BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žilvinas Šilėnas: Savaitės žvaigždė

Šią savaitę labiausiai gerbtinos šalies vardo, be abejonės,
nusipelnė Čekija.

1. Savaitės pradžioje pasirodė žinia, kad Čekijos vyriausybė
parlamentui pasiūlė svarstyti perėjimą nuo progresinės pajamų mokesčio sistemos
prie proporcinės. Pagal siūlomą projektą gyventojai bus apmokestinami vienu 15
proc. tarifu. Be to, įmonių pelno mokestis bus mažinamas penktadaliu: nuo 24
proc. iki 19 proc.

Turint galvoje dabar verdančias diskusijas ir progresinio
tarifo šalininkų argumentą, esą visos normalios šalys naudoja progresinius
mokesčius, ši naujiena puikiai rodo, kuria bendra kryptimi juda pasaulio
ekonomikos. Negana to, Čekijoje pasiūlytos radikalios priemonės kaip mažinti
biudžeto deficitą. Priminsiu, kad Lietuvos vyriausybės nesugebėjo pasiekti
subalansuoto biudžeto, net esant kasmetiniam 7 proc. BVP augimui. (Ankstesnis
gyventojų pajamų mokesčio tarifas su tuo neturi nieko bendro, nes GPM tarifo
sumažinimas turėjo teigiamą, o ne neigiamą poveikį biudžeto pajamoms).

2. Šiandien Čekijos prezidentas Vaclovas Havelas Financial Times apie globalinį atšilimą
pasakė
tai, ką daug blaiviai mąstančių žmonių nedrįso pasakyti: „The dictates of political correctness are
strict and only one permitted truth, not for the first time in human history,
is imposed on us
.“

Kol tam tikras politikų sluoksnių daro karjerą jodami ant
šiltnamio efekto žirgo ir tildydami bet ką, kas nesutinka su jų piešiamais
apokaliptiniais scenarijais, eiliniai piliečiai jau gali pajusti šio politinio
žaidimo pasekmes. Dėl atsinaujinančios energetikos šaltinių rėmimo elektros
energijos savikaina Lietuvoje yra apytiksliai 2 ct aukštesnė, CO2 emisijų
sistema brangina energiją pramonei, o privalomieji energijos efektyvumo
standartai lemia prastesnės kokybės buitinės elektronikos gaminius.


Šalys, išgyvenusios totalitarizmą gali nesunkiai atpažinti
įvairias jo atmainas. Tik įdomu, kodėl tyli Lietuvos atstovai?

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Tikrieji pasaulio neturtingųjų nedraugai

Atrodė, kad įvairiausio plauko antiglobalistų judėjimas jau
buvo beišsikvėpiąs, tačiau G-8 susitikimas jam įpūtė naujos ugnies. Nieko
nuostabaus, tokia marga minia kartu gali veikti tik spontaniškai,
t.y. susimobilizuoti kokiam nors konkrečiam, proginiam veiksmui.

Anarchistai globalizacijos nekenčia, nes jiems ji
asocijuojasi su globalia valdžia. Komunistams globalizacija reiškia už nesuvaldomą
kapitalizmo idėjų ir geriausio tų idėjų pagrindimo – materialinės gerovės – sklaidą.
Interesų grupės globalizacijos bijo, nes ji grasina sugriauti jų išsikovotas
patogias veiklos sąlygas. Žalieji globalizacijos nemėgsta nes ji neša ekonominį
vystimąsi „trečiojo pasaulio“ šalims, o tai dažniausiai reiškia didesnį žmogaus
poveikį aplinkai.

Kaip teisingai pastebi rašantieji apie globalizaciją, pvz.,
Legrain, Norberg, Friedman ar Jonušys, protestai prieš globalizaciją, nepaisant
retorikos, skirti skleisti protestuotojų įsivaizduojamo utopinio pasaulio
idėjoms, tiesiog atstovauti savo interesus, o ne realiai pagerinti neturtingųjų ir nuskriaustųjų padėtį. Kaip
kitaip galima paaiškinti, pvz., P. Korėjos ūkininkų protestą (vykusį PPO susitikimo
metu) prieš tarifų importuojamiems ryžiams mažinimą?



Banali tiesa yra tai, kad geriausias pasaulio neturtingųjų draugas
yra ekonominis vystimasis, o ne gero gyvenimo išpaikinti, Che Guevaros
marškinėliais pasidabinę vakariečiai.

Rodyk draugams

Giedrius Kadziauskas: Progresyvūs ir kiti gaisrai

Tikėtina, kad po valstiečių ir pilietininkų pareiškimo progresiniai, tokie kaip siūlyti, neprisikels, nebent per didėjantį neapmokestinamą minimumą. Šis gąsdinimo progresyviniais epizodas chrestomatinis, žvelgiant į tai, kaip gaminami kontraversiški politiniai sprendimai.  

