BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dėl visko, kas blogai - mergaičių grupės, t.y. globalinis atšilimas - kaltas

Žiema šilta? Kaltas globalinis atšilimas! Žiema šalta?
Kaltas irgi globalinis atšilimas. Sąrašą būtų galima tęsti ilgai, tačiau John
Brignell, iterneto svetainės numberwatch kūrėjas ir knygos Sorry Wrong Number, The
Abuse of Measurement
autorius, jau yra pradėjęs šį projektą. Kiekviena nuoroda nuveda į straipsnį ar
publikaciją, kurioje teigiama, kad minimą dalyką sukelia klimato kaita, o
įvardinant tiksliau, turbūt reikėtų sakyti “žmogaus sukeltas globalinis
atšilimas”. Šio įrašo tikslas yra ne trivializuoti  kimato kaitos
procesą ar šią sritį tiriančius žmones, o parodyti, kad viešojoje diskusijoje
klimato kaita yra naudojama tiek į kairę, tiek į dešinę (tiesa, į kairę jis
naudojamas ženkliai daugiau). Kitaip tariant - cliche alert.


Šimtaprocentinis svajotojas

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Skurdas, turtinė nelygybė ir ką daryti

Komentaras DELFI straipsniui S.Kondratienė.
Kodėl nemažėja skurstančiųjų Lietuvoje?


Santykinis skurdas yra viena iš labiausiai klaidingai
interpretuojamų sąvokų. Tyčia ar netyčia ji naudojama amžinam argumentui, kad
pasaulyje niekas niekada negerėja. Aibė vietinės ir globalios reikšmės
„gelbėtojų“ spekuliuodami šia sąvoka siekė ir sieks įvairiausių tikslų. Be
abejo projekto LabAS“ tikslai yra kilnūs, tačiau gerai būtų jei ir jie įneštų
savo indėlį į „skurdo“ šios sąvokos suvokimą viešojoje erdvėje. Juolab, kad
patys teigia „žmonėms ne visuomet suprantama valdiška kalba ir formuluotės, ne
visuomet aišku, kaip interpretuoti statistikos duomenis“.

Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad „skurdą“ visi tapatina su
absoliučiu skurdu: kuomet nėra maisto, kuro, pastogės ar kaip pavaizduota
nuotraukoje – kažko ieško šiukšlių konteineriuose, t.y. kuomet žmonės iš
tikrųjų skursta. Tuo tarpu „santykinis skurdas“ apibūdina turtinę nelygybę.
Anot statistikos
departamento
:

„Europos Sąjungoje pagal vienodą metodiką skaičiuojamus
santykinio skurdo rodiklius sutarta vadinti skurdo rizikos rodikliais. Tarptautiniams
palyginimams atlikti skurdo rizikos riba apskaičiuojama kaip 60 proc.
ekvivalentinių piniginių disponuojamųjų pajamų medianos.“


Mediana yra „vidurinis skaičius“ - statistinis rodiklis
dažnai vartojamas kartu arba vietoje aritmetinio vidurkio. Skirtingai nei
vidurkio, jo neveikia į nuo bendros tendencijos nukrypę duomenys (outliers). Trumpai tariant, skaičių 1,
1, 1, 1, 16 aritmetinis vidurkis yra 4, o mediana – 1.

Taigi sakinys „skurdo rizikos lygis 2006 m. buvo 20
procentų“ reiškia štai ką:  „2006 metais
20 procentų namų ūkio pajamos sudarė mažiau nei 60 proc. visų namų ūkių pajamų
medianos “. Kitaip tariant, šalyje egzistuoja turtinė nelygybė – visiškai
natūralus ir visur egzistuojantis (net jei kam ir idėjiškai nepriimtinas)
reiškinys.

Gerai, kad straipsnio pavyzdžiuose iš esmės kalbama apie
tikrai, o ne statistiškai skurstančius žmones.

