BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaetana Leontjeva. Atsargiai! Naujų mokesčių durys atsidaro

Kai politikai sugalvoja įvesti naują mokestį, dažniausiai jie teigia, kad mokestis bus žemas ir bus taikomas tik siaurai grupei žmonių. Tai gali užmigdyti mokesčių mokėtojus, kurie nepastebės pavojaus, slypinčio naujuose mokesčiuose.

Štai šiemet Vengrija įvedė finansinių sandorių mokestį, kurio dydis sudarė 0,2 proc. sandorio vertės, o grynųjų pinigų išėmimui nustatytas aukštesnis 0,3 proc. tarifas. Įvestas buvo ir maksimalus mokesčio dydis vienam sandoriui – 6 000 forintų (apie 70 litų). Tačiau praėjus vos pusmečiui, finansiniams sandoriams taikomas mokestis pakeltas nuo 0,2 iki 0,3 proc., grynųjų pinigų išėmimui mokestis padvigubintas nuo 0,3 iki 0,6 proc., o maksimalus mokesčio dydis vienam sandoriui – apskritai panaikintas. Beje, Vengrija taiko ir patį aukščiausią PVM tarifą visoje ES – 27 proc., o tai viršija PVM direktyvoje nustatytą PVM tarifo ribą – tarp 15 ir 25 proc.

Šis pavyzdys tik dar kartą parodo, kaip svarbu priešintis naujiems mokesčiams jų įvedimo metu. Deja, kai praėjusią savaitę Seimas apmokestino pajamas iš palūkanų, kai jos viršija 10 tūkst. litų, visuomenėje šis žingsnis nesulaukė platesnio dėmesio, kadangi tai palies tik stambiausių indėlių savininkus.

O kai po vienerių ar dvejų metų biudžetui (kaip visuomet) trūks pinigų ir bus imtasi “tobulinti mokesčių sistemą”, mokesčių didinimo taikiklyje greitai atsiras neapmokestinamų palūkanų ribos sumažinimas arba gyventojams priklausančio nekilnojamojo turto neapmokestinamos vertės sumažinimas. Tad jau artimiausiu metu mokesčių našta gali augti vis didesnei daliai taupančių ar nuosavą būstą turinčių gyventojų.

Iliuziją, kad naujo mokesčio įvedimas nėra pavojingas, sustiprina politikai, kalbantys apie tai, kad tai tėra “techninis pakeitimas” arba “palies mažai gyventojų”. Jeigu tai palies mažai gyventojų, tai ir reikšmė biudžetui yra itin menka (iš NT mokesčio gyventojams surinkta mažiau nei 4 mln. litų…), tad akivaizdu, kad mokestis įvedinėjamas visai ne dėl finansinės reikšmės. Naujas, žemas mokestis siauram ratui mokesčių mokėtojų tėra pirmas žingsnis aukštesnio, visuotinio mokesčio įteisinimui.

Tai yra klasikinė “skaldyk ir valdyk” strategija – žengiant pirmą žingsnį, mažai kas priešinasi, nes mažai kas mokestį mokės, o kai eilė mokėti mokestį ateis ir jam, priešintis bus vėlu. Politikai jau ne vieną amžių gudriai naudojasi šia strategija, tad seniai laikas mokesčių mokėtojams būti budresniems, kad jie veiksmingai atsilaikytų prieš naujas mokesčių didinimo atakas. Nes liūdna patirtis rodo, kad sustabdyti naujų mokesčių durų atidarymą – įmanoma, tačiau užverti esamų – daug sudėtingiau.

Rodyk draugams

Kaetana Leontjeva. Kas priverstų valstybės valdomas įmones veikti efektyviai?

Vakar Vyriausybė nusprendė ieškoti galimybių optimizuoti valstybės valdomų įmonių veiklą. Iki spalio pabaigos turės būti suskaičiuota, kiek dividendų galima bus surinkti į valstybės biudžetą ateinančiais metais. 2008 – 2011 m. dividendai sudarydavo 0,2-0,5 proc. valstybės biudžeto pajamų (be ES lėšų), pernai – 2,6 proc., o šiemet planuojama surinkti 1 proc. Ūkio ministerija skaičiuoja, kad Lietuvoje yra 137 ūkinę komercinę veiklą vykdančios valstybės kontroliuojamos įmonės, veikiančios energetikos, transporto, miškininkystės ir kituose sektoriuose. Tai – ne pirmas bandymas efektyvinti valstybės valdomų įmonių veiklą, tačiau ar pasirinkta kryptis – nuolat bandyti tobulinti šių įmonių veiklą - yra teisinga?

Kaip rodo Briuselyje įkurtos “New Direction Foundation” vakar išplatinta studija “The Privatisation Goldmine” (“Privatizavimo aukso kasykla”), geriausias būdas valstybės valdomų įmonių efektyviai veiklai užtikrinti yra leisti joms turėti privatų savininką. Skirtingai nuo privačių įmonių, valstybės valdomos įmonės paprastai neturi bankroto rizikos – esant likvidumo problemoms, jos gali gauti valstybės subsidiją. Taip pat, valstybės valdomų įmonių veikloje visuomet pasireiškia ir politiniai motyvai, o tai reiškia, kad siekiama skirtingų, kartais net tarpusavyje prieštaringų tikslų.

