The Economist (rugsėjo  29 d. numeryje) taikliai pastebi, kad su paskutiniu Pirmosios instancijos teismo sprendimu Microsoft byloje ES įsitvirtina kaip reguliavimų lyderė pasaulyje. Lyderė ta prasme, kad kuo toliau, tuo labiau visi priversti taikstytis su tuo, kokius standartus nustatė ES. Ne tik konkurencijos teisės byla dėl kurios inovacijos turės būti išeksponuotos visiems su teise jomis laisvai pasinaudoti (prie jų prisitaikyti) be užmokesčio, bet ir REACH direktyva bei daugybė kitų priemonių yra tokio lyderiavimo ženklai.

 

Nežinia, ar šis lyderiavimas yra šalutinis uolaus ir augančio masto reguliavimo efektas, ar sąmoningas planas, tačiau reikalas rimtas. Norint parduoti savo produktus Europoje ir kartu išlaikyti masto ekonomiją (arba apskritai parduoti savo produktus kaip Microsoft atveju) visiems tenka prisitaikyti prie Europinio reguliavimo. Prisiderinimas dažnai brangus. Bet jau sudėjus fiksuotas sąnaudas kitur neretai net nebeapsimoka pardavinėti produktų, neatitinkančių šių standartų, arba atitinkančius kitus standartus. Štai čia ES biurokratai įgauna sąjungininką – stambųjį verslą. Logika paprasta: jei ne ES šalyje gaminama prekė, kurios didelė dalis eksportuojama į ES, gamintojas dėl masto ekonomijos pereina prie ES standarto. Tačiau kitas, mažesnis tos ne ES šalies gamintojas prie naujo standarto nepereina. Štai jums ir interesų konfliktas, politikų ir žiniasklaidos pasitelkimas rodant, kad reikia rūpintis vartotojai, daryti kaip „civilizuotame pasaulyje“ ir pan. Rezultatas – didysis verslas dėl reguliavimo pralaimi, bet bent iš dalies (o kartais gal netgi dar daugiau) atsilošia stumdamas tuos pačius reguliavimus naujose šalyse.



De facto kitų, mažesnių šalių verslininkai ar reguliatoriai dažnai net neturi (arba nenori turėti) kitos alternatyvios išeities, kaip kad perimti ES standartus. Neatsitiktinai turtingų Europos šalių (Švedijos, Norvegijos, Šveicarijos) diskusijose dėl stojimo į ES buvo pabrėžiama, kad ES reguliavimas mums įtaką daro bet kokiu atveju, o būdami ES nariais bus bent jau galimybė sėdėti prie to stalo, kuri priimamas sprendimas. Kai kuriais atvejais tai aktualu ne tik mažoms šalims, bet ir JAV bei kitoms didelėms ekonomikoms. Veikia ir sniego gniūžtės arba masto ekonomijos efektas: kuo didesnę įtaką jau padarė ES reguliavimas, tuo didesnę įtaką jis darys ir ateityje.

ES ir joje veikiančioms įmonėms tai tarsi ir gerai: čia pirmiausiai prisitaikoma, tai padaroma lengviausiai, o kiti galiausiai priversti padaryti tą patį. Žodžiu, laimės mūsų, o ne kitų nustatyti standartai. Tačiau paveikslas iš tiesų ne toks paprastas. Štai keletas klausimų. Ar visgi ne per didelė prabanga ES įsikūrusioms įmonėms yra ta, kad jie tai jau tikrai labiausiai priversti prisiderinti prie griežtų ir ne visada sveiką protą atitinkančių reguliavimų. Ar tai labiausiai neproporcingai nepaveikia smulkaus verslo ir neskatina koncentracijos dėl dirbtinių, nenatūralių dalykų (prisitaikymo prie reguliavimų sąnaudų? Galiausiai ar ilgai ES bus patraukli su tokiu reguliavimo čempionavimu? Pasaulio lydere Europa tapo juk ne dėl reguliavimo plėtimo, o dėl nuosavybės teisių gynimo.

 Besidžiaugiant tuo, kad kiti priversti sekti ES reguliavimo madomis ar ne teks vis labiau liūdėti, kad ši našta vis labiau užgožia pačius Europiečius ir sugraužia jų pačių gerovę?

 

Rodyk draugams