BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaetana Leontjeva. “Niasakysiū” čia ne vieta

Valdžios vyrams džiaugiantis ir plojant katučių dėl Barclays atėjimo į Lietuvą, manau nesumeluosiu sakydama, kad daugeliui mokesčių mokėtojų pasipiktinimą kelia neatskleista paramos Barclays suma. Kiek gi kainavo šis suviliojimas? To neatskleidžia nei pati kompanija, nei Ūkio ministras D. Kreivys, teigiąs, kad dotacijos dydis yra konfidencialus, t.y. jo atskleisti neleidžia sutartis. Kaip sakė ministras, “Mes deramės su visa eile partnerių. Viešas paskelbimas galėtų daryti įtaką”.

Atsikalbinėjimas, kad sutarties turinys yra konfidencialus labai jau primena dažnus valdininkų atsikalbinėjimus, kodėl negalima atskleisti viešųjų pirkimo sutarčių detalių, konkrečių sumų. Ar korektiškai skamba šitoks atsikalbinėjimas iš Ūkio ministro lūpų, kai jo vadovaujama ministerija šiuo metu vykdo viešųjų pirkimų reformą, deklaruoja didinanti viešųjų pirkimų skaidrumą? Juk pagal esmę, tai ir yra viešasis pirkimas – valdžia už neįvardintą sumą nusipirko 250 darbo vietų ir kažkiek investicijų. O gal bijoma atskleisti dotacijos dydį, nes geriau jau visuomenės pasipiktinimas dėl konkrečių sumų nežinojimo, negu tikras pyktis sužinojus tą sumą?

Tokie atsikalbinėjimai primena situaciją, kai vaikas ką nors išneša iš namų ir parduoda, o tėvams klausiant, kam tą daiktą pardavė ir kur gauti pinigai, vaikas užsispyręs vis mykia “Niasakysiū”…

Juk susiderėdamas dėl paramos privačiam investuotojui, ministras skyrė ne savo, ne ministerijos, ne valdžios pinigus, o mokesčių mokėtojų pinigus. Ūkio ministras  privalo pasakyti, koks dotacijos dydis, nes išleisti yra mūsų visų pinigai. Verslo tarpusavio sutartys gali būti konfidencialios, tačiau valdžios su verslu sutartyse jokio konfidencialumo būti neturėtų, nes iš esmės tai yra verslo sutartys su visais mokesčių mokėtojais. Tuomet verslas turėtų svarstyti – viešos sutartys ir mokesčių mokėtojų pinigai, arba konfidencialios sutartys ir jokių pinigų :)

Bet geriausia, kad tokio pasirinkimo iš viso net nebūtų, t.y. kad mokesčių mokėtojų pinigai nebūtų siūlomi verslui. Čia aš priėjau prie antro Ūkio ministro argumento, kodėl sutartys turėtų būti konfidencialios – esą jie derasi ir su kitais “partneriais”, o sutarties atskleidimas turėtų įtakos tokių derybų eigai. Palaukit palaukit, negana dar buvo išleisti neįvardintos sumos vienai kompanijai, tai norit dar padovanoti iš mokesčių mokėtojų prievarta atimtų pinigų dar ir kitoms kompanijoms? Apie kokias derybas dar gali būti kalba, kai mokesčius ir toliau ruošiamasi didinti, pasmerkiant šalies verslą agoniškai mirčiai? Verslo sąlygos visoms įmonės turi būti tokios, kad netektų papirkinėti įmonių, kad čia ateitų. Nes pritraukus kelias užsienio kompanijas užsmaugtų tūkstančių lietuviškų įmonių sąskaita, gyvenimas bus labai vienišas ir nesmagus.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Piktas įrašas apie Seimo narių automobilius ir kitas išlaidas

Užvirus diskusijai apie Seimo narių išlaidas nuomojamus automobilius etc., negaliu nesusilaikyti nesudalyvavęs diskusijoje. Manau, dabartinė diskusija yra nepakankamai radikali, t.y. vyksta ginčas, dėl to, ar ne per brangų automobilį nuomojamas, ar kostiumas, servizas yra reprezentacinės (ar kitos) lėšos, ar priklauso Seimo nariui  viešbutis ir pan.

Pažiūrėkime į reikalą iš esmės. Ar reikia Seimo nariui, jei jis nėra vilnietis, skirti būstą? Paprastas atsakymas kyla iš praktikos – ar kam nors kitam (t.y. ne Seimo nariui) kas dėl karjeros (ar kitų priežasčių) persikėlė į Vilnių, kas nors skyrė būstą? Ne. Daugybė jaunų žmonių, uždirbdami gerokai mažiau, nei Seimo nariai, pirkosi, nuomojo būstą ir nedarė iš to problemos. Jie kažkaip sugebėdavo ir pareigas darbe tinkamai vykdyti, ir savo asmeninį biudžetą subalansuoti. Jei naujai išrinktam Seimo nariui toks uždavinys yra per sunkus, tuomet visai pagrįsta klausti, ar toks Seimo narys apskirtai sugebės vykdyti Seimo nario funkcijas?