Studijoje pateikiamos tokios priežastys, kodėl valstybės valdomas įmones reikėtų parduoti:

1) įmonių efektyvumo didinimas,

2) finansų rinkos stiprinimas.

3) valstybės skolos sumažinimas,

4) valdžios įsikišimo į rinką sumažinimas,

5) konkurencingesnės aplinkos sukūrimas,

6) rinkos disciplinavimo mechanizmas valstybės valdomoms įmonėms,

7) savininkų skaičiaus padidinimas.

Anot studijos autorių, pardavus valstybės valdomas įmones, Ispanija galėtų sumažinti savo skolą 5,9 proc. BVP, Prancūzija – 5,5 proc. BVP, Graikija – 4,1 proc. BVP, Italija – 3,9 proc. BVP.

Svarbu ir tai, kad parduotų įmonių produktyvumas išaugtų apie 19 proc. Turint omenyje, kad sunkią skolų naštą tempiančios Europos Sąjungos narės taipogi kenčia nuo žemo produktyvumo lygio, šių įmonių pardavimas leistų ne tik sumažinti skolą, bet ir paspartinti BVP augimą. Skaičiavimai rodo, kad valstybės valdomų įmonių pardavimas būtų ypač palankus Prancūzijos ekonomikai, kurios produktyvumas išaugtų net 3 proc. BVP. Graikijoje ir Italijoje prodyktyvumas išaugtų 2,3 proc. BVP, Ispanijoje – 2,2 proc. BVP.

Žinant, kad valstybės valdomų įmonių pardavimas yra patrauklus iš ekonominės perspektyvos, studijos autorius stebina tai, kad kol kas mažai valstybių priėmė realius sprendimus. Pavyzdžiui, 2013 m. Portugalija pardavė valstybės valdomų įmonių už 5,5 mlrd. eurų. Tačiau turint omenyje nemažėjančias valstybių skolas ir niūrias ekonomikos augimo perspektyvas, tikėtina, kad jau artėjančiais metais valstybės parduos nenaudojamą nekilnojamąjį turtą ir žemę, taip pat nereikalingą savivaldybių (ar regioninės valdžios) turtą.

Galima pastebėti, kad Lietuvoje politikai dažniausiai nenori parduoti valstybės valdomo turto (ypač jei kalbėtume apie NT), nes “šiuo metu netinkamas laikas”: prieš krizę laikas nebuvo tinkamas, nes rinkos augo ir reikėjo palaukti, kol paaugs dar labiau, o krizės metu – nes reikia palaukti, kol rinkos atsigaus. Akivaizdu, kad “netinkamo laiko” priežastis neparduoti turto tinka ir rinkoms kylant, ir krentant, tad tai tėra patogus pasiteisinimas. Tuo tarpu biudžetui trūkstant lėšų, deja, bet kuris laikas yra tinkamas didinti mokesčius ir krauti dar didesnę naštą ant mokesčių mokėtojų pečių. Siekiant kuo didesnės naudos mokesčių mokėtojams, reiktų pripažinti, kad valstybė – prastas šeimininkas ir nustoti “tobulinti valstybės valdomų įmonių valdymą”. Leidus įmonėms turėti privatų šeimininką, šiuo turtu bus pasirūpinta daug rūpestingiau, iš ko, kaip rodo ekonomikos teorija, laimės ir visuomenė.

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: Mokėti daugiau nei 1700 Lt per mėnesį - neteisinga.

Mokėti daugiau nei 1700 Lt per mėnesį už pensiją - neteisinga. Ypač jei nežinai, ar tos pensijos sulauksi. O jei ir sulauksi, tai gali būti garantuotas, kad ji tikrai nebus 1700 Lt. Kai dar pagalvoji, kad po 1700 Lt ir daugiau sumoki kas mėnesį kokius 30 metų, o pensiją gausi tik apie 10-15 metų, tai net ir 1700 Lt atrodo neteisinga. Ar 1700 Lt per mėnesį pensijai yra daug? Vidutinį atlyginimą uždirbantis sumoka apie 550 Lt, minimalų - 340 Lt per mėnesį. Riba, kokią didžiausią pensiją gali gauti - yra. Ribos, kiek daugiausiai gali sumokėti socialiniam draudimui - nėra.

Kur Sodroje yra „teisybė” ar „teisingumas”? Žmogus plušo, dirbo ir sumokėjo valstybei labai daug. Tiek, kad jei jam būtų buvę leista taupyti, jis išlaikytų ne tik savo tėvus ar vaikus, bet dar ir visą giminę. Bet senatvėje jam siūloma tokia pensija, kuri nedaug didesne nei skiriama tam, kuris ne tiek daug dirbo, ne tiek daug stengėsi. Kur čia yra „teisingumas”? Tegul jį čia parodo tie, kurie bando įrodyti, kad tokia sistema yra teisinga.

