

Ne gana to, socialdemokratų lyderis Gediminas Kirkilas pasitelkia Vyriausybę ir Finansų ministeriją, kad pastaroji rengtų dokumentus, prieštaraujančius Vyriausybės programai. Ar tai nėra partinių ir valstybinių interesų supainiojimas?

Galbūt dabartinis socialdemokratų pasiūlymas dėl progresinių mokesčių, yra ir geras politinio žongliravimo pavyzdys (nekalbu apie ekonomines jo pasekmes, apie tai – nemažai www.lrinka.lt), tačiau pripažinkime: tai ir programinių nuostatų bei pažadų laužymo pavyzdys. Paprastai tokiais atvejais keliamas bent jau moralinės atsakomybės klausimas…

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Dėsningi netinkamos politikos padariniai

Jei ES žemės ūkis jums asocijuojasi su perprodukcija,
subsidijomis ir sviesto kalnais, prie sąrašo galite
pridėti dar ir terorizmą.

Būtent terorizmu, o ne kaip kitaip, galima pavadinti Languedoc
regiono vyndarius, kurie, pagaliau be pagražinimų ir retorikos, išsakė savo
reikalavimus: pakelkite vyno kainas, arba „liesis kraujas“. Nuo žodžių netrukta
pereiti ir prie darbų: užpuldinėjami vyną vežantys sunkvežimiai, nedidelio
galingumo sprogstamaisiais užtaisais atakuotos parduotuvės pardavinėjančios
atvežtinį vyną.

Problema yra sena ir labai elementari: perprodukcija ir
pasaulinė konkurencija mažina vyno kainas, tad brangiems bei rinkos poreikių
netenkinantiems prancūzams reikia arba prisitaikyti prie rinkos arba iš jos
pasitraukti. Deja, ilgametis Europos vyriausybių nuolaidžiavimas sukūrė
pavojingą, politiškai įtakingą darinį. Ši interesų grupė suprato, kad sėkmingai
gyvuoti galima ne gaminant tai, ko nori kiti (kaip tai daro absoliuti piliečių
dauguma), o šantažuojant visuomenę streikais, kelių blokadomis ir, galiausiai,
terorizmu.

Europos žemės ūkio politika visų pakraipų ekonomistų
yra tiek kartų pagrįstai kritikuota, kad jos ilgaamžiškumas ir gyvybingumas
paaiškinamas tik politinės valios trūkumu, merkantilizmo idėjomis, ir kai kurių
šalių patirtimis pan-kontinentiniuose karuose. Žemės ūkio išskyrimas virš kitų
gamybos sektorių yra netinkama ekonominė politika. Kol pusė ES biudžeto bus
skiriama paneigti elementariems ekonomikos dėsniams, tol ES šūkiai „tapti
konkurencingiausia ekonomika pasaulyje“ pasmerkti panašiam likimui kaip TSRS
planai „pasivyti ir aplenkti Ameriką”.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Pasmerkta pasaulinė energijos krizės pranašystė

Aukštos naftos kainos vėl atgaivino šiek tiek primirštą
naftos atsargų klausimą. Be abejonės niūrios prognozės yra žymiai įdomesnės
tiek žurnalistams, tiek skaitytojams. Straipsnis su antrašte „Ateitis nežada
nieko ypatingo“ sunkiau sudomins skaitytoją, nei  “Pasauliui gresia energetikos krizė“.

Naftos maksimumo (Peak
oil)
teorija daugiau parodo analitikų įsitikinimus
nei naftos rezervų situaciją. Peak oil teorijai
pritaria tikrai labai daug protingų šį verslą išmanančių žmonių. Lygiai taip
pat septinto dešimtmečio prognozėms, kad 2000 Žemėje baigsis naftos atsargos
pritarė labai daug protingų žmonių. Tačiau nieko panašaus neatsitiko, o
ilgalaikė naftos kaina paskutiniame XX a. dešimtmetyje buvo mažesnė nei
septintajame dešimtmetyje, ir šiaip mažiausia, per visą žmonijos istoriją.