 

Esminis mokesčių politikos posūkis Socialdemokratų (toliau – socdemų) norėtas „prasukti“ per mėnesį (iki liepos 1 d., kad įsigaliotų nuo sausio 1 d.) užbuksavo po 3 savaičių. Viskas vyko daugmaž taip:  

 

Išrinktas socdemų vadovu G.Kirkilas užsimena apie socdemų darbo grupę (gegužės 22 d.) -> Netikėtai trumpas terminas darbo grupei pateikti pasiūlymus dėl progresinių mokesčių modelio (iki birželio 1d.) -> Verslo žinių, investuotojų, LLRI, konservatorių nepritarimas -> Socdemų darbo grupės pasiūlymai ir Finansų ministerijos rezervuotas palaikymas -> Socdemų vadovo Kirkilo nurodymas Premjerui G. Kirkilui, kad Vyriausybė turėtų paruošti konkrečius pasiūlymus -> „SEB Vilniaus banko“ ir kitų analitikų nepritarimas -> artimųjų koalicijos partnerių valstiečių ir pilietininkų nepritarimas (birželio 13d). 

 

Galiausiai reiktų laukti socdemų atsitraukimo, kad netinkamos aplinkybės, bet idėjos neatsisakysime.

 

Geras rezultatas, kad šį kartą progresinių idėja laikinai numarinta; oponuojantys buvo nuoseklūs ir  greiti. 

 

Blogos nuojautos – progresinė banga nebe pirma ir nepaskutinė. A.Brazauskui nebevadovaujant ji gali tapti socdemų masalu rinkėjams – „mums sutrukdė ir  tik vieni galime to pasiekti“. Viešojoje erdvėje situacija po tokių mūšių nepagerėja -  oponentų argumentai ima „kartotis”, o šalininkai „nuoseklūs”, „atkaklūs” ir „siekia socialdemokratinių idealų”. Lietuvoje nėra tradicijos netinkamų idėjų laidoti ilgam – argumentais ir skaičiais konstatuoti, kad netinkamas pasiūlymas, vieta ir laikas.  

 

Praktika rodo, kad ir visiškai kvailos idėjos sulaukia vis mažiau pasipriešinimo, jeigu 16 kartą valdančiųjų užregistruojamos Seimo posėdžių sekretoriate – ypatingai jeigu jos nėra grandiozinės kvailystės, o tik nedidelės.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Mind Your Own Business

Geresnio palinkėjimo nei „Nesikišk ne į savo reikalus“ daliai
„planetos apsaugos“ industrijos atsotovų nei nesugalvosi. „Mind Your Own
Business: The Dark Side of Environmentalism“
yra naujas dokumentinis
filmas. Skirtingai nuo viešąją edrvę uzurpavusios minties diktatūros, šis filmas
bando parodyti neigiamas gamtosauginio judėjimo pasekmes. Filmo centre – neturtingos
bendruomenės, kurių ekonominio vystimosi galimybes griauna užsienio gamtosauginiai
judėjimai.

Jei ankstesnis „išsivysčiusio pasaulio“ kišimasis į „mažiau išsivysčiusio
pasaulio“ reikalus smerkiamas kaip kolonializmas, dabartinis „gamtosauginis“
kišimasis prilyginamas absoliučiam gėriui. Pasirodo, patogiame name gyvenantis,
automobilį ir aibę kitų daiktų turintis, „žaliai“ nusiteikęs vakarietis gali piktintis,
jei trečiajame pasaulyje kertamas miškas. Pusiaujo džiunglėms tapus „visos
žmonijos“ turtu, ten gyvenantys žmonės atlieka vos ne zoologijos sodo eksponatų
vaidmenį. Gi smagu turistams iš Vakarų atvažiuoti ir pažiūrėti „laukinių“.

Skurdas, o ne lankytinų vietų trūkumas yra didžiausia,
skaudžiausia ir aktualiausia šių laikų problema. Tačiau kolonializmo laikais
kolonizatoriai taip pat buvo šventai įsitikinę darą gerą darbą.

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: Apie lietuviškas mišraines

Šios dienos „Lietuvos ryte” skaitau, kad atvyko į Lietuvą toks vokietis profesorius A. Henzelis, kuris, kaip galima spėti, yra pusfabrikačių specialistas ir pakomentavo vietinę situaciją. Kaip perteikiama, pasakė, ir kad vakarais nerizikuotų pirkti mišrainių su majonezu.