Kai kas puls sakyti, kad tie žmonės, kurie uždirba daugiau, tai pasiekė ne savo pastangomis ar darbu, o jiems tiesiog pasisekė. Tegul jie parodo nors vieną daug pasiekusį žmogų, kuris už savo pasiekimus gali būti dėkingas tik sėkmei (laimėjimai loterijose nesiskaito). Taip, kai kam sėkmė padėjo. Taip pat, kaip kartais finalo rungtynes padeda laimėti tritaškis paskutinę sekundę. Bet visi supranta, kad sėkmė reikšmę turėjo tik todėl, kad prieš tai buvo dirbama, stengiamasi ir nueinama iki finalo. Tie, kas žmonių pasiekimus priskiria tik sėkmei, turėtų pripažinti, kad visas mūsų visų gyvenimas yra tik atsitiktinių, nuo mūsų nepriklausančių įvykių grandinė, kurioje nėra nei priežasčių, nei pasekmių. Žmones ir jų veiklą tuomet reikėtų apibūdinti ne kaip sąmoningų būtybių, besistengiančių pagerinti savo situaciją sąveiką, o kaip neorganinių dalelių betikslį judėjimą vandens stiklinėje. Taip apie žmones manyti gali tik labiausiai žmonių nesuprantantis žmogus.

Kiti puls sakyti, kad gyvenimas apskritai nesąžiningas. Kad daugiausiai uždirba ne tiek kurie stengiasi, dirba ar užsiima gėrybes didinančia veikla, o tie, kas per pažintis ar suktybes yra gavęs brangiai apmokamą darbą. Tokių atvejų pasitaiko. Bet jie labiausiai paplitę ne gėrybes kuriančioje veikloje (versle, privačiame sektoriuje), o gėrybes atimančioje ir perdalinančioje veikloje (valdžioje, viešajame sektoriuje). Gėrybes kuriantis sektorius (verslas) elementariausiai negalėtų tokiu išlikti, jei jame dominuotų ir atlygį gautų ne besistengiantys, dirbantys ar kuriantys, o nieko produktyvaus nesukuriantys žmonės. Na, o jei kas nors nori taisyti viešojo sektoriaus ydas - tegul taip ir daro, o ne bando tai neva taisyti situaciją neteisinga pensijų sistema.

Dar kiti mandagiai pamirš, kad diskusija yra apie teisingumą ir pradės šnekėti apie „solidarumą”. Tegul. Ką reiškia „solidarumas”? Pagal tarptautinių žodžių žodyną ar Merriem-Webster žodyną „solidarumas” reiškia „bendrumą”, „bendrų interesų turėjimą”, „tarpusavio paramą”. Kokius bendrus interesus turi po 12 valandų per dieną dirbantis ir visą dieną nieko neveikiantis? Kur jų „tarpusavio parama”? Akivaizdu, kad triūsiantis remia tingintį, besiplėšantis - atsipalaidavusį, o ne atvirkščiai. Čia nėra nei bendrų interesų, nei tarpusavio paramos. Yra tik paėmimas iš tų, kas kažką sukūrė ir atidavimas tiems, kas nekūrė ar nesukūrė. Toks vienpusis solidarumas yra baisi solidarumo karikatūra.

Galiausiai bus priminti senjorai, pensininkai, t.y tie žmonės, kurie didžią gyvenimo dalį dirbo prie sovietinės sistemos, ir kuriems pensijas mokėti reikia šiandien. „Kur teisingumas jiems?” klaus kai kurie. Ir čia bus teisūs, bet tik ta prasme, kad žmonės gyvenę sovietmečiu patyrė neapsakomai didelį neteisingumą: pradedant sugriautais gyvenimais, baigiant sugniuždytu potencialu. Bet, ar neteisingumas dabartinių dirbančiųjų atžvilgiu yra pateisinamas tik todėl, kad anksčiau dirbusi karta pati patyrė neteisingumą? Ir jei taip, tai tuomet reikia ieškoti būdų, kaip tą neteisingumo grandinę nutraukti, o ne ją užmesti dar ir kitoms ateities kartoms.

Į pensininkių ir senjorų klausimą yra kitas, paprastesnis atsakymas. Jei senjorų vaikams, t.y. dabar dirbantiems būtų paliekama tai, ką šie sumoka Sodrai kiekvieną mėnesį, vaikai laisvai sugebėtų išlaikyti savo tėvus. Čia būtų tikrasis, teisingasis „solidarumas”, kuriame dauguma dalyvautų, net ir be papildomo paraginimo.

Galiausiai, nereikia pamiršti, kad Lietuva sovietinėje sistemoje negyvena jau seniai. Jei nuo pat pradžių būtų buvusi sukurta sistema, kuri pinigus būtų kaupusi ir investavusi, o ne tiesiog dalinusi, tai dabar į pensiją išeinantys žmonės būtų daug labiau savimi pasitikintys ir nepriklausantys nuo valdžios malonių, nusiteikimų ar nuotaikų pokyčių prieš ir po rinkimų.

