BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaetana Leontjeva. Galvos skausmo mokestis

Mokesčių klausimas, okupavęs pirmuosius laikraščių puslapius ir pirmąsias radijo žinių minutes – privalomojo sveikatos draudimo mokesčio mokėjimas. Pasirodžius mokesčių deklaracijoms žmonės sužinojo, kad už tą laiką, kai jie buvo išėję nemokamų atostogų arba neturėjo darbo, bet nebuvo užsiregistravę Darbo biržoje ir dėl to nebuvo draudžiami valstybės lėšomis, jie privalo susimokėti privalomąjį sveikatos draudimo mokestį. Premjeras jau pažadėjo, kad nemokamų atostogų išėję žmonės mokesčio mokėti neturės, tuo tarpu bedarbiams ir niekur neužsiregistravusiems žmonėms “nuolaidžiauti” nežadama. Seimo narys Algirdas Sysas iškėlė pagrįstą klausimą – kodėl užsiregistravę bedarbiai tokio mokesčio mokėti neturi, o neužsiregistravę – turi, bei klausia, kodėl yra taikomi dvigubi standartai.

Ir tai nėra vienintelis dvigubas standartas. Problemos kyla iš to, kad nėra aiškus mokesčio objektas, bei nėra iki galo aišku, ką už sumokėtą mokestį gauni. Tie, kurie niekur nedirba ir nemoka įmokų bei už juos įmokų nemoka valstybė, vis tiek turi mokėti įmokas. Gaunasi, kad pajamos nėra mokesčio objektas, o mokestis yra mokamas “už galvą”. Tarsi pagalvės mokestis, kuris yra fiksuotas – 72 Lt., t.y. tiek, kiek sveikatos draudimo mokesčio mokama nuo minimalios algos (9 proc. nuo 800 Lt). Dvigubas standartas, kad tie, kurie turi pajamų, privalo šį mokestį nuo jų ir mokėti. Tai jeigu kažkas gali sumokėti fiksuotą 72 Lt mokestį ir gauti neribotą kiekį paslaugų, kodėl kiti privalo šį mokestį mokėti nuo visų apmokestinamų pajamų?

Nėra aišku, ką gauni sumokėjęs didesnį mokestį. Tarkime, žmogus dirba pagal darbo sutartį, bet padaro kokį nors autorinį darbą, o nuo autorinės sutarties privalo mokėti sveikatos draudimo mokestį. Tačiau visas paslaugas jis jau gauna sumokėjęs mokestį nuo darbo santykių pajamų, tad kodėl mokėti reikia ir nuo autorinių pajamų?

Dar vienas pavyzdys – dirbantis studentas. Studentus valstybė draudžia valstybės lėšomis nepriklausomai nuo to, ar jie dirba, ar nedirba. Tas pats ir su dirbančiais pensininkais, kurie yra draudžiami valstybės lėšomis, o privalomąjį sveikatos draudimo mokestį privalo mokėti dirbdami ir pagal verslo liudijimą.

Įvairių nelogiškumų buvo ir praėjusiais metais. Apmokestintos buvo tokios nereguliarios pajamos kaip dividendai, turto nuomos pajamos ir kt. Susipratus, metų eigoje ši klaida buvo ištaisyta. Buvo aiškinta ir tai, kad šis mokestis turėjo būti renkamas nuo privataus sveikatos draudimo įmokų! Tik metų pabaigoje Saulėtekio komisija nusprendė priešingai.

Lrytas.lt portale rašoma apie vieno žmogaus pokalbį su VMI darbuotoja apie tai, kad fiksuotas 72 Lt/mėn. įmokas susimokėti privalo ir emigrantai, negyvenantys Lietuvoje. Šiuo atveju visiškai neaišku, kodėl yra reikalaujama draustis už jau buvusį periodą - už ką yra mokama, jeigu žmogus jokiomis paslaugomis nesinaudojo? Juk jeigu jis norėjo pasinaudoti sveikatos apsaugos paslaugomis ir nebuvo draustas, turėjo už jas susimokėti.

Dar vienas nelogiškumas yra tas, kad asmeniui, dirbančiam pagal autorines sutartis, individualią veiklą, ūkininkui bei tiems, kurie neturi tokių pajamų ir neturi darbo sutarties, nėra politikai ar pareigūnai, nesumokėjus šio mokesčio kurį nors mėnesį, tas asmuo praranda sveikatos draudimą, o norint jį vėl įgyti, mokestį vėl reikia mokėti 3 mėnesius iš eilės arba iškart sumokėti 3 mėnesių dydžio įmoką (3 * 72 Lt).

Keistų dalykų ir nelogiškumų su šiuo mokesčiu yra ir daugiau, bet jų nebevardinsiu. Visa tai parodo, kad sveikatos draudimo mokesčio atskyrimui reikėjo rimtai pasiruošti; to negalima buvo daryti mechaniškai, grubiai atskiriant sveikatos draudimo mokestį nuo gyventojų pajamų mokesčio ir paliekant galioti tą pačią bazę (iki 2009 m. dalis pajamų iš GPM būdavo pervedama į Privalomojo sveikatos draudimo fondą). Visą šią košę srebiantiems mokesčių mokėtojams, kurie priversti dar ir mokėti neaiškaus pagrįstumo įmokas, šis mokestis tampa nebe sveikatos draudimo, o galvos skausmo mokesčiu.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Valiutų valdybos gimtadienis

Galime pasidžiaugti, kad šiandien valiutų valdyba švenčia savo šešioliktąjį gimtadienį. Būtent tiek metų mūsų valiuta, litas, padengtas šimtaprocentiniais užsienio valiutų rezervais bei turi fiksuotą kursą pasirinktos valiutos atžvilgiu. Ta proga galima prisiminti praėjusių metų interviu su vienu iš Lietuvos valdybos modelio autorių Steve Hanke, kuris teigė, kad reikalai Lietuvoje būtų daug prastesni, jei nebūtume turėję valiutų valdybos.