 

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba „sureagavo“ ir nutarė, kad artimiausiu metu mišrainių cechai turės būti pertvarkyti ar uždaryti. Nežinau, kas tiksliai nuspręsta, tik žinau, kad p. Henzelis yra visiškai teisus, kai teigia, kad jei prie salotų stovi žmonių eilė, reiškia jo žodžiai neturi prasmės. Klausimas – kam turi pasiskųsti vartotojai dėl dirbtinai sumažinto asortimento ar dėl dirbtinai padidintos kainos, kad į jų siūlymus būtų atsižvelgta?.. Tokios vietos, deja, nėra.

 

Jau kuris laikas pastebiu, kaip vis užsimojama prieš pusfabrikačių ruošimą prekybos centruose. O koks pagrindinis priekaištas? Kaskart tas pats – prekybininkai turi pardavinėti, o ne gaminti, o gamyba turi vykti ne ten, kur pardavinėjama.

 

Kol kas vartotojams lyg ir numatoma palikti dvi alternatyvas: arba perkiesi produktus ir salotas ruoši namie, arba nusiperki kažkur (bet ne prekybos centre) pagamintas salotas. O jeigu sumažėjus salotų asortimentai žmonės pasirinks pirmąjį variantą?.. Juk nežinia kaip tuose namuose viskas maišoma, kokio dydžio virtuvės, kiek jose žmonių (tai – dabartiniai priekaištai prekybininkams). Ar nereiks tada pasakyti, kad salotas pjaustyti ir maišyti apskritai tegalima centralizuotai ir griežtai prižiūrint?

 

Štai http://www.vet.lt/  tarnybos vadovas teigia, kad: „Įmonės įpareigotos nedelsiant pašalinti pažeidimus, įvertinus riziką, sumažinti gaminamos produkcijos asortimentą bei kiekius“ (pabraukta autoriaus). Arba dar: „Prekybos centrų kulinarijos cechai yra priskiriami prie padidintos rizikos maisto gamybos įmonių, kurios griežčiau kontroliuojamos, joms keliami aukštesni reikalavimai“ (pabraukta autoriaus).

Panašu, kad Maisto ir veterinarijos tarnyba labiau susirūpinusi rinkos dalimis ir prekybininkų bei vartotojų spaudžiamais gamintojais, o ne vartotojais…

 

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Žaliasis totalitarizmas

Anot BBC, kad Europos Parlamente (EP) užregistruotas pasiūlymas uždrausti gaminti automobilius, kurių maksimalus greitis siekia daugiau nei 162 km/h. Be to tas pats britų atstovas taip pat siūlo įteisinti, kad penktdalis automobilių reklamos būtų skirta kuro suvartojimui ir išmetamam CO2 kiekiui.

Nuostabu. Anksčiau – pasiūlymai uždrausti įprastines kaitrines lemputes, dabar – greitus automobilius. Kas toliau? Gal uždrausti spalvotus rūbus (nes dažymui irgi eikvojama energija)? O gal riboti dušo trukmės laiką?

Kad ir kaip bebūtų juokinga, realybė yra gąsdinanti. Centrinio planavimo ir šiaip nurodinėjimo kaip kam elgtis šalininkai pakeitė raudonas vėliavas į žalias, ir toliau plečia savo įtaką į visas mūsų gyvenimo sritis. Nenuostabu, kad tokiems laisvę varžantiems veiksmams pateisinti reikalingas šiltnamio efekto baubas, kurio tyrinėjimai jau seniai tapo ne mokslo, o politikos sritis.

Sąsajos su George Orwell kūriniu “1984″, manau, daugiau nei akivaizdžios.

Jei jus „palietė“ Al Gore „Nepatogi tiesa“ (Inconvenient Truth) ir jums atrodo, kad planeta pavojuje, siūlyčiau pažiūrėti „Patogus melas“ (A Convenient Fiction). http://www.aconvenientfiction.com

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: Susitarimai, prievarta ir darbas per švenčių dienas

Seimas pradėjo svarstyti siūlymą uždrausti dirbti švenčių dienomis. Iniciatyvos tikslas tarsi kilnus ir suprantamas - galimybė šventes švęsti – labai svarbi. Tačiau kas pasvers tai, kiek svarbu tam pačiam darbuotojui už darbą per šventes gauti dvigubą atlyginimą. Galiausiai, juk yra netgi ir tokių, kurie, galbūt gali visai nenorėti šventės švęsti, nes arba yra vienišas ir jam šventės tik depresiją varo, arba, tarkime, yra pravoslavas ir jam Kalėdos kitą dieną ateina. Galiausiai, kiek iš tikrųjų problema yra gili? Juk apsilankius parduotuvėje Kūčių pavakare dirba visos kasos, o Kalėdų rytą – kas yra buvęs parduotuvėje?.. Va būtent – jei ir dirba,, tai paprastai tik viena kasa iš keliolikos ar net daugiau. 

