Diskusijų dėl aukštojo mokslo reformos audra, kilusi vasaros pradžioje, stojus vasarai aprimo, tačiau pavienės nuomonės kaip ratilai nuo įmesto akmens į šalis tebesklinda.

 

Vis dar diskutuojama apie ką yra ši reforma – ar apie mokestį už mokslą, ar apie mokslo kokybę (tarsi tai būtų nesuderinamos priešybės), vėl ir vėl atrandama, kad ir apie pinigus kalba, o tuomet vėl iš pradžių iškeliamas reformos naudingumas ir tikslingumas.

 

Diskusijoje už aukštojo mokslo reformą, kaip ir kiekvienoje diskusijoje, tiesa turėtų būti tų pusėje, kurie remiasi teisingomis prielaidomis ir nuosekliau argumentuoja. Bet kartais „tiesa“ atsiduria tų pusėje, kurie garsiau šaukia. Arba tikima tais, kurie turi pripažintą autoritetą.

 

Nuošalyje palikus argumentus ir argumentaciją, šįkart galima atsigręžti į autoritetus. Pasirodo, kad tuo metu, kai dar tik buvo rengiamasi skelbti Peticiją už aukštojo mokslo reformą (penkiomis dienomis anksčiau), už aukštojo mokslo reformą savo nutarime ir pranešime žiniasklaidai pasisakė… Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas. Tąkart teismas nagrinėjo klausimą ar tėvai privalo išlaikyti savo pilnamečius vaikus, kurie mokosi/studijuoja vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir kuriems nėra sukakę 24 metai. 35-ios bylos teismuose buvo sustabdytos, nes šie nežinojo, ar ši tėvų pareiga (kuri, beje, Civiliniame kodekse atsirado tik 2004 metais, Seimui priėmus atitinkamą pataisą) neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintai nuostatai, kad tėvų pareiga yra vaikus iki pilnametystės, t.y. 18 metų, išlaikyti. Teismas analizavo santykį tarp jaunų pilnamečių žmonių poreikių ir jų tėvų galimybių, pastebėjo, kad tėvų išlaikymo žymiau labiau reikia mokyklos nebaigusiam, bet jau 18 metų sulaukusiam moksleiviui, nei lėšų pragyvenimui ar studijoms stokojančiam studentui (beje, sprendimą po mokyklos tęsti studijas, o ne eiti dirbti priėmęs savarankiškai), ir, žinoma, priėmė sprendimą. 

 

 Galutinis sprendimas šįkart ne tiek svarbus. Diskusijai dėl aukštojo mokslo reformos yra svarbiau, kad teismas tų jaunų bestudijuojančių žmonių išlaikymo (išsilaikymo) galimybes sieja su efektyvia paskolų studijuojantiems sistema, kuri yra ne kas kita, o aukštojo mokslo reformos dalis. Teisėjai suprato, kad studijuojantys aukštosiose mokyklose gali neturėti lėšų nei pargyvenimui, nei studijoms, ir kad tų lėšų gali neturėti ir jų tėvai. Tačiau nepasisakė, kad pvz., aukštasis mokslas turi būti nemokamas. Priešingai – paaiškino, kad tas studijuojantis pilnametis turi „pats pasirūpinti lėšomis, reikalingomis jo mokymuisi (studijoms) aukštojoje mokykloje“. Ir numatė prievolę valstybei – „valstybei pagal Konstituciją tenka pareiga sudaryti reikiamas prielaidas asmenims, siekiantiems aukštojo mokslo, pasinaudoti valstybės paskolos studijoms sistema.“  

 

 Diskutuojant už ir prieš aukštojo mokslo reformą, Konstitucinis teismas turėtų tikti ir argumentų šalininkams (šiaip ar taip, KT teisėjai yra argumentavimo specialistai), ir tikintiems autoritetų nuomonėmis. Linkusiems garsiau šaukti ir piktintis, matyt, ne.

Rodyk draugams