BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaetana Leontjeva. Net mokiniai supranta, kad nemokami pietūs neefektyvūs. O Vyriausybė?

2008 m. viduryje priešrinkiminės dosnumo karštligės apimti Seimo nariai priėmė įstatymą, ikimokyklinukams ir pradinukams suteikiantį teisę į nemokamus pietus. Tuo metu žiniasklaidoje pasirodė įvairių svarstymų, pvz. ar vaikams reikalingas maitinimas už 3 Lt. Nors 3 Lt vieniems pietums nėra daug, 150 tūkst. kasdien nemokamai valgančių vaikučių per metus suvalgyti gali virš 70 mln. Lt. Be to, dar 50 tūkst. vaikų turi teisę į nemokamą maitinimą, nes jie priklauso mažas pajamas gaunančioms šeimoms.

Nemokamu maitinimu buvo siekiama trijų tikslų: mažinti socialinę atskirį ir diferenciaciją tarp atskirų mokinių grupių, užtikrinti, kad socialinę paramą gautų visi nepasiturinčių šeimų vaikai ir gerinti socialinės paramos mokiniams prieinamumą ir teikimo kokybę.

Nemokami pietūs yra neefektyvi socialinė parama todėl, kad ji yra visuotina, jos skyrimas nepriklauso nuo šeimos pajamų ir turto. Paramos dalininimas visiems po truputį yra netaikli parama, nes ji nepasiekia tų, kam jos labiausiai reikia. Tuo tarpu paramai skirti pinigai yra švaistomi pietums tų vaikų, kurių tėvai turi pakankamai pinigų už pietus susimokėti. Juk nebūtina pamaitinti visus vaikus norint užtikrinti, kad socialinę paramą gaus visi nepasiturinčių šeimų vaikai. Ši parama nepasiekia savo svarbiausio tikslo – sumažinti socialinę atskirtį, nes skirtingų socialinių padėčių po vienoda ryžių košės porcija nepaslėpsi.

Į valdžią atėjusi dešiniųjų koalicija nutarė nemokamai nebemaitinti visų ikimokyklinukų ir pradinukų, todėl kartu su visais kitais „naktiniais įstatymais“ buvo priimtas ir nemokamų pietų atsisakymą numatantis įstatymas. Atrodė, kad pagaliau visuotinio nemokamo maitinimo neefektyvumas tavo pripažintu, o taupoma atsisakant šio neefektyvaus lėšų panaudojimo (būtent todėl biudžeto lėšų trūkumas yra gera proga apsivalyti nuo tokių neefektyvumų).

Deja… Šįmet buvo įregistruoti du įstatymų pataisų projektai, numatantys grįžti prie nemokamo maitinimo nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. arba 2010 m. sausio 1 d. Vyriausybės nutarime dėl šių dviejų projektų nepritariama vaikus maitinti nemokamai nuo 2009 m. rugsėjo 1 d., tačiau pritariama šios tvarkos įsigaliojimui nuo 2011 m. sausio 1 d. Šiai tvarkai pritariama nepaisant to, kad nemokamas maitinimas 2011 m. valstybės biudžetui kainuotų 73 mln. Lt, o mokyklų steigėjams – 18 mln. Lt per metus! Taigi tampa aišku, kad vienintelis motyvas atsisakyti šios tvarkos nuo 2009 m. sausio buvo biudžeto lėšų trūkumas, o apie netikslingą ir neefektyvų lėšų panaudojimą vis dar nėra suprasta.

Šią savaitę išplatintame pranešime Lietuvos mokinių parlamento pirmininkas S. Stankus teigia, kad „nemokamas maitinimas visiems pradinukams ir ikimokyklinio amžiaus vaikams neišsprendžia socialinės nelygybės klausimo tarp pasiturinčių ir mažiau pasiturinčių šeimų vaikų. Manome, kad tai tik nereikalingas valstybės biudžeto švaistymas“. Taigi, net ir patys mokiniai supranta, kad nemokami pietūs nepasiekia keliamo tikslo mažinti socialinę atskirtį. Kada tai supras ir Vyriausybė?