Tačiau svarbiausias dalykas, kurį gal kaip nors visgi  galėtų pastebėti politikai yra tai, kad jei leistume prekybininkams patiems susitarti, tai gal nereikėtų ir įstatymo. Teisingai pastebi įstatymo iniciatorė Seimo narė Birutė Vėsaitė, kad dirbti per šventes skatina konkurencinis spaudimas. O jeigu mes leistume sudaryti kartelinį susitarimą? Tarkime, kad prekybos centrai nedirba Kalėdų pirmą dieną. Rezultatas būtų paprastas – jie būtų nubausti Konkurencijos tarybos. O ką daryti, jei patys prekybininkai nori tokio apribojimo? Akivaizdu – kreiptis pagalbos į politikus. Juk gyvename iškreiptų veidrodžių pasaulyje: susitarti su konkurentu negalime, o kreiptis į valdžią, kad konkurentą priverstų – tiesiog puiku ir labai socialiai atsakinga.

 

 

 

 

 

 

 

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Odė džiaugsmui

Europos Komisija, Parlamentas ir visos kitos ES valdžios struktūros džiūgauja apriboję roamingo kainas. Džiūgauja ir vartotojai. Mobiliojo ryšio kompanijos nedžiūgauja, tačiau rinkodaros ir viešųjų ryšių spaudžiami teigia, kad sumažėjus kainoms padidės skambučių kiekis ir viskas bus gerai.

 

Taip, daug keliaujantiems, pvz. europarlamentarams, šis roaming reguliavimas labai malonus. Tačiau kadangi niekas iš niekur neatsiranda (bent jau Niutoninėje fizikoje), pajamos, kurias operatoriai praras dėl roaming kainos reguliavimo bus padengtos kitų vartotojų ar kokybės ir plėtros sąskaita.

 

Tačiau labiausiai piktinantis dalykas yra pats kainų reguliavimo faktas. Retame kitame sektoriuje yra tiek konkurencijos ir pasirinkimo laisvės kaip mobiliojo ryšio paslaugų sektoriuje. Liepti sumažinti kainas todėl, kad jos yra ženkliai aukštesnės už sąnaudas, tolygu reguliuoti maisto produktų kainas remiantis ingredientų sąrašu. Kaštų vertės teorija ir populizmu besiremiantys europolitikai rizikuoja smarkiai nepataisomai sužeisti vieną iš nedaugelio konkurencingų ES ekonomikos sektorių.

Belieka bent džiaugtis, kad dar nereguliuojamos pramogų kainos. Ekonominiai veiksniai tuoj pat atskleistų tikrąjį kainos reguliavimo poveikį.

Plačiau šia tema:

http://www.lrinka.lt/index.php/meniu/spaudai/straipsniai_ir_komentarai/gundymas_roamingu/4220

 

 

Rodyk draugams

Remigijus Šimašius: Pavydo mokesčiai ir skurdo kompleksas

Ekonominių argumentų prieš progresyvinius mokesčius – nors vežimu vežk. Tai ir šešėlinių atlyginimų skatinimas, ir aukštos pridėtinės vertės verslų žlugdymas, neskatinimas uždirbti daugiau, geriausių specialistų išbaidymas iš Lietuvos (o tuo pačiu ir mažesnės kvalifikacijos specialistų paklausos mažinimas), teigiamos įtakos skurdo mažinimui nebuvimas (o greičiau neigiama įtaka).

 

 Tačiau bene svarbiausia yra tai, kad progresyviniai mokesčiai – tai iš tikrųjų pavydo mokesčiai. Pažiūrėjus komentarus ir argumentus tų, kurie pasisako už progresyvinį apmokestinimą matome, kad beveik visada džiugiai konstatuojama, kad taip bus apmokestinti turčiai ir paremti vargšai. Ar tai tiesa, ir ar tikrai nuo to bus geriau vargšams, tampa nebesvarbu.

Nors ir visai ne apie mokesčius, tačiau šiam kontekstui labai tinka ir psichologo Deivio Narbuto komentaras apie skurdo kompleksus, paskelbtas http://www.balsas.lt/naujienos/rinktiniai/straipsnis115798.

Iš tiesų - juk paprastai geriau gyvena  tie, kurie rūpinasi savo gerovės didinimu, o ne jos lyginimu su kitų gerove. Progresyvinių mokesčių palaikymas siekiant susilyginti su daugiau uždirbančiais yra tokia vilkduobė, kuri ne tik nukreipia pastangas nuo rūpinimosi savo gerovės, bet ir sumažina gerovę absoliučia suma – ne tik daugiau uždirbantiems, bet ir mažiau uždirbantiems.

Rodyk draugams