Straipsnyje teisingai
pastebima, kad populistinis perskirstymas iš esmės nepasiekia rezultatų, ir,
kad reikia koncentruotis į decentralizuotus projektus savivaldybių lygmenyje.
Tik truputį keista, kad šiems tikslams pasiekti rekomenduojamas „nepriklausomas
fondas“, kuris „finansuotų skurdo ir socialinės atskirties mažinimo projektus
visoje šalyje“, kitaip tariant tradicinis priėjimas „iš viršaus“, finansuojamas
iš valstybės biudžeto.

Daugelį problemų yra sprendžiama privačios iniciatyvos ir
vietinės valdžios lygmeniu. Privatiems asmenims laisvė įdarbinti ir atleisti,
mokėti mažą (net jei mažesnį nei valstybės nustatytasis minimumas), bet legalų
atlyginimą, o vietinės valdžios institucijoms - lankstumas disponuojant lėšomis
yra tiesiausias kelias didinti realiai skurstančių žmonių pajamas.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Kodėl galima mėgti Galileo Galilei bet nemėgti Galileo projekto (papildyta lapkričio 19 d.)

Galileo Galilei buvo italų mokslininkas, filosofas praturtinęs Europos
mokslą ir tituluojamas modernaus mokslo tėvu. Jis teleskopo neišrado, tačiau
Galileo Galilei darbai teleskopu ir jo inovacijos išpopuliarino šį prietaisą. Senajame
pasaulyje iki tol panašaus prietaiso nebuvo, tad teleskopo atmainos tapo ir komercinė
sėkmė – jį galimą buvo pritaikyti laivyboje ir kitose srityse.

Galileo yra ES
iniciatyva sukurti ES palydovinę navigacijos sistemą. Kaip ir daugelis ES
projektų, šis yra vėluojantis, komerciškai nepasiteisinantis ir finansuojamas
iš mokesčių mokėtojų pinigų. Todėl dabar ES yra sprendžiama, ar išleisti papildomus 2 500 000 000 Eurų šiam projektui
gelbėti.

Teigiama, kad dabartinė amerikiečių GPS sistema, kuria
naudojamės yra netinkama, nes ji ją valdo JAV karinė struktūra. Įdomu, kokius
ateities situacijas prognozuoja nuo realybės atitrūkę ir tarp nulių paskendę ES
mandarinai? Karą su JAV? Teiginiai, kad Galileobus technologiškai pažangesnis už GPS yra perdėti, nes GPS sistema yra pastoviai
atnaujinama. Be to, turint galvoje amerikiečių ekspertizę ir patirtį šioje
srityje, manau, nemaža dalis vartotojų (kaip ir jūsų autorius), prireikus
labiau naudotųsi GPS, o ne Galileosistema.

Teiginiai, kad jei jau ES leidžia milžiniškus pinigus žemės
ūkiui, tai išleisti mažiau milžinišką sumą technologijai yra mažesnis blogis,
yra iš esmės klaidingi. Blogis gal ir mažesnis, tačiau ES iš vis neturėtų imti
ir leisti milžiniškų mokesčių mokėtojų pinigų ekonomiškai nepagrįstoms
iniciatyvoms. Mažesniojo blogio pasirinkimas šiuo atveju panašus į situaciją,
kuomet plėšikai svarsto ar dalį grobio išleisti linksmybėms, ar paaukoti
labdarai. Skirtumas tik tas, kad iš labdaros dar galima tikėtis tam tikro
gėrio. Tuo tarpu sunku pasakyti, ką be neaiškių ambicijų patenkinimo ir
interesų grupių pamaloninimo pasieks 2,5 milijardo Eurų išlaidos.

Galileo Galilei patobulino egzistavusią technologiją, o ne
kūrė jos kopijas. Drįstu spekuliuoti, kad jei jo turguje būtų buvę galima nusipirkti
gerą teleskopą, jis daugiau laiko būtų skyręs dangaus kūnų stebėjimui, o ne
brangių teleskopų kopijų gamybai. O jei dar teleskopus būtų dalinę nemokamai?..