Ar reikia Seimo nariui skirti lėšų naudotis automobiliu? Argumentacija, neva reikia, nes automobiliu Seimo narys vykdo savo darbą yra visiškai ne vietoje. Visi paprasti žmonės, kurie naudojasi automobiliu, vienaip ar kitaip automobilį sieja su savo darbu. Važiuoja į darbą, iš darbo, po darbo ir t.t. Ir niekam neapsiverčia liežuvis polemizuoti, kad dėl to darbdavys turėtų nupirkti ar išnuomoti automobilį. Ir vėl priminsiu, kad tai yra paprasti žmonės, kurie dažniausiai uždirba mažiau nei Seimo nariai.

Dar labiau piktina pasirodę Seimo narių pareiškimai, kad brangių automobilių jiems reikia neva dėl saugumo. „Give me a break!“ pasakytų amerikiečiai. Ar kas nors sąžiningai tiki tuo argumentu? Argumentas aiškiai pritemptas, kaip nors bandant pateisinti meilę visureigiams ir gražiems automobiliams .

Servizai, kostiumai, rašikliai – paprasti žmonės perka juos už savo pinigus. Nė vienam net nešauna į galvą, pvz., čekį už kostiumą pateikti darbdaviui kaip išlaidą kurią darbdavys turėtų apmokėti.

Ir net nereikia pradėti oponuoti, kad „Štai ta ar ana įmonė savo darbuotojams skiria automobilius, telefonus ir pan. tad kuo blogesni Seimo nariai?“. Privačioje įmonėje yra privatūs pinigai, o jų naudojimas yra privatus vadovo reikalas. Privačioje įmonėje vadovas kiekvienam darbuotojui gali išnuomoti kad ir sraigtasparnį – ne mano reikalas. Tuo tarpu valdžios pinigai, tuo tarpu, yra iš mokesčių mokėtojų surinkti pinigai. Tad taip, kiekvieną dorą pilietį, ypač tą, kuris krizės akivaizdoje taupo, valdžios išlaidavimas pagrįstai nervina.

Na o kaip argumentas, kad net ir pvz., atsisakius automobilių sutaupyta būtų ne tiek jau daug – tik „vienas kitas milijonas“? Toks argumentas puikiai iliustruoja valdžios požiūrį į pinigus, surinktus iš mokesčių mokėtojų. „Milijonas ten, milijonas šen – koks skirtumas“. Drįsčiau spėti, kad net turtingiausias pasaulio –žmogus Bilas Geitsas savo finansus tvarko atsakingiau. Savo pinigus visi taupo.

Rodyk draugams

Vytautas Žukauskas: Kiek sumokame mokesčių?

2 Turiu nuojautą, jog žmonės išties nežino, kiek mokesčių sumoka. Tai paradoksalu, nes atrodo, jog atiduodant dalį to, ką sukuriame,mažų mažiausiai turėtume žinoti, kokia didelė ši dalis (nemažiau svarbu ir tai, kaip ir kieno ji vartoj. O ji išties didesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Panagrinėkime darbo užmokesčio atvejį. Skirtumas tarp to, kas parašyta darbo sutartyje (darbo užmokestis „ant popieriaus“) ir ką realiai gauname „į rankas“, nėra viskas, ką sumokame valstybei. Sumokame kur kas daugiau.

Taip yra todėl, jog egzistuoja ne tik taip vadinami iš darbo užmokesčio išskaičiuojami mokesčiai (tokie kaip gyventojų pajamų mokestis (15 %, privalomas sveikatos draudimas (6%), darbuotojo Sodros dalis (3%)), kurie yra išskaičiuojami iš darbo užmokesčio „ant popieriaus“, o likusi dalis pervedama darbuotojui „į rankas“.

Kita dalis valstybei sumokamų pinigų yra taip vadinami priskaičiuojami mokesčiai (tokie kaip darbuotojo Sodros dalis 27,98%, privalomas sveikatos draudimas (3%) ir įmokos į garantinį fondą (0,02%)), kurie taip pat skaičiuojami nuo darbo užmokesčio „ant popieriaus“, ir nors nėra minusuojami skaičiuojant darbo užmokestį „į rankas“, tačiau darbdavio yra sumokami.

