Ketvirtadienį Seimas priiminės labai įdomų įstatymo projektą (XIP-2981(2)). Pirma, profsąjungas galės steigti bet kas, net ir bedarbiai. Jei gali dirbti, tai gali ir priklausyti profsąjungai.

Antra, norint steigti profsąjungą (ar jos padalinį) įmonėje X, nėra būtina būti įmonės X darbuotuoju.

Trečia, jei esi profsąjungos narys ir kažką dirbi profsąjungos reikalais, darbdavys tau turi suteikti mažiausiai 60 valandų darbo per metus, per kurias dirbti tiesioginio darbo nereikės, bet darbdavys privalės tas valandas apmokėti. 60 darbo valandų reiškia 7,5 darbo dienas arba apie 3 proc. metų darbo laiko. O tai savo ruožtu reikštų apie 3 proc. papildomai išaugusią darbo vietos kainą. Iš kur paimti pinigų apmokėti 60 valandų darbo? Aišku, iš kitų darbuotojų,  kurių  dauguma greičiausiai net nėra profsąjungos nariai.

Sudėjus pirmą, antrą ir trečią, gaunasi labai prastas mišinys. Kadangi išplečiama, kas gali būti profsąjungos nariai, tai vienoje įmonėje gali prisisteigti kad ir 5 profsąjungos. Ir visos jos turės pirmininkus, ir visiems jiems reikės duoti bent 60 valandų per metus. Ir kiekvienam už tuos bent 60 valandų apmokėti. Nori papildomų atostogų - įsteik naują profsąjungą, pasirink būti pirmininku ir - pirmyn. O jei kas nors paprieštaraus, mosuok visais dokumentais, ginančiais profsąjungos narius. Ir pabandyk, žmogus, tada tokį „pirmininką” atleisti.

Vienas dalykas, ko nesuprantu, tai kodėl dabartinėms profsąjungoms ir jų nariams tinka tai, kad jų organizacijas potencialiai galima labai “atskiesti”? Juk didelėse seniai veikiančiose įmonėse, kuriose seniai veikia profsąjungos, tiek profsąjungos, tiek darbdaviai yra investavę į konstruktyvius santykius. Dabar gi, galimybė steigti profsąjungas suteikiama ir tiems, kas nori ne konstruktyvumo, o konfliktų ar tiesiog atostogų.

Profesinės sąjungos yra sukurtos specifiniu tikslu joms suteikta daugiau teisių nei tiesiog paprasta organizacijai, net jei organizacija turi tuos pačius tikslus, kaip profesinė sąjunga. Nemanau, kad tai yra teisinga; bet čia tik mano nuomonė. Bet, pagal galiojančius įstatymus, profesinėms sąjungoms ir jų nariams yra suteikiamos specialios teisės. Todėl adekvatu yra ir nustatyti specifinius kriterijus, pagal kuriuos žmogus prisijungia prie profesinės sąjungos. Ir tie kriterijai, turėtų būti siauresni, pvz., reikalavimas dirbti toje įmonėje, ar, bent dirbti apskritai. Priešingu atveju turime visišką neatitikimą tarp teisių ir pareigų.

Pabaigai. Tie, kas norite referuoti į Europos Socialinės Chartijos 5 straipsnį (į jį referuojama aiškinamajame rašte), siūlau jį paskaityti visą: “Visi darbuotojai ir darbdaviai, siekdami apsaugoti savo ekonominius ir socialinius interesus, turi teisę laisvai jungtis į nacionalines ir tarptautines organizacijas”. Jei sakysite, kad „organizacijos” reiškia ir „profesines sąjungas”, tuomet turėsite pripažinti, kad į profesinę sąjungą turėtų galėti susiburti ir darbdaviai. Ir jei manote, kad tai yra absurdas, tai tėra to paties straipsnio logiška interpretacija.

Patiko (0)

Rodyk draugams