Papildymas:

Štai, ką šiuo klausimu mano (visas teksta žemiau): Pierre Bartholomé (European Space Agency) ir Kevin Madders (Systemics Network International) pasisakantys už Galileo sistemą:

1. Galileo nebus pranašesnis už GPS, ir tikrai nenukonkuruos trečios kartos GPS.

2. Galileo nebus komerciškai sėkmingas.

tačiau… 3. Europai reikia Galileo, nes jis labai įdomus ir gali pasirodyti naudingas.

Oho! Pataisykite, jei klystu, tačiau kokiame banke verslininkas gautų 2,5 milijardo Eurų dovaną (net ne paskolą, o dovaną) su panašia argumentacija? Taip, privačios kompanijos dažnai investuoja į leap of faith , t.y.  ambicingus ir rizikingus projektus, tačiau: jos rizikuoja savo pinigais; ta rizika pateisinama tuo, kad projektas gali būti labai sėkmingas. Galileo atveju, atrodo, nei vieno, nei kito nėra.

Why the Galileo project must go ahead

By Pierre Bartholomé and Kevin Madders

Published: November 18 2007 17:55 | Last updated: November 18 2007 17:55

Galileo,
Europe’s answer to the US global positioning system, is in trouble.
Finance ministers are squabbling over a €2.4bn ($3.52bn) funding gap
after a private consortium pulled out. A committee of British MPs has
called for it to be put on ice unless there is a more convincing cost-benefit analysis.

The
system was supposed to be available from 2010. Its accuracy would be
measured in centimetres, not metres as with GPS, and visibility would
improve – making it perfect for aircraft and other purposes, adding up
to a huge civilian market. But GPS III, due in 2012, will also be more
precise and reliable. So, if Galileo comes on line only around 2013, as
present estimates suggest, it will not be able to steal a march on GPS.

Given
the strength of the case against, it is hardly surprising to find
ministers tongue-tied when defending Galileo. However, we believe
Europe should go ahead with Galileo – but only under certain conditions.

Galileo
is a technological place-marker. Have it, and you will be a leader in
understanding and exploiting the potential of one of the biggest
technologies to have arisen in the past 50 years. Shun it, and you will
end up less well equipped to reap the benefits of positioning from
space.

It is true that investing only in applications, not the
system itself, could produce some of the benefits. But not all. There
is no substitute for knowing a fundamental tool such as this one inside
out, for the simple reason that we do not know many of the applications yet. The best way to make the innovative jump comes from making and then running the system.

There
is no doubt Galileo can fulfil this role. It is superbly designed. We
do not think it necessary for Galileo to be better than GPS III. It
needs to be equivalent, so that Europe is in the game. If it stays out
now, it will be much harder ever to get in, because this is technology
that evolves rapidly.

There is also the chance that the
additional services – for example, early warning of failure for
safety-critical users such as airlines – will pay handsomely. The
market is there. But this is not really the point when one enters a
world game such as this. Contrary to what the UK House of Commons
transport committee’s report suggests, not much trust can ultimately be
placed in mere cost-benefit analysis with fundamental ­enabling
infrastructures of this kind. Such analysis tends to be too crude
because hard data are necessarily unavailable.

It was for the
same reason that the UK could not see the value of communications
satellites for Europe in the 1970s, which in fact turned into a
­powerful market for applications such as television and the internet.

Spatial
positioning technology is in the same league as previous fundamental
technologies, such as transistors, computers and mobile phones. We must
get on with making sure the chances can be seized.

However, there
are many ways ­Galileo can come unstuck, especially managerial and
political. It is essential that delays are minimised. The system’s
design should not be tampered with to play catch-up with GPS, for
example, or downgraded as suggested by the transport committee report.

The
European Commission must assume clear ownership and top-level
management responsibility, and equip itself to exercise the role of
supremo effectively. All those involved will have to allow it to meet
its targets, working with and directing the European Space Agency as
prime contractor.

European Union member states must resist the
temptation to interfere in the project once it kicks off anew. On the
Commission’s side, it needs to be more pragmatic about allocating work
between countries. The normal rigours of open competitive bidding will
­probably have to be relaxed for this case. The Commission should aim
for a compromise.