Darbdaviui iš esmės nėra didelio skirtumo, ar išskaičiuojamais ar priskaičiuojamais mokesčiais jis sumoka už darbuotoją, jam tai yra darbo vietos kaina. Kitaip sakant, jam juk visvien, ar visą šią sumą mokėti darbuotojui, ar pusė jos darbuotojui, o kitą pusę – valstybei. Taigi, tiek darbo užmokestis „į rankas“, tiek iš jo išskaičiuojamai mokesčiai, tiek prie jo priskaičiuojami mokesčiai yra mūsų pajamos.

Štai grafikas iliustracijai (labai mėgstu grafikus):

1

Horizontalioje ašyje pavaizduotas atlyginimas „ant popieriaus“, o vertikalioje ašyje kairėje pavaizduota, kiek iš to atlyginimo „ant popieriaus“ gauname „į rankas“ ir kiek iš viso (su išskaičiuojamais ir priskaičiuojamais) sumokame mokesčių. Dar vertikalioje ašyje dešinėje paskaičiavau, kurią dalį visų savo pajamų (kaip apibrėžėme pastraipoje prieš tai) sudaro mokesčiai. Rezultatas toks: priklausomai nuo atlyginimo, mokesčiams sumokame nuo 35 iki 42 proc. savo pajamų. Ir tai tik tiems mokesčiams, kuriuos sumokame gaudami atlyginimą. Pridėję PVM, akcizus ir kt., gautume, jog sumokame daugiau nei puse savo pajamų.

Jei tik žmonės žinotų atotrūkį tarp to, kiek uždirba ir kiek gauna „į rankas“, išnaudotojais pradėtų vadint ne darbdavius, o valdžią. Deja kai blogai, tai spaustis turi ne valdžia, mažindama mokesčius (atv., ji juos tik didina), o darbdavys mažindamas atlyginimą. Gal iš čia ir kyla mintys apie darbdavius „išnaudotojus“, kai tikrų išnaudotojų reiktų ieškoti ne čia.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Lietuviška reklama – mažesnis pelno mokestis?

Vakar Seimo narys G. Navaitis įregistravo Pelno mokesčio įstatymo pakeitimo projektą, pagal kurį įmonės su taisyklinga kalba parašytomis išorės reklamomis galės du sykius atskaityti išlaidas šioms reklamoms ir tokiu būdu susimažinti pelno mokestį. Kaip aiškinamajame rašte teigia projektos rengėjas, “pastaruoju metu išorinėje reklamoje nyksta bendrinė lietuvių kalba, todėl siūloma sudaryti paskatą juridiniams asmenims išorinėje reklamoje naudoti bendrinę lietuvių kalbą.” Be to, kaip numatyta, toks įstatymas turėtų skatinti reklamos verslo plėtrą.

Vienas pagrindinių efektyvios mokesčių sistemos principų – mokesčiai turėtų būti priemone biudžeto pajamoms surinkti, o ne atskiroms ūkio šakoms skatinti. Mokesčiais neturi būti formuojama ūkio struktūra. Mokesčių sistema neturėtų įtakoti asmenų pasirinkimų užsiimti viena ar kita veikla, taupyti ar investuoti, galiausiai – išorinėje reklamoje vartoti lietuvių ar anglų kalbą.

Šiuo atveju, šio principo nėra laikomasi, nes asmenų pasirinkimus norima paveikti mokestinėmis priemonėmis. Kodėl išskirtas lietuvių kalbos vartojimas būtent išorinėje reklamoje? Gal reikia skatinti ne tik reklamą lietuvių kalba, bet ir lietuviškų prekių vartojimą - “pirk prekę lietuvišką” ir sąnaudas atskaityk dukart?

Jeigu šitaip nerimaujama dėl lietuvių kalbos, tai galima būtų mokestinėmis priemonėmis paskatinti ir lietuviškus vardus. Tie, kurių vardai nelietuviški ir nepatenka į kokį nors patvirtintą lietuviškų vardų katalogą, mokėtų didesnius mokesčius. Jie net galėtų būti progresyvūs – kuo retesnis vardas, tuo didesni mokesčiai! Tuomet man būtų šakės :)

Įžvelgdami pagrįstas ar nepagrįstas grėsmes, politikai nori kištis į žmogaus gyvenimą; ne tik nurodinėti, ką daryti, bet ir pamaloninti už tai, kad kažką darai “teisingai”, bausti už tai, kad kažką darai “ne taip”. Vis tik mokesčių sistema neturėtų turėti įtakos žmonių pasirinkimams, todėl nereikia kurti specialių taisyklių ir leisti normaliai atskaityti išlaidas reklamai, nesvarbu, ar reklamuojamos Petro užuolaidos, ar Abakuso kvanscilibrinai.

Rodyk draugams