XVI amžiuje Anglijai buvo pranašautas nuosmukis, nes buvo
apskaičiuota, kad šalies medienos atsargos nepajėgs patenkinti pramonės
poreikių. Tačiau išaugus medienos kainos, buvo atrasta, kad gamybai galima naudoti
išvalytą anglį (koksą). Kažkas panašaus turėtų atsitikti ir su nafta – jei jos
kainos pakils tiek, kad naftos naudoti nebeapsimokės, mes ilgainiui pasirinksime
kitus energijos šaltinius. Cituojant vieną iš OPEC įkūrėjų „Akmens amžius
baigėsi ne dėl akmenų trūkumo; naftos amžius baigsis, bet ne dėl naftos
trūkumo.“

Paradoksalu, bet pasaulinė energetikos krizė, jei ir
įmanoma, tai labiau dėl bandymo nuo jos apsisaugoti naudojant planinės
ekonomikos instrumentus, nei dėl energijos šaltinių trūkumo.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Apie rinkėjų nusistatymus

Šios savaitės Economist straipsnyje „Balsuok už mane, neišmaneli“(Vote for me dimwit) , cituojamas ekonomikos profesorius Bryan Caplan, kuris
teigia, kad neinformuoti rinkėjai balsuoja ne atsitiktinai, o pagal tam tikrus
asmeninius nusistatymus (bias). O paradoksas
tame, kad rinkėjai dažniausiai pasirenka balsuoti už jų padėtį pabloginsiančias
priemones.

 Caplan išskiria keturis nusistatymus:

 - nusistatymas prieš rinką (žmonės nesupranta, kad asmeninė
veikla turi teigiamų pasekmių viešosios gerybėms);

- nusistatymas prieš užsieniečius (žmonės nepakankamai
įvertina teigiamas bendradarbiavimo su užsieniečiais pasekmes);

- nusistatymas už darbą (žmonės nesupranta, kad gerovę kuria
ne darbo vietos, o produktyvumas);

- polinkis į pesimizmą (vertindami ekonominę būklę žmonės
linkę manyti, kad situacija yra blogesnė, nei ji iš tikro yra).



Šias pastabas traktuojant ne kaip moralizavimą, o kaip
analizę, visi šie pastebėjimai daugiau ar mažiau yra pritaikomi ir lietuviams.
Tai iš dalies ir paaiškina, kodėl tie žmonės, kurie iš esmės trokštai
materialinės gerovės, renkasi sprendimus, kurie negali netrukdyti tokios
gerovės kūrimui.

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: Švietimas Lietuvoje: tarp auksinių klozetų svajonių ir lauko išviečių realybės

Švietimo ministrė galėjo su džiaugsmu pranešti, kad iš privatizavimo fondo švietimui skirta 100 mln. litų. Įvairiems geriems dalykams. Švietimo ir mokslo ministerijos interneto puslapyje paskelbtame pranešime spaudai teigiama, kad:

 

„Dar iki šiol šimtas penkiasdešimt dviejų mokyklų mokiniai naudojasi lauko tualetais. Perspektyviausioms bendrojo lavinimo mokykloms šiuolaikiškiems sanitariniams mazgams įrengti iš Privatizavimo fondo lėšų skiriama 1571 tūkst. litų. Taip pat bus įrengtos šiuolaikiškos nuotekų tvarkymo sistemos, kad nuotekos nepatektų į aplinką. Dėl to bus mažinamas aplinkos užterštumas, pagerės mokymosi sąlygos.“

 

O ką apie tai sako higienos taisyklės?..

 

Atitinkama higienos norma 21:2005 paskelbta „Valstybės žiniose“, 2005, Nr. 76-2770, skelbia, kad

 

„Mokyklos gali būti steigiamos ne aukštesniuose kaip 4 aukštų pastatuose“, kad „Mokyklos pastatas sklype turi būti orientuotas taip, kad mokymo klasės, mokymo kabinetai būtų orientuoti į pietus, rytus, pietryčius, pietvakarius, biologijos kabinetas – į pietus, informatikos kabinetas – į šiaurę“.

 

O kas dėl tualetų? Štai kas:

 

„Kiekviename aukšte turi būti įrengiamas tualetas su prausykla, atskirai mergaitėms ir berniukams. Jų išorinės durys neturi būti priešais mokymo, ugdymo patalpų duris. Tualetuose kabinos turi būti įrengiamos su uždaromis durimis.

 

70. Tualeto su prausykla patalpoje turi būti asmens higienos priemonių: tualetinio popieriaus, muilo, rankų džiovintuvas (ar vienkartiniai rankšluosčiai).

71. Sanitarinių įrenginių skaičius priklauso nuo mokinių skaičiaus, tačiau turi būti ne mažesnis kaip:

71.1. 1 unitazas dvidešimčiai mergaičių;

71.2. 1 unitazas ir 1 pisuaras trisdešimčiai berniukų;

71.3. 1 praustuvas trisdešimčiai mokinių; 

 71.4. 1 dušo ragelis 5 mokiniams dušinėse.“

 

Jeigu nusprendėte steigti privačią mokyklą, patikėkite, visa tai bus įgyvendinta 100 procentų. O dėl valstybinių – primenu: „dar iki šiol šimtas penkiasdešimt dviejų mokyklų mokiniai naudojasi lauko tualetais“.

Rodyk draugams