Policymakers need to stop duping themselves and
others: it is idle to assume commercial revenue will cover all
operations costs. The EU must plan for a sustaining budget. However, it
should also look at the merits of slicing up and auctioning individual
Galileo commercial services as the market ­ripens. The EU should
guarantee far better transparency.

If ministers endorse a Galileo
reorientated on these kinds of premises, it can turn the system into an
asset for the citizens and security of Europe.

Mr
Bartholomé, former head of the European Space Agency’s satellite
communications design team, and Mr ­Madders are partners in the
consultancy, Systemics Network International. Tony Ballard of Harbottle
& Lewis also contributed to this article



Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Subsidija - ir Afrikoje subsidija, arba citavimo subtilybės

Štai Europos Parlamentas išplatino savo rezoliucijądėl maisto kainų augimo. Jame be išreikšto susirūpinimo  yra ir gerų dalykų, pvz., siūloma bent
laikinai keisti žemės ūkio produkcijos didinimą varžančius Bendrosios žemės
ūkio politikos elementus (nors šiap BŽŪP iš vis reikia atsisakyti) ar labiau
investuoti į antros kartos biodegalus. Tik teisingumo dėlei reikėtų paminėti,
kad ne kas kitas, o pati ES ir sugalvojo BŽŪP apribojimus…

Tačiau labiausiai dėmesį patraukė šis rezoliucijos punktas.

„kadangi daugelyje
valstybių narių neįmanoma įžvelgti tiesioginio ir ilgalaikio tam tikrų produktų
kainų augimo ir biokuro paklausos ryšio, tačiau vis dėlto reikėtų pabrėžti, kad
tokiose šalyse kaip JAV aktyvi kukurūzų auginimo bioetanolio gamybos tikslais
skatinimo politika turi tiesioginį poveikį pašarų ir maisto produktų kainoms,
ir tai pripažino Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO).“


Keista, pasirodo, JAV subsidijų politika skatina žemės ūkio
produktų kilimą o ES subsidijų politika – ne? Kad neužimti per daug laiko šiam
ginčui, reikia pacituoti, ką iš tikrųjų šiuo klausimu sako EBPO (kad neišimti
žodžių iš konteksto, dedu visą skirsnį; čia
nuoroda į visą studiją
):

„The rapid growth of
the global biofuels industry is likely to keep farm commodity prices high

through the next
decade as demand rises for grains, oilseeds and sugar from 2007 to 2016
(OECD/FAO,2007). At the same time, it is likely that the prices of commodities
and products that compete with the byproducts of biofuel production will
decline. The OECD considers the bioenergy industry to become a key factor in
the functioning of agricultural markets. Food prices are expected to rise
between 20% and 50% over the next decade. This projection seems to be
consistent with the development of food prices in recent years that have gone
up sharply in reaction to increased biofuel production in Brazil (the world’s largest
sugar exporter), China, the EU and the United States
(the world’s largest maize
exporter). However, it is opposite to the price developments projected in the
models of the IEA’s World Energy Outlook 2006 (IEA 2006b), which assumed a
further declining price of agricultural feedstocks because of increased productivity.
The reason for this discrepancy may be that the feedback effects between the
agricultural and biofuels market are not modelled in the IEA’s models but
agricultural prices are taken exogenously. In reality, however, increased
biofuels production to the target levels assumed for the EU, US, Brazil and others
will instead lead to upward pressure on feedstock prices.“
(paryškinimai mano)

Be abejo, labai norint, galima ginčytis, teisi EPBO, ar ne. Tačiau, cituojant EBPO, cituoti reikia iki galo. O kritikuojant JAV,
nebijoti pripažinti, kad ES subsidijų sistema biodegalams taip pat kelia žemės ūkio
produktų gamybos kaštus.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Apie maisto kainas, prekybos centrus ir konkurencijos komisijas: perspektyva iš Jungtinės Karalystės

Jei kada atkreipėte dėmesį tai Europos šalių vėliavų spalvų
gamoje dominuoja raudona, balta ir mėlyna, kaip ir JAV. Prekybos tinklai taip
pat mėgsta šias spalvas. Neatsitiktinai pvz. „Maxima“ tinklas, arba „Tesco“
pasirinkę būtent šias spalvas.