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Oj kokios brangios šeimos vertybės

Šių metų balandžio 1 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paskelbė konkursą informacinės kampanijos „Šeimos vertybių ir šeimai skirtų paslaugų kūrimo bei teikimo skatinimas“ organizavimo paslaugoms. Apsiriko pamanę, jog šis konkursas – tiesiog balandžio 1-osios pokštas. Šią savaitę paskelbta žinia apie konkursą laimėjusią bendrovę ir projekto kainą. Taigi, bendrovės „Viešųjų ryšių technologijos“ įgyvendintas projektas mokesčių mokėtojams kainuos beveik 400 tūkst. Lt. Kaip teigiama, kampanijos metu bus pristatoma Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos politika šeimų atžvilgiu, didinamos visuomenės žinios apie teigiamus gyvenimo šeimoje aspektus ir t.t. Visa tai bus įgyvendinama renginių, rašinių, pokalbių radijo stotyse forma. Atleiskit, matyt būsiu pamiršusi, kad(a) šeimos propagavimas, kišimasis į mūsų asmeninį gyvenimą nurodant ką ir kaip daryti, tapo valstybės funkcija…

Dar lapkričio mėnesį siūlėme atsisakyti visokių socialinių reklamų, nes tai neefektyvios išlaidos. Deja, kaip matome, tokios išlaidos vis dar yra daromos. O kiek tokių PR kampanijų dar patyliukais ruošiamasi įgyvendinti? Ir dar svarbesnis klausimas, kuris manyčiau kyla daugeliui mūsų, yra – kaip tokios viešųjų ryšių kampanijos gauna taupančių institucijų palaiminimą? Matyt, dabartinis taupymas kai kuriose institucijose yra per švelnus, kad atsisijotų ir būtų „nukirptos“ tokios ir panašios programų priemonės. Štai kodėl antra biudžeto taupymo banga turi ateiti kuo greičiau ir labiau paliesti tas institucijas, kurios per pirmąjį taupymą neefektyvių išlaidų neatsisakė.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Iš bankininkystės istorijos

Neseniai skaičiau Hernando de Soto Money, Bank Credit, and Economic Cycles, kurioje be kita ko pateikiami iliustratyvūs istoriniai pavyzdžiai, kaip anksčiau buvo elgiamasi su bankininkais, kurie nederamai elgėsi su indėlininkų pinigais. Kaip rašo de Soto:

„1300 metų vasario 13 dieną, buvo nuspręsta, kad bet koks subankrutavęs bankininkas Barselonoje bus viešai kaltinamas. Be to tokį bankininką griežtai vers maitinti tik duoną ir vandeniu iki tol, kol jis grąžins visus pinigus indėlininkams.”

Nemanau, kad čia ką nors būtų galima kaltinti nežmoniškumu. Manau, ši bausmė - patirti pačiam tai, ką dėl savo kaltės verti jausti kitus (t.y. nepriteklių, dėl dingusių pinigų) yra tinkama priemonė, net ir ribotos atsakomybės pasaulyje.

Bet, kaip toliau rašo de Soto, net ir tokios priemonės nesustabdė netinkamo bankininkų elgesio su indėlininkų pinigais, todėl taisyklės buvo sugriežtintos.

„<…> rugpjūčio 14 d. 1321 metais, reguliavimas, susijęs su bankų žlugimu buvo pakeistas. Buvo nutarta, kad tie bankininkai, kurie iš karto neatlieka savo įsipareigojimų [t.y. neatiduoda indėlininkams jų pinigų], bus paskelbti bankrutavusiais. Jei šie neatiduos pinigų per metus, bankininkai bus viešai pasmerkti, o apie jų darbus praneš miesto šauklys. Tuomet bankininkui prie jo stalo bus nukirsta galva, o visas jo turtas parduotas apmokėti skolas. <…> Tikėtina, kad dauguma bankrutavusių Katalonijos bankininkų per tuos metus bandė pabėgti arba apmokėti skolas, dokumentai rodo, kad bent vienam bankininkui, Francesch Castello, 1360-ais metais, kaip ir numatyta įstatyme, prie jo stalo buvo nukirsta galva.”

Hmmm… Šių dienų miestų šauklius - žiniasklaidą - turime. Bet budelių - ne. Svabu tai, kad šiuo atveju nusikaltimu būdavo laikoma tai, kad bankininkas naudodavo žmonių jam patikėtus pasaugoti pinigus savo tikslams. De Soto nemažą dalį knygos skiria išaiškinimui, kodėl patikėti pasaugoti pinigai (panašiai kaip šių dienų debetinės kortelės sąskaitos) iš esmės skiriasi nuo bankui paskolintų pinigų (indėlių), ir, kodėl dalinio rezervo bankininkystė yra, anot de Soto, pabaisa.

P.S. Šią de Soto knygą, tiksliau, jos pdf versiją galima parsisiųsti iš čia.

Rodyk draugams