Rodyk draugams

Emilis Ruželė: Padėkite, mane nuskriaudė globalizacija

Kad Europos Sąjungos institucijos yra prisigalvojusios neįtikėtinų programų ir fondų ne paslaptis. Vienas iš šių fondų yra Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas (EU Globalization Fund). Šiam fondui kasmet skiriama iki 500 milijonų eurų. Jo esmė maždaug tokia: jeigu jus nuskriaudė globalizacija ir dėl jos kaltės praradote darbą, galite kreiptis į šį fondą ir jums bus skirta pinigų persikvalifikuoti ir susirasti naują darbą. Svarbu paminėti, kad paramą gauti daug lengviau jeigu darbą praradote ne jūs vienas, bet didesnė grupelė žmonių.

Įdomu, ar į šio fondo lėšas nepretenduoja buvę „Barclays“ darbuotojai, kurie prarado darbą dėl to, jog informacinių technologijų centras buvo perkeltas į Lietuvą. Tokia jau ta globalizacija, negailestinga, įmonės keliasi ten, kur darbo jėga pigesnė, kur sąlygos geresnės. Galbūt reikėtų dar įkurti fondą, kuris kompensuotų blogą nuotaiką arba fondą, kuris kompensuotų temperatūrų skirtumus tarp Europos Sąjungos valstybių. Jie galėtų vadintis prisitaikymo prie nuotaikos nelygumo ir prie neteisingų geografinių valstybių skirtumų fondais.

Susidaro įspūdis, jog globalizaciją bandoma paversti mitine būtybe, ar stichine nelaime. Tiesa ta, kad iš esmės ekonominiai globalizacijos efektai yra teigiami. Atsiranda daugiau galimybių realizuoti save, didėja žmonių pasirinkimo galimybės ir laisvės, vartojimo produktai tampa pigesni. Žinoma, atsiranda daugiau konkurencijos, tačiau konkurencija neleidžia užmigti ant laurų, skatina tobulėjimą. Be abejonės, staigūs kultūriniai ir socialiniai pokyčiai sukuria problemų, tačiau Europos Sąjungos fondas skirstydamas lėšas jų tikrai nesprendžia. Globalizacija- žmonių civilizacijos vystymosi etapas, kuris skirtingai veikia kiekvieną žemės gyventoją. Vieni gali laisviau keliauti, dirbti skirtingose pasaulio vietose, susipažinti su skirtingomis kultūromis ir tuo džiaugiasi. Kiti nenori arba negali prisitaikyti prie besikeičiančios dinamikos. Pavyzdžiui, Visagino gyventojai nors ir daugelį metų mokėjo gerokai mažiau už komunalines paslaugas ir iš anksto žinojo, kad Ignalinos elektrinė užsidarys, vis tiek piketuoja ir prašo valstybės pagalbos. Turint omenyje, kad tiksli uždarymo data buvo žinoma iš anksto, elektrinės darbuotojai turėjo visas sąlygas pasiruošti šiam įvykiui, susirasti kitą darbą ar pasiruošti persikraustyti gyventi į kitą miestą. Jeigu to nepadarė, kalta tikrai ne globalizacija ir ne horoskopai ar likimas, o patys žmonės.

Manau, tinkama paralelė šioje situacijoje būtų kompiuterio ir interneto atsiradimas. Ne visiem šis išradimas tapo iš karto priimtinu ir ne visi iš karto ėmė juo naudotis, net jeigu galėjo sau tai leisti. Spausdinimo mašinėlių gamintojui ši naujovė reiškė, jog jo gaminamų prekių paklausa pradėjo kristi, vis daugiau žmonių naudojosi kompiuterinėmis technologijomis. Ar jam reikėtų kompensuoti šį paklausos sumažėjimą, o gal sumokėti už kompiuterinio raštingumo kursus? Juk jis toliau gali prekiauti senomis technologijomis, jeigu tik atsiras pakankamai klientų, kurie yra pasiryžę mokėti už senovinę spausdinimo mašinėlę. Net jeigu jam teks bankrutuoti, yra kitų teigiamų pasikeitimų, galbūt knygos vietiniame knygyne tapo pigesnės dėl padidėjusio leidybos efektyvumo, atsirado galimybė „Skype“ ar kitos programos pagalba bendrauti su artimaisiais, gyvenančiais Londone. Tuo pačiu metu pasikeitė daugybė kitų aplinkybių, todėl įvertinti tikrąjį kompiuterio atsiradimo efektą konkrečiam žmogui tampa beveik neįmanoma, ką jau kalbėti apie valstybę ar visą pasaulį. Kaip ir technologinis progresas ar mokslo pažanga, globalizacija nėra politiškai patvirtinta programa, nėra už ją atsakingo pareigūno. Nors valdžios žmonės dažnai ir nori, kad mes tikėtume, jog gyvename statiškame pasaulyje, kurį jie gali kontroliuoti, taip nėra. Aplinkybės, kuriomis gyvename, keičiasi kiekvieną sekundę ir mes prie jų prisitaikome.

Prašyti ir skirti lėšas prisitaikymui prie globalizacijos padarinių yra tas pats, kaip skirti lėšas prisitaikymui prie lietaus padarinių. Jeigu išeisi į lauką be skėčio – sušlapsi, galbūt ne visi tai žino, bet ar lietus dėl to kaltas?

Rodyk draugams