Tačiau panašumai nesibaigia ties spalvų gama. Neseniai ir Lietuvoje,
ir UK
konkurencijos tarnybos skelbė savo tyrimų duomenis
(abejais atvejais –
preliminarius) apie situaciją maisto produktų rinkoje. Šiuo aspektu UK tyrimas
paminėjo keletos įdomių ir drąsių išvadų.

„Žemos ar net mažiau nei už savikaina parduodamos prekės
nėra „predatory pricing“ kuriuo stengiamasi iš rinkos išstumti mažas
parduotuves. Be to, tokia kainodara neturi ženklaus poveikio mažesniems pardavėjams.
(tiesa tekstas šioje vietoje truputį neaiškus – Below-cost selling by national retailers is not part of a predatory
strategy aimed at convenience stores or specialist stores and is not having
significant unintended effects on smaller stores.)“
Kaip ir galima būtų tikėtis,
tokių tyrimų iniciatorių – smulkaus verslo atstovų tokios išvados netenkina.

„Slapta (nelegali) koordinacija tarp prekybos tinklų
nevyksta, tačiau tiekėjai keičiasi informacija, kokiomis galutinėmis kainomis
pardavinėjama jų produkcija skirtingose prekybos tinkluose“. Išvada turbūt
teisinga, bet, manau, tuo pat metu neaktuali. Galutinės produktų kainos nėra
jokia paslaptis; o kartais tos informacijos, kiek kainuoja šoninė su kaulu yra
gal net ir per daug.

„Konkurencijos taryba yra susirūpinusi, kad pardavėjai dalį
kaštų gali perkelti ant tiekėjų“. Vėlgi, visiškai įmanoma, tačiau nesuprantu,
kodėl tai turėtų kelti susirūpinimą. Natūralu, kad produkto ciklas gali veikti
visuose jo lygiuose dalyvaujančias kompanijas ir nėra jokių objektyvių
priežasčių, kodėl visos kompanijos turėtų būti veikiamos vienodai. Taip,
prekybos centrai turi ir naudojai rinkos galia. Lygiai tai pat, kaip tuo
naudojasi visi kiti rinkos veikėjai. Bandyti panaikinti natūraliai sukurtą rinkos
galią, tolygu bandyti panaikinti skirtumus tarp individų.

Tačiau vienas iš keisčiausių siūlymų yra priversti prekybos
centrus parduoti jų turimą ir nenaudojamą žemę tose vietose, kur konkurencija
tarp prekybos centrų yra nepakankama (esą prekybos centrai yra supirkę
didžiulius žemės plotus, kurių jie nenaudoja, tačiau tai trukdo šalia įsikurti
konkurentams). Šis siūlymas netinkamas begalyje lygių. Galima tik paklausti, kodėl
prekybos centrai galėjo supirkti tuos didelius plotus. Matyt todėl, kad iki ten
įsikuriant prekybos centrui ta žemė lygiai taip pat buvo nenaudojama.

Tačiau turint galvoje, kad biurokratinės institucijos seminaruose
keičiasi patirtimi ir „sekmės istorijomis“, nenustebčiau, jei po kiek laiko
panašus siūlymas atsiras ir Lietuvos teisinėje sistemoje.

Rodyk draugams

Adolfas Mackonis: Įstatymų darybos Lietuvoje ypatumai

Jei Lietuvių tautoje vyrauja nuostata, kad lietuvis yra
gudrus asmuo ir bet kokioje situacijoje ras kaip išpešti sau naudos,
pavyzdžiui, visada ras būdą kaip apeiti jam nepriimtiną įstatymą, tai kuriant
įstatymus, visas lietuvio išradingumas staiga išnyksta.