Ką visa tai turi bendro su iš pažiūros techniniu klausimu dėl „Sodros lubų”? Dabartinė pensijų sistema savyje maskuoja didelį neteisingumą. Sumoki mažai, gauni mažai. Sumoki daug, gauni irgi nedaug. Apriboti, kiek daugiausiai per mėnesį šiai sistemai turėtų sumokėti žmogus yra pirmas mažas žingsnelis šios sistemos ištaisymui.

Rodyk draugams

Austėja Kazlauskytė. Prieš kalant vinį į sieną reikės atsiklausti savivaldybės

Austėja Kazlauskytė yra LLRI jaunesnioji ekspertė

Sveikatos apsaugos ministerija užsimojo apsaugoti žmones nuo triukšmo ir pateikė nutarimą, kuriuo siekia reglamentuoti statybų ir remonto keliamus garsus.

Nutarimo esmė labai paprasta - visi gyventojai ir įmonės, atliekantys statybos arba bet kokius remonto darbus, privalo prieš savaitę iki darbų pradžios savivaldybei pranešti apie tokius savo ketinimus. Taip pat reikės nurodyti, kokių imsitės triukšmo prevencijos priemonių, pateikti triukšmo šaltinių schemas, įvardyti triukšmo šaltinių garso galingumo lygius.

Vienodas reguliavimas taikomas tiek statybų bendrovėms, vykdančioms didelius projektus, tiek fiziniams asmenims, siekiantiems tiesiog pasigražinti namus. Taigi, jeigu norėsite perdažyti sienas, pakeisti plyteles ar tiesiog įkalti vinį į sieną - nuo šiol reikės atsiklausti savivaldybės.

Tokį reguliavimą ministerija grindžia siekiu apsaugoti žmones nuo miego trikdymo ir nustato, jog kalti, gręžti ir kitaip triukšmauti galima darbo dienomis nuo 7 val. iki 19 val., o savaitgaliais ir švenčių dienomis - nuo 9 val. iki 19 val. Kadangi jau ir taip nuo 18 val. iki 6 val. triukšmauti draudžia Triukšmo valdymo įstatymas, tai naujuoju reguliavimu saugoma viena papildoma rytinio miego valanda darbo dienomis ir netgi trys valandos savaitgaliais.

Tačiau net ir tvarkydamiesi nustatytu laiku ir pateikę šūsnį schemų ir dokumentų savivaldybei negalėsite būti ramūs - pakaks vieno vienintelio nepatenkinto kaimyno skundo, kuriam dieną trukdysite ilsėtis, ir pas jus namuose apsilankę pareigūnai gali liepti remontą nutraukti. Jeigu neklausysite, gausite baudą.

Turint omeny pensininkų ir kitų daugiau laisvo laiko turinčių žmonių absoliučią klausą ir sukauptą skundų rašymo patirtį, nėra abejonių, jog atlikti net pačius paprasčiausius būsto remonto darbus bus neįmanoma.

Kieno interesus siekiama ginti tokiu reguliavimu? Tikrai ne dirbančių, aktyvių žmonių, kurie rytais keliasi į darbą, ir tikrai ne tų, kurie rūpinasi savo namais bei aplinka.

Rodyk draugams

Ž. Šilėnas: Seimas nori leisti profsąjungas steigti bedarbiams ir įmonėje nedirbantiems asmenims

Ketvirtadienį Seimas priiminės labai įdomų įstatymo projektą (XIP-2981(2)). Pirma, profsąjungas galės steigti bet kas, net ir bedarbiai. Jei gali dirbti, tai gali ir priklausyti profsąjungai.

Antra, norint steigti profsąjungą (ar jos padalinį) įmonėje X, nėra būtina būti įmonės X darbuotuoju.

Trečia, jei esi profsąjungos narys ir kažką dirbi profsąjungos reikalais, darbdavys tau turi suteikti mažiausiai 60 valandų darbo per metus, per kurias dirbti tiesioginio darbo nereikės, bet darbdavys privalės tas valandas apmokėti. 60 darbo valandų reiškia 7,5 darbo dienas arba apie 3 proc. metų darbo laiko. O tai savo ruožtu reikštų apie 3 proc. papildomai išaugusią darbo vietos kainą. Iš kur paimti pinigų apmokėti 60 valandų darbo? Aišku, iš kitų darbuotojų,  kurių  dauguma greičiausiai net nėra profsąjungos nariai.

Sudėjus pirmą, antrą ir trečią, gaunasi labai prastas mišinys. Kadangi išplečiama, kas gali būti profsąjungos nariai, tai vienoje įmonėje gali prisisteigti kad ir 5 profsąjungos. Ir visos jos turės pirmininkus, ir visiems jiems reikės duoti bent 60 valandų per metus. Ir kiekvienam už tuos bent 60 valandų apmokėti. Nori papildomų atostogų - įsteik naują profsąjungą, pasirink būti pirmininku ir - pirmyn. O jei kas nors paprieštaraus, mosuok visais dokumentais, ginančiais profsąjungos narius. Ir pabandyk, žmogus, tada tokį „pirmininką” atleisti.

