A. Bielskis pranešime A.Bielskis. Darbo santykių liberalizacija - būdas įveikti krizę? pateikia savo požiūrį į dabar ekonomikoje vykstančius procesus, ir, be kita ko, cituoja Economist, kuris, anot p. Bielskio, teigia, kad:
„Tad Europoje ir JAV mažai kas tebetiki nevaržomu laissez-faire kapitalizmu, ką (o Dangau!) pripažįsta ir laisvos rinkos kapitalizmo šauklys „The Economist”. Viename iš įvadinių straipsnių teigiama, kad ekonominės krizės laikotarpiu yra naudingas ne tik didesnis valstybės reguliavimo vaidmuo, bet ir tai, jog kaip tik kontinentinės Europos (pirmiausiai Prancūzijos ir Vokietijos, o taip pat ir Skandinavijos šalių), o ne Britanijos ir JAV ekonominė politika įgalina geriau atsispirti ekonominei krizei.

Štai vienas „The Economist” teiginių: „kontinentinė Europa ekonominės krizės akistatoje tvarkosi gerai. Darbo santykius saugantys įstatymai sulėtino bedarbystės augimą. Dosni gerovės valstybė apsaugojo tuos, kurie nuosmukio metu visuomet pirmi nukenčia nuo staigaus pajamų kritimo, kas veikia kaip „automatinis [ekonomikos] stabilizatorius”. Kas yra daroma Lietuvoje? Ogi toliau pliauškiama apie darbo santykių liberalizavimą, gerovės valstybės naikinimą ir paprastų dirbančiųjų garantijų siaurinimą.” (citata iš p. Bielskio pranešimo).

Esu atidus skaitytojas ir mėgstu Economist. Ir iš tikro, gegužės 7 d. Economist spausdino straipsnį A new pecking order, kuris šnekėjo labai panašius dalykus. Ar būtent į šį straipsnį referuoja p. Bielskis pasakyti negaliu, nes tikslaus šaltinio jis nenurodo. Tačiau mano minimas straipsnis iš tikro šneka apie tai, kaip skirtingų stilių kapitalistinės ekonomikos veikia ekonominės krizės metais. Štai dvi pilnos pastraipos iš Economist (vertimas mano), labai panašios į tai, ką aukščiau apie Economist sako p. Bielskis.

„Nuosmukis taip pat patvirtino, kad kontinentinis modelis turi tam tikrų stiprybių. Iš dalies dėl ilgalaikių investicijų į geresnius kelius, greitus traukinius, atominę energiją ir net senų katedrų atstatymą Prancūzija turi palyginti efektyvų viešąjį sektorių. Ir tai nėra vien mokesčių mokėtojų pinigų pumpavimas. Prancūzijos sveikatos apsaugos sistema suteikia daugiau vertės, nei JAV sistema. Vokietija ne tik prižiūrėjo savo viešuosius finansus griežčiau nei kitos; jos [Vokietijos] į eksportą orientuotas modelis privertė kompanijas nedidinti kaštų, todėl jos tapo konkurencingos ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Europos [finansinės sistemos] sąranga ir sėkmė padėjo išvengti skolinimosi finansuotų nekilnojamo turto burbulų, kurie sprogo D. Britanijoje ir JAV (nors Ispanijai to išvengti nepavyko).

Bet ar tai tęsis? Stiprybės, dėl kurių kai kurios Europos dalys galėjo atsispirti recesijai, atsigavimo laikotarpiu gali pavirsti silpnybėmis. Didesnis saugumas ir darbo vietų apsauga turi savo kainą: persitvarkymai ir inovacijos yra lėti, o tai ilguoju laikotarpiu reiškia mažesnį augimą. Taisyklės, draudžiančios atleidinėti žmonės, kurios padeda sulėtinti staigų bedarbystė augimą, gali reikšti mažiau sukurtų darbo vietų naujose industrijose. Dosni valstybės pagalba nedarbo atveju palaiko gyventojų pajamas, bet sumažina paskatos imtis naujo darbo. Didelis valstybės sektorius, kuris palaiko paklausą sunkiais laikais, tampa stabdžiu naujoms dinamiškoms kompanijoms, kuomet augimas atsigauna. Paskutinės prognozės rodo, kad JAV ir D. Britanija atsigaus greičiau, nei likusi Europa.”

Kokį modelį Economist palaiko ir kuo tiki, aiškiai ir vienareikšmiškai Economist pasako savo staipsnio gale:

Jei reikia ginčytis, kuris modelis yra geresnis, tuomet šis laikraštis [Economist] tvirtai stovi liberaliojo Anglo-Saksnoniškojo pusėje - galų gale vien jau ir dėl to, kad šis modelis palieka daugiau galios individams, nei valstybei.

Iki kapitalizmo laidotuvių, sakyčiau, toloka. Economist pakartoja senai žinomus ir ne kartą aptartus dalykus. Taip, jei atleisti žmogų yra labai sudėtingą, tai net ir krizės laikais, bedarbystės lygis kils ne taip greitai (nors, mano asmenine nuomone, šis efektas yra labiau statistinis, nei realus). Ir atvirkščiai - griežta darbo santykių apsauga, sunkumai atleidžiant darbuotoją ir pan. priveda prie to, kad naujas darbo vietas kurti yra sunku ir sudėtinga. O tai savo ruožtu neleidžia ekonomikai greit persitvarkyti ir prisitaikyti prie pasikeitusių ekonominių aplinkybių.

Kaip ir straipsnio pradzioje mini Economist politikai mėgsta kalbėti apie dalykus, kurie yra madingi. O šiuo metu kapitalizmo laidotuvės, bent jau tarp politikų yra tikrai madingos. Bet mados yra tiesiog mados. Pragmatiškumas ir efektyvumas (kaip straipsnio pabaigoje mini Economist) yra svarbiausia.

Rodyk draugams