Lietuvoje dažnai įstatymai būna paprasčiausia kitur taikomų
reguliavimų kopija, ES direktyvų pažodinis nurašymas ar paprasčiausio ir
lengviausiai įgyvendinamo, bet nebūtinai efektyviausio reguliavimo taikymas.
Pakankamai retai siūlomi įstatymai būna novatoriški ir pasiūlantys netradicinį
požiūrį į reglamentuojamą dalyką (čia neturimi omeny kvaili, absurdiški ir
visiškai netikslingi įstatymų siūlymai, kurių, deja, pasitaiko Lietuvoje).

Šiuo atveju lietuvišką išradingumą turbūt užgožia lietuvių
kuklumas, konformizmas ar nepasitikėjimas savo jėgomis. Tačiau jei valdžia,
pavyzdžiui, siekia, kad Lietuvos ūkio esmine konkurencingumo varomąja jėga
taptų inovacijos, ar nebūtų verta valdžiai parodyti savo piliečiams ir visam
likusiam pasauliui pavyzdį ir nors kartais savo pačios veikloje ieškoti
inovatyvių sprendimų?

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Jausmai ir faktai

Ne per
seniausia europie
čių apklausa
parodė, kad dauguma europiečių, esą, nenori tokio kapitalizmo
kaip JAV.
Nieko čia nuostabaus, vartotojai yra racionalūs ekonominiai
veikėjai, tačiau jokiu būdu ne objektyvūs ekonominės politikos vertintojai. Apie
rinkėjų neobjektyvumą, kalbėjome jau anksčiau.

Be to, kad
dalis europiečių JAV nemėgsta vien dėlto, kad ji yra JAV irgi ne paslaptis. Čia suplakama tikrų ir menamų JAV
blogybių kokteilis: nuo rasinės diskriminacijos (nors Europoje, jos ne ką ne
mažiau), menamo amerikiečių kvailumo (nors 17 iš 20 geriausių
pasaulio universitetų yra JAV
) iki neva JAV plačiai paplitusio skurdo. Įdomiausia
(ir kartu dėsninga), kad labiausiai apie JAV trūkumus pasirengę kalbėti tie,
kieno pažintis su JAV apsiriboja antrarūšės kokybės kinematografijos produktais.

Kita
vertus, pati “mėgstu – nemėgstu” sąvoka yra subjektyvi, todėl ir jos parėmimas
subjektyviais vertinimas yra pateisinamas. Tačiau kuomet diskutuojama politinės
ekonomikos klausimais, į argumentą – “Mes nenorime gyventi kaip JAV” reikėtų
pažiūrėti kritiškiau, kaip ir dažnai po to sekantį argumentą “Geriau gyvenkime
kaip Skandinavijoje”.

 Visų pirma,
apie skurdą JAV (iš European Dawn)

 Neturtingi namų ūkiai JAV turi:

-        vieną ar daugiau automobilių (72%)

-         oro kondicionavimo sistemą (50%)

-         skalbimo mašiną
(72%)

-         indų plovyklę
(20%)

-         mikrobangų
krosnelę (60%)

-         spalvotą
televizorių (93%)

-         vaizdo grotuvą
(60%)

 Teisingumo
dėlei reikėtų priminti, kad keisto paradokso būdu, šiais laikais kalbant apie
skurdą, skurdo sąvoka apibūdina turtinę nelygybę, o ne skurdą. O turtinė nelygybė egzistuoja
visose šalyse.

Iliustracijai-  “Skurdas” (pagal pajamų pasiskirstymą)

        D. Britanijoje – 18%

        Danijoje – 12%

        Slovakijoje – 21%

        Lietuvoje – 15%

        Bulgarijoje – 14%.

CATO institutas paskelbė iliustratyvų tyrimą kuriame
palygino JAV ir Skandinaviško modelio šalių ekonominius rodiklius (http://www.cato.org/pub_display.php?pub_id=8765),
kurie, manau, parodo, ekonominę situaciją tiek JAV, tiek Skandinavijoje.

Pasaulio
ekonomikos forumo duomenimis, JAV – pati konkurencingiausia ekonomika
.
Taigi, gero skaitymo.

Rodyk draugams