Vienas dalykas, ko nesuprantu, tai kodėl dabartinėms profsąjungoms ir jų nariams tinka tai, kad jų organizacijas potencialiai galima labai “atskiesti”? Juk didelėse seniai veikiančiose įmonėse, kuriose seniai veikia profsąjungos, tiek profsąjungos, tiek darbdaviai yra investavę į konstruktyvius santykius. Dabar gi, galimybė steigti profsąjungas suteikiama ir tiems, kas nori ne konstruktyvumo, o konfliktų ar tiesiog atostogų.

Profesinės sąjungos yra sukurtos specifiniu tikslu joms suteikta daugiau teisių nei tiesiog paprasta organizacijai, net jei organizacija turi tuos pačius tikslus, kaip profesinė sąjunga. Nemanau, kad tai yra teisinga; bet čia tik mano nuomonė. Bet, pagal galiojančius įstatymus, profesinėms sąjungoms ir jų nariams yra suteikiamos specialios teisės. Todėl adekvatu yra ir nustatyti specifinius kriterijus, pagal kuriuos žmogus prisijungia prie profesinės sąjungos. Ir tie kriterijai, turėtų būti siauresni, pvz., reikalavimas dirbti toje įmonėje, ar, bent dirbti apskritai. Priešingu atveju turime visišką neatitikimą tarp teisių ir pareigų.

Pabaigai. Tie, kas norite referuoti į Europos Socialinės Chartijos 5 straipsnį (į jį referuojama aiškinamajame rašte), siūlau jį paskaityti visą: “Visi darbuotojai ir darbdaviai, siekdami apsaugoti savo ekonominius ir socialinius interesus, turi teisę laisvai jungtis į nacionalines ir tarptautines organizacijas”. Jei sakysite, kad „organizacijos” reiškia ir „profesines sąjungas”, tuomet turėsite pripažinti, kad į profesinę sąjungą turėtų galėti susiburti ir darbdaviai. Ir jei manote, kad tai yra absurdas, tai tėra to paties straipsnio logiška interpretacija.

Rodyk draugams

Remigijus Senavaitis: Kas valdo mūsų visuomenę - verslininkai ar vartotojai?

Remigijus Senavaitis, LLRI jaunesnysis ekspertas

Tarp neseniai pasirodžiusių mokesčių darbo grupės pasiūlymų šmėžuoja vienas įdomus pasiūlymas - didinti kapitalo prieaugio mokestį. Iš tikro, visuomenė, kurioje mes gyvename, vadinama kapitalistine. Verslininkų rankose esantis kapitalas yra bet kokios ekonominės veiklos pagrindas (vadinasi, ir potencialus mokesčių šaltinis!), todėl nenuostabu, kad jis susilaukia valdžios atstovų dėmesio. Tačiau kapitalistinės visuomenės pavadinimas klaidina. Visų pirma jis sukuria įspūdį, kad šioje visuomenėje visa galia ir valdžia priklauso „kapitalistams” - suprask, verslininkams, kurie valdo įmones, gamyklas ir samdo darbuotojus. Vis tik šiandien mūsų visuomenėje visa galia priklauso ne verslininkams, bet klientams.

Sėkmingi verslininkai kartais lyginami su aristokratais ar net karaliais. Tačiau verslininkai nėra jokie valdovai, jie neturi jokios galios, kuri prieš tai jiems nebūtų suteikta jų klientų. Už karaliaus įsakymų nevykdymą visada gresia bausmė, o net ir moderniose demokratinėse valstybėse visi įstatymai galų gale atsiremia į vieną dalyką - policiją, kuri jėga baudžia įstatymų nesilaikančius. Jeigu už visų įstatymų nestovėtų policijos jėga ir konkrečios bausmės grėsmė, įstatymai tebūtų tušti žodžiai ant popieriaus. Verslininkai, priešingai, neturi kuo grasinti. Jie gali tik prašyti ir siūlyti. Vienintelė jų jėga, vienintelis pranašumas - turtas. Tačiau ir šį turtą jie gauna iš vartotojų, iš kiekvieno žmogaus, kuris perka jų siūlomas prekes ir paslaugas.

Žymus austrų ekonomistas L. von Misesas rinką vadino kasdiene demokratija. Joje kiekvienas išleistas centas yra balsas, už tai kas, ko, kaip ir kada nori. Kiekvienas vartotojas pirkdamas parodo, kokių paslaugų jis nori ir kokia forma jis nori tas paslaugų gauti. Jei pirkėjams svarbu pigios prekės, o ne jų kokybė, jie „balsuoja” už tą verslininką, kuris veža pigias prekes iš Kinijos. Jei svarbu kokybiškos prekės, jie „balsuoja” už verslininką, kuris veža prekes iš Vokietijos, Amerikos ar kitų šalių, gaminančių brangiau, bet galbūt geriau.

Kai verslininkas naudojasi savo sukauptu turtu, jis išleidžia tuos „balsus”, kuriuos jam prieš tai suteikė žmonės, pirkdami jų paslaugas ar prekes. Taigi rinkoje sukauptas turtas atitenka tik tiems, kurie mums, vartotojams, duoda tai, ko mes norime. O vartotojų norai yra labai nepastovūs ir sunkiai nuspėjami. Jie neprisiriša prie konkrečių verslininkų. Vos tik kažkas pasiūlo geresnę kainą, geresnę prekę, arba net tokį nereikšmingą dalyką kaip geresnę pakuotę, jie greitai pamiršta tuos žmones, kurių paslaugomis naudojosi anksčiau. Taigi uždirbti pelną versle nėra lengva - verslininkas turi visada prisitaikyti prie vartotojų užgaidų ir tą daryti geriau nei visi jo konkurentai. Pelnas yra ženklas verslininkui, kad jo paslaugos reikalingos ir tinka vartotojams. Tačiau jis yra ženklas, kad toje rinkoje yra vietos ir kitiems, yra vietos konkurentams. O kai dvi įmonės konkuruoja dėl klientų siūlydamos vis mažesnes kainas, geresnes prekes ar geresnį aptarnavimą vėl laimi vartotojai.

Taigi kapitalistinėje visuomenėje galios santykis yra visai kitoks, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio - verslininkai yra priklausomi nuo vartotojų ir dirba pelningiausiai, kai geriausiai tarnauja savo klientams. Tą rodo ir LLRI atliktas gyventojų nuomonės tyrimas. Nuomonę apie verslininkus labiausiai formuoja gyventojų asmeninė patirtis perkant prekes ar paslaugas iš verslininkų. Net 40% respondentų sakė, kad tai, kaip juos aptarnauja kaip klientus, lemia jų požiūrį į verslininkus. Protingi verslininkai visų pirma rūpinasi savo klientais - nes mes, vartotojai, esam tikrieji šios visuomenės valdovai.

Rodyk draugams

R.Girguolaitė. „Socminui“ užimtumas ir darbo santykių reguliavimas nesusiję?

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įvertinusi „pasikeitusias aplinkybes” skelbia, kad darbo santykių reguliavimo tobulinimas šiandien nebėra aktualus ir tikslingas - darbo santykių reguliavimas jau dabar yra puikiai atspindintis rinkos poreikius. Ir savo ruožtu siekia atšaukti praeitos Vyriausybės parengtą Darbo kodekso (DK) pakeitimų projektą, kurio nuostatos turėjo sumažinti administracinę naštą ir suteikti darbo rinkai lankstumo. Tik kas tos „pasikeitusios aplinkybės”, kurios nepraėjus nė metams kardinaliai pakeitė situaciją?

Su aplinkybėmis, kurias Ministerija vertino, būtų išties įdomu susipažinti detaliau - juk šis projektas Trišalėje taryboje ir Seime svarstytas vos pernai, 2012 m. Per šį laikotarpį, beje, pasikeitė tik Vyriausybės nariai, bet ne ekonominė situacija. LLRI atlikto rinkos dalyvių nuomonės tyrimo duomenimis, BVP ir šiais metais liks panašus kaip ir 2012 m. - apie 3,4%. Apklaustieji prognozuoja tik 0,2 proc. ekonomikos augimą. Nedarbo lygis liks apie 12%. Taigi, šalies ekonominė situacija nėra pasikeitusi. Priešingai, situacija reikalauja toliau vykdyti reformas.

Už darbo santykių modernizavimo tęsimą pasisako ir Europos Komisija. Ji savo rekomendacijose pažymi, kad būtina imtis papildomų priemonių darbo rinkos lankstumui didinti, jog būtų užtikrintas darbo rinko užimtumas, ypač jaunų žmonių ir nekvalifikuotų darbuotojų.

Darbo santykių reguliavimo problemos ir jas keliantys Darbo kodekso straipsniai taip pat yra įvardinti. Praėjusiais metais socialiniai partneriai, su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija priešakyje, nuveikė didžiulį darbą analizuodami ir diskutuodami, kurios Darbo kodekso nuostatos yra labiausiai varžančios darbo santykius, trukdančios įsidarbinimui ir verslo plėtrai. Pateiktas DK pakeitimų projektas nuosaikiai palengvintų administracinę naštą bei priderintų Darbo kodeksą prie šiuolaikinės darbo rinkos poreikių ir nesikėsintų į darbuotojų teises (plačiau buvusiuose įrašuose).

Be „pasikeitusių aplinkybių”, Ministerija, siūlydama atšaukti DK pakeitimus, nurodo Šešioliktosios Vyriausybės 2012-2016 metų programos prioritetą - solidarumą, socialinių partnerių bendradarbiavimą. Neva Trišalėje taryboje nerasta sutarimo dėl projekto, todėl Vyriausybė, atsiimdama DK pakeitimų paketą, vykdo savo programą.

Įdomu tai, kad kitas punktas Vyriausybės programoje yra darbo vietų kūrimas, užimtumo didinimas, lanksčių darbo formų diegimas įgyvendinimas. Tačiau atšaukiant DK pakeitimų paketą lieka visiškai neaišku, kaip jis bus įgyvendinamas.

Tiesa, darbo grupė užimtumui didinti jau yra. Viename jos posėdžių valstybės institucijos gerą valandą ginčijosi kaip pavadinti dokumentą, kurį rengia darbo grupė - strategija, programa ar planu? Akivaizdu, kad pasirūpinta, jog nors ministerijos būtų užimtos. Kitiems mirtingiesiems lieka palaukti, kol Trišalė taryba išmoks konstruktyvaus dialogo, nes be jos pritarimo su darbo santykių reguliavimu susiję projektai praktiškai net nepasiekia tautos išrinktųjų - Seimo narių.

Rodyk draugams

Emilis Ruželė: „QWERTYUIOP“

„QWERTYUIOP”. Taip galiu pavadinti savo kompiuterį, savo dviratį, net savo šunį. Taip pat tai galėtų būti mano naujos rankų darbo kompiuterinę klaviatūrą gaminančios įmonės pavadinimas. Tačiau jos registruoti Lietuvoje nuo šių metų gegužės 1 dienos tikrai negalėsiu, nes tai nelietuviškas žodis. Nuo šios dienos registro tvarkytojai privalės konsultuotis su Valstybine lietuvių kalbos komisija gavę prašymą keisti egzistuojančio juridinio asmens pavadinimą ar registruoti steigiamą naują juridinį asmenį. Jeigu pavadinimas nelietuviškas arba „nepapuola” į išimčių sąrašus - netinka.

Sunkiai suprantama, nes aš niekada ir neplanavau įmonės vadinti lietuviškai, nesiruošiu Lietuvoje pardavinėti savo produkcijos, galiausiai - mano įmonės pavadinimas net nėra žodis, jis net nepretenduoja būti kokios nors kalbos dalimi. Tiesiog norėjau įmonę įregistruoti Lietuvoje, mokėti čia mokesčius, įdarbinti žmones.

Vakarykščiame „Verslo žinių” straipsnyje šia tema Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atstovė teigia, kad baimė, jog su lietuvišku įmonės pavadinimu gali būti sunkiau konkuruoti užsienio rinkose, rodo mūsų verslo provincialumą. Drįstu paprieštarauti. Provincialumu spinduliuoja požiūris, jog lietuviai verslą gali pradėti ir sėkmingai vystyti tik Lietuvoje. Neleidžiate UAB „QWERTYUIOP” registruoti Lietuvoje - jokių bėdų, įregistruosiu Estijoje ar kitoje šalyje, ten mokėsiu mokesčius, įdarbinsiu žmones. Ir kam nuo to geriau?

Šis jau kurį laiką egzistuojantis ir vis griežčiau taikomas reikalavimas nėra milžiniška našta, tačiau tai dar viena smulkmena bloginanti verslo sąlygas Lietuvoje. Kas jau kas, bet Valstybinė lietuvių kalbos komisija turėtų žinoti - kad lašas po lašo…

Rodyk draugams

Žilvinas Šilėnas: “Vokeliai” didina “skurdo” statistiką

Žinutė Delfi apie „reidą“ į piceriją atskleidžia vieną įžvalgą apie „skurdo“ matavimus Lietuvoje. Dėl „vokelių“, oficialus atlyginimas Lietuvoje atrodo žemesnis, nei yra iš tikrųjų. Dar daugiau, „vokeliai“ egzistuoja iš esmės mažų atlyginimų segmente. Tuo tarpu aukštų atlyginimų segmente vokeliai iš esmės neegzistuoja, nes tam nėra paskatų. Trumpai tariant, maži atlyginimai atrodo dar mažesni, nei yra iš tikrųjų.

O tai turi keletą statistinių pasekmių. Pirma, dirbtinai mažesni oficialūs atlyginimai naudojami įvairiuose pajamų nelygybės skaičiavimuose. Pvz., skaičiuojant kiek žmonių gyvena “skurde”. Specialiai sakau „skurde“, nes statistikoje naudojama „skurdo rizikos riba“ rodo ne tai, kiek žmonių skursta, o kiek žmonių uždirba mažiau nei kiti (plačiau apie šiuos skaičiavimus čia). Daugiau atlyginimų oficialiai atrodo žemi, daugiau žmonių papuola į skurdo rizikos skaičiavimus. Daugiau peno politikams piktintis „ar tai normalu?“.

Kita statistika, kuri yra iškreipiama, yra taip vadinamas turtingųjų ir neturtingųjų pajamų palyginimas. Moksliškiau vadinamas „kvintilių metodas“, kuriame lyginamos turtingiausio ir neturtingiausio penktadalių žmonių pajamos. Vėlgi, kadangi neturtingiausio penktadalio pajamos, dėl „vokelių“ atrodo dar mažesnės, statistinis skirtumas (o tiksliau –santykis) tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančių Lietuvoje atrodo dar didesnis.

Statistinės pasekmes neturėtų realių pasekmių, jei iškreipta statistika nesivadovautų politikai. Pamenate ginčus dėl minimalios algos? „Ar normalu, kad 20 proc. žmonių gauna tik minimalią algą?“ klausė aktyvistai. Į paaiškinimus, kad tas „20 proc.“ įtraukia ir dirbančius ir nepilną darbo dieną. Kitaip tariant, jei dirbi puse laiko ir uždirbi 600 Lt, tai tu gauni daugiau nei MMA. Lygiai taip pat selektyviai buvo ignoruojamas šešėlines ekonomikos argumentas, t.y. kad MMA didinimas kartu ir didins, o ne mažins, šešėlinę ekonomiką. Kai kuriems politikams ar analitikams atrodo, kad tas, kas mokėjo „vokelį“ prie 800 Lt MMA, staiga legalizuosis,jei MMA bus padidinta iki 1000 Lt.

Aišku šios statistinės irgi klaidos nereikia išpūsti. Pirma, tikrai ne visi darbuotojai, gaunantys MMA, gauna dar ir vokelius. Regionuose, mažiau kvalifikuotame darbe MMA uždirbantis darbuotojas, kainuoja apie 1300 Lt, o tai nėra jau tokie maži pinigai. Antra, netinkamos „skurdo“ skaičiavimo metodikos, nereiškia, kad nėra žmonių, kuriems tikrai sunku.

Rodyk draugams

R. Griguolaitė. Viešojo intereso gynimas – daug ir nekryptingai

„Investuok Lietuvoje” iniciatyva praeitą savaitę valstybės institucijos diskutavo apie investicijas ir viešojo intereso gynimą.

Vis dažniau ir žiniasklaidoje, ir tarp politikų linksniuojamas įvairių interesų grupių negatyvus nusistatymas prieš investicijų projektus. Štai, savo sveikinimo kalboje Ūkio ministrė B.Vėsaitė drąsiai kritikavo bendruomenes dažnai aklai ginančias, tiksliau, aktyviai besipriešinančias investiciniams projektams. Tačiau joms tai leidžia įstatymai.

Aplinkos apsaugos specialistas iš „International Finance Corporation” (IFC) pritarė, kad reikia bendradarbiauti su bendruomenėmis vystant projektus, bet būtina aiškiai nubrėžti ribas ir suinteresuotumą. Ir įžvalgiai pažymėjo, kad, galbūt, didžiausia problema yra bendruomenių emocionalumas - kai visa tampa nesvarbu, nei investicijos, galima nauda regionui ar šaliai, nei siūlomos kompensacijos už galimus nepatogumus. Vadovaujamasi įvairiomis fobijomis ar įsitikinimais, kad „status quo” yra geriau už bet kokią inicijuojamą veiklą.

Dėl viešojo intereso sąvokos neapibrėžtumo praktiškai daugumoje civilinių, administracinių santykių ar baudžiamųjų veiklų gali būti remiamasi viešuoju interesu. Viešojo intereso gynimas, tiek šiuo mechanizmu ginamos vertybės, yra priklausomos nuo įstatymo leidėjo požiūrio į tai, kas yra visuomenei naudinga, ir valdžios institucijoms priskirtų funkcijų įgyvendinimo. O toks platus viešojo intereso taikymas darosi dideliu galvos skausmu tiek pačioms institucijoms, tiek norintiems vykdyti ekonominę-ūkinę veiklą: statyti namą, tvorą ar kasti gamtos išteklius.

Vien prokurorai, vykdydami viešojo intereso gynimo funkciją, teismams 2012 m. pateikė 490 ieškinių, nors tai 200 ieškinių mažiau, nei 2011 m., tačiau ieškinių suma 2012m. buvo tris kartus didesnė - 147 mln.782 tūkst. Lt. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) konferencijoje nurodė, kad šio teismo sprendimuose 2001m. viešojo interesas minėtas ar juo remtasi 19 kartų, 2011 m. - 520 kartų. Akivaizdu, kad viešojo intereso gynimo atvejų daugėja.

Viešojo intereso argumentu mėgstama „pasisvaidyti” ir politinėse diskusijose. Vis aktyvesnės tampa interesų grupės, pasisakančios už vieną ar kitą gėrybę ar vertybę kaip visiems naudingą. Taip vis daugiau dalykų nejučia pasidaro visuomeniniu reikalu. O privatiems nesutarimams spręsti mieliau renkamasi ne civilinę teisę (kur šalys pripažįstamos lygiateisėmis ir gali asmeniškai tartis dėl kompensacijų, žalos ar susimokėti teismo išlaidas), o ieškoma valstybės institucijų, kad ir prokuroro, kuris tokiuose ginčuose, kaip LVAT pirmininkas pastebėjo, dažnai tiesiog tampa nemokamu advokatu.

